TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Tautos atsakas sovietams - sukilimas

2011 06 13 0:00
A.Idzelis, pradėjęs tyrinėti iš Lietuvos gautus dokumentus, patyrė šoką.
Andriaus Bartkaus nuotrauka

Be herojų: budeliai, aukos, išdavikai ir patriotai nusikalstamame totalitaristų - sovietų ir nacių - sąmoksle.

Augustinas Idzelis turi daug titulų: MA, PhD, JAD. Ne kiekvienas Lietuvoje juos teisingai perskaitys ir supras, todėl dera paaiškinti. Tai - moksliniai laipsniai: magistro, doktorato geografijos srityje ir dar vienas daktaro - teisės srityje. Baigė Vakarų Rezervo, Kento ir Klivlendo Marshallo Law universitetus. Kento universitete dėstė įvairius geografijos kursus, o vėliau Klivlende ilgą laiką praktikavo teisę. 2006-aisiais iš Ohajo valstijos persikėlė į Čikagą. Lietuviškoje šeimoje drauge su žmona užaugino tris sūnus. Šiuo metu vadovauja Lituanistikos tyrimų ir studijų centrui (Lithuanian research and studies center, Inc.).

Su AUGUSTINU IDZELIU kalbėjomės Čikagoje 2010 metų gruodžio 17-ąją.

Į pasaulį - per Rainių tragedijos liudininko rankas

- Daktare Idzeli, prašyčiau trumpai papasakoti apie save. Amerikoje Jūsų pristatyti gal ir nereikia, bet Lietuvoje, manyčiau, būtų pravartu žinoti šį tą daugiau...

- Studijavau geografijos mokslus. Mano sritis praktiniais sumetimais buvo Sovietų Sąjungos geografija. Disertaciją rašiau apie Vakarų Sibiro naftos ir dujų išteklius. Šiek tiek mokėjau rusų kalbą, tad galėjau naudotis ne vien angliškais šaltiniais. Mokslo laipsnis man buvo suteiktas 1978-aisiais. Tais laikais gana sunkiai pavykdavo gauti informacijos apie sovietų naftos ir dujų pramonę. Matyt, ne veltui mano disertacijos 50 kopijų vėliau buvo nupirktos (juokiasi). Tema turėjo susidomėjimo. Žinoma, šiais laikais klausimas, kurį tada analizavau, nebėra toks įdomus, turi tik istorinės reikšmės.

Dešimt metų dėsčiau universitete. Vėliau mečiau akademinį gyvenimą ir pradėjau studijuoti teisę. Gavau teisininko licenciją. Dirbau advokatu vienoje Klivlendo teisės kompanijoje, kurį laiką verčiausi privačia teisininko praktika. Vėliau žmonos darbas atvedė į Čikagą. Tapau Lituanistikos centro vadovu. Iš aktyvaus darbo teisės srityje teko pasitraukti, nors mano, kaip teisininko, licencija galioja tiek Ohajo, tiek Ilinojaus valstijose.

- Tačiau gimėte Lietuvoje?

- Taip, esu gimęs Telšiuose nacių okupacijos metais, 1942-aisiais. Bet mano gimimą tam tikra simbolinė sąsaja sieja su pirmąja sovietų okupacija. Kai atkeliavau į šį pasaulį ligoninėje budėjo tas pats gydytojas, kuris rašė Rainių kankinių medicininį raportą. Jis darė Rainių miške nužudytų ir nukankintų žmonių skrodimus. Šis daktaras atvedė mane į pasaulį.

Tarp žydų gelbėtojų - A.Lileikis

- Ar tai buvo priežastis susidomėti 1940-1941 metų problematika?

- Įdomus klausimas. Iš pradžių nesidomėjau tuo laikotarpiu, nors mano tėvas trumpai dalyvavo sukilime Švenčionėliuose.

