TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Švietimo politikos autoriai liko antriems metams

2011 10 05 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Šiandien minime Tarptautinę mokytojų dieną. Kokį tikslą turi kelti sau Lietuvos mokykla? Suteikti vaikams žinių ir prisidėti ugdant mąstančias ir mylinčias savo kraštą asmenybes ar tik pasirūpinti, kad jie sėkmingai išlaikytų baigiamuosius egzaminus, o mokytojai nenukryptų nuo biurokratinių reikalavimų? Kodėl dabar kalbama, kad mūsų mokyklos ima rengti beraščius, kurie tik žino, kaip elgtis su kompiuteriu, bet nemoka dėstyti minčių, neturi giluminio požiūrio į gyvenimo reiškinius? Ar mūsų švietimo reforma nenukrypo nuo žmogaus?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vilniaus licėjaus direktorius istorijos mokytojas Saulius Jurkevičius, Karoliniškių gimnazijos direktorė matematikos mokytoja Ona Mačernienė, Šv. Kristoforo gimnazijos etikos mokytojas Vytautas Toleikis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Neraštingi vaikai

A.Medalinskas. Spalio 5-oji yra Tarptautinė mokytojų diena. Sveikindamas jus ir visus Lietuvos mokytojus su šia gražia švente, vis dėlto norėčiau, kad drauge rastume atsakymą į klausimą, kuris vis labiau neduoda ramybės. Ar po visų švietimo reformų mokymo procesas Lietuvoje nenukrypsta nuo pagrindinio tikslo: ugdyti savo valstybę mylinčius žmones ir mąstančias asmenybes? Kokie šios reformos elementai trukdo geriems mokytojams, kurių tikrai Lietuvoje nestinga, šį tikslą pasiekti. Ar visos tos kalbos apie pastaraisiais metais Lietuvos mokyklą baigusių vaikų neraštingumą turi pagrindo?

V.Toleikis. Deja, turi. Tai pirmiausia moderniųjų technologijų pasekmė, kai mokinys neberašo, o tik daro "copy paste", prisideda ir perteklinis SMS žinučių be lietuviškos abėcėlės rašinėjimas. O kokia yra atsakinėjimo sistema? Vis dažniau mokyklose atsakinėjama testais. Vaikai nebemoka nuosekliai reikšti minčių, pasakoti. Tai yra labai rimta problema. Ar tokia asmenybė sugebės būti geru politiku, verslininku? Vakarų pasaulyje didelės korporacijos su džiaugsmu priima darbuotoją, kurio gyvenimo aprašyme minimas lotynų kalbos mokėjimas. Kodėl? Vadinasi, tas žmogus šį tą išmano. Jis nėra tik "copy paste" meistras. O mes į pasaulį jau leidžiame pusraščius žmones, kurie moka naudotis Wikipedia, "Google", bet neturi savo nuomonės apie elementariausius dalykus ir pasirengę gyvenime plaukti paviršiumi. Vis mažiau jų pažįsta mūsų valstybės istoriją, kultūrą. Beveik nieko neišmano apie mūsų grožinės literatūros klasiką, nes iš jų prieš keletą metų imta nereikalauti perskaityti knygų. Kokį tada moralinį ir dorovinį pagrindą jie turės?

A.Medalinskas. Bet juk gauna mokiniai literatūros sąrašą, atlieka jie ir rašto darbus.

V.Toleikis. Ir egzaminų sistema tokia, kad mokinys gali išsisukti neperskaitęs kūrinio. Užtenka perskaityti gabaliukus ir įvaldyti interpretavimo meną. Visa tai išmoko jį tik laviruoti. Padaro filologiniu plepiu. Gebėjimas interpretuoti kūrinį neišugdys meilės literatūrai. Tai sukuria žmogų manipuliatorių. Mes paleidome generaciją, kuri neskaitė visų Žemaitės ar Krėvės tekstų, o tik ištraukas iš šių kūrinių. Ant kokio pamato bus kuriama naujausioji Lietuvos kultūra? Helovino?

