Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Ta pati neskaisti partinė mergelė, tik kita suknelė

 
2017 07 21 10:30
Vien burtažodis „nepartinių judėjimas“ kituose rinkimuose nebus pergalės garantija ten, kur visuomenininkai nesugebės atlaikyti išbandymo valdžia. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Užderėjo: nors iki rinkimų toli, pastaruoju metu vos ne kas mėnesį koks nors vienos ar kitos pakraipos politikas įsteigia arba deklaruoja steigiantis nepartinį sąjūdį. Tačiau tai, kas teoriškai yra visuomenės pilietiškumo išraiška, pas mus, su retomis išimtimis, tėra susiniovusių partijų atplaišos. O jei ir ne, gavę valdžią visuomenininkai labai jau greitai perima partijų ydas, su kuriomis žadėjo kovoti ir gavo tą valdžią.

Toli gražu ne prestižiniame daugiaaukštyje sostinės A. Juozapavičiaus gatvėje kelis mėnesius gręžia, kala, montuoja. Iš čia veiklos šuoliui rengiasi birželį oficialiai įregistruota europarlamentaro Viktoro Uspaskicho įsteigta asociacija „Už vieningą ir sveiką Europą“. Politikas tikina – nepolitiniam. Tačiau ir jo kūdikis – Darbo partija – juk gimė iš jo kovos prieš partijas. Be to, naujos asociacijos direktoriaus ieškojo ne tarp kokių sveiko gyvenimo būdo ar kitos srities profesionalų – oficialiai nurodoma direktorė – V. Uspaskicho padėjėja Europos Parlamente (EP) Laura Čižiūtė, laikinai vadovavusi ir Darbo partijos būstinei.

Tačiau paklydėlis sūnus (jei tiksliau, – gimdytojas), prieš pusantrų metų palikęs Darbo partiją, praėjusią savaitę pasiprašė atgal – kad ir kaip norisi vaidinti visuomenininką, be partijos sąrašo į EP nepateksi.

Kitas dabar jau buvęs „darbietis“ Artūras Paulauskas prieš kelias savaites taip pat įregistravo visuomeninį judėjimą. Tokius darinius deklaravo steigsiantys ir su savo partijomis susipykę beveik 70 socialdemokratų iš Šiaulių ir 80 konservatorių iš Lazdijų. Lietuvoje vis dar politinė mada – partijos iš nepartinių, o nepartiniai judėjimai – iš partijų atskilėlių. Vis dėlto piliečiai iš tokios keistos mados kol kas pajuto labai mažai naudos.

Telks ne vieną savivaldybę, o visą Lietuvą

„Jau buvau pagalvojęs – gal atsitraukti nuo politikos. Bet skambučiai nedavė ramybės: vis žmonės skambino ir klausė, ką darom“, – pasakoja ką tik vėl nepartinis tapęs buvęs „darbietis“ Artūras Paulauskas. Nemažai skambinusiųjų – buvę A. Paulausko vadovautos Naujosios sąjungos nariai, šiai susijungus su Darbo partija nepanorę tapti „darbiečiais“. Taip ir užgimė „Pirmyn, Lietuva“.

A. Paulausko judėjimas išskirtinis tuo, kad užsimojo apimti visą Lietuvą. Kol kas tokie judėjimai apsiribodavo viena savivaldybe ar regionu, o bandymai formuoti kokius nors nacionalinius darinius nebuvo sėkmingi. Šiuo metu „Pirmyn, Lietuva“ turi 50 narių steigėjų ir dar apie 50 narių. Bet bus ir neformalizuota narystė – asocijuoti nariai, palaikytojai, rėmėjai, nes, pasak judėjimo lyderio A. Paulausko, daug žmonių nenori narystės, nes tai primena partinę veiklą.