Ši tema sudomino prieš 15 metų. Mano geras gimnazijos laikų draugas, dabar žymus Klivlendo advokatas, pradėjo atstovauti bylose, kuriose nacius persekiojančios amerikiečių tarnybos OSI (Office of special investigations) kaltino imigrantus kolaboravimu su naciais. Kartą jis manęs pasiteiravo, ar moku lietuviškai. Tuomet davė man pluoštą lietuviškų dokumentų, susijusių su vienu lietuviu, nacių okupacijos laikais dirbusiu Vilniaus saugume. Jo vardas Algimantas Dailidė. Mano draugas domėjosi, ar tie vertimai teisingi. Buvau nustebintas, nes jie visiškai neatitiko dokumentų esmės. Tada man pasidarė įdomu, kas vyko tuo metu ir kaip veikia OSI.

Per draugą advokatą gavau apie 20 tūkst. puslapių dokumentų iš Lietuvos ir kitų kraštų archyvų. OSI siųsdavo savo istorikus į Lietuvą, kad padarytų įvairių dokumentų kopijas. Paskui jie būdavo verčiami į anglų kalbą. Vieno puslapio vertimas Amerikos mokesčių mokėtojams atsieidavo 75 dolerius. Amerikos valdžia tam išleido nežmoniškus pinigus. Dokumentai būdavo surašyti ir vokiečių, rusų kalbomis. Amerika jų gaudavo iš visur: iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Australijos.

Žinoma, ne visi dokumentai būdavo išverčiami. Amerikoje galioja tokia teisinė tvarka: vykstant civiliniam procesui (o imigracijos bylos yra civilinės) valdžia turi pristatyti visus dokumentus, kuriuos yra surinkusi. Todėl advokatas gaudavo juos visus. Kai byla būdavo baigta nagrinėti, draugas tas dėžes atiduodavo man.

Įdomiausia tai, kad visi dokumentai, priešingi OSI pozicijai, nebuvo išversti į anglų kalbą. Tad advokatas visai nežinojo, kas iš tikrųjų vyko. Pradėjęs tyrinėti patyriau šoką. Pavyzdžiui, A.Dailidę OSI kaltino tuo, kad jis sulaikė žydų tautybės asmenį Šapyrą, kuris vėliau Paneriuose buvo tariamai sušaudytas. Lietuvos istorikai pakartojo tą patį.

Tačiau iš tiesų reikalas buvo kur kas sudėtingesnis. Vilniaus saugumas sulaikė žmones, kurie norėjo pabėgti iš geto. Tą pabėgimą surengė vokiečiai, nes SS iš žydų gaudavo pinigų. Jie turėjo savo agentų, kurie kalbindavo žmones sprukti iš geto. Radau dokumentų, įrodančių, jog šie asmenys liko gyvi. Tačiau Yitzhakas Araadas buvo pateikęs eksperto liudijimą, kad tie žmonės buvo sušaudyti.

Tai aptikęs pradėjau labiau gilintis į ano laikotarpio dokumentus. Dabar turiu apie 40-50 bylų iš Lukiškių kalėjimo. Išsiaiškinau, kad

Aleksandras Lileikis išgelbėjo daug žydų. Tai liudija jo vizos ant įvairių bylų: "paleisti", "paleisti", "paleisti"... Tačiau Lietuvoje niekas apie tai nekalba.

Pastaruosius 10 metų gyvenu 1941-aisiais. Man įdomu viskas, kas tuomet vyko Lietuvoje. Esu parašęs knygą anglų kalba "Lithuania 1941: The Holocaust" - apie holokaustą ir sukilimą bei Laikinosios vyriausybės veiklą. Dabar baigiu knygą apie pirmąją sovietų okupaciją ir 1941-ųjų trėmimus.

Daug laiko praleidau tai tyrinėdamas. Esu dėkingas žmonai, kad ji leido man dirbti šioje srityje. Juk turėjau išsižadėti teisininko praktikos. Be žmonos pagalbos nebūčiau to padaręs.

Stalinas: "Geografai labai pavojingi žmonės"

- Kokia Jūsų šeimos patirtis, susijusi su bolševikų ir nacių okupacijomis?

- Įdomi. 1940 metų liepos 21-ąją įvyko vadinamojo Liaudies seimo posėdis, per kurį Lietuva buvo paskelbta sovietine socialistine respublika. Būtent tą dieną susituokė mano tėvai. Turiu vestuvinę nuotrauką, kurioje - 45 jauni, gražūs žmonės. Gyvenimas jiems prieš akis, karjera - viršūnėje, bet nė vienas nesišypso. Veiduose parašyta, kad jie supranta, kas laukia Lietuvos.

Dar vienas įdomus šeimos ryšys. Artimas tėvo draugas buvo dr. Vladas Viliamas, žymus geografas, aukso medaliu baigęs Berlyno universitetą, apgynęs doktoratą. Jis - vienas pirmųjų lietuvių, gavusių J.Rockfellerio stipendiją. Kai Lietuvos delegacija 1939 metais važiavo į Maskvą derėtis dėl Vilniaus krašto sugrąžinimo, V.Viliamas buvo delegacijos narys, ekspertas sienos nustatymo klausimu. Vieną naktį į kambarį įėjo Stalinas ir, pamatęs Vladą, paklausė: "Kas tu toks?" Šis atsakė: "Esu geografas." Stalinas pažiūrėjo jam į akis ir tarė: "Geografai labai pavojingi žmonės..."

Vėliau V.Viliamo sūnus vedė mano seserį, tad per ją turiu daug informacijos apie žymiojo geografo veiklą. Jis dalyvavo ir Laikinosios vyriausybės darbe - pirmieji jos protokolai pasirašyti V.Viliamo.

Turėjo likviduoti 750 tūkstančių

- Pereikime prie Jūsų 1940-1941 metų tyrinėjimų. Kokias išvadas esate padarę apie laikotarpį iki nacių ir sovietų karinio konflikto pradžios?

- Daugiausia studijavau Lietuvoje publikuotą medžiagą, žmonių prisiminimus. Mane labiausiai domino saugumo aparato - NKVD, NKGB - veikla. Rūpėjo išsiaiškinti sovietų saugumo vadovybės veiksmus, suprasti visą biurokratinio pasiruošimo masinei 1941-ųjų deportacijai procesą.

Buvo veikiama dviem kryptimis. Pirma - iš karto areštuoti potencialiai pajėgius žmones, tučtuojau tardyti ir nevilkinant likviduoti. Jau 1940 metų liepą, nespėjus nė išrinkti Liaudies seimo, tebegaliojant Lietuvos Konstitucijai, ne mažiau kaip 500, kitais šaltiniais - iki 2000, visuomenės elito žmonių buvo areštuoti ir apkaltinti pagal sovietinės Rusijos baudžiamąjį kodeksą. Dauguma jų dingo.

Kita kryptis - masiniai suėmimai ir deportacija. Tam reikėjo jau didesnio pasirengimo ir daugiau laiko.

Tačiau svarbiausia, kas rūpėjo Stalinui, tai - likviduoti visus klasės priešus. Nors Antano Smetonos valdžia buvo autoritarinė, partinė-politinė veikla draudžiama, lietuviai turėjo įkūrę daug visuomeninių organizacijų. Jos, klasinių priešų lizdai, anot stalinistinės galvosenos, ir privalėjo būti sunaikintos.

Todėl jau 1940 metais pradėta sudarinėti sąrašus žmonių, kurie turėjo būti areštuoti ir ištremti. Daugelis tą darbą dirbusiųjų, žinoma, nemokėjo lietuvių kalbos, tad reikalas užtruko. Tačiau sąrašas buvo sudarytas. 1941-ųjų gegužę Piotras Glatkovas, buvęs NKVD Baltstogės srities valdybos viršininkas, sovietinėje Lietuvoje tapęs vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotoju, pateikė jį savo bosui Kremliuje, SSRS valstybės saugumo komisarui Vsevolodui Merkulovui. Sąraše buvo 230 tūkst. priešų pavardžių. Visi jie turėjo būti areštuoti. Įdomu tai, jog tas sąrašas sudarytas pagal tautybes ir pagal organizacijas. Iš jo matyti, kad, sakysim, žydų ten nurodyta palyginti mažai, bet daug lenkų ir lietuvių.

Kai prasidėjo trėmimai, budeliai persigalvojo, nusprendė areštuoti ne tik šeimos galvą, bet ir kitus narius. Pirminis 230 tūkst. asmenų skaičius - tai vien šeimos galvos! Su kitais jų artimaisiais tas skaičius turėjo siekti apie 750 tūkstančių! Tiek žmonių planuota likviduoti! Birželis buvo tik pradžia. Tolesnę likvidaciją nutraukė karas.

Išgelbėjo žydas

- Ar Jūsų šeima taip pat buvo tame sąraše?

- Mano tėvas tuo metu ėjo Lietuvos banko Švenčionėlių filialo direktoriaus pareigas. Jis 1933 metais baigė Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos fakultetą, palaikė gerus ryšius su žydais. Beje, tėvas pažinojo Jakovą Genzą, kuris vėliau buvo Vilniaus geto (žydų savivaldos) viršininkas, vadovavo žydų policijai. Likviduojant getą jis nužudytas drauge su savo tautiečiais.

Baigęs universitetą tėvas negalėjo gauti darbo, nes buvo ateitininkas, krikščionis demokratas. Tautininkai didžiuosiuose miestuose jiems neduodavo darbo. Galiausiai tėvas įsidarbino Šilutėje, vadovavo ten Lietuvos banko skyriui. Kai hitlerininkai užėmė Klaipėdos kraštą, jis kurį laiką dar liko Šilutėje. Kartą nuvyko į Klaipėdą tvarkyti reikalų ir užėjo į restoraną papietauti. Vietiniai naciai palaikė tėvą žydu ir išmetė iš restorano. Taigi jis gerai žinojo, kaip jaučiasi žydai.

Vėliau gavo darbą Švenčionėliuose. Kai komunistai okupavo Lietuvą, Lietuvos bankas buvo paverstas Gosbanko filialu. Tėvo neišmetė, nes rusiškai jis kalbėjo kaip rusas. Buvo gimęs Rusijoje, į Lietuvą grįžo būdamas 10-ies ir nemokėdamas nė žodžio lietuviškai. Rusų kalbą jis laikė gimtąja, nors buvo tikras žemaitis.

Vienas Švenčionėlių filialo buhalterių - komunistų aktyvistas žydas -peržiūrinėjo sąrašus žmonių, kurie turėjo būti ištremti, ir pamatęs mano tėvo bei motinos vardus juos išbraukė. Taigi tėvo ir motinos gyvybes išgelbėjo žydas. Gaila, bet per holokaustą tas žmogus mirė.

Ugdė pagarbą visoms tautoms

- Kaip apibūdintumėte lietuvių ir žydų santykius pirmosios bolševikų okupacijos metais?

- Turtingi žydai, ypač Kaune, teigiamai prisiminė Pirmojo pasaulinio karo laikus. Sakydavo, kad vokiečiai kultūringi, nėra ko jų bijoti. Tačiau daugelis jautė, kas atsitiks. Buvo daug pabėgėlių žydų iš Lenkijos, šie pasakojo, kokius ten matė žiaurumus. Kai kurie palaikė ryšius ir su Vokietijos žydais, tad jiems irgi buvo aišku, kad vokiečiai su žydais nesugyvens, ir žvalgėsi į rusus.

Kita vertus, daugelis žydų mokėjo kalbėti rusiškai. Rusų kultūra jiems buvo artimesnė nei lietuvių. Mes, lietuviai, žydams atrodėme atsilikę, o jie žvalgėsi į platųjį pasaulį ir tvirtino: yra du blogiai, bet sovietinis blogis mažesnis negu nacių, ir siejo ateitį su Rusija.

Mano tėvas labai gerai sutarė su žydais. Niekada šeimoje nesu girdėjęs blogo žodžio apie juos. Ir apskritai tėvas išugdė toleranciją visoms tautoms. Vienodai gerbiu tiek žydus, tiek rusus. Per tėvą pradėjau studijuoti XIX amžiaus rusų intelektualinę istoriją. Motina buvo lankiusi lenkišką mokyklą, visi močiutės laiškai rašyti lenkiškai, o mano tėvai, kai nenorėdavo, kad mes suprastume, kalbėdavo lenkiškai... (Juokiasi.)

Nebuvo skirstomi pagal tautybę

- Ar galima tvirtinti, kad prasidėjus nacių ir sovietų karui pratrūko susitvenkusi tautinė nesantaika, sąskaitų suvedinėjimas tautiniu pagrindu?

- Įsidėmėtina prelato Mykolo Krupavičiaus kalba. Jis - vienas iš trijų Lietuvos valstybininkų, išdrįsusių viešai naciams pareikšti

protestą dėl žydų padėties Lietuvoje. Dėl to prelatas buvo areštuotas ir uždarytas į vienuolyną Vokietijoje.

Vėliau M.Krupavičius parašė ilgą straipsnį apie lietuvių ir žydų santykius tuo metu. Prasidėjus karui pratrūkę žiaurumai buvo siekis suvesti sąskaitas. Jeigu dalyvavai trėmimuose, jei tardei ir kankinai žmones, nesvarbu, kokios tautybės esi, turi būti likviduotas.

Verta paskaityti Liudo Dovydėno, Liaudies seimo atstovo, pirmininko pavaduotojo, aktyvaus veikėjo, atsiminimus. Sukilėliai jį norėjo sušaudyti. L.Dovydėną, vedamą žydų, rusų ir lietuvių pasmerktųjų kolonoje, išgelbėjo karininkas lietuvis. Tuo metu niekas žmonių neskirstė pagal tautybes. Klausimas buvo vienas: ėjai su mumis ar prieš mus? Jei buvai komunistas ar sovietinis aktyvistas, žmonės spontaniškai suvedinėjo sąskaitas.

Yra įdomus 1941 metų birželio 19 dienos dokumentas. Pranešime Antanui

Sniečkui skundžiamasi, kad Utenos apskrityje skriaudžiami tarybiniai aktyvistai. Du partiniai, abu žydai, jame tvirtina, jog daliai vyrų iš šeimų, kurios buvo ištremtos, pasisekė pabėgti. Esą šie slapstosi miškuose, turi ginklus ir terorizuoja tarybinius aktyvistus. Tai svarbus dokumentas, tiesiogiai patvirtinantis, kad sukilimas faktiškai prasidėjo dar prieš karo pradžią. Ir jis tiesiogiai susijęs su žmonių persekiojimu bei trėmimais.

Pakliuvo į A.Slavino kilpą

- Slaptą sutartį dėl Europos pasidalijimo buvo pasirašiusios ne vien stalininė Rusija ir hitlerinė Vokietija, slapčia glaudžiai bendradarbiauti buvo susitarę ir NKVD su gestapu. Kaip tas bendradarbiavimas vyko, ar tai turėjo įtakos įvykiams Lietuvoje?

- NKVD ir gestapas labai artimai bendradarbiavo. Nepriklausomoje Lietuvoje veikė saugumo policija. Rusams okupuojant Lietuvą daug saugumiečių pabėgo į Vokietiją. Įsteigus Lietuvoje NKVD kontržvalgybos viršininku tapo Aleksandras Slavinas. Lietuvos žydas iš labai pasiturinčios šeimos.

Studijų metais jis, kaip Lietuvos pilietis, keliavo po Vakarų Europą, lankėsi Berlyne, Stokholme, Londone, vežiojo informaciją, susijusią su kominterno veikla. A.Slavinas užverbavo tam tikrus agentus tarp vokiečių. Jie buvo atvažiavę į Lietuvą, kai vyko vadinamoji vokiečių repatriacija. Pagal nacių ir sovietų susitarimus, Lietuvoje gyvenusiems vokiečiams sovietai 1941-aisiais leido išvykti į Vokietiją. Agentūra naudojosi šia repatriacijos komisija kaip priedanga susitikimams su vietiniais enkavėdistais rengti. Buvo palaikomi gana artimi ryšiai tarp tų žmonių ir NKVD. Jie nebuvo oficialūs gestapo agentai, o tiesiog vokiečiai, dažniausiai nepatenkinti naciais. Tačiau jie buvo užverbuoti NKVD.

Jau 1941-ųjų balandį tie žmonės atvežė informacijos, kad A.Hitleris planuoja pulti Rusiją. A.Slavinas ją perdavė P.Gladkovui, šis - V.Merkulovui. Iš Maskvos į Lietuvą atėjo žinia: "Tai anglų dezinformacija. Reikia įrodymų, reikia dokumentų. Negalime šiaip sau tikėti."

O vienas A.Slavino agentų buvo vokietis, vardu Klausas. Jis pažinojo Peterį Kleistą, J.Ribbentropo biuro Berlyne Rytuose užimtų teritorijų viršininką. Kazys Škirpa, buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje, Lietuvos aktyvistų fronto Berlyne vadas, taip pat turėjo ryšių su P.Kleistu. Žinoma, K.Škirpa duodavo jam įvairiausių dokumentų. Savo grandiozinius projektus apie sukilimą, invaziją ir lietuvių vaidmenį perduodavo vokiečiams. Tuo metu P.Kleistas per Klausą davė juos A.Slavinui. NKVD žinojo, kas darosi Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) būstinėje Berlyne. Jis nebuvo infiltravęsis į K.Škirpos organizaciją, bet turėjo savų žmonių vokiečių organizacijoje ir gaudavo visą informaciją. NKVD žinojo, ką darė K.Škirpa. Todėl pradėjo dezinformacijos vajų. Ir tas 1941-ųjų kovo 19 dienos atsišaukimas, raginantis lietuvius sukilti, žadantis "amnestiją" kiekvienam, kuris nušaus nors vieną žydą, yra netikras.

Ne su vienu, bet su dviem priešais

- NKVD falsifikatas?

- Taip. A.Slavinas nežinojo, kad pagal K.Škirpos instrukciją visi sukilėliai ant rankovės turėjo ryšėti baltą raištį su raidėmis TDA (Tautinio darbo apsauga). Kad vokiečiai galėtų atskirti sukilėlius nuo komunistų aktyvistų. To A.Slavinas nežinojo. Jis ragino žmones sukilti, bet nė žodžiu neužsiminė apie tą baltą raištį. Esama ir kitų įrodymų, tačiau tai tik vienas iš jų.

Atsišaukime tvirtinama, kad karas prasidės netrukus, kad visi turi pasiruošti. Žemaitijoje pogrindis pasirengė sukilti. Tačiau NKVD areštavo ir likvidavo visą Žemaitijos rezistenciją.

Pačiose vokiečių jėgos struktūrose vyko konfliktas. Dėl įtakos varžėsi abveras, kariuomenės arba vermachto žvalgyba, ir Sicherheitdienst, SS žvalgyba. Iš pradžių abveras vykdė žvalgybos funkcijas. Tačiau kai teritorijos jau buvo užimtos, jas perėmė SS žvalgyba. Dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo vienokia ar kitokia forma abveras laikėsi palankesnės pozicijos, o SS kategoriškai prieštaravo.

Gestapas žinojo, kad Lietuvoje rengiamas sukilimas, kad jo centras - Vilniuje. Kai pagavo Mykolą Naujokaitį, visą informaciją apie sukilimo štabą ir centrą Vilniuje perdavė enkavėdistams. NKVD areštavo Vytautą Bulvičių ir visus kitus LAF vadus Vilniuje.

Sukilėlių tikslas buvo lietuvišką sovietinės kariuomenės dalį - teritorinį korpusą - įtraukti į sukilimą, užimti Vilnių, perimti radijo stotį ir paskelbti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. V.Bulvičių planuota skirti krašto apsaugos ministru. Tačiau visa informacija per gestapą pateko rusų NKVD. V.Bulvičius buvo areštuotas, o visas Vilniaus štabas likviduotas.

Bet A.Slavinas nežinojo, kas vyko Kaune. Tą vaidmenį, kurį turėjo atlikti Vilnius, perėmė Kaunas.

- Vadinasi, okupuota Lietuva vienu metu kovojo ne su vienu, bet su dviem priešais?

- Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas - sukilimas ir okupantų valiai nepavaldžios vyriausybės sudarymas - buvo ir prieš rusų, ir prieš vokiečių interesus. Bent jau tikrai prieš SS interesus.

"Friendly fire"

- Minėjote apie NKVD provokaciją ir kad ji pavyko Žemaitijoje. Kas Jums daugiau žinoma, ką darė bolševikai, kad sužlugdytų rengiamą sukilimą?

- Jų pastangos buvo sėkmingos Žemaitijoje, sėkmingos ir Vilniuje. Tačiau ne Kaune. Kaunas yra išimtis. Nes ten sukilimą į savo rankas perėmė studentai. Studentų savivalda faktiškai tapo Lietuvių aktyvistų fronto branduoliu. Jie dalyvavo sukilime, jie organizavo. Reikšmingiausias asmuo buvo Pilypas Žukauskas-Narutis, studentų atstovybės pirmininkas, ateitininkas, turėjęs planų. Šie žmonės suprato, kad kovoti su Raudonąja armija būtų nesąmonė. Sukilėliai - ne reguliari armija, jėgos nė iš tolo nelygios, todėl elgėsi apdairiai. Svarbiausia buvo užimti radijo stotį, Kauno paštą, telegrafo ir telefonų stotis. Užėmę tuojau paskambino komunistų vadams ir pranešė, kad nusileido vokiečių parašiutininkai, Kaunas yra apsuptas. Komunistų grietinėlę apėmė panika. Bėgo palikę net savo šeimų narius. Jau pirmadienio vakarą Savanorių plentu Zarasų link išdundėjo visas ešelonas. Iš kalėjimų pabėgo sargai. Tai buvo sėkmingas psichologinio karo variantas. Žinoma, radijo užėmimas irgi svarbus veiksnys.

Pagrindinis susišaudymas vyko Šančiuose, kai Raudonosios armijos daliniai bandė persikelti per Nemuną. Atrodo, kaip tik dėl to Raudonoji armija šito negalėjo padaryti.

Nebuvo išsaugotas Aleksoto tiltas. Jį susprogdino patys rusai, apimti panikos. Susprogdino nepaisydami to, kad tuo metu per tiltą važiavo Raudonosios armijos dalys. Bolševikai savo žmonių negailėjo. Tačiau didesnių kautynių tarp sukilėlių ir Raudonosios armijos nebuvo.

- Kodėl tuomet palyginti daug sukilėlių žuvo? Kai kurie autoriai tvirtina, kad per sukilimą žuvo daugiau žmonių negu per 1918-1920 metų nepriklausomybės kovas. Skirtingi autoriai nurodo nuo 700 iki 2 tūkst.

- Sukilimas užtruko maždaug savaitę, kol visa Raudonoji armija pasitraukė iš Lietuvos. Pavyzdžiui, Rainių miško skerdynės įvyko trečiadienį, birželio 25-ąją. Pravieniškių žudynės irgi surengtos savaitės viduryje. Kovų buvo aplink Zarasus. Nemažai susišaudymų vyko Lietuvos provincijoje - keliuose ir kitur. Manyčiau, jog dalį sukilėlių nukovė ir vokiečių vermachto kariai. Jie negalėjo aiškiai skirti sukilėlių nuo komunistų aktyvistų. Tai nėra dokumentuota, tačiau matome, kas darosi Afganistane ir kitur. Yra terminas "friendly fire". Savi užmuša savus. Neatpažįsta. Klausimas ne iki galo ištyrinėtas. Tarybinių šaltinių duomenimis, per kovas su sukilėliais ir vokiečių vermachtu žuvo 5 tūkst. sovietinių aktyvistų.

- Ar tas skaičius patikimas?

- Verta tyrinėti. Buvo aktyvistų, kurie kovojo. Pavyzdžiui, Kaune - ginkluoti komjaunuoliai. Galbūt komunistai šiek tiek ir gyrėsi. Tačiau skaitant V.Brandišausko knygoje ("1941 m. birželio sukilimas: dokumentų rinkinys", Vilnius, 2000) išspausdintus pranešimus matyti, kad susišaudymų būta, kovos vyko.

Tikrieji nusikaltėliai - dingę iš apyvartos

-Pereikime prie Laikinosios vyriausybės: jos susidarymas ir pirmosios veiklos dienos. Kiek ji kontroliavo padėtį ir kiek gali būti laikoma atsakinga už įvykius sukilimo dienomis?

-Pagrindiniai dokumentai, susiję su Laikinosios vyriausybės veikla, yra jos protokolai. Veikla buvo labai ribota. Vokiečiai varžė, nenorėjo palikyti jokių ryšių. Antra vertus, praktinės vermachto reikmės reikalavo bent iš dalies ją toleruoti. Vermachtui reikėjo spręsti maisto tiekimo, logistikos ir pan. klausimus. Veikianti administracija buvo naudinga. Buvo A.Hitlerio direktyva: nepalaikyti kontaktų su Laikinąja vyriausybe, bet netrukdyti veikti. Tačiau ši vermachto pozicija baisiai nepatiko SS Sicherheitdienst. Liepos mėnesį jie organizavo pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Jų tikslas buvo vyriausybę nuversti ir pastatyti savo žmones.

O esesininkų žmonės buvo voldemarininkai. Voldemarininkai iš esmės buvo lietuviai naciai. A.Voldemaras nebūtinai juos kontroliavo, jis tuo metu buvo bolševikų nelaisvėje Sovietų Sąjungoje. Tačiau šie žmonės buvo pasisavinę Voldemaro vardą. Nemanau, kad A.Voldemaras žinojo, kas darėsi Lietuvoje.

Tačiau voldemarininkai labai artimai dirbo su vokiečiais, vėliau sudarė Lietuvių nacionalistų partijos pagrindą. Voldemarininkų vardu veikė grupė karininkų, visi buvo aviacijos kapitonai, leitenantai. Tai buvo branduolys kolaborantų, kurie dirbo išvien su SS. Jie dalyvavo batalionuose, kurie šaudė žydus ir kitus.

Įdomu tai, kad žmonės, kurie studijuoja sukilimą ir pirmąsias karo dienas, nedaro jokio skirtumo tarp Laikinosios vyriausybės ir voldemarininkų. Voldemarininkai yra dingę iš apyvartos. Nors jie yra tikrieji nusikaltėliai.

Tęsinys rytdienos numeryje

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"