TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Tarp tamsios praeities ir saulėtos Ispanijos

2007 03 03 0:00

Kad ir kiek žmonių išvyktų iš Lietuvos, jų vis tiek lieka per daug. Dėl šventos teisybės dar reikėtų kai ką išleisti. Ir kuo greičiau, kuo toliau, tuo geriau. Nes tas "kai kas", kaip pažymi įstatymų leidėjas, gali tapti (o gal jau tapo) "užsienio specialiųjų tarnybų poveikio, šantažo ir verbavimo" objektu.

Kalbant be užuolankų, tas "kai kas" yra buvę KGB agentai ir asmenys, panašūs į juos. Valstybė su jais negali susišnekėti. Ji (įstatymų leidėjo asmeny) sako: ateikit visi ten ir ten, prisipažinkit tam ir tam, ir viskas bus pamiršta. O jie nenori nei eiti, nei prisipažinti. Tiesiog nesuvokia, kad gali tapti šantažo ir verbavimo objektais. Valstybė imasi priemonių. Jiems tos priemonės nepatinka. Išvažiuotų jie į saulėtos Ispanijos raudonų pomidorų laukus. Viskas baigtųsi.

Dabar detaliau peržvelkime buvusių agentų (ir panašių asmenų) odisėją nuo pat 1990 metų kovo iki 2007 metų Ispanijos.

Kvietimas į santarvę

Buvo giedras (dvasine prasme) nepriklausomos valstybės rytas (1990 m. kovo 12 diena). Aukščiausioji Taryba (AT) kreipėsi į Lietuvos žmones, kviesdama juos žengti "istorinio susitaikymo" keliu. Šis kelias pagal idėją turėjo būti panašus į Baltijos kelią. Žygin buvo kviečiami visi - "net ir smukę, negailestingos sistemos palaužti, suklaidinti, sukiršinti ...šnipinėję, skundę, melagingai kaltinę savo artimą". Visi buvo įvardyti kaip "tos pačios motinos Lietuvos vaikai". Kitaip sakant, kurti atgimusios šalies buvo pakviesti ir tie, kurie buvo įkliuvę, įsipainioję, įpainioti, prievarta ar apgaule įtraukti į KGB pinkles.

Specialus kreipimasis

Po poros savaičių (kovo 27 d.) AT išleido specialų kreipimąsi į KGB agentus. Buvo įsakmiai nurodoma nuo kovo 29 d. imtinai nutraukti šnipinėjimą. Kartu buvo žadama dovanoti viską agentams, kurie nebuvo padarę nusikaltimų ir kurie nuo minėtos datos (ar anksčiau) nustojo šnipinėti ir pranešinėti sovietiniam saugumui. Buvo žadėta, kad tokie agentai "nepatirs nei moralinių, nei teisinių, nei jokių kitokių respublikos valdžios persekiojimų", o "jų pavardės niekada nebus oficialiai skelbiamos" (vėliau tai buvo užmiršta). Štai tokia žinia buvo pasiųsta keliolikai (ar net keliasdešimčiai ) tūkstančių Lietuvos piliečių, įkliuvusių į KGB voratinklį. Agento prisipažinimas nebuvo būtinas. Prisipažinimas buvo vertinamas kaip "moralinis piliečio ir visuomenės apsivalymas". Iš pradžių ne visai buvo aišku, kam reikia įteikti prisipažinimą, kaip atlikti apsivalymo procedūrą.

Komisija

Aiškiau tapo po pučo Maskvoje. 1991 metų rugpjūčio 24 dieną buvo įkurta vadinamoji Balio Gajausko komisija KGB veiklai ištirti. Atsirado subjektas, galintis priimti prisipažinimus. Procesas turėjo pajudėti sparčiai. Bet taip neįvyko. Kodėl buvę agentai nepanoro apsivalyti? Juk dauguma jų nebuvo padarę nusikaltimų. Maža to, dauguma jų buvo užverbuoti per prievartą, apgaulę ar klastą. Tyrinėtojai sako, kad pastarieji sudarė tris ketvirtadalius visų agentų. Patys KGB pareigūnai teigia, kad aktyvių agentų buvo gal tik dešimt procentų. Peršasi mintis, kad valstybė nerado bendros kalbos su savo piliečiais.

