TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

T.Venclova: "Iš vienkiemio pasaulis atrodo baisus"

2012 09 17 6:42
Ritos Stankevičiūtės nuotraukos  

Poetas, publicistas, disidentas prof. Tomas Venclova savo sprendimą emigruoti laiko protingiausiu gyvenime ir kratosi slogių minčių apie tai, kuo būtų tapęs, jei šio žingsnio nebūtų žengęs. Nors tai nutiko dar sovietmečiu, ir dabar nosies iš vienkiemio nebijantys iškišti tautiečiai, jo manymu, dažnai tampa geresni nei užsisklendusieji.

Dar 1977 metais į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV) pasitraukusi viena iškiliausių krašto asmenybių pabrėžia, kad brandos periodą išgyvenančiai valstybei itin svarbus geras vairininkas, turintis vesti tautą derama linkme. Šūkaliojimų "Lietuva - lietuviams!" T.Venclova nelaiko orios tautos bruožu ir pažymi, jog lietuviai natūraliai tampa pasaulinės diasporos dalimi. Tačiau kalbos, kad išsivaikščiosime, jam primena sovietmečio anekdotą.

Apie harmonijos reikšmę tarpkultūrinių ir tarpvalstybinių santykių plotmėje, rinkimų karštligę, orios tautos receptą ir niekaip neatsikratomus kompleksus - LŽ interviu su Tomu Venclova.

Klystame užsisklęsdami

- Atsiimdamas garbės ženklą už kultūrų dialogo stiprinimą ir humanistinių vertybių ugdymą sakėte, kad nesate jo vertas. Tai inteligentiškas kuklumas ar iš tiesų taip manote? 

- Yra formulės, kurias tokiais atvejais dera vartoti. Žinoma, už apdovanojimą esu dėkingas, tačiau niekada neteikiau tam didelės reikšmės. Mano gyvenimo svarbiausias tikslas tikrai nėra gauti įvairių apdovanojimų.

- Tačiau buvote įvertintas, ir viena to priežasčių - Jūsų indėlis į glaudesnius tarpkultūrinius santykius. Ar svarbi harmonija tarp skirtingų kultūrų Lietuvoje, turint galvoje vis stiprėjančias kraštutines nacionalistines apraiškas?

- Be dialogo kultūra nuvysta ir, virdama savo syvuose, praranda patrauklumą. Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, net sovietmečiu egzistavo dialogas - pavyzdžiui, su respublikomis, kurias ištiko panašus likimas: Latvija, Estija, Ukraina, Gruzija. Pagaliau dialogas vyko ir su demokratiškai nusiteikusiais rusais. Tai buvo teigiamas dalykas. O dabar bendravimo su artimais ir tolimais kaimynais kažkaip mažiau, nors esame Europos Sąjungoje, Šengeno erdvėje. Troškimas užsisklęsti - girdi, kad neištirptume kitose kultūrose, - gana ryškus tarp kai kurių publicistų, politologų. Tai didelė klaida. Kultūra auga, plėtojasi ir bręsta tik patirdama tam tikrą iššūkį, net būdama apsuptyje, kuri anaiptol ne visada reikalauja ginties.

T.Venclova įsitikinęs, kad lietuviai natūraliai tampa pasaulinės diasporos dalimi.  

Mažiau bijokime

- Dabar su Lenkija riejamės dėl tautinių mažumų, su Rusija - dėl energetikos, o Baltijos šalių solidarumas nutrūko vos paleidus rankas Baltijos kelyje. Ar taip ir turėtų būti?

- Sovietmečiu atrodė, kad su Baltijos šalimis turime bendrą likimą, esame beveik vienas organizmas. Tačiau tai baigėsi. Estija nuėjo savo keliu, įsiliejo į skandinavišką kontekstą. Latvija, kaip jai visada buvo būdinga, dar nevisiškai nusistatė tapatybę. Lietuva lyg ir trokštų skandinaviško kelio, tačiau vargu ar iš to kas gali išeiti. Estai turi susiformavusį šiaurietišką mentalitetą, o mes, patinka tai ar ne, tokio neturime, keletą šimtmečių labiau bendravome su slavais. Tiesa, prieš karą orientavomės į vokiečius, bet kai santykiai su jais pablogėjo - į prancūzus. Nepaisant to mūsų kraštas į Europą nuo XIV amžiaus ėjo daugiausia per Lenkiją.

