TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

T.B.Burauskaitė: KGB nebuvo visagalis

2012 10 02 6:14
Oresto Gurevičiaus nuotrauka/B.T.Burauskaitės nuomone, vienintelis dalykas, kurį tikrai buvo galima padaryti - įvertinti Komunistų partijos vaidmenį, jos ryšius su KGB, nes saugumo struktūros dažnai tebuvo partijos įrankis.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė prisipažįsta žinanti daugiau įtakingų valstybės veikėjų biografijų faktų nei paprasti žmonės. LGGRTC vadovė įsitikinusi, kad viešinti KGB archyvus svarbu todėl, kad visuomenė atsikratytų mitų, iki šiol gaubiančių šios tarnybos veiklą.

Gegužės mėnesį svetainėje Kgbveikla.lt pradėta skelbti informacija apie sovietinių represinių struktūrų veiklą Lietuvoje. Nuo gegužės vidurio per 100 tūkst. lankytojų sulaukusioje svetainėje paviešinta informacija apie kadrinius KGB darbuotojus, pamažu skelbiamos ir SSRS specialiųjų tarnybų slaptųjų bendradarbių pavardės.

Apie tai, kodėl neskubama visos informacijos viešinti iškart ir kiek galima pasikliauti KGB dokumentais - "Lietuvos žinių" interviu su LGGRTC generaline direktore Terese Birute Burauskaite.

Skelbia atsargiai

- Buvusios Rytų Vokietijos saugumo tarnybos "Stasi" archyvai paskelbti vos žlugus komunistinei sistemai. Atsikračius "Stasi" darbuotojų ir agentų iškart buvo apvalytas visas šios šalies politinis gyvenimas. Tačiau Lietuvoje daugelis su KGB susijusių asmenų dalyvavo atkuriant valstybę. Ar po 22 metų išliko prasmė skelbti jų praeities darbus?

- Manau, kad tai viešinti reikia. Juk mes neturėjome tokių sąlygų, kokias turėjo vokiečiai. Ten tuomet buvo dvi valstybės, jie galėjo vienus valdininkus pakeisti kitais, atvykusiais iš Vakarų Vokietijos. Mes tokios galimybės neturėjome.

Kita vertus, nebuvo išstudijuotas visas agentūrinis archyvinis fondas. Reikėjo didelio įdirbio ir patirties, o paskubomis skelbiant KGB medžiagą buvo galima padaryti daug žalos.

Tačiau yra vienintelis dalykas, kurį tikrai buvo galima padaryti - priimti dekomunizacijos įstatymą. Reikėjo įvertinti Komunistų partijos vaidmenį, jos ryšius su KGB, nes saugumo struktūros dažnai tebuvo partijos įrankis. Reikėjo įvertinti partijos veiklą, sukurti tam tikrus veiklos apribojimus jos vadovams. Tai padarius nepriklausomos Lietuvos politinis gyvenimas dabar būtų kitoks. Tai rodo Čekijos pavyzdys.

- Kiek galima pasitikėti dabar viešinamais archyviniais KGB dokumentais? Juk ši tarnyba, be kita ko, siekė kompromituoti žmones, dezinformuoti visuomenę.

- Tikriname kiekvieną dokumentą. Puikiai suprantame visus pavojus, stengiamės paskelbti kad ir mažiau, bet tik išanalizuotos medžiagos. Pavyzdžiui, turime 1987 metų agentų registracijos žurnalą, jame randame daugiau kaip 1600 asmenų, kurie buvo užregistruoti nuo 1940-ųjų iki pat paskutinių okupacijos metų. Tačiau šis dokumentas mums sukėlė abejonių: kodėl jis pradėtas tik 1987-aisiais? Juk visa jame esanti medžiaga jau buvo kituose registracijos žurnaluose, tad kam reikėjo kai kuriuos asmenis užrašyti į dar vieną sąrašą?