Pirmiausia valstybė neužtikrino agentams žadėto konfidencialumo. Spaudoje pasirodė serija publikacijų, kuriose buvo įvardijama buvusių agentų ir slapyvardžiai, ir pavardės. Iš KGB pastato buvo pradėti tąsyti įvairūs dokumentai, tarp jų ir apie agentus. Raštiški buvusių agentų prisipažinimai, kurie turėjo būti itin slapti ir saugomi, ėmė kažkur dingti. Aukščiausiojoje Taryboje kilo erzelynė - prasidėjo politizuota KGB agentų medžioklė pačioje AT. Tokiomis aplinkybėmis nedaug kas panoro prisipažinti - apsivalyti.

Po dešimties metų

Įstatymas dėl KGB agentų - buvusių slaptųjų bendradarbių - kartais vadinamas liustracijos įstatymu. Savo dvasia jis visiškai nesiderino su anksčiau minėtais AT dokumentais.

Pasirodo (bent taip manė įstatymų leidėjas), kad laikui bėgant pradėję senti agentai gali tapti pavojingesni. Jie gali būti užsienio specialiųjų tarnybų šantažuojami ir iš naujo verbuojami. Be to, jie gali būti nelojalūs valstybei. Gyvenime tokių ryškesnių ženklų lyg ir nepasitaikė. Bet, teoriškai mąstant, visaip gali atsitikti. Tiesa, kartą buvęs KGB pareigūnas pareikalavo iš savo buvusio agento pinigų ir pasakė, jei šis jų neduos, tai apie jį parašys vienas laikraštis. Tas buvęs pareigūnas pinigų negavo ir buvo pasodintas į kalėjimą.

Prisipažinimas kaip išganymas

Naujas įstatymas pareikalavo visų buvusių agentų prisipažinti (anksčiau reikalavo tik nutraukti agentūrinę veiklą). Prisipažinimas tapo pagrindiniu buvusio agento lojalumo valstybei ženklu.

Jeigu buvęs agentas atkūrus nepriklausomybę dešimt ar daugiau metų vagiliavo, apgaudinėjo žmones ir valstybę, tai nieko baisaus. Jis parašė raštelį, kad buvo agentas, vadinasi, jis yra lojalus. Jei buvęs agentas dešimt metų sąžiningai dirbo, gink Dieve, nieko nepavogė, bet raštelio neparašė, - nelojalus.

Taip pat nesvarbu, ką agentas veikė anais laikais. Ar jis priklausė tai negausiai aktyvistų kategorijai, nuo kurių aktyvumo net KGB pareigūnai pavargdavo. Ar jis buvo tas, kuris žodžio nepralemendavo. Aktyvistas be jokio sąžinės graužaties nubėgo (jis įpratęs bėgioti) į Valstybės saugumo departamentą ir prisipažino: "Buvau". Jam dovanota. Apie pasyvųjį net kalbėti nesinori.

Sankcijos

Neprisipažinusiems agentams įstatymas numatė dvi sankcijas. Pirma - jų pavardės skelbiamos viešai (apie tai buvo jau nemažai kalbėta). Antra - jiems draudžiama dirbti kai kuriuos darbus. Jiems draudžiama dirbti bankuose, strateginio ūkio objektuose, ryšių sistemoje. Jiems draudžiama būti notarais, advokatais, diplomatais, muitininkais, policininkais, gaisrininkais ir t.t. Jie negali dirbti švietimo sistemoje, net vaikų darželio auklytėmis.

Toks agentas negali dirbti sargu, jeigu tam sargui reikalingas ginklas. Be ginklo - prašau, sargauk. Specialiai pasiteiravau šio įstatymo žinovo dėl gaisrininkų. Jis patikslino: jei buvęs agentas (neprisipažinęs) dirba savivaldybės sistemoje, jam nebus atimta teisė dirbti. Jeigu toks gaisrininkas priklausytų VRM sistemai, jis nebegalės dirbti, tai yra gesinti gaisrų, - tegul dega. Sunku suvokti šių draudimų logiką, esmę ir prasmę.

