TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Tautos atmintis tirpsta

2013 01 28 6:02
J.R.Puodžius: "Daugelis klausia, kaip išgyvenome. Aš neturiu atsakymo į šitą klausimą." /Oresto Gurevičiaus nuotrauka

Buvęs švietimo ir mokslo viceministras, brolijos "Lapteviečiai"  pirmininko pavaduotojas Jonas Rytis Puodžius teigia, kad skaudžių šalies istorijos laikotarpių atmintis ne tik nyksta - vis garsiau girdėti balsai tų, kurie praeitį ragina užmiršti kuo greičiau.

Į vieną atšiauriausių pasaulio taškų, amžino įšalo žemę, prie Laptevų jūros, prieš daugiau kaip pusę amžiaus prievarta su šeima iš Lietuvos išvežtas mokslininkas dabar neranda atsakymo į klausimą, kaip tada jiems pavyko išgyventi. Tačiau išgyvenimo liudijimas gyvas. Ir svarbiausia, J.R.Puodžiaus teigimu, kad ypatingo šalies istorijos laikotarpio atmintis nebūtų iškraipoma. Tačiau tam reikalinga pilietiška ir nesusipriešinusi tauta.

Apie patirtus išgyvenimus, Laptevų jūros tremtinių likimą įamžinusios lietuvių kilmės rašytojos Rūtos Šepetys darbą, augantį jaunimo entuziazmą ir pamažu nykstančią atmintį - "Lietuvos žinių" interviu su Jonu Ryčiu Puodžiumi.

Auklėti meile Lietuvai

- Ypatingo istorijos laikotarpio išsaugojimas tapo neatsiejama Jūsų gyvenimo dalimi. Ar dažnai mintimis grįžtate į tas vietas, kur buvote išvežtas?

- Aš ir mano bendraamžiai buvome Sibiro vaikai, tad tų vietų vaizdai dažnai išnyra iš atminties. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą 1940 metais Kaune, sporto halėje vykstant naujųjų mokslo metų šventei, visi mokytojai, tarp jų ir mano tėvai, užuot dainavę internacionalą, sugiedojo Tautišką giesmę. Atsidūrėme tremiamųjų sąraše ir prievarta buvome išvežti su pačia pirmąja trėmimų banga 1941 metų birželio 14 dieną.

Tėvą tą naktį mačiau paskutinį kartą. Mus vežęs traukinys sustojo Altajaus krašte. O po metų vėl lipome į vagonus, kurie traukė Šiaurės kryptimi. Ten, kur Lena įteka į Laptevų jūrą, vienoje iš daugybės salų buvome išlaipinti Trofimovsko gruode. Mes - paprasčiausia darbo jėga - nepakeliamomis sąlygomis privalėjome gaudyti žuvis. 1942 metais artėjant žiemai skubėjome statyti būstą. Aš su dar jaunesniu broliu motinai ir kitoms moterims buvome menka pagalba. Pirmoji žiema buvo ypač žiauri.

- Iš tiesų, išgirdus apie lietuvius prie Laptevų jūros, kūną persmelkia šiurpas. Galite papasakoti, kokios ten žiemos?

- Vienintelis mūsų rūpestis buvo išgyventi. Mus ištrėmė ypač žiaurūs žmonės, neleidę pasiimti šiltesnio drabužio. O važiavome į nežinią.

Motina - mokytoja - buvo nepratusi prie sunkaus darbo, o ten žmogus, neįvykdęs nustatytos normos, netekdavo galimybės nusipirkti maisto. Tad dabar daugelis klausia, kaip ištvėrėme. Aš neturiu atsakymo į šitą klausimą.

Laikydavosi apie 40 laipsnių šaltis, tačiau tai nebuvo baisiausia. Užėjus pūgai matomumas tebuvo vienas ar du metrai, todėl tarp namų ištempdavome virves, kad nepaklystume. Jei jos nesilaikysi, žūsi, o tavo kūną ras tik pavasarį. Mirusiuosius laidodavo pusnyje. Kartais atvykdavo būrys kalinių iš gretimos gyvenvietės, jie lavonus sukišdavo į eketes. Dabar viskas nuplauta upės. Nieko nebeliko.

Vienintelė mintis - pabėgti

- Vis dėlto ar buvo šviesesnių momentų? Neseniai minėjome gražiausias metų šventes. Ar stengdavotės jas paminėti?

- Šventes visi prisimindavome. Galbūt tam vakarui mama sutaupydavo didesnį duonos gabalėlį ar cukraus. Vėliau buvo paskleistas gandas, kad visi lankantieji mokyklą ten gaus pietus. Aišku, to nebuvo. Tačiau kai jau lankiau mokyklą, eglutės vietoje būdavo pastatytas pagalys, apraišiotas popieriaus skiautėmis. Mat šimtus kilometrų aplinkui - jokio medelio.

- Tačiau viskas anksčiau ar vėliau baigiasi. Kaip grįžote?

- Mūsų niekas negrąžino. Mes pabėgome. Jau 1947 metais galvoje kirbėjo vienintelė mintis - žūtbūt turime bėgti. Bent šiek tiek į pietų pusę. Papirkome vieno laivo vadą. Jis mus nuplukdė iki Bulunsko miesto, o mūsų tikslas buvo Jakutskas. Beveik tris savaites prasėdėjome ant kranto. Galiausiai motina su kitomis moterimis netekusi vilties nuėjo pas saugumiečius, kad šie... sušaudytų. Vis dėlto stojant Lenai mums pavyko patekti į dar vieną laivą. Taip pasiekėme Jakutską. Mama įsidarbino stiklo fabrike. Į mokyklą mūsų nepriėmė, o noras grįžti į Lietuvą niekur nedingo. Pagaliau sulaukėme giminaičių paramos ir su nepažįstama moterimi, vykstančia į Ukrainą, pasiekėme Maskvą. Tačiau įkliuvome stotyje pirkdami bilietus. Neturėjome jokių dokumentų, todėl atsidūrėme kalėjime, buvome paruošti grąžinti prie Laptevų jūros. Po pusantro mėnesio vienas laiškas vis dėlto pasiekė Lietuvą - taip giminės sužinojo, kur esame. Tačiau grįžome tik ???mudu su broliu. Mamai leista grįžti tik po 15 metų.