A.Medalinskas. Ar testų visai neturėtų būti mokykloje? Dabar jie vis labiau užkariauja ir aukštąsias mokyklas, o dėstytojas, rengiantis egzaminą žodžiu, atrodo kaip anachronizmas. Nors tik bendraudamas su studentu geriausiai gali pajusti, ką jis ar ji moka.

O.Mačernienė. Testai galėtų būti rengiami tik tada, kai būtina trumpai ir greitai patikrinti žinias. Jei kai ko nemokėsi, negalėsi išspręsti sudėtingų geometrijos uždavinių. Aišku, tie vis prastesni kalbėjimo įgūdžiai mokykloje jaudina ir matematikus. Nebūtina jiems įrodyti net teoremų.

A.Medalinskas. Ar testai neskatina kitos žalingos žmogaus lavinimui praktikos - kalimo? Kas iš to, kad moksleiviai iškala kokius nors faktus? Jeigu nežino konteksto, nieko jų galvose nebelieka.

S.Jurkevičius. Licėjuje mokau pagal tarptautinio bakalaureato programą, kuri reikalauja brandesnio požiūrio į istoriją. Mokiniai turi atsiminti ne tik plikus faktus, bet ir gebėti juos vertinti bei žinoti skirtingų istorikų požiūrius. Toks mokymo ir mokymosi būdas yra sudėtingesnis ir reikalauja daugiau pastangų. Lietuvos nacionalinė programa yra orientuota į faktų atkartojimą su nedideliais apibendrinimais. Taip mokytis yra daug paprasčiau ir reikalauja mažiau pastangų tiek iš mokytojo, tiek ir iš mokinio. Toks mokymasis yra trumpalaikis ir neturi rimtesnės išliekamosios vertės. Todėl mokiniai išeina iš mokyklos nesusiformavę aiškesnės nuomonės apie vieną istorinį procesą ar reiškinį. Nuslystama paviršiumi be gilesnio supratimo. Deja, bet Lietuvoje vis dar akcentuojamas kalimas, o ne mąslumas.

O.Mačernienė. Ir vaikų požiūris į mokymąsi yra kitas. Devintokams, stipriems matematikams, pabrėžiu jų laisvę pasirinkti sprendimo metodą. Bet jie kartais sėdi abejingi: kam to reikia? Šiais laikais vaikai nuo pradinių klasių įprato mokytis tik tai, kas mokoma, kas reikalinga ir kas nurodyta vadovėlyje, t. y. nuo... iki. Nebūtinai tai, kas skatina platesnį požiūrį. Bet daug kas ir nuo mokytojo priklauso.

V.Toleikis. O dabar mokytojas dažnai nesugeba pasakyti, kaip jis vertina tą ar kitą istorinę asmenybę. Kai pats mokytojas neturi aiškios vertybių skalės, jis vaidina dorovinį reliatyvistą: "Vaikai, yra ir tokių, ir tokių nuomonių. O kaip jūs manote?" Ir savo veido išraiška stengiasi neparodyti jokios nuomonės. Vaikai mato, kad tai nesvarbu, ir nuomonę bando susidaryti patys iš vadovėlių.

A.Medalinskas. Ir vėl tik iš vadovėlių. O mokytojo vaidmuo? Kaip jis suprantamas pagal dabar veikiančią švietimo programą? Tik atbūti pamokoje ir pasiūlyti paskaityti vadovėlį ar vis dėlto ir perteikti turimas žinias, savo požiūrį? Juk kalimas per prievartą mąstančio žmogaus neišugdys.

O.Mačernienė. Deja, dabar neretai mokytoją domina tik galutinis rezultatas - kaip paruošti mokinius brandos egzaminui. Ir kalimui, ir testams yra skiriama daug dėmesio, o mąstymui, žinioms be kalimo to laiko tiesiog ir pristinga.

Ideali pamoka

A.Medalinskas. Kaip gali atrodyti ideali pamoka? Ar mokytojui įėjus į klasę mokiniai turi atsistoti?