Sunku įsivaizduoti, kad užsienio slaptosios tarnybos verbuotų (šantažuotų) gaisrininką, pirmokėlių mokytoją ar darželio auklytę. Dar sunkiau įsivaizduoti, kaip toks verbavimas sukeltų grėsmę mūsų valstybei. Bet įstatymai rašomi ne tam, kad įsivaizduotume, o tam, kad juos vykdytume.

Jeigu minėtas kontingentas dirba tokį darbą, jis turi būti atleistas (per vieną parą), kai tik specialioji komisija jį išaiškina. Čia negali būti jokio pasigailėjimo. Neprisipažinusiajam negali padėti geros charakteristikos, darbo laimėjimai, apdovanojimai, darbo stažas, sunki materialinė šeiminė padėtis. Eik lauk, buvęs ir neprisipažinęs agente. Ir dešimt metų nuo išvijimo dienos tu negalėsi atverti savo buvusios (ar panašios) įstaigos durų. Pavyzdžiui, jei buvusį agentą komisija išaiškina 2007 metais, tai jis negalės dirbti įstatyme uždraustus darbus iki 2017 metų, jei išaiškins 2017 metais - iki 2034 ir t. t. Laiku šitas įstatymas neapribotas. Nežinia, kiek laiko gyvens paskutinis neprisipažinęs agentas.

Taip griežtai įstatymų leidėjas nesielgia su vagimis, kyšininkais, sukčiais. Jiems jeigu ir uždraudžiama eiti tam tikras pareigas, tai ne ilgiau kaip penkerius metus.

KGB karininkams geriau

Minėti draudimai galioja ir buvusiems KGB pareigūnams, jeigu jie iki 1990 metų kovo 11 dienos nepasitraukė iš KGB. Bet jiems geriau negu jų buvusiems agentams. Karininkams visi draudimai baigiasi 2009 metais. Galbūt įstatymų leidėjas truputį privengia buvusių KGB pareigūnų. Jie ryžtingesni už agentus. Štai dėl tų draudimų du KGB karininkai jau apskundė Lietuvą Europos Žmogaus Teisių Teismui.

Europos teisme

Tie KGB karininkai bylą laimėjo. Lietuva jiems turėjo sumokėti nemažai pinigų. Precedentas negeras. Tokias bylas galėtų realiai laimėti apie šimtas buvusių KGB pareigūnų. Įdomu, kad tie du, kurie laimėjo, vėl padavė Lietuvą į teismą. Vėl gali laimėti. Daina be galo. Europa sako mums: keiskit įstatymus, jie ne visai geri. Bet mes nekeičiame. Be to, dar rengiamės KGB rezervininkus prigriebti.

Gerai, kad agentai nesiskundžia Europai. Agentų buvo daug. Reikėtų daug mokėti. Mat Europos teismai buvusius KGB pareigūnus ir jų agentus traktuoja kaip žmones ir priteisia jiems kompensacijas už (pagal mūsų įstatymą) prarastus darbus.

Bet agentai greičiausiai Europai nesiskųs. Dauguma jų įbauginti. Kai kurie tiesiog moraliai sulaužyti. Iš pradžių juos laužė sovietinė valdžia, o paskui ir mūsiškė juos dvasiškai aplamdė. Greičiau jie išvažiuos iš Lietuvos, bet Europai nesiskųs. Žinoma, visi fiziškai neišvažiuos. Bet dvasiškai daug kas maus kuo toliau ir taps dvasiniais emigrantais.

