TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Tautos atsakas sovietams - sukilimas

2011 06 14 0:00
A.Idzelis: "Esu istorikas, bet kartu ir advokatas."
Vidmanto Valiušaičio nuotrauka

Be herojų: budeliai, aukos, išdavikai ir patriotai nusikalstame totalitaristų - sovietų ir nacių - sąmoksle.

Tęsinys. Pradžia birželio 13 d.

Žudyti įtikinėjo F. W. Stahleckeris

- Žydų žudynės prasidėjo nuo egzekucijos "Lietūkio" garaže, vėliau vyko žudymai VII forte. Ar esama sąsajų tarp šių įvykių ir Laikinosios vyriausybės?

- Absoliučiai jokio ryšio...

Labai gerai pažinojau Joną Dainauską. Jis buvo nuostabus asmuo. Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo saugumo valdininkas. 1933-1934 metais rinko medžiagą, susijusią su garsiąja Klaipėdos krašto vokietininkų Neumanno-Sasso byla. Tai buvo pirmasis Niurnbergas pasaulyje. Buvo nepaprastai didelis susidomėjimas. Atvažiavo laikraščių korespondentai iš viso pasaulio. 1935 m. kovo 26 d. buvo paskelbtas nuosprendis 126 nacistinių partijų nariams, įskaitant jų vadovus Ernstą Neumanną ir Theodorą Sassą. Kaltinamasis aktas buvo per 530 puslapių, o parodymai bei įvairūs protokolai - daugiau kaip 15 tūkst. lapų, kurie sudarė 32 tomų bylą. 35 kaltinamieji buvo išteisinti, likusieji nuteisti įvairiomis kalėjimo bausmėmis, išskyrus 4 asmenis, kurie buvo susiję su žmogžudyste. Šiems buvo paskirta mirties bausmė. E.Nuemannas buvo nuteistas 12 metų, o T.Sassas - 8 metus kalėti.

Taigi, J.Dainausko darbas buvo sekti vokiečius, jų "penktąją koloną" Lietuvoje. Jis turėjo agentą, jo vardas buvo Richardas Schweizeris. Jis buvo infiltravęs vokiečių "Kulturbund" organizaciją Lietuvoje.

Kai sovietai okupavo Lietuvą, R.Schweizeris pabėgo į Vokietiją, į Rytprūsius. Grįžo jau su Franzu W.Stahleckeriu, nacių saugumo policijos vadu. F.W.Stahleckeris nusileido lėktuvu Kaune trečiadienį, birželio 25 dieną Ir jau trečiadienį vakare susitiko su J.Dainausku.

J.Dainauskas grįžo į saugumą pirmadienį, birželio 23 d., kada Laikinoji vyriausybė paskelbė, kad visi tarnautojai turi grįžti į pozicijas, kuriose jie buvo iki okupacijos.

Paaiškėjo, kad jis yra aukščiausias saugumo departamento pareigūnas, kuris liko Lietuvoje. J.Dainauskas, žinoma, į Vokietiją nebėgo, jo darbas buvo vokiečius sekti, rinkti prieš juos medžiagą. Suprantama, kad pasiliko. Pažinojo ir A.Sniečkų. Mat, A.Sniečkus buvo pirmasis Saugumo direktorius iškart po rusų atėjimo.

Taigi, J.Dainauskas per tuos įvykius dieną naktį gyvena tuose saugumo rūmuose. Ir staiga - į jo kabinetą įeina F.W.Stahleckeris su R.Schweizeriu. R.Schweizeris dėvi SS majoro uniformą. Taip jie susitinka pirmą kartą po to, kai dar J.Dainauskas buvo R.Schweizerio viršininkas. Iki tol J.Dainauskas nežinojo, kad R.Schweizeris buvo dvigubas agentas.

F.W.Stahleckeris bandė J.Dainauską įtikinti, kad jis įsiveltų į žydų likvidavimą. J.Dainauskas kategoriškai atsisakė. Tada per R.Schweizerį jis susitiko su majoru Jonu Pyragiumi ir jie, drauge su kitais voldemarininkais, organizavo grupę, kuri šaudė žydus liepos 3-4 d. VII forte.