O.Mačernienė. Daugelyje mokyklų dabar neatsistoja, bet mūsų mokykloje tai praktikuojama. Yra manančiųjų, jog tai - seniena, gal net diktatūros dalis, bet aš tokį elgesį laikau pagarbos ženklu.

S.Jurkevičius. Galimi įvairūs keliai. Tačiau vaikai turi jausti, kad mokytojas pamokoje kalba su užsidegimu, nuoširdžiai, o ne formaliai. Ir mokytojas turi mėgti savo dalyką, atsakingai ruoštis kiekvienai pamokai.

O.Mačernienė. Gera yra tik ta pamoka, kuriai mokytojas gerai pasiruošė. Kartais tenka jauniems mokytojams įrodinėti, kad pamokoms reikia rimtai ruoštis. Paprašau parodyti pamokos planelį, o jie atsako: "Neturiu." Trisdešimt metų dirbu mokykloje, o nedrįstu ateiti nepasiruošusi. Kai buvau mokytoja, vienas vadovas pasakė: "Ką, gal tu tokia negabi, kad turi vis dar ruoštis pamokoms?"

V.Toleikis. Net ir daugybę metų išdirbęs mokytojas turi ruoštis pamokai. Turėti bent minimalų planą. Nesu jauniklis, bet visada turiu pasiruošęs pasakojimo, užduočių planelį. Prieš ateidamas į mokyklą mokytojas valandą kitą turi skirti pamokos apsvarstymui. Jis turi ją paprasčiausiai linksma širdimi apgalvoti, paskaityti tekstą, susirasti esminius jo momentus, kad neužverstų mokinių galvų antraeiliais dalykais. Vaikai gerai jaučia, ar mokytojas atėjo tuščias, ar kupinas energijos.

S.Jurkevičius. Jeigu mokytojas nori pravesti sudėtingesnę pamoką, kurioje būtų akcentuojamos ne tik žinios, bet ir tam tikros nuostatos, vertybės, ruoštis tikrai būtina. Tačiau jeigu einama paprastesniu keliu, tada galima daugiau dėmesio skirti faktams ir formaliam reiškinių atkartojimui. Rimtesnis mokymo procesas reikalauja ir didesnių pastangų.

A.Medalinskas. Mokytojas pamokoje gali skaityti ar turi tik kalbėti?

S.Jurkevičius. Moderniųjų technologijų laikais vis labiau įsivyrauja supaprastintas informacijos pateikimas. "PowerPoint" kultūra dažniausiai skatina primityvesnį medžiagos dėstymą be rimtesnio susikaupimo, skaitymo ir mąstymo. Taigi technologijos sudaro prielaidas paviršutiniškesniam mokymui. Aišku, ir pamoka spaudžiant kompiuterio klavišus gali derėti su fantastišku aiškinimu, tačiau techniniai dalykai dažniausiai formalizuoja mokymą.

A.Medalinskas. Pomėgis naudoti "PowerPoint" ateina iš aukštųjų mokyklų?

S.Jurkevičius. Taip. Dabar tai yra populiaru ir mokyklose.

A.Medalinskas. Bet kai paskaitose rodomos skaidrės, tai tikrai neretai dingsta gyvas ryšys su auditorija. Aišku, kalbu apie dėstymą aukštosiose mokyklose. Tada ir dėstytojas įremia nosį į ekraną, ir studentai taip pat. Ir nei vieni, nei kiti nieko daugiau nemato ir negirdi. Tik tą "PowerPoint".

V.Toleikis. Aš pasitikiu savo liežuviu. Man reikalinga tik kreida ir lenta, kad galėčiau užrašyti pavardes. Myliu klasiką. Mano mokiniai pamokos pradžioje atsistoja ir su jais pasisveikinu. Visada vaikams sakau tik Jūs, net jeigu jie dar pypliai. Gera pamoka yra ta, kurioje cirkuliuoja energija. Gali pasakoti visą pamoką, ir tokia pamoka bus vaikams įdomi. Aišku, ne visada taip sklandžiai pavyksta.

S.Jurkevičius. Bet tada pagal iš aukščiau nuleistus pamokos vertinimo kriterijus vertintojas visą pamoką kalbantį mokytoją įvertins kaip nevykusį pedagogą, nes jis neįvykdo techninių reikalavimų, pamoka neatitiko numatytos struktūros. Kai atsirado moderniosios technologijos, įsivyravo nuomonė, kad taikant jas pamoką galima pravesti prasmingiau.

O.Mačernienė. Atsirado punktas "Moderniųjų technologijų panaudojimas" ir lazda buvo perlenkta.

V.Toleikis. Ir mokytojų gebėjimai yra skirtingi: vieni geba pasakoti, kiti - vesti diskusijas, treti puikiai vadovauja mokinių mokymuisi ir jo metu yra tik konsultantai.

O.Mačernienė. Kartais visa pamoka primena paskaitą. Stebėjau vieno istoriko pamoką - jis visą laiką sėdėjo prie stalo, bet ir aš, ir vaikai buvome išsižioję, sužavėti. O kitas stebėtojas, į to paties mokytojo pamoką nuėjęs, buvo pasipiktinęs, kad mokytojas visą pamoką gali sėdėti prie stalo.

V.Toleikis. Dėstau vyresniųjų klasių mokiniams: tris pamokas pasakoju arba diskutuojame, o ketvirtą - mokiniai rašo neilgą esė. Jeigu jie parašo tik tai, ką girdėjo klasėje, sunku tokį darbą įskaityti. Jie turi parašyti savo nuomonę, ne mano. Noriu matyti jų požiūrį į gyvenimą.

O.Mačernienė. Visuose dalykuose būna sunkoka dalis. Galima paklausti, ar mokinys sutinka su tuo, ką pasakė atsakinėjantis draugas. Prašau vietoj "taip" pasakyti, ką draugas pasakė gerai, ką - ne. Tai yra vienas iš būdų pradėti diskusiją. Nors dėstau matematiką, mėgstu išgirsti nuomonę.

V.Toleikis. Mokyklose dabar vaikai dažnai patys nori rašyti, o ne atsakinėti žodžiu. Diskutuoti gali, bet ne pasakoti prieš klasę. Tai priklauso ir nuo klasės atmosferos. Jei mokytojas pajunta, kad klasėje tyčiojamasi, yra pseudolyderių, nereikėtų eskaluoti atsakinėjimo žodžiu, provokuoti pasisakymų. Vaikas vėliau gali turėti papildomų problemų su savo klasės draugais.

O.Mačernienė. Mokiniai yra atpratę kalbėti, o iš suklydusio visi juokiasi. Mane tai iš pradžių šokiravo. Sakydavau ir sakau: "Jei suklydo, tiesiog pataisykime. Ir aš juk galiu suklysti."

V.Toleikis. Bet nederėtų nueiti prie kito kraštutinumo - amerikonizmo, kai mokytojas bet kuriuo atveju sako: puiku. Po tokių pagyrų Didžiojoje Britanijoje mačiau pamokų, kur vaikai zaunijo vėjus.

O.Mačernienė. Negalime kaltės suversti Amerikai ir Anglijai. Skaičiau amerikiečių psichologo tekstą apie pagyras. Vaiko negalima girti už tai, ką jis privalo padaryti. Net trejų metų vaiko girti per daug nederėtų. O pas mus, jei ateina vizitatorius, reikalauja vaiką girti, skatinti.

V.Toleikis. Mokytojas turi siekti surasti asmeninį santykį su kiekvienu vaiku, pasakyti jam asmeninį komplimentą. Bet pagirti jį reikia tinkamiausiu metu ir gal vos ne anonimiškai. Taip, kad jis kokią savaitę jaustų jaudulį, džiaugsmą.

Mokymosi intensyvumas ir vaikų sveikata

A.Medalinskas. Vaikai mokyklose, atrodo, taip pat turi nenormalų krūvį?

O.Mačernienė. Mes bent jau stengiamės padaryti taip, kad nenukentėtų žinias semiančio vaiko sveikata. Blogai, kai vaikas yra sukaustytas dėl per intensyvaus mokymosi.