Artūras Paulauskas: "Partijas ištiko didelė krizė, artimiausiu metu jos tik menks, o jų vietą užims kiti dariniai."/AlinosOžič nuotrauka

Tačiau daugelio tokių judėjimų veikla iš tiesų nelabai skiriasi nuo partinės, juolab judėjimas ketina dalyvauti savivaldos rinkimuose. Tad kodėl iš karto steigė ne partiją? Į šį klausimą A. Paulauskas turi tokį atsakymą: „Šiuo metu ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse matyti didelė partinių sistemų krizė. Pasakyti, kad jos nepopuliarios, maža – jos išsisėmusios, paskendusios korupcijoje ar neturi idėjų, pasitelkia žmones, kurie atėję į valdžią susikompromituoja kaip nemokantys valdyti. Partijas ištiko didelė krizė, artimiausiu metu jos tik menks, o jų vietą užims kiti dariniai.“

A. Paulauskas randa kontrargumentų ir kritikai, kad partijoms jau priklausę žmonės, steigdami nepartinių judėjimus, iškreipia pačią jų idėją. „Lietuvoje aktyviausi žmonės dažniausiai jau būdavo pasirinkę partinę veiklą. Bet tai nereiškia, kad tuose judėjimuose daugiausia bus nepartinių. Arba štai su „valstiečiais“ į valdžią atėjo nemažai nepartinių. Tai rodo, kad partinių ir nepartinių sintezė duoda rezultatų“, – svarsto A. Paulauskas, nors dėl šios „sintezės“ naudos Lietuvai ne tiek jau daug kas sutiktų su jo nuomone.

Visuomenininkai valdžioje stebuklų nepadarė

Euforijos nekelia ir savivaldybių tarybų rinkimuose triumfavusių visuomeninių rinkimų komitetų darbo rezultatai. Neseniai kadencija pasiekė pusiaukelę, bet laukto lūžio pereinant prie žadėto kitokio – skaidraus ir efektyvaus – valdymo nematyti nepartinių merų valdomuose miestuose. Net Alytuje, kur prie miesto valdžios vairo stojo populiarus buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius su daugiau kaip pusę mandatų laimėjusiais „Alytaus piliečiais“. Iki rinkimų kampanijos metus jau veikusio Alytaus pilietinio judėjimo suburtas darinys buvo išskirtinis tuo, kad priėmė tik niekada jokioms partijoms nepriklausiusius alytiškius, skelbėsi alternatyva ankstesnei partinei valdžiai.

„Nevartočiau žodžio „nuvylė“, nes iš bet kokios naujai atėjusios politinės jėgos negalima tikėtis stebuklų, juo labiau kai nuo pirmų žingsnių iš partijų pusės sklinda didžiulis srautas kritikos. Manau, pilietiniai judėjimai tokios ryškios persvaros kituose rinkimuose jau nebeturės“ , – prognozuoja „Alytaus pilietinio judėjimo“ narys architektas Aidas Urmanavičius. Jo manymu, visuomeniniams rinkimų komitetams savivaldybių tarybų rinkimuose nepridės sėkmės ir situacija nacionaliniu mastu – kai kurių visuomenininkų vienijimasis su partijomis, pavyzdžiui, LVŽS frakcijoje jų atsirado nemažai, taip pat ir iš Alytaus, nors visuomeninis judėjimas jų ne tik nedelegavo į Seimo rinkimus, bet ir tam nepritarė.

A. Urmanavičius tikina, kad jų visuomeninis judėjimas neišsižadėjo savo misijos būti racionalia valdžios opozicija, nors Alytuje valdžia – jų pačių suburtas rinkimų komitetas: periodiškai vyksta susitikimai su „Alytaus piliečių“ frakcijos atstovais, gana kritiškai vertinama jų veikla, teikiami pasiūlymai. „Esame girdimi, nesame ignoruojami. Be to, daugelis esame atskirų tarybos narių visuomeniniai patarėjai“, – A. Urmanavičius pasakoja, kaip atrodo santykiai su iš oponentų valdžia tapusiais visuomeninio judėjimo žmonėmis.