Blogiausia rezervininkams

Kiek Lietuvoje buvo KGB rezervininkų, niekas gerai nežino, bet du buvo tikrai. Iki tam tikro laiko jie niekam nekliuvo. Jie nei agentai, nei pareigūnai. Įstatymų leidėjas apie juos žinojo, bet į jokį įstatymą jų neįrašė. Sako, net komiškų situacijų yra buvę. Ateina prisipažinti buvęs rezervininkas. Sako: "Aš bendravau su KGB." O jam atsako: "Tu nebendravai, tu rezervininkas." Ir išprašo. Nei pareiškimo priima, nei raštelį duoda, kad buvo prisistatęs. Taip buvo, kol buvo ramu. Bet paskui labai išryškėjo du rezervininkai. Faktiškai vienas. Greitai atsirado ir mokslinių paaiškinimų apie pavojingą KGB rezervo esmę ir prasmę. Jei bus priimtas įstatymas dėl rezervininkų, jiems bus blogiausia. Jie bus pripažinti neprisipažinusiais. Todėl jie turės būti paviešinti ir visiems bus uždrausta daug darbų dirbti. Bet gali naujo įstatymo nebūti. Pagrindinė grėsmė Lietuvai, kurią buvo sukėlę abu rezervininkai, o ypač vienas jų, jau praeina. Netrukus vienas jų išeis iš darbo.

Kuo labiau tolsta

Visi šiame ir panašių įstatymų vingrybėse įrašyti saugikliai - "kad ko nors blogo neatsitiktų", būtų turėję prasmę prieš penkiolika ar septyniolika metų. Dabar jau nebe. Bet kažkokia keista aistra apima mus - vytis praeitį. Kol praeitis su savo problemomis labiau tolsta, tuo sparčiau ją vejamės. Mūsų problemų krepšelis perpildytas praėjusių dienų prisiminimų, vargų, skaudulių. Jame mažoka vietos lieka dabarčiai ir ateičiai. Sudėkime viso sugaišto laiko, diskusijų, energijos, teismų ir panašias sąnaudas, kurių prireikė kovojant su tolstančiomis praeities šmėklomis. Pastebėsime, kad ši suma viršija mūsų pastangas, skirtas bet kuriai šių dienų bėdai. Tokioms kaip skurdas, migracija, sveikatos neapsauga. Yra argumentų tokiai situacijai paaiškinti ir pateisinti - dėl teisybės galime paaukoti ir dalį dabarties, ir gabaliuką ateities. Bet mūsų septyniolikos metų teisybė irgi nestovėjo vietoje (ji blaškėsi su mumis).

Dėl teisybės

Nėra abejonės, kad įstatymų leidėjas norėjo ir tebenori teisybės. Iš pradžių jam atrodė vienaip, paskui pasirodė kitaip. Iš pradžių jis buvo agentams kilniaširdis ir supratingas, vėliau tapo griežtas ir principingas.

Be abejo, per septyniolika metų įstatymų leidėjas perskaitė užsienio šalių "antiagentinius" įstatymus, išstudijavo jų taikymo praktiką. Galėjo pasidžiaugti kaimynų laimėjimais. Pavyzdžiui, kaip lenkai su savo istoriniu ir agentūriniu paveldu kelia vaidus, drebina savo valdžias, sprogdina savo bažnyčią. Tai jiems teisinga.

Bet kokios teisybės norime mes? Yra tokios alternatyvos. Pirmoji - teisybė, kuri atstumia, pažemina ir taip jau ne kartą pažemintus žmones, atkerta dalį mažos ir vis mažėjančios tautos (šią teisybę bandome dabar praktikuoti).

Antroji - 1990-ųjų kovo teisybė - "mūsų istorinio susitaikymo ... ir atgimimo nenutrūkstantis kelias". Šis kelias taip pat nelengvas. Jame laukia paveldėtų pažiūrų vilkduobės ir naujų vertybių statmenos įkalnės. Jis reikalauja gerbti tuos bendrakeleivius, kurie yra šiek tiek kitokie negu mes. Tai sunku (kartais atrodo neįmanoma). Bet Dievaž, šis kelias teikia daugiau vilčių. Jis atveria platesnes erdves žmogaus sielai ir šalies gerovei, negu atstumtųjų ir nusivylusiųjų takeliai, vinguriuojantys į dvasinę emigraciją, į saulėtos Ispanijos raudonųjų pomidorų laukus ir oranžinių apelsinų sodus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"