S.Jurkevičius. Tas intensyvus mokymasis mokyklose yra tik išpūstas mitas. Nebent jeigu mokytojai iš mokinių reikalauja nebūtų dalykų. Nors reikia pripažinti, kad taip neretai ir atsitinka (referatų rašymas, nekokybiškų pratybų naudojimas, beprasmiški projektai).

A.Medalinskas. O jei vaikui per savaitę reikia tris keturis kontrolinius darbus parašyti? O kartais net ir keletą per dieną? Tai juk ne mitas. O jūsų licėjuje tas mokymosi intensyvumas, matyt, ypač didelis.

S.Jurkevičius. Įstatymai neleidžia surengti keleto kontrolinių darbų per dieną.

O.Mačernienė. Kartais vaikai suklaidina tėvus, manydami, kad dešimties minučių testelis - jau kontrolinis darbas. Tokiu būdu juos nugąsdina.

S.Jurkevičius. Kontrolinis darbas - tai 30 minučių savarankiško darbo.

O.Mačernienė. O vaikai dažnai sako: "Oi, buvo kontrolinis darbas." Ir skundžiasi, kad jų tiek daug. Ko tikrai dabar padaugėjo, tai rašto darbų. Tarp jų - minėtų testų. Kodėl taip atsitiko? Neliko atsakinėjimo žodžiu. Ar mokinių žinias galima patikrinti tik testeliais?

S.Jurkevičius. Negalima. Bet sakyčiau, kad dabar neretai vidurinis ugdymas tampa savotiška poilsio zona. Vidurinio ugdymo programa nesudaro prielaidų įvairiapusiškai rimtam darbui. Tai tik fragmentiškas kelių disciplinų mokymasis. Juk jeigu žmogus visą laiką rimtai mokytųsi, egzaminas jam būtų ne kokia nors tragedija, o labai natūrali ugdymo proceso dalis. Nors egzaminai yra sureikšminami, bet šiandien jie stokoja brandos, susitelkimo į tai, kas reikalauja giluminio, brandesnio mokymosi rezultatų. Būtent per egzaminus ir pasirodo mūsų paviršinio mokymo, visų pirma - kalimo, rezultatai.

V.Toleikis. Sudarant programas ir rašant vadovėlius atrodo, kad svarbiausiu dalyku tampa, kiek pamokų reikia mokymo turiniui. Sako: išdėstykite vienokį ar kitokį turinį per dvidešimt pamokų. Man ta situacija primena padėtį Vyriausybėje, kai visos ministerijos turi pateikti prioritetines ūkio vystymo sritis ir vietoj trijų prioritetų atsiranda dvidešimt. Panašiai yra ir ugdymo atveju: istorikams atrodo, kad reikia gero tuzino datų, nesvarbu, kad jų reikšmė labai nelygiavertė, literatams - kuo daugiau apžvelgti autorių. O mokymo valandų skaičius limituotas. Negali jo išplėsti iki begalybės.

S.Jurkevičius. Mes kartais neužčiuopiame giluminio aspekto. Kam paviršutiniškai perbėgti per aštuonis autorius, jei galima gerai perskaityti keturis? Mokymo turinio plėtimas - tai ėjimas lengvesniu keliu. Būtina turinį susiaurinti, atsirinkti svarbiausius prioritetus ir aiškiai suprasti, kodėl mes tai darome. Tai reikalauja rimto darbo ir pasirengimo. Pateikti autoriaus anotaciją mokytojui yra lengviausia. Pakanka užversti faktais, o kitą pamoką gali jau bėgti prie kito autoriaus. O vieną kūrinį išsamiai nagrinėti yra daug sunkiau, nei šokinėti per keletą. Išsamesnis ir gilesnis požiūris reikalauja daug daugiau pastangų.

A.Medalinskas. Bet sakykite, ar tas kalimo mažinimas mokyklos programoje taip pat nesumažintų dalies nereikalingo mokinių apkrovimo?