Tame žurnale radome ir žmonių, visai nebendradarbiavusių su KGB. Tai mums ir sukėlė abejonių. Todėl kruopščiai tikriname informaciją, lyginame įvairius šaltinius. Supratome, kad neužtenka vien paviešinti autentiškus dokumentus, juos būtina skelbti su komentarais. Tačiau kol visko nuodugniai neišsiaiškinsime, tol neskelbsime šio sąrašo. Juk KGB galėjo bandyti palikti netikras "bombas".

Nespėjo išvežti

- Ar sovietų tarnybų atstovai galėjo išsivežti ar tiesiog sunaikinti daugelį Lietuvoje esančių dokumentų, nes centrinės represinės struktūros Maskvoje turėjo pakankamai jų kopijų. Galbūt dalis dokumentų palikta sąmoningai, o svetimoms tarnyboms lojalių asmenų bylos niekada nebus surastos?

- Reikia suprasti, kad KGB buvo statutinė organizacija. Dokumentų cirkuliavimas, naikinimas, evakuacija vyko pagal griežtas taisykles. Yra išlikę evakuotų bylų sąrašai, pačios bylos, kurių nespėta išvežti. Išliko ir visos agentų kartotekos, tiesa, be pavardžių, tik su slapyvardžiais. Yra visa kadrinių darbuotojų nuo 1940-ųjų kartoteka, to KGB nespėjo išvežti. Buvo išvežtos ar sunaikintos agentų asmens bylos ir darbo bylos, bet išliko archyvinės informacijos apie jų veiklą.

Tie antriniai dokumentai nebuvo sudėlioti į sisteminius blokus, tad nebuvo lengva juos imti ir išvežti. Buvo bandoma iškarpyti pavardes, bet yra atvejų, kai vienoje byloje iš dokumento pavardė iškirpta, o kitoje - tas pats dokumentas jau su pavarde. KGB daug ko tiesiog nespėjo padaryti.

- Ar, Jūsų manymu, gali būti buvusių KGB bendradarbių, apie kuriuos visa informacija sunaikinta ir kurie vis dar veikia kaip tam tikrų struktūrų agentai?

- Be jokios abejonės, tokių agentų yra. Tačiau tai analizuoti - Valstybės saugumo departamento (VSD) prerogatyva. Informacijos apie juos yra suteikę kai kurie buvę KGB darbuotojai. Tačiau akivaizdu, kad vykdydama parengiamuosius darbus išvežti bylas KGB labai skubėjo. Nespėta išsivežti kadrų skyriaus kortelių, tad tikriausiai nespėta padaryti ir kitų dalykų. Matyt, šių tarnybų atstovams neatrodė, kad turės taip greitai išsinešdinti iš Lietuvos.

Kita vertus, išlikus KGB rajonų skyrių ataskaitoms, bandyti ištrinti vieno arba kito agento veiklą buvo sunkiai įmanoma. Jie galėjo žaisti (ir žaidė) su centrinio aparato dispozicijoje buvusiais agentais. Gali būti, kad informacija apie kai kuriuos jų į mūsų rankas taip ir nepateko.

Dabar dalį informacijos tik kaupiame savo duomenų bazėse, o po keleto metų galbūt galėsime atskleisti jos dar daugiau.

Skųsdavo savo noru

- Yra paplitęs požiūris, kad sovietmečiu visi turėjo prisitaikyti prie sovietinės sistemos. Ar skundimą, neprieštaravusį tuometiniams sovietiniams įstatymams, tikrai reikia laikyti besąlygiškai smerktinu veiksmu?

- Būtina suvokti, kad mūsų kraštas buvo okupuotas totalitarinės valstybės Sovietų Sąjungos. Bandykime įsivaizduoti, kad prancūzai būtų buvę tokie tolerantiški vokiečių atžvilgiu. Argi jie būtų galėję sakyti, kad kolaborantai nekalti, neva toks yra gyvenimas, tokie buvo įstatymai. Ne, jie niekada taip nesielgtų!

Žmonės, atėję prisipažinti, kaip bendradarbiavę su KGB, puikiai suprato, kad darė blogą darbą. Akivaizdu, kad paskutiniais metais visuomenė buvo jau stipriai sovietizuota. Aš pati bendravau su žmonėmis, kurie manė, kad dirbti KGB ar padaryti kokią paslaugėlę - nieko baisaus. Tokių piliečių vis daugėjo, bet jų veiksmų amoralumas dėl to netapo menkesnis.