Konfliktas su lenkais tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje pirmiausia yra vidaus politikos reikalas, politikų flirtavimas su labiau atsilikusiais ir anachroniškai mąstančiais gyventojų sluoksniais, iš kurių tikimasi balsų. Tiesiog pernelyg daug esama balasto, kurį turėtų pašalinti politinė valia. Deja, ir čia, ir ten jos nėra. Lenkų mažumos Vilnijoje vadovai turi savo ambicijų, savo tikslų. Tačiau lietuvių ir lenkų istorijos susijusios, ryšiai sustiprėjo per pastaruosius porą dešimtmečių, tad anksčiau ar vėliau jie sugrįš. Laikas ir palaipsnė politinė kaita - geriausias vaistas.

Reikalai su Rusija sudėtingesni. Ji tebėra baubas, kurio bijome, o daugelis mūsų publicistų, politologų dar labiau bando pakurstyti tą baimę. Mano manymu, Rusija, net ir labai norėdama, imperijos nebeatkurs. Lyg Kryžiuočių ordinas po Žalgirio mūšio - dar egzistuoja, intriguoja, tačiau nedaug ką gali. Ordinas pagaliau virto Prūsijos valstybe, kuri vėl pradėjo vaidinti svarbų vaidmenį Europoje, bet tik po kelių šimtų metų. Manau, panašiai bus ir Rusijos atveju. Ji ne tik neatkurs imperijos, tačiau greičiausiai praras ir kai ką iš to, ką turi dabar. Reikia suprasti, kad Rusija savo didįjį žaidimą nebeatšaukiamai pralošė - žodžiu, reikia mažiau jos bijoti. Tada politika bus oresnė, ramesnė, protingesnė. Vladimiras Putinas, aišku, nėra simpatingas, bet jo neverta laikyti naujuoju Stalinu. Žmonėms, kurie juodu lygina, atsakau, kad jie matė tik V.Putiną, o aš pamenu ir Staliną.

Lietuvai svarbus vairininkas

- Atvykote iš JAV, kurias apėmusi prezidento rinkimų karštligė. Lietuvoje įsibėgėjusi Seimo rinkimų kampanija. Ar domitės šiais procesais?

- Domiuosi ir per rinkimus paprastai balsuoju, tačiau neišduosiu, už ką atiduosiu savo balsą šiemet. Regis, dabar tai galima padaryti internetu.

- Kol kas negalima...

- Tuomet teks balsuoti konsulate Berlyne. Tačiau derėtų pasekti Estija, bene labiausiai kompiuterizuota valstybe pasaulyje, ir leisti balsuoti internetu.

Amerikoje paprastai nebalsuoju, bet šįkart, kaip ir anąkart, atiduosiu balsą už Baracką Obamą. JAV išsirinko juodaodį prezidentą, o tai svarbus postūmis visai žmonijai. Odos spalva yra beveik tas pats, kas ir plaukų spalva. Juk negalvojame, ar prezidentas brunetas, ar blondinas, svarbu, kad jis nusimanytų apie reikalus. B.Obama jau įrodė, jog išmano pakankamai, o Mittas Romney atrodo labiau esąs kraštutinis dešinysis. Jo mentalitetas man nėra artimas. Tačiau Amerika - lėktuvas, kuris skrenda autopilotu, ir ne taip svarbu, kas sėdi prie vairo. Ar laimės B.Obama, ar M.Romney, šalis nepražus. Lietuvoje autopiloto nėra, taigi vis dėlto svarbu, kas sėdi prie vairo.

- Pilotais, kaip matote, nori būti daugelis, ir pro savo iliuminatorius mėto įvairiausius pažadus. Ar tikite, kad po rinkimų gyvenimas staiga pagerės?

- Rinkimų pažadai visada nedaug ko verti. Tačiau visuomenės gyvenimo procesai nuo rinkimų ir ypač nuo jų pažadų ne tiek jau daug priklauso. Pasaulio plėtra mus vis vien stumia tam tikra kryptimi, ir šiuo metu ta kryptis yra teigiama. Prieš keliolika metų buvo madinga sakyti, kad pokomunistai įstums mus į Rusijos glėbį ir tada bus galas. Nors jie kurį laiką valdė, į Rusijos glėbį neįstūmė.

Neatsikratome kompleksų

- Kaip manote, esame ori tauta ar dažniau mėgstame dairytis į kitus?

