TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Tautinių mažumų poreikiai: šneka vieni, bet sunkiau kitiems?

2014 02 18 14:07
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Ar prie Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Lietuvos ratifikuotų tarptautinių sutarčių reikalingi papildomi teisės aktai, kurie apibrėžtų tautinių mažumų teises bei padėtį Lietuvoje? Ir ar Tautinių mažumų įstatymas aktualesnis mažiausiai skaitlingoms tautinėms mažumoms, ar garsiausiai apie jį kalbančiai didžiausiai šalies tautinei mažumai – lenkams?

Lietuvoje gyvena daugiau nei šimto skirtingų tautybių atstovai. Jie Lietuvoje sudaro apie 16 proc. visų šalies gyventojų. Nevyriausybines organizacijas Lietuvoje yra įsteigę armėnų, azerbaidžaniečių, baltarusių, bulgarų, čečėnų, estų, graikų, karaimų, latvių, lenkų, romų, rumunų, rusų, totorių, ukrainiečių, uzbekų, vengrų, vokiečių, žydų bei kitoms tautinėms mažumoms priklausantys asmenys.

Tautinių mažumų įstatymo priėmimu labiausiai rūpinasi lenkai, apie integracijos problemas dažniausiai sužinome iš romų bendruomenės, o su kai kurių tautinių mažumų egzistavimu kasdienybėje, atrodytų, nė nesusiduriame.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorės Dovilės Šakalienės teigimu, atsakymas, ar Tautinių mažumų įstatymas yra reikalingas, priklauso nuo esamo teisinio reguliavimo kokybės: „Politiškai mažumų egzistavimas pripažintas, jų identiteto apsauga garantuojama konstituciniame lygmenyje. Tad faktiškai reikia įvertinti, ar/ir kokių tautinių mažumų poreikių neapima dabartinis teisinis reguliavimas. Nėra svarbu priimti įstatymą dėl įstatymo. Tačiau jeigu matome, kad esamo teisinio reguliavimo nepakanka asmenų, priklausančių mažumoms, teisėms užtikrinti – atitinkamai turime priimti papildomą teisės aktą“. D.Šakalienė pabrėžia, kad svarbu įvertinti, ar papildomos apsaugos nori pačios tautinės mažumos – ypatingai tos, kurių skaitlingumas mažiausias, nes būtent jų tautiniam identitetui gresia išnykimas, jeigu jis nebus specialiai saugomas.

– Kiek iš tiesų yra apibrėžta, o kiek neaiški tautinių mažumų padėtis Lietuvoje? Dėl ko yra svarbu priimti Tautinių mažumų įstatymą apskritai, jeigu nesigilintume į jo detales? Ar Lietuvos ratifikuotos tarptautinės sutartys nepakankamai apibrėžia mažumų teises?

– Išsamus atsakymas į šiuos klausimus reikalautų politinės teorijos ir praktikos, bei šalies istorijos analizės. Pavyzdžiui, kaip Lietuvoje suprantama tautos sąvoka – kaip etninė ar kaip politinė? Ar tautinės mažumos istoriškai yra autochtoninės, ar susiformavo iš atvykėlių? Kokie asmenys laiko save priklausančiais tautinėms mažumoms? Kokie jų poreikiai? Taip pat, kokie yra minimalūs tarptautiniai standartai užtikrinant asmenų, priklausančių mažumoms, teises?

Lietuvos atveju, kaip esminį atskaitos tašką, išskirčiau tautos sampratos ambivalentiškumą. Valstybė gali pasirinkti tautos kaip politinės bendruomenės, arba tautos kaip etninės bendruomenės išeities tašką. Jeigu turime tautą kaip politinę bendruomenę, tai reiškia, kad visi jos nariai yra lygiaverčiai nepriklausomai nuo etninės kilmės, o pagal žmogaus teisių standartus, konkrečiai – nediskriminavimo principą – joks narys negali būti diskriminuojamas etninės kilmės, kaip ir jokiu kitu pagrindu.

Žinoma, jei laikoma, kad Tauta yra tik etniniai lietuviai, tuomet kitos etninės kilmės piliečiai laikomi atskira grupe, ir jų teisės turi būti apibrėžiamos atskirai, nes suponuojama, kad jie kitokie, ir jų poreikiai taip pat kitokie. Iš esmės čia dominuojanti sąvoka būtų ne lygiavertiškumas, o toleravimas. Taigi, išeinant iš šio atskaitos taško, svarbu apsaugoti aiškiai suvokiamos kitoniškos mažumos teises.

Lietuva yra per vidurį tarp šių dviejų koncepcijų. Konstitucija sako, kad valstybė pripažįsta tautines mažumas ir rūpinasi jų kultūrinių poreikių tenkinimu, tai yra jų identiteto išlaikymu. Tačiau Konstitucinis teismas yra pasisakęs, kad Lietuvos tauta yra politinė, taigi, visi Lietuvos piliečiai yra tautos nariai. Reiškia, mes visi lygiaverčiai ir užtektų laikytis bendrų nediskriminavimo dėl jokių pagrindų, taip pat ir etninės kilmės, principo.