Tačiau negalima lyginti pokario partizano, kuris pasirašė dėl bendradarbiavimo su KGB, nes negalėjo ištverti girdėdamas, kaip kitame kambaryje kankinama jo žmona, ir mokslininko, norėjusio stažuotis užsienyje ir KGB rašiusio ataskaitas apie savo bendradarbius bei giminaičius, pas kuriuos apsistodavo. Net patys sovietų saugumo darbuotojai labai uoliai skundžiančiuosius kitus žmones charakteristikose vertindavo sarkastiškai.

Beje, tarp skundikų buvo ir neužverbuotų. Jie ėjo į Sąjūdžio mitingus, darė įrašus ir savo iniciatyva siųsdavo kagėbistams. Kitaip nei parsidavėliais tokių žmonių nepavadinsi, jų pavardes irgi ketiname paskelbti.

- Jūsų vadovaujamas LGGRTC viešina vis daugiau su KGB susijusios medžiagos, tačiau Liustracijos komisiją, turinčią daugiau teisinių galių, atrodo, ketinama naikinti.

- Komisija kol kas egzistuoja, bet ji turėtų baigti savo veiklą, nes ir dabar jos nebevykdo. Daug svarbesnis nei liustracija yra dokumentų viešinimas. Reikia, kad žmonės daugiau sužinotų apie KGB veiklą, mat paplitę daugybė mitų apie ją. Daug kas įsivaizduoja, kad KGB buvo visagalė, jei verbavo - būtinai užverbuodavo. Taip gal ir galėjo būti iki Stalino mirties. Tačiau ir tuomet būdavo atvejų, kai net partizanų ryšininkės sakydavo: sukapokite mane į gabalus, bet jums netarnausiu.

Daug kas bando tikinti, neva kaimynas dirbo KGB, išgėrė su juo kavos, ir jis įrašė į bendradarbių sąrašus. Taip nebūdavo. Buvo numatyta aiški procedūra, pagal kurią leidimą verbuoti, jau po atliktų patikrinimų, išduodavo Maskva. Operatyvininkas privalėjo turėti rezultatyvų agentą, o ne vien pavardę sąraše.

Esi bejėgis

- Kartais kyla diskusijų, kaip reikėtų vertinti KGB rezervo karininkus. Ar galima teigti, kad jų veikla prilygo kadriniams KGB darbuotojams?

- Norint suprasti, kas buvo įtrauktas į KGB rezervą, reikia atsižvelgti į tai, kaip vyko atranka į jį. Svarbiausias buvo lojalumas. Kandidatas į rezervininkus turėjo būti vedęs, turėti vaikų, būti partijos narys ir, kaip pageidautina, ne eilinis. Tarp artimų jo giminaičių negalėjo būti tremtinių ar pabėgėlių, tad patekdavo tik ištikimiausi žmonės.

Todėl labai keista, kad, pavyzdžiui, VSD direktoriaus poste galėjo atsirasti asmuo, dar 1989 metų rudenį, jau po Baltijos kelio, davęs sutikimą tapti KGB rezervistu. Kas iš išorės tai sureguliavo? O gal tai paprasčiausias tų, kurie apie tai žinojo, lepšiškumas? Kaip tokį faktą paaiškinti mūsų partneriams NATO?

- Kaip jaučiatės, gerokai daugiau už kitus žinodama apie daugelį valstybės veikėjų?

- Matau žmonių, kurių viename ar kitame aukštesniame poste tiesiog neturėtų būti. Matau, kaip jie apsimeta dideliais patriotais, bet kartais esu bejėgė, nes informacijos užfiksuota per mažai. Akivaizdu, kad tas žmogus bendradarbiavo su KGB, bet turimos informacijos pagrindu teisme to įrodyti nepavyks. Patikėkite, jausmas sunkus. Susidūrus su tokiais žmonėmis bendrauti nesinori. Laimei, jie patys vengia mūsų, LGGRTC darbuotojų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"