Tačiau kai kurių „Alytaus piliečių“ bendražygių, išrinktų į tarybą, keliai jau išsiskyrė. „ Dabar esu paskendusi apmąstymuose, ar kada nors vėliau, kai pamačiau politikos virtuvę, norėčiau grįžti į politiką“, – neslepia Alytaus savivaldybės tarybos mandato jau nebeturinti Lina Sosunovičienė.

Kas taip nuvylė? „Yra ir gerų dalykų, nauji žmonės įpūtė naujų dalykų. Tačiau deklaravome, kad taryboje, neskirstydami pagal partines linijas, visus vienysime dėl gerų idėjų, tačiau netrukus imta žaisti partinius žaidimus. Labai blogai ir tai, kad daug atėjusiųjų į politiką visai nesuvokia, ką joje reikia veikti. Politiką žaidžiantys žmonės dažnai žvelgia labai trumparegiškai – kaip per ketverius kadencijos metus imituoti, kad kažką darai visų labui, o iš tikrųjų tvarkytis asmeninius reikalus. Labai nusivyliau, kad ir toliau taip neefektyviai ir neskaidriai naudojamas savivaldybės biudžetas.“

Bet juk visuomeniniai rinkimų komitetai ir ėjo į valdžią deklaruodami siekį pakeisti tokią politiką, o turint daugumą įmanoma daryti pokyčius. L. Sosunovičienė sako, kad labiausiai ir skaudu, jog „Alytaus piliečiai“ turėjo labai didelį potencialą, bet netrukus kai kuriems ėmė patikti sistema, kuri leidžia neskaidrioje terpėje paslėpti nešvarius dalykus, kiti pamatė, kaip čia viskas vyksta, ir su tuo susitaikė. „Gal neįmanoma to pakeisti? Bet Kauno atvejis parodė, kad išskaidrinus kai kuriuos dalykus galima padaryti didelius pokyčius“, – lygina L. Sosunovičienė.

Beje, ji pati prarado tarybos mandatą po mėnesio, kai pareiškė išeinanti iš „Alytaus piliečių“ frakcijos. Vyriausioji rinkimų komisija atėmė mandatą, mat ji gyvena nebe Alytaus mieste. Tik keistoka, kad kol neišėjo iš frakcijos, kurią ji informavo apie naują gyvenamąją vietą, niekam tai nekliuvo, kaip nekliūva ir dar keli kiti tarybos nariai, L. Sosunovičienės žiniomis, gyvenantys ne Alytuje.

Dar prasčiau sekasi kai kurioms kitoms visuomenininkų valdomoms savivaldybėms. Ne proveržio, o chaoso sulaukė ir Šiauliai, valdomi nepartinio Artūro Visocko, ankstesnėje kadencijoje buvusio aršaus opozicijos veikėjo. Nuo kadencijos pradžios tarybą krečia politinės krizės, tad daug laiko skiriama aiškintis politiniams santykiams, o ne rūpintis šiauliečių gerove.

Žadėto renesanso nesulaukia ir visuomenininkų iškelto mero Ryčio Mykolo Račkausko valdomas Panevėžys. Vienintelis įrodymas, kad misija – įmanoma, yra tik Kaunas. Miesto taryboje antrą kadenciją dirbantis, o dabar ir lyderiaujantis Visvaldo Matijošaičio „Vieningas Kaunas“ pasirodė gebantis perlaužti seną neefektyvią ir neskaidrią sistemą.