V.Toleikis. Mažinti kalimą mokyklose tikrai reikėtų, bet prieš tai reikia apsibrėžti mokymo ugdymo kryptis, prioritetus. Ne visi faktai reikalingi, ne visi autoriai - nagrinėtini. Kitas svarbus dalykas: mes nemokome vaikų taupyti savo laiko, planuoti darbotvarkės. Vaikas sako: "Oi, mokytojau, knygą iki keturių ryto skaičiau, pavargau..." Bet tas vaikas iki devynių vakaro turbūt bimbinėjo ir nieko neveikė.

O.Mačernienė. Prie kompiuterio sėdėjo.

A.Medalinskas. Nuo kada vaikams nebereikia skaityti knygų, kaip anksčiau, o užtenka tik jų ištraukų? Kada įvyko tas lūžis? Gal čia irgi pasirūpinta vaikų sveikata? Kad nepervargtų skaitydami. Aišku, tai liūdna ironija, nuspėjant galimas liūdnas pasekmes asmenybės formavimosi procesui.

O.Mačernienė. Neseniai. Gal prieš penketą metų.

V.Toleikis. Ne, šiek tiek anksčiau.

A.Medalinskas. Ir niekam nė į galvą neatėjo ištaisyti tokią žalingą padėtį. Anksčiau stebėjomės, kaip tie amerikoniukai moksleiviai nieko nežino, kas darosi pasaulyje, ir nesugeba rišliai pasakyti sakinio. Dabar atrodo, kad ši banga atsirita ir į Lietuvą. Kodėl? Negi nesuprantama, kad mokykla turi būti ne tik vaikų ugdymo vieta, bet net ir tam tikru atžvilgiu kultūros skleidėja. Ugdanti ne tik išsilavinusį, bet ir kultūringą žmogų. Ne šiaip tik tokį, kuris nė žingsnio negali be kompiuterio.

V.Toleikis. Mokykla dabar vis mažiau suvokiama kaip kultūros, ugdymo plačiąja prasme, centras. Ir ji pati nepajėgia atsispirti apskritai mūsų krašte vyraujančiam nusiminimui, kuris išstūmė tą džiugesį, vilties nuotaikas, kurios tokios stiprios buvo Atgimimo laikais. Vėliau atėjo kitų "vertybių" metas. Jau pirmaisiais nepriklausomybės metais žmonės pajuto: nuvažiuosi į Turkiją, parsiveši prekių, parduosi jas Gariūnuose ir vaikščiosi apsirengęs daug geriau už mokytojus, kalbančius apie dvasingumą. O tada ir vaikai ėmė mąstyti: ką duoda tos knygos, jei per mėnesį Gariūnuose be jokių knygų ir mokslų galima uždirbti mokytojo trejų metų atlyginimą? Ir dabar vaikai tikrai mažiau skaito knygų nei mes, kai mokėmės mokykloje. Viską užgožė kompiuteris, tiksliau - laiką ryjantys prekybininkų jaunimui įpiršti kompiuteriniai žaisliukai, kuriuose neva ir internetas, ir žaidimai. Bet blogiausia, kad per mažai reikalaujame skaityti. Mažai tautai tai katastrofa.

Nuleista mokymosi lygio kartelė

A.Medalinskas. Ar, jūsų manymu, tie, kurie yra atsakingi už mokymo programą, suvokia, kad reikia pataisyti ją taip, kad ji duotų dvasinį, kultūrinį pagrindą? Orientuoti ją daug labiau į žmogų.

S.Jurkevičius. Atleidome vadžias: pamiršome, jog tam, kad vyktų rimtas mokymosi procesas, reikia rimtai dirbti ir mokytojui, ir mokiniui. Tik tada bus galima eiti į priekį, o ne stengtis užglaistyti kampus, žaisti imitacinius žaidimus. Vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse mokykla iš jaunimo turi pareikalauti rimto darbo, atsakingesnio požiūrio į mokymosi procesą, o to negali būti be knygų skaitymo. Privalomas knygų skaitymas turi sugrįžti į mokymo programas.

V.Toleikis. Bet ir mokykla turi turėti daugiau ambicijų. Jeigu jų turės daugiau, nebus kompleksuota, jaus, kad jos balsas yra svarbus. Mokykla yra jungtis tarp plačiosios visuomenės ir jaunosios kartos, bet ji ir pati turi augti, tobulėti kartu su mokytojais. O mokytojų kvalifikacijos kėlimo sistemoje yra bėdų. Ypač kai įvedė taškų sistemą. Mokytojas tapo taškų rinkėju, kuriuos rinkdamas eina net į jam visiškai nereikalingus, nenaudingus seminarus. Ir tie, kurie veda seminarus, taip pat supranta, kad mokytojams reikia tik taškų, o ne žinių. Vadinasi, jie kartu užsiima mokymosi imitacija, patys puikiai suvokia, kad tai tik niekalas. Vieni kitus apgaudinėja. Nenoriu to pasakyti apie visus mokytojų kvalifikaciją keliančius seminarus ar programas ir ypač jų rengėjus. Kai kuriais visiškai pasitikiu - ne be reikalo jie vyksta mokyti ir į svečias šalis. Bet tas taškinis fonas yra persvarstytinas.

A.Medalinskas. Vėl kalbame apie netikusią, formaliais principais veikiančią sistemą. O taškai gaunami tik už sėdėjimą tuose kvalifikacijos kėlimo seminaruose ar už egzaminus, išklausius kursą?

V.Toleikis. Už sėdėjimą. Už tai, kad visa tai mokytojai iškentė. O jeigu dar pasako, kad jiems atgal į rajoną autobusas išvažiuoja anksti, tai išeina iš tų seminarų ir anksčiau. Svarbiausia, kad yra ydinga pati sistema - ji neskatina saviugdos.

A.Medalinskas. Ne visai šventinis šis mūsų pasikalbėjimas. Kita vertus, mokymosi proceso ir mokymo programų problemos iš tikrųjų yra tokios aktualios, kad apie jas yra būtina kalbėti. Bet juk turime ir kuo pasidžiaugti. Yra ir gerų mokyklų, gimnazijų ir gerų mokytojų, sugebančių išsiveržti iš visų tų biurokratinių rėmų, apie kuriuos čia kalbėjome.

V.Toleikis. Yra. Kalbėdami apie mokytojo ir mokinio santykius, turime visi pripažinti, kad, nepaisant visų čia minėtų problemų, labai daug kas priklauso nuo mokytojo. Jis stovi prieš klasę ir perduoda tam tikrą informaciją bei patirtį. Norėtųsi, kad Lietuvos mokyklos atsivertų. Mane labai skaudina tai, kad mokytoju ir mokykla visuomenėje nepasitikima. Visuomenei linkėčiau labiau pasitikėti mokytoju. Tą nepasitikėjimą ugdo masinė kultūra, žiniasklaida, politikai. Esu įsitikinęs, kad absoliuti dauguma mokytojų negaili pastangų, ugdydami jauną žmogų.

S.Jurkevičius. Bet jau darosi nebeaišku, kiek turi trukti tas mokymasis. Konstitucijoje parašyta, kad iki 16 metų, bet Švietimo įstatyme sukama prie vidurinio mokymo visiems. Vėl nebesugebama aiškiai apsispręsti. Tvirtinama, kad vidurinis mokymas yra siekiamybė, nors buvo kalbų, kad net privalomas.

O.Mačernienė. Dabar dauguma jaunuolių mokykloje mokosi iki devyniolikos metų.

S.Jurkevičius. Bet rimtesnis mokinio ugdymo planas yra tik iki dešimtos klasės. Vienuoliktoje ir dvyliktoje klasėse ugdymo turinys siaurėja. Taigi pagrindinio ugdymo plane mokomųjų disciplinų yra akivaizdžiai daugiau. Brandos egzaminų sistema irgi nepagrįstai supaprastinta. Užtenka išlaikyti du egzaminus, kad gautum brandos atestatą. Dvi paskutinės vidurinio ugdymo klasės nemažai daliai vaikų yra tik socializacijos procesas.

A.Medalinskas. Gal dar viskas priklauso ir nuo konkrečios gimnazijos, kur vaikas mokosi?

S.Jurkevičius. Ne tik nuo gimnazijos. Rimtas mokymasis yra vidinis kiekvieno žmogaus apsisprendimas. Aišku, yra mokinių, kurie mokymuisi skiria ypatingą dėmesį. Nuoseklus darbas gerąja prasme transformuoja mokinio asmenybę. Pažiūrėkite į skaitantį knygas mokinį ir akivaizdžiai pamatysite žmogaus brandos lygį. Visa švietimo sistema turi siekti aukštesnės kokybės ne kalbomis, o realiais reikalavimais mokiniui.

V.Toleikis. Lietuvoje yra ir puikių, aukščiausio lygio gimnazijų. Matau, kaip lūžis vyksta šešiolikmečių vaikų gyvenime ir daug kas priklauso nuo pedagogų. Jeigu pedagogai skatina saviugdą, savišvietą, dvasinį tobulėjimą, sudomina menais ir filosofija, tas lūžis įvyksta. Pats mokykloje matau, kaip šešiolikmečiai pasikeičia per pusę metų. Po Kalėdų atostogų pamatai kitus vaikus. Todėl mane be galo žeidžia mokymosi kartelės nuleidimas. Mes turime kelti kartelę, o ne leisti iki popsinio lygmens.

S.Jurkevičius. Net valstybiniai egzaminai tempiami iki popsinio lygmens. Užduotys tampa apgailėtinai supaprastintos.

O.Mačernienė. Matematikos egzaminas šiemet buvo gana lengvas.

S.Jurkevičius. Ir į istorijos egzaminą buvo pridėta primityvių užduočių, kurios nereikalauja rimtesnio mokymosi.

A.Medalinskas. Kodėl?

S.Jurkevičius. Vėliau kai kas gali žavėtis puikiomis egzaminų išlaikymo kreivėmis. Tačiau egzamino išlaikymo kreivės daugiau iškraipo realybę nei padeda ją suvokti.

A.Medalinskas. Tie patys, kurie skelbia, kad gabiausi jaunuoliai, pabaigę mokyklas, pasiliko mokytis Lietuvoje? Negi mūsų švietimo politikoje svarbiausia yra ką nors padaryti "dėl paukščiuko", užgožiant patį svarbiausią mokymosi tikslą: ugdyti mąstančią asmenybę, neabejingą savo tautai ir valstybei.

V.Toleikis. Mokykla turėtų ugdyti ne tik socialinius jauno žmogaus įgūdžius, bet ir estetinį skonį. Padėti suprasti, koks spektaklis, muzika, eilėraštis yra geros kokybės, o kur tik niekalas, kokia politiko kalba rimta, o kur populizmas, atpažinti apsimelavusį politiką. Parengti vaikus taip, kad jie nesileistų manipuliuojami žiniasklaidos ar prekybos tinklų reklamos. Apsaugoti nuo to. Verslui ir reklamai yra naudingiau, kad mokykla išleistų kuo kvailesnius vaikus, bet pedagogai tam turi pasipriešinti.

A.Medalinskas. Ar pedagogai gali tai padaryti? Tada nusižengtų galiojančioms iš aukščiau nuleistoms mokymosi proceso taisyklėms, kurių tikslas, kaip dabar aiškėja, ne tiek pačios žinios, išugdyti gilaus mąstymo gebėjimai, bet egzaminų skaičiai. Svarbu, kad jie gerai atrodytų.

O.Mačernienė. Iš tikrųjų dabar visiems svarbiausia, kad tik mokiniai išlaikytų brandos egzaminus, įstotų į aukštąsias mokyklas. Pagal tai sudaromas ir mokyklų reitingas. Dabar ir didžioji dalis Lietuvos visuomenės, ypač mokinių tėvai, mokytojus vertina tik pagal tai. Vis dėlto reikėtų atkreipti dėmesį ir į visą mokymosi procesą.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"