Taigi, klausimas, ar reikalingas Tautinių mažumų įstatymas yra labai susijęs su detalėmis, nes atsakymas priklauso nuo esamo teisinio reguliavimo kokybės. Politiškai mažumų egzistavimas pripažintas, jų identiteto apsauga garantuojama konstituciniame lygmenyje. Tad faktiškai reikia įvertinti, ar/ir kokių tautinių mažumų poreikių neapima dabartinis teisinis reguliavimas. Nėra svarbu priimti įstatymą dėl įstatymo. Tačiau jei matome, kad esamo teisinio reguliavimo nepakanka asmenų, priklausančių mažumoms, teisėms užtikrinti – atitinkamai turime priimti papildomą teisės aktą. Svarbu įvertinti, ar papildomos apsaugos nori pačios tautinės mažumos – ypatingai tos, kurių skaitlingumas mažiausias, ir jų identitetas tikėtinai išnyks, jeigu nebus saugomas specialiai. Pavyzdžiui, karaimų, kurie neturi jokios valstybės, mažuma ir yra autochtoninė mažuma Lietuvoje.

Kalbant apie tarptautinius teisės aktus, Lietuvos ratifikuota Europos tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija nėra tiesioginio taikymo teisės aktas, tai yra ja negalima remtis Lietuvos teismuose ir kitur. Ši Konvencija įvardija principus, kurių įgyvendinimo formas turi pasirinkti šalys – Konvencijos narės.

– Lenkų atstovas Valdemaras Tomaševskis vis mini 1991 metų Tautinių mažumų įstatymo pakeitimus. Gal galite pakomentuoti, kokių būtent to įstatymo normų lenkai ilgisi? Dėl ko priešininkai jas gali laikyti nepalankiomis Lietuvai?

Kaip suprantu, norima įstatymiškai reglamentuoti, kad etninių mažumų tankiai apgyvendintose teritorijose (pavyzdžiui, Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose – lenkų, Visagino – rusų) kartu su valstybine kalba savivaldybėse būtų galima naudoti tų mažumų kalbas, pavyzdžiui, vietovardžių, gatvių pavadinimuose ir kitame viešajame ženklinime, taip pat kreipiantis į vietinės valdžios organus. Šalia to, leisti, kad asmenų, priklausančių etninėms mažumoms, naudojančioms lotynišką abėcėlę, asmenvardžiai būtų rašomi gimtąja kalba, nepakeičiant jų rašybos ir, atitinkamai, tarimo.

Toks noras jokios grėsmės Lietuvai nekelia. Iš esmės, mano supratimu, iš visiškai paprasto techninio klausimo – teisės žmogui turėti jo vardą užrašytą taip, kaip jį pavadino tėvai, padarytas didelis politinis skandalas dėl vienos pusės biurokratiško ir nelankstaus požiūrio, ir kitoje pusėje esančių populistiškai mąstančių politikų, ieškančių preteksto konfliktui. Nei lotyniškomis raidėmis užrašytas asmens vardas pase, nei antra lentelė ant namo sienos su gatvės pavadinimu kita kalba nesukels jokios grėsmės nei lietuvių kalbai, nei tautai, nei valstybei. Tai tik parodytų gebėjimą laikytis pagarbos, supratimo ir geranoriškumo savo piliečių atžvilgiu.

– Ar skirtingų tautinių mažumų poreikiai, kurie turi būti ginami įstatymais, yra iš esmės vienodi, ar skirtybių negalima išvengti? Iš ukrainiečių, baltarusių lyg ir nesigirdi jokių ypatingų reikalavimų. Kitas pavyzdys: romų Lietuvoje gyvena praktiškai tiek pat, kiek latvių ar vokiečių, bet apie pastaruosius nė negirdime, o apie romus – nuolat. Ar tikrai galima visus sulyginti? Vis tik vieni reikalauja bent jau daugiau pagalbos integracijai, kai kiti sielojasi dėl rašybos.

– Jūsų klausimas savaime suponuoja atsakymą – skirtingų mažumų poreikiai skirtingi dėl skirtingų aplinkybių, kuriose istoriškai ir politiškai yra šios mažumos. Visose valstybėse istoriškai stigmatizuota, izoliuota ir persekiota romų mažuma turi labai skirtingas galimybes ir skirtingas problemas nei, tarkime, rusų ar lenkų mažumos. Jei vienu atveju užtenka sudaryti galimybes asmenims kalbėti gimtąja kalba ir jos mokytis, užtikrinti pagarbą jų kultūrinei saviraiškai, tai kitu atveju būtina papildoma integracinė parama, apimanti teises į švietimą, sveikatą, būstą, ir kitą. Tuo tarpu žydų mažumai reikalinga apsauga nuo etninio-religinio persekiojimo, nes būtent šios mažumos religinės šventovės bei kapai yra neretai išniekinami antisemitinį požiūrį propaguojančių asmenų. Žinoma, čia jau pereiname prie bendrų įstatymų, saugančių visus piliečius nuo persekiojimo dėl tam tikro, nebūtinai etninio, pagrindo.

Taip pat tarptautinė praktika išskiria autochtonines, tai yra dabartinės valstybės teritorijoje labai seniai gyvenančias mažumas, ir imigrantus, arba neseniai atvykusius kitos etninės kilmės, nei valstybėje dominuojanti, asmenis. Autochtoninėms mažumoms kultūrinio identiteto išsaugojimui paprastai skiriama daugiau dėmesio. Pavyzdžiui, į Lietuvą imigravusių kinų skaičius viršija etninei totorių mažumai priklausančių narių skaičių, tačiau jie nėra autochtoninė tautinė mažuma.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"