Kentėjo visi

- Galbūt skaitėte lietuvių kilmės rašytojos Rūtos Šepetys knygą "Tarp pilkų debesų". Kokį įspūdį ji jums paliko?

- Rūtą pažįstu labai gerai. Ji mums padarė didžiulį įspūdį, o mes jai suteikėme labai daug reikalingos informacijos. Būdama muzikė, susipažinusi su istorija, tremtinių atsiminimais ir be galo jų sujaudinta, ji ėmėsi darbo. Ir svarbiausia, neatpasakojo autentiškų prisiminimų, o parašė romaną. Taip į šią knygą ir derėtų žiūrėti. Ji sugebėjo patraukti skaitytoją, nors kritikai - Kazys Saja ir kiti - jai oponavo už tiesos iškraipymą. Tačiau tai yra romanas, o norint autentikos reikia skaityti prisiminimus.

- Kuo prie Laptevų jūros ilgus metus praleidusių žmonių išgyvenimai skiriasi nuo kitų tremties dalią patyrusių lietuvių?

- Negalima lyginti vienur ar kitur okupanto represijas patyrusių žmonių kančių. Juk ir Lietuvoje likę žmonės, nesitaikstę su okupanto primesta ideologija, gyveno labai sunkiai. Jei pradėsime svarstyti, kam buvo sunkiau, o kam lengviau, teliksime susiskaldžiusi tauta.

Štai mūsų Lapteviečių draugija palaiko labai glaudžius ryšius su Jakutijos inteligentija. Man įsiminė viena mintis: "Kur lietuvis ar jo kapas - ten dalelė Lietuvos." Tokių dalelių Sibire be galo daug. Todėl norime, kad ten būtų dalis mūsų istorijos. Norime, kad žmonės suvoktų, kas įvyko. Bendradarbiaujame su kitų šalių mokslininkais, kurie rašo disertacijas apie to laikotarpio tremtis. Tai prasminga. Patys jakutai buvo tremiami iš pietų į šiaurę. Mūsų likimas vienodas.

Atmintis nyksta

- Tačiau šiuos išgyvenimus patyrusių žmonių sparčiai mažėja. Kaip per pastaruosius 20 metų pasikeitė visuomenės ir valdžios požiūris į juos?

- Su tuo mes susitaikėme. Tačiau pastaruoju metu vis garsiau girdėti balsai, raginantys į kančias patyrusiuosius kreipti mažiau dėmesio, visus traktuoti vienodai. Juk, anot jų, ir Sibire, ir kolūkyje buvo sunku. Nors tiesos čia yra, tačiau prievarta namus palikę žmonės prarado šeimas, visą užgyventą turtą, namus. Jų praradimai neįkainojami, o gretos parlamentarų, raginančių užmerkti akis, auga. Tai skaudina ir didina visuomenės susipriešinimą. Vis dėlto labai džiaugiamės pastaruoju metu augančiu jaunimo entuziazmu.

- Jaunimo ekspedicijos į lietuvių tremties ir kalinimo vietas rengiamos jau septintus metus, o susidomėjimas jomis tik auga. Ką rodo toks jaunų žmonių dėmesys?

- Nuvykus į tas vietas, neįmanoma pamatyti tokio vaizdo, kokį matė ištremtieji. Liko tik liekanos, žuvusiųjų kapai. Ir ten sutiktas lietuvis - jau nebe tas lietuvis. Tie, kuriems Lietuva buvo ypač brangi, sugrįžo. Jaunimo ekspedicijų tikslas prisiliesti prie istorijos ir, svarbiausia, sugrįžus apie tai skleisti žinią. Tikrai girdžiu kuo geriausius atsiliepimus iš jų rengiamų susitikimų ir jaunimo susidomėjimas auga. Mums, žinoma, norisi, kad būtų perpasakojama kuo daugiau istorinių faktų, tačiau jauną žmogų patraukti nėra taip paprasta. Norisi ir stipresnio kartų dialogo. Taip pat ryšių su Sibire gyvenančiais lietuviais. Juk jie išsiilgę lietuviško žodžio ir jo iš tiesų laukia. Galbūt reikėtų leistis į jų paieškas. Tačiau keista, kad kitų šalių organizacijos nesiima panašių iniciatyvų, tik mes. Juk visi turime tą pačią istoriją. Galbūt tai ir mūsų, sugrįžusių ir jaučiančių pareigą rašyti istoriją, nuopelnas.

- Ar ne baisu, kad su paskutiniu šį pasaulį paliksiančiu tremtiniu skaudus istorijos laikotarpis nugrims į užmarštį?

- Atmintis nyksta. Tą nykimą net stengiamasi spartinti. Atsiranda politikų, kurie tikina, neva bus geriausia, jei viską užmiršime. Tačiau mes atminties niekada nesiejome su kerštu ar naudos siekiu. Atmintis yra atmintis, o istorija yra istorija.

Vis dėlto norėtųsi, kad ji nebūtų iškraipoma. Šiek tiek ramiau dėl to, kad daug kas yra užfiksuota, įamžinta. Kas domėsis, tas suras, ko ieško.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"