- Norėtųsi būti oriems, ir daug ką galima padaryti, kad orumas stiprėtų. Tai brandos ir santūrumo reikalas, jokiu būdu ne pasipūtimo. Nuo to, kad bus šūkaujama: "Lietuva - lietuviams!", orumo nepagausės, o prestižas Vakarų pasaulyje ir visur kitur sumažės.

- Galbūt bręstame pernelyg lėtai? Dažnas kaltina šaknis įleidusį sovietmečio kompleksą.

- Šito esama, bet mažiau nei paprastai manoma. Yra ir kiti kompleksai, kurie ateina ne iš sovietmečio, o iš Antano Smetonos ar dar ankstesnių laikų. Kiekviena tauta turi psichologinių kompleksų, kuriuos reikia gydyti. Kaip ir kiekvienam žmogui naudinga pasitarti su psichologu, net jeigu jis problemų ir nepastebi. Tautai psichologinę paramą daugiausia turi teikti viešieji intelektualai. Kai kurie po truputį mokosi ir jau sugeba tai daryti.

Emigracija išgelbėjo

- Kokias pagrindines pergales valstybės brandos laikotarpiu išskirtumėte?

- Mes pasiekėme daugiau nei per visą istoriją. Tvirtai įsiliejome į Europą, esame Šengeno erdvėje, ir tai labai gerai. Kalbos, kad tauta išsibėgios ir jos neliks, primena sovietmečio anekdotą: "Ką darysi, jei atidarys sienas? - Lipsiu į medį. - Kodėl į medį? - Kad nesutryptų." Buvo dar ir toks anekdotas: "Aleksejus Kosyginas siūlo Leonidui Brežnevui išleisti žydus į Izraelį. L.Brežnevas bijo, kad išleidus žydus ir kiti panorės. Tada šis pasiūlo išleisti visus. L.Brežnevas nustemba: "Tai liksim dviese?" "Ne, vienas liksi", - atsako A.Kosyginas." Tokį anekdotą galima sugalvoti su lietuviškomis pavardėmis, ir jis skambėtų įdomiai. Bet emigracija, nors ir didesnė negu norėtume, nebūtinai yra katastrofa.

Dabar pasaulis pasikeitęs - ištirpo atstumai, internetu galima nuolat bendrauti su saviškiais, skaityti lietuvišką spaudą, bus galima balsuoti gyvenant užsienyje. Taigi emigracija nėra tokia, kokia buvo. Kiekviena tauta darosi diasporos tauta, lietuviai - taip pat. Tačiau tai nieko baisaus. Graikai, airiai, italai, armėnai, žydai jau šimtus metų taip gyvena ir nepražuvo. Žinoma, padeda, jei emigracijoje išlaikoma religija, kultūra. Bet tai jau priklauso nuo mūsų pačių.

- 1977 metais buvote priverstas emigruoti. Ar susimąstėte, kaip būtų susiklostęs likimas, jei nebūtumėte pasitraukęs į Vakarus?

- Dalyvavau disidentų sąjūdyje. Už tokią veiklą ne vieną uždarydavo į kalėjimą ar psichiatrijos ligoninę. Kai kas tvirtina, kad man nieko tokio negalėjo nutikti, nes esu Venclova. Tačiau tai netiesa. Buvo toks Pavlas Litvinovas, SSRS užsienio reikalų ministro anūkas. Jis kalėjo už disidentizmą, nors, atrodė, kilmė ir pavardė turėjo saugoti. Jokių garantijų nebuvo. Gal būčiau sėdėjęs kalėjime, gal ne, bet turbūt būčiau patekęs tarp visuomenės marginalų. Gal būčiau iš nevilties gėręs, kaip daugelis inteligentų, ir tapęs niekam neįdomus. O išvykęs nepražuvau. Tai, kad emigravau, laikau protingiausiu savo gyvenimo sprendimu.

- Kokias vertybes Lietuvos intelektualams, politikams, publicistams siūlytumėte puoselėti, kad baimės, kompleksai ir pesimizmas imtų tirpti sparčiau?

- Lavintis. Svarbu daug skaityti, keliauti, susipažinti su pasauliu ir pamatyti, kad jis ne toks baisus, kaip galbūt atrodo iš mūsų vienkiemio perspektyvos. Gali gyventi užsienyje, bet neprarasti lietuviškumo. Jis net gali sustiprėti - tokių pavyzdžių esama nemažai. Daugelis emigrantų išsaugo lietuviškumą. Praplėtę akiratį jie darosi geresni lietuviai nei tie, kurie neiškiša nosies už vienkiemio ribų.

 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"