"Nužudysiu 1000 žydų!"

- Kaip tos SS žudikų kuopos atsirado?

- Generolas Maximilianas von Pohlis, vermachto karo lauko komendantas, 1941 m. birželio 28 d. įsakė partizanus nuginkluoti, būrius paleisti. Laikinosios vyriausybės paskirtas Kauno komendantas plk. Jurgis Bobelis tą pačią dieną davė nurodymą iš buvusių partizanų ir naujų savanorių sudaryti TDA batalioną. Iš pradžių buvo sudarytos penkios kuopos. Jos ėmė saugoti svarbius strateginius objektus, patruliuoti gatvėse, palaikyti viešąją tvarką. Ilgainiui Lietuvoje susidarė per dvi dešimtis tokių batalionų, juose tarnavo keliolika tūkstančių vyrų. Buvo manoma, kad tai bus naujos Lietuvos kariuomenės pradžia.

Naciai stengėsi tų apsaugos batalionų kontrolę perimti ir panaudoti juos savo tikslams, apeinant Laikinąją vyriausybę. SS sugebėjo pastatyti savo žmones į tų kuopų vadovaujamas pozicijas. Vieną TDA kuopą Kaune jiems pavyko įvelti į žudynes VII forte. Pamatę kas darosi, daugelis lietuvių karių, kurie tikėjosi įstoję į būsimos Lietuvos kariuomenės dalinį, iš karto atsistatydino. Vien Kauno komendantūros batalione po pirmųjų šaudymų 180-220 kareivių atsistatydino - nenorėjo tokiuose dalykuose dalyvauti.

Liepos pradžioje pasikeitė SS žudikų komandos. Iš pradžių Kaune veikė nacių Einsatzkommande 2, paskui jie išvyko į Latviją. Atvyko Einsatzkommande 3, kuriai vadovavo Karlas Jageris. K.Jageris po karo buvo pagautas Vokietijoje ir tardomas. Šie tardymai vėliau amerikiečių buvo išversti į anglų kalbą. Ten yra jo pasisakymai apie pirmąsias karo savaites, kas tuo metu darėsi Kaune. Šitie dokumentai Lietuvos istorikų nėra naudojami.

Žinoma, buvo ir keršto atvejų. Savo knygoje miniu kapitoną, kuris bolševikų buvo areštuotas, laikomas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Išlaisvintas sužinojo, kad jo žmona ir vaikai ištremti. Tada pasakė: "Aš asmeniškai nužudysiu 1000 žydų!" Jis buvo vienas iš vadų kopos, kuri šaudė žydus VII forte. Po savaitės nusišovė jis pats.

Tai buvo jo motyvacija: kerštas. Tačiau tai niekaip nesusiję su Laikinosios vyriausybės veikla. Reikia žiūrėti į kiekvieną incidentą konkrečiai: kas dalyvavo, kokie žmonės veikė, kokių paskatų vedini? Tada galėsime vertinti. O apibendrintai tvirtinti, kad čia kalti tie, čia - anie, vadinasi, nesuprasti nei aplinkybių, nei procesų, kurie tuo metu vyko.

Žydšaudžio prototipas

- Kiek, Jūsų duomenimis, buvo lietuvių, kurie dalyvavo žydų šaudymuose?

- Tame batalione buvo bent dvi kuopos, kurios dalyvavo aktyviai. Vėliau I ir III kuopos pasiliko Lietuvoje, tapo ta vadinamaja Hamanno žudikų gauja. Jie važinėjo po Lietuvą ir šaudė žydus Lietuvos kaimuose ir miesteliuose. Tai buvo profesionalūs žudikai, savo "karjerą" pradėję VII forte.

Aš pats nesu specialiai nagrinėjęs skaičių. Tačiau J.Dainausko vertinimu, žmonių, įsivėlusių į žydų naikinimą, Lietuvoje galėjo būti apie 2 tūkstančius.

Klasikinis pavyzdys - Antanas Gecevičius. Jis buvo baigęs karo mokyklą 1940 metais. Aviacijos karininkas. Per pirmąją okupaciją buvo NKVD operatyvinis darbuotojas. Dalyvavo trėmimuose. Kai užėjo vokiečiai, tapo vienu iš batalionų vadų. Šaudė žydus Minske. Buvo vienas iš rimtų žudikų.

Kai karas pakrypo vokiečių nenaudai, policijos batalionai buvo likviduoti. Dalis tų vyrų buvo permesti į Italiją. Ten Gecevičius vokiečių dalinio sudėtyje kovojo prieš lenkus, veikusius drauge su britais. Paskui perbėgo pas lenkus, tapo Antoni Giecewicz, lenkų junginyje ėmė kovoti prieš vokiečius. Pasibaigus karui, jau kaip "alijantų karo veteranas" Anthony Gecas, atvyko į Škotiją. Ten gyveno ir mirė (2001), nors į amžiaus galą prieš jį buvo pradėta byla. Tačiau nuteistas nebuvo.

Tai klasikinis žydšaudžio pavyzdys. Jis buvo lietuvių tautos išdavikas, nes dirbo NKVD. Paskui išdavė rusus, dirbo vokiečiams. Vėliau apleido vokiečius ir dirbo alijantams Italijoje. Jis yra vienintelis lietuvis, gavęs iš vokiečių aukščiausią apdovanojimą "Geležinį kryžių", vadinamąjį "hagenkroicą", o iš lenkų - karinį kryžių "Už narsą". O buvo išdavikas ir žydšaudys. Jam nerūpėjo niekas. Tai prototipas žmogaus, šaudžiusio žydus ir užėmusio vadovaujančias pozicijas.

"Vienintelė gėda - nešioti lietuvišką uniformą"

- Ar teko studijuoti biografijas žmonių, kurie dalyvavo tose naikinimo kuopose?

- Mano interesas buvo 1940-1941 metai Lietuvoje. O tų vienetų veikla daugiausia koncentravosi ne Lietuvoje, buvo vykdoma už Lietuvos ribų. Mano tyrinėjimų laukas - Lietuva. Tačiau skaitydamas dokumentus, kuriuos gavau iš Vašingtono, susidariau vaizdą apie žmones, kurie priklausė tam ypatingajam Hamanno būriui.

Skaitant Lietuvoje parašytus darbus, kartais susidaro įspūdis, kad tas būrys buvo išskirtinai lietuvių žudikų gauja, vadovaujama lietuvių karininkų, ir jie sušaudė žydus Paneriuose. Tačiau iš tiesų padėtis ne tokia.

Šaudymams vadovavo išskirtinai vokiečiai. Lietuviai buvo palyginti žemo rango esesininkai Vilniaus mieste. Pati grupė buvo tarptautinė. Dauguma kilę iš Vilniaus krašto. Nežinai, ar žmogus lietuvis, ar lenkas, ar gudas. Koks nors, pavyzdžiui, Witold Gilwinski. Lietuviai istorikai tuojau verčia į Viktoras Galvanauskas. Bet štai ištrauka iš vieno tų dokumentų, kuriuos gavau iš Vašingtono. Skaitant man, pavyzdžiui, kelia šiurpą.

Klausimas: "Ar šaudei žydus Paneriuose?"

Atsakymas: "Taip, šaudžiau žydus Paneriuose."

Klausimas: "Kiek jų nušovei?"

Atsakymas: "Tarp trijų ir šešių šimtų."

Klausimas: "Ar nejautei sąžinės graužaties, ar nebuvo dėl to gėda?"

Atsakymas: "Ne. Man vienintelė gėda buvo ta, kad turėjau nešioti Lietuvišką uniformą."

Čia yra citata...

Ir apie šitus dokumentus niekas nekalba...

Tarp šitų žmonių buvo lietuvių, nėra abejonės. Tačiau negalima daryti tokių apibendrinimų, kad ypatingasis būrys buvo vienų lietuvių žudikų gauja. Ypatingasis būrys buvo pašlemėkų telkinys, bet tai nebuvo vieni lietuviai. Tai buvo gudai, rusai, lenkai, lietuviai ir žmonės, kurie nežinojo kas jie - ar lenkai, ar gudai, ar lietuviai. Tai buvo tarptautinė gauja. Kaip ir Vilniaus kraštas gyventojų sudėtimi buvo daugiatautis...

Jėgos struktūras perėmė esesininkai

- Minėjote 1941 liepos 24-osios naktį nacionalistų įvykdytą pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Kodėl jis įvyko ir kas nepasisekė, kad Laikinoji vyriausybė nebuvo nuversta?

- Pučas pasisekė. Pasisekė SS ir voldemarininkams. Kadangi jie pakeitė visą saugumo struktūrą. Nušalinus plk. Jurgį Bobelį, policijos viršininku tapo Vytautas Reivytis, Kauno komendantu - kpt. Stasys Kviecinskas. Voldemarininkai užėmė jėgos struktūras. V.Reivytis buvo tas policijos viršininkas, kuris artimai dirbo su Hammanu. Jis siųsdavo direktyvas Lietuvos policijai į kaimus, įsakydavo surinkiti visus žydus ir laikyti vienoje vietoje, kad paskiau atvažiavus lengviau būtų "sutvarkyti reikalus". Tai buvo V.Reivytis. Ir jis gavo tą poziciją per voldemarininkų sukilimą. O Laikinoji vyriausybė po pučo egzistavo jau tik nepilnas 2 savaites.

Negalima skaityti pažodžiui

- Laikinajai vyriausybei priekaištaujama iš esmės dėl dviejų dalykų: pasveikinimo Hitleriui dėl Lietuvos išvadavimo nuo bolševizmo ir žydų padėties nuostatų, datuojamų 1941m. rugpjūčio 1 d. Tačiau dar liepos 28 d. buvo paskelbti ir įsigaliojo gebietskomisaro Hanso Cramerio pasirašyti žydų padėties nuostatai. Tuo tarpu Laikinosios vyriausybės projektas ne tik niekada negaliojo, bet nebuvo netgi viešai paskelbtas. Be to, jis švelnesnis negu H.Cramerio. Kaip manote, kokia prasmė Laikinajai vyriausybei buvo tai svarstinėti, kada tokie nuostatai jau galiojo? Ir kiek tas dokumentas yra autentiškas? Kadangi tos dienos posėdžio protokolo kaip tik trūksta...

- Labai sudėtingas klausimas. Esama daug įvairiausių intrigų, susijusių su tuo dokumentu. Aišku viena: žydų padėties nuostatų projekto tikslas nebuvo tas, kuris atsispindi jo turinyje. Negalima tvirtinti, kad tai buvo Laikinosios vyriausybės pozicija. Kartais dokumentai yra rašomi ir redaguojami visai kitais tikslais, negu tai išplaukia iš jų turinio. Galima dialektiškai galvoti, kad tikslas galėjo būti pastanga padėti žydams.

Galimas daiktas, kad tas tekstas galėjo būti tam tikra priemonė derybose su naciais. Kai vyksta tam tikros diskusijos, o ypač kai lošiama iš gyvenimo ar mirties, panašūs dokumentai kartais yra svarbūs parodyti juos diskusijų eigoje. Mes nežinome, kokios diskusijos tuo metu vyko. Negalime priimti to dokumento pažodžiui. Klausimas kitas: koks buvo jo tikslas?

Į tą klausimą bandau atsakyti savo knygoje, čia būtų per platu eiti į detales. Yra daugybė medžiagos, kurios istorikai nenaudoja. Gal prieš 50 metų "Draugo" dienraštyje vyko diskusija tuo klausimu. To meto įvykių dalyviai yra pasisakę, pateikę įdomių detalių ir komentarų. Balys Gaižiūnas, daugelio svarbių įvykių liudininkas, yra išleidęs net visą knygą apie 1940-1944 metų okupaciją. Tačiau tie šaltiniai šiuolaikiniuose darbuose figūruoja retai. O tuo pat metu kai kurie klausimai sensacingai keliami, nors atsakymai į juos iš dalies duoti jau prieš 50 ar daugiau metų...

- Prof. Kęstutis Skrupskelis yra nagrinėjęs Laikinosios vyriausybės protokolus jų atsiradimo požiūriu. Jis yra vienas iš nedaugelio, jeigu ne vienintelis, lietuvių mokslininkas-profesionalas dokumentų kilmės ekspertas. Jo išvada buvo ta, kad žydų padėties nuostatai į Laikinosios vyriausybės dokumentų rinkinį yra atėję kitu keliu negu visi kiti protokolai. Kokia Jūsų interpretacija?

- Aš nesu dokumentų kilmės ekspertas, bet pasitikiu dr. K.Skrupskelio kompetencija. Jeigu jis sako - žino ką sako. Reikia ir šį aspektą nagrinėti.

- O kaip komentuotumėte tą Laikinosios vyriausybės sveikinimą Hitleriui?

- Aš tam neteikiu jokios reikšmės. Sveikinimai yra sveikinimai, jie nieko nereiškia. Visi sveikina visus. Tai daugiau etiketo, protokolo, bet ne esmės dalykai. Ko būtų galėjusi tikėtis Laikinoji vyriausybė, jeigu vietoj pasveikinimo būtų nusiuntusi protestą?

Sudarė lietuviškai nusiteikusią administraciją

- Kai kas veda paraleles tarp Justo Paleckio ir Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybių, esą abi buvo okupantų pastatytos, marionetinės vyriausybės. Kokia Jūsų nuomonė?

- Koks buvo šitų abiejų vyriausybių tikslas? J.Paleckio vyriausybės tikslas buvo sunaikinti nepriklausomą valstybę. Ir jiems tai pavyko. Laikinosios vyriausybės tikslas buvo atstatyti Lietuvos suverenitetą. To padaryti nepavyko. Čia yra skirtumas.

- Kaip apibendrintumėte Laikinosios vyriausybės 6 savaičių veiklos rezultatus?

- Svarbiausias dalykas buvo tas, kad Laikinoji vyriausybė spėjo paskirti ir sugebėjo išlaikyti administracinėse struktūrose Lietuvai įsipareigojusius ir jai ištikimus žmones. Nors ne visur. Saugumas, policija buvo voldemarininkų rankose. Tačiau kita administracija, ypač ekonominėje ir švietimo srityse, buvo patriotų, antinaciškai ir antikomunistiškai nusiteikusių žmonių rankose. Jie ten atsidūrė Laikinosios vyriausybės dėka ir galėjo veikti per visą vokiečių okupaciją.

Ir istorikai daro klaidų

- Kokios pagrindinės Jūsų knygos išvados?

- Esu istorikas, bet kartu ir advokatas. Esu parašęs daug įvairių teisinių dokumentų, dalyvavęs apeliaciniuose teismuose. Suprantu argumentų ir įrodymų vertę. Kas mane motyvuoja, kad imuosi istorinių temų?

Kai užtinku knygose parašytą nesąmonę, mane tai skatina tyrinėti, sužinoti, kas dėjosi iš tikrųjų. Aš reaguoju į tam tikras pozicijas. Kai užtinku aiškinimus, kad Lietuvių aktyvistų frontas buvo sukurtas Berlyne ir paskiau perkeltas į Lietuvą, mane verčia apie tai kalbėti.

Iš tikrųjų veikla Berlyne ir sukilimas Lietuvoje beveik neturėjo tiesioginių ryšių. Kas darėsi Berlyne - ir pasiliko Berlyne, daugiau ar mažiau. Jeigu kas ir atėjo į Lietuvą, tai daugiausia per Gestapo ir NKVD ryšius. Ir tai daugiau pakenkė negu padėjo.

Lietuvoje natūraliai išsivystė sukilimas. Ir nereikėjo jokios propagandos iš Berlyno, kad sukilimas kiltų. Daug kas tvirtina, kad sukilimas buvo vokiečių ir antisemitų propagandos rezultatas. Tai nesąmonė! Kai tavo akyse dingsta be žinios žmonės - tavo vakarykščiai bendradarbiai ir kaimynai, - kai matai trėmimus, kai tavo paties šeimą kiša į vagonus, kai sužinai apie įvykdytus sadistinius kankinimus ir žudymus, tau nereikia propagandos, kad paimtum ginklą ir dalyvautum sukilime.

Negaliu suprasti istorikų, kurie taip paviršutiniškai ir primityviai galvoja: propaganda, o ne gyvenimo sąlygos lemia tokį rizikingą apsisprendimą - imti į rankas ginklą! Tai daro tik tas, kuris nebeturi ko prarasti! Bet tikrai ne tas, kuris vogčia perskaito nelegalų atsišaukimą...

Lietuvos istorikai įpratę rašyti truputį kitokiu stilium, nei rašoma Amerikos istoriografijoje. Ir daro, sakyčiau, kartais elementarias klaidas. Pavyzdžiui, V.Brandišausko disertacijos tezė apie sukilimą ("Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą: 1940 06 - 1941 09", Vilnius, 1996 m.). Savo darbe jis naudojasi politinių kalinių, kuriuos suėmė NKVD, bylų medžiaga. Tarp jų - M.Naujokaičio bylos medžiaga.

M.Naujokaitis grįžo į Lietuvą, jis irgi buvo išduotas. Prieš grįždamas į Lietuvą, Tilžėje buvo susitikęs su Bronium Aušrotu, buvusiu Lietuvos karinės žvalgybos darbuotoju, ir kitais, kurie jam patarė, ką turėtų daryti, jei būtų pagautas. Jis turėjo susikūręs tam tikrą legendą, kuri turėjo 50 proc. tiesos, 50 proc. buvo išgalvota. Jis turėjo su savimi ir dokumentų, kurie buvo skirti dezinformacijai, jei įkliūtų.

Kai jį pagavo, tą legendą ir papasakojo. O dabar žmonės varto jo bylą, cituoja, sako, čia istorinis dokumentas, pats M.Naujokaitis taip sakė! O niekas neklausė paties M.Naujokaičio, kol buvo gyvas: kokios buvo aplinkybės, ar čia tiesa, ar išgalvotas pasisakymas enkavėdistams nuraminti, kad nekankintų? Enkavėdistai nekankino. Jis atsidūrė ligoninėje, po to buvo išlaisvintas. O kodėl nebuvo kankintas? Todėl, kad kalbėjo. O ką jis kalbėjo? Kalbėjo tai, kas buvo jam pasakyta, kaip buvo ištreniruotas ir kam pasiruošęs.

Kai žmogų kankina, jis gali pasakyti bet ką. Esama kankinimo būdų, kurių neatlaikys joks žmogus. Su ta problema susiduriama ir Amerikoje. Sakysim, ko verti "Al Qaedos� narių prisipažinimai, išgauti kankinimų būdu? Jų pasisakymai yra teisingi ar ne? Dauguma ekspertų sako, kad tie pasisakymai ir liudijimai yra gryna fantazija. Nors kai kurie žmonės mano, kad tai yra tiesa.

Istoriją kuria žmonės, ne ideologijos

- Ko dar Jūsų nepaklausiau, bet ką norėtumėte pridurti?

- Turime atminti, kad 1940-41 metais Lietuvos žemėje vyko ne karo drama, bet didelio masto tragedija. Žydų tragedija, žydų holokaustas yra viena dimensija. Sovietinis genocidas ir jų sadistinis, žvėriškas elgesys su žmonėmis yra kita šios tragedijos dimensija. Nusikaltimų vykdytojai neturi tautybės. Tai kiekvieno žmogaus apsisprendimo klausimas. Buvo lietuvių patriotų, buvo lietuvių išdavikų. Dauguma žmonių buvo nusiteikę patriotiškai, mylėjo savo kraštą, dėl jo aukojosi. Tačiau buvo lietuvių, kurie dirbo su naciais, buvo lietuvių, kurie dirbo su bolševikais.

Negalima skubėti su apibendrinimais. Reikia žiūrėti į žmones pagal tai, kaip jie elgėsi, kokia buvo jų atsakomybė, kokie veiklos rezultatai. Istoriją kuria žmonės, ne ideologijos. Svarbiausia - žmogus ir jo veiksmas.

Retorinis klausimas: kokia būtų pasaulinio raida, jeigu Stalinas nebūtų išmestas iš dvasinės seminarijos, o Hitleris būtų priimtas į meno mokyklą? Koks tada būtų buvęs mūsų, lietuvių, istorinis likimas?

- Dėkoju už turiningą pokalbį.

 

Čikaga, 2010 m. gruodžio 17 d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"