TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Tautinių bendrijų namų atstovas: dėl finansinės krizės išlindo politizuotos nesąmonės

2015 01 03 16:30
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Tautinių bendrijų namų programų vadovas Vilius Mikulėnas sako, jog visų žmonių siekiai, Lietuvai atgavus laisvę, buvo panašūs – visi norėjo gerai gyventi, būti laimingi ir turėti kuo mažiau problemų. Pašnekovo žodžiais, laikui bėgant, dėmesys tautinėms mažumoms ėmė mažėti, politikai dėmesį atkreipdavo tik prieš rinkimus, o per krizę sumažintas finansavimas leido iškilti „visokiausiems politikieriams“.

LRT.lt paprašytas įvertinti, kaip per beveik 25-erius nepriklausomybės metus kito tautinių bendrijų padėtis ir lūkesčiai, pašnekovas teigia esąs įsitikinęs, kad didžioji dalis problemų, iškeliamų žiniasklaidos, būtų išsprendžiamos, jeigu žmonės susėstų ir susitartų. Tam reikalingas nuolatinis, o ne fragmentiškas politikų dėmesys.

„Kas jau kas, bet tautinių bendrijų organizacijos žino, kas joms padeda, o dar geriau žino, kas ne. Ir tai atsiliepia rinkimuose. Jei visi susitartų, palaikytų dialogą, net ir nepriklausomai nuo politinių pažiūrų būtų įmanoma vykdyti bendras veiklas“, – tikina vyras.

Palaikė visus svarbiausius strateginius sprendimus

Pašnekovas tikina, kad tautinės mažumos labai aktyviai palaikė Lietuvos nepriklausomybės siekį: „Kai buvo sakoma, kad nepriklausomybė – tik kažkokių nacionalistų [tikslas], rusai, lenkai, armėnai, rumunai, gruzinai, vokiečiai ir t.t. parengė bendrą pareiškimą, kuriame pasisakė už laisvę.“

V. Mikulėno žodžiais, tautinės mažumos lygiai taip pat kartu su visais dėjo ir kitus kertinius akmenis – palaikė prisijungimą prie NATO bei Europos Sąjungos (ES).

Jo nuomone, skirtingą padėtį nuo Baltijos kaimynių lėmė tai, kad Lietuva suteikė galimybę gauti pasus visiems to norintiems. Tuo metu Latvijoje ir Estijoje pilietybės klausimas iki šiol yra kur kas sudėtingesnis.

„Todėl galime gerai gyventi, nes tuo metu valstybė buvo pakankamai protinga ir nedarė tokių, sakykim, neaiškių dalykų, kurie buvo kitose Baltijos šalyse. Jaučiamės tikrais šalies piliečiais. Jei mes turime Lietuvos rusus, tai jie ir yra Lietuvos, ne kieno nors kito, rusai. Taip pat su lenkais ir t.t. Šie žmonės yra mūsų, todėl turime rūpintis“, – nurodo Tautinių bendrijų namų atstovas.

Sumažino finansavimą – išlindo „politizuotos nesąmonės“

Kalbėdamas apie didžiausius iššūkius, su kuriais susiduria tautinės bendrijos, V. Mikulėnas prisimena, kad padėtis itin pablogėjo ekonominės krizės metu – panaikintas Tautinių mažumų departamentas (jis bus atkurtas 2015 m. liepą – LRT.lt), labai sumažintas finansavimas socialinei veiklai. Jis ypač pabrėžia savaitgalinių mokyklų tinklo išretėjimą, kurių anksčiau buvo apie 100.

„Mažosios bendrijos negali turėti ir išlaikyti paprastų ugdymo įstaigų, todėl aktyviai nuo pat nepriklausomybės pradžios plėtojo sekmadieninių mokyklų tinklą. Tačiau, atėjus krizei, finansavimas buvo neįtikėtinai sumažintas. Daug kas turėjo nutraukti veiklą, nes negavo pinigų, nors tai buvo labai geras, pakankamai nebrangus ir labai efektyvus būdas išlaikyti savo tautinę kultūrą, išmokyti vaikus kalbos, papročių, prisiminti tėvynės istoriją“, – tvirtina V. Mikulėnas.

Tai buvo didelis smūgis, po kurio pradėjo garsėti, pašnekovo nuomone, tokie neesminiai klausimai, kaip pavardžių, gatvių pavadinimų rašymas: „Išlindo politizuotos nesąmonės, kurias išnaudojo visokiausi politikieriai. Iki to laiko viskas buvo pakankamai sklandu ir niekam nekliuvo, visi gyveno gražiai bei kultūringai.“

Biurokratai padarė klaidą

Kaip dar vieną didžiausių problemų V. Mikulėnas įvardija tautinių bendrijų išbraukimą iš socialinės atskirties grupių – iki 2007 m. nevyriausybinės organizacijos galėjo gauti pinigų iš tam skirtų ES fondų.

„Briuselis nekuruoja, mes patys nusprendžiame, kas yra socialinės atskirties grupės. Po to kažkam perkaito galva ir išbraukė šį dalyką [tautines bendrijas], paliko tik romus. Jie galvoja, kad galima bandyti gauti finansavimą kitaip. Pavyzdžiui, jei aš noriu Šalčininkų raj. lenkus išmokyti lietuvių kalbos, turiu kreiptis per įdarbinimo skatinimo ir panašias programas. Tačiau socializacijai buvo padėtas kryžius. Jei to nebūtų įvykę, galbūt krizės metais mums būtų pavykę išlaikyti mechanizmus, kurie visiškai sugriuvo – 15-os metų darbas buvo nubrauktas“, – konstatuoja su tautinėmis bendrijomis dirbantis vyras.

Pasak jo, sprendimų priėmėjai nedirba su tautinėmis mažumomis, todėl nemato realios situacijos, o tuo užsiimančios organizacijos pastebi dideles problemas, pavyzdžiui, nedarbą.

„Nelabai kas žino, ko nori lenkai, nes apie tai, ko jie nori, nelabai kas rašo. Kalbama apie tai, ką šneka lenkų kilmės politikai. Daug metų Šalčininkų raj. buvo didžiausia bedarbystė šalyje. Tai – sudėtinga ir sunki socialinė problema“, – pabrėžia V. Mikulėnas, manydamas, kad minėti ES mechanizmai leistų padėti įlieti žmones į darbo rinką.

Norėdamas įrodyti, kad, pavyzdžiui, Šalčininkų lenkai yra atskirties grupė, pašnekovas pasakoja apie uždarą ratą, iš kurio šio rajono gyventojams niekaip nepavyksta ištrūkti: verslas neinvestuoja į šį regioną, kadangi negali rasti kvalifikuotos darbo jėgos, tuo metu kaimuose ir vienkiemiuose išsimėčiusios šeimos paskaičiuoja, ar joms apsimoka važiuoti į miestelį du kartus per dieną kursuojančiu autobusu – galbūt geriau auginti ir pardavinėti bulves ar pasinaudoti kontrabandininkų pasiūlymu užsidirbti iš prekybos baltarusiškomis prekėmis.

„Tam, kad gautum gerą darbuotoją, gyventojus reikia išlavinti. Kažkas iš Lietuvos Respublikos tarnautojų tiki, kad tie pinigai, kuriuos galima paimti iš integracijos fondų ir pan., nueina tautinėms mažumoms. Vienas klausimas, ar jie nueina, kitas – ar tai padeda socialinės atskirties grupei“, – sprendimu tautines mažumas išbraukti iš socialinės atskirties grupių abejoja V. Mikulėnas.

Politikų dėmesys – tik prieš rinkimus

Paklaustas apie tautinių mažumų įsitraukimą į politinį gyvenimą, pašnekovas giria veikiančią demokratiją – didžiosios bendrijos (lenkai, rusai) turi savo politines sąjungas, o kitos partijos įtraukia tautinių bendrijų atstovus. Be to, nepriklausomai nuo tautybės, tik pagal asmeninius įsitikinimus, žmonės gali stoti į bet kokią politinę organizaciją. Tai, anot V. Mikulėno, ir yra integracijos pavyzdys.

Tačiau, pasak jo, dažniausiai politikai tautines bendrijas prisimena tik prieš rinkimus.

„Ir po to labai sėkmingai pamiršta. Socialdemokratai turi tautinių mažumų komitetą, o kitos partijos kryptingai nedirba. Jeigu užsiimtų, iš to gautų tam tikros naudos bent jau rinkėjų balsų skaičiumi. O, pavyzdžiui, su Tautinių bendrijų namais nuolat bendrauja tik europarlamentaras, Liberalų sąjūdžio narys Petras Auštrevičius“, – gerus pavyzdžius pateikia pašnekovas.

V. Mikulėno žodžiais, tautinės bendrijos per rinkimus yra aktyvios, tai parodo ir Lenkų rinkimų akcijos surenkami balsai. Tačiau, sako V. Mikulėnas, jau gerus septynerius metus politikai svarbius klausimus (Tautinių mažumų įstatymo, programų finansavimo ir pan.) prisimena tik artėjant balsavimo laikui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"