Nepartinis – ne burtažodis

Tad vien burtažodis „nepartinių judėjimas“ kituose rinkimuose nebus pergalės garantija ten, kur visuomenininkai nesugebės atlaikyti išbandymo valdžia. Beje, tai jau nutiko: kaip yra pažymėjęs politologas dr. Mažvydas Jastramskis, 2011 metų savivaldos rinkimuose Raseiniuose ir Mažeikiuose gerai pasirodė nepartiniai, tačiau 2015-aisiais daugiausia balsų vėl surinko partijos. Be kita ko, tose savivaldybėse, kur partijos neblogai dirba, kad ir kokios buvo „politinės mados“, visuomeniniai komitetai valdžios nenušlavė. Bet, pavyzdžiui, Druskininkuose, kur daug metų valdė dabar nepartinių judėjimą „Už Druskininkus“ subūręs meras ekssocialdemokratas Ričardas Malinauskas, gali baigtis socialdemokratų valdymo era.

Visuomeniniai judėjimai patys save kompromituoja ir „tiksliniu“ veikimu tik prieš rinkimus: Registrų centro duomenų bazėje didžioji dauguma politinių visuomeninių judėjimų pažymėti kaip ilgiau nei metus nepateikę metinės finansinės atskaitomybės dokumentų. Gyvybės ženklų nerodo žadėję kovoti „Už teisingumą ir demokratinę Lietuvą“ ar „Už socialinį teisingumą“, išblėso „Piliečių jėga“ ar „Patriotinis judėjimas“, neliko „Kito pasirinkimo“, nusileido „Žemaitijos saulė“, žadėjusi kovoti prieš savivalę, netvarką, nedarbą. Dar kiti, kaip „TAIP“ ar „Drąsiaus kelias“, virto partijomis, bet ir jų neliko.

Mindaugas Jurkynas: "Visuomeninis judėjimas gali būti juodųjų tulpių augintojų būrelis ar kairiarankių biliardininkų sąjunga, bet jei eina į rinkimus, vadinasi, de facto tai yra partija."/vdu.lt nuotrauka

Visuomeniniai komitetai turi patrauklumo savivaldos lygmeniu, bet ne Lietuvos mastu. „Dairydamiesi po pasaulį galime sakyti: žiūrėkite, Prancūzijoje – Emmanuelis Macronas, Italijoje – „Penkių žvaigždučių“ ar Ispanijoje – „Podemos“, kiti populiarūs judėjimai. Bet Lietuvos politiniuose horizontuose judėjimų, kurie galėtų tapti ne savivaldybės, o nacionaliniu mastu populiarūs, nematau. Štai Artūras Zuokas – kokia buvo žvaigždė Vilniuje, o Lietuvos mastu – nieko. Nebent atsirastų charizmatiškas lyderis, kuris sugebėtų patraukti neturinčiuosius politinių favoritų ar neinančiuosius balsuoti, o tokių yra apie pusė rinkimų teisę turinčių Lietuvos piliečių“, – mano Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mindaugas Jurkynas. Ar A. Paulausko „Pirmyn, Lietuva“ gali būti ne tik E. Macrono judėjimo pavadinimo, bet ir jo triumfo rinkimuose analogas? „Tikrai ne. Tai tik senas vynas naujuose vynmaišiuose“, – perfrazuodamas Bibliją sako politologas.

Tad prognozės, kad visuomeniniai judėjimai iš politinio elito nušluos partijas, Lietuvoje kol kas nesipildo. Kita vertus, ir tie visuomeniniai politiniai judėjimai – partijos, tik kitaip įpakuotos. „Tai gali būti juodųjų tulpių augintojų būrelis ar kairiarankių biliardininkų sąjunga, gali būti neinstitucinė, neturinti ideologijos, kaip kad buvo Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija, bet jei eina į rinkimus, tampa politiniu pasirinkimu, vadinasi, de facto tai yra partija. Politikos moksle partija apibrėžiama kaip žmonių grupė, kuri eina į rinkimus“, – aiškino politologas.

Tačiau politinės pakraipos visuomeniniai judėjimai nenori būti tuo, kuo turėtų būti, – konstruktyvia opozicija valdžiai. Smagiau ir pelningiau patiems būti valdžioje.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"