TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Tautos patriarchas, netroškęs valdžios

2010 02 15 0:00
J.Basanavičius su pirmuoju lietuvišku dienraščiu "Vilniaus žinios" ("Lietuvos žinių" pirmtaku). Suvalkai, 1907 m.
Nuotrauka iš leidinio "Dr. Jonas Basanavičius. 1851- 1927"

Jonas Basanavičius vadinamas tautos patriarchu ir laikomas viena pagrindinių asmenybių, atvedusių prie Vasario 16-osios. Bet ar daugelis žino, kodėl jis nusipelno šio vardo ir kas lėmė, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę jis niekad nebuvo valdžioje.

Apie šias ir kitas to meto lietuvių nacionalinio atgimimo aplinkybes prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo redakcijos biure Nepriklausomybės aikštėje susitiko pakalbėti Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas MIKNYS, Vilniaus pedagoginio universiteto Lietuvos istorijos katedros profesorius habil. dr. Liudas TRUSKA, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius filosofas Bronislovas GENZELIS ir politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.

Kaip J.Basanavičius tapo tautos patriarchu?

A.Medalinskas. Kodėl būtent J.Basanavičius laikomas tautos patriarchu? Kas tai lėmė: ar tai, kad J.Basanavičius buvo "Aušros" laikraščio redaktoriumi, ar buvo ir kitų aplinkybių?

R.Miknys. Visų pirma "Aušra" nulėmė J.Basanavičiaus tapsmą tautos patriarchu. Kaip patriarchas jis minimas ir Mykolo Romerio dienoraštyje. Pasak jo, 1911 metų aplinkoje J.Basanavičius jau buvo pristatomas kaip vienas žymiausių Vilniaus žmonių, kaip lyderis, jau turintis patriarcho vardą. Bet 1907 metų balandį, per Lietuvių mokslo draugijos steigiamąjį susirinkimą ar Didžiojo Vilniaus Seimo metu šis vardas dar nebuvo vartotas. Seimas buvo susirinkęs 1905 metų gruodžio 4-5 dienomis, o J.Basanavičius grįžo iš Bulgarijos rugpjūčio mėnesį. Keistos šio sugrįžimo aplinkybės. J.Basanavičius atvyko nelegaliai, bet dalyvavo Vilniaus lietuvių veikloje, kartu su kitais lietuviais rašė memorandumą Rusijos ministrui pirmininkui grafui Sergejui Vittei. Taigi iš karto stojo lietuviškojo Vilniaus aktyvo priešakyje.

A.Medalinskas. O kas finansavo "Aušros" leidybą ir platinimą?

R.Miknys. "Aušros" leidėjai naudojo savo lėšas, rinko aukas. "Aušrą" leido ne iš komercinių sumetimų. Be to, "Aušros" leidėjai spausdino ir vokiškus veikalus. Tai buvo jų verslas.

B.Genzelis. Martinas Jankus skyrė lėšų iš savo ūkio pajamų. Idėja leisti "Aušrą" kilo Rytų Prūsijoje. M.Jankus ir kiti lietuvių šviesuoliai iš pradžių norėjo kviesti redaktoriumi Joną Šliūpą, bet šis buvo tik antro kurso studentas, o naujo laikraščio redaktoriumi turėjo tapti pakankamai žinomas žmogus, vienijantis tautą. Tokių Lietuvoje tada beveik nebuvo. Buvo nuspręsta kreiptis į J.Basanavičių. Nors jis gyveno už Lietuvos ribų, dalyvavo lietuviškų laikraščių leidyboje, draugijose ir buvo labai žinomas žmogus. Pakvietė redaktoriumi autoritetą. Ir neapsiriko.

R.Miknys. Pirmajame "Aušros" numerio įvadiniame straipsnyje išdėstyti J.Basanavičiaus teiginiai sukūrė lietuvių savivokos pagrindus - etninės kultūros, kalbos ir istorijos.

L.Truska. J.Basanavičius pirmas iškėlė ir Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės idėją. Tačiau ne "Aušroje", o laikraštyje "Apžvalga" 1892 metais. Jam pritarė J.Šliūpas, jis sakė, kad su tuo visi lietuviai sutinka.

R.Miknys. J.Basanavičius matė, kas vyksta Europoje. Vidurio Rytų Europoje, Habsburgų imperijoje, plito tautiniai sąjūdžiai, prasidėję po 1848 metų "Tautų pavasario". Čeko Jano Masaryko veikla ir vokiečių filosofo J.G.Herderio idėjos J.Basanavičiui tapo postūmiu paraginti lietuvius grįžti prie etninių tautos ištakų: kalbos, liaudies kultūros, tautos. Kalba lietuviams tapo atskaitos tašku ir leido atskirti save nuo lenkų ir rusų.

B.Genzelis. Prisiminkime ir kitą vokiečių filosofą Friedrichą Schellingą, jo idėjas, kad tautos egzistencija paremta ne kraujo ryšiais, bet kultūra, literatūra ir kalba. J.Basanavičius gyveno Balkanuose, ten brendo toji tautos idėja.

R.Miknys. Modernios tautos idėja skleidėsi daugiausia Habsburgų imperijoje. Lajošo Košuto idėjų veikiami, po 1848 metų sukilimo praėjus porai dešimtmečių, vengrai tapo nebe hungarais, o madjarais-vengrais. Apsibrėžė tautine prasme. Kaip tautinės valstybės kūrėsi Bulgarija, Graikija ir kitos.

B.Genzelis. Anksčiau valstybė rėmėsi pilietiškumo principu, pasitikėjimu, bet ne tautybe, kuri buvo nesvarbi. O dabar į pirmą planą buvo iškelta tautinės valstybės idėja.

R.Miknys. "Aušros" įvadiniame straipsnyje J.Basanavičiaus iškelti teiginiai tapo atrama lietuviams. Net Vincas Kudirka atsivertė į lietuvybę tik perskaitęs "Aušrą". Jis sakė: "Verkiau ir supratau, kad ne tuo keliu ėjau." 1889-1899 metais leisto "Varpo" autoriai ir bendradarbiai dažnai tarpusavyje laiškais bendravo lenkų kalba. Tuo nereikia stebėtis. To meto Lietuvoje lenkų kultūra buvo civilizacinė kultūra, net ir tarp lietuvių. Bendrinė lietuvių kalba dar tik buvo kuriama.

L.Truska. J.Basanavičius tapo tautos patriarchu ir dėl savo nuosaikumo. Jis savęs netapatino su jokia politine jėga, nors buvo konservatyvus politikas ir net savo dešinės pakraipos partiją kūrė, panašią į būsimąją tautininkų. Vis dėlto jis visada buvo šalia partijų ar virš jų, kaip arbitras. Taikė kairiuosius politikus su dešiniaisiais, nuosaikiuosius su radikalais. Vilniaus Seime ir Lietuvos Taryboje. Atkūrus valstybę, simpatizavo Tautos pažangos partijai, tautininkams, Antano Smetonos-Voldemaro partijai, bet jų narys nebuvo. Vėliau dėl šios distancijos jis tapo priimtinas visų politinių pažiūrų žmonėms.

Šalia partijų

A.Medalinskas. J.Basanavičius buvo partinis žmogus ar šalia partijų?

R.Miknys. Norėdamas suvienyti lietuvius J.Basanavičius bandė įkurti Tautiškąją lietuvių demokratų partiją. Net partijos pavadinimu stengėsi išskirti ją iš kitų. Jis teigė, kad ginčytis politikai gali dėl visų dalykų, bet dėl tautiškumo reikia būti vieningiems.

B.Genzelis. Tačiau praktiškai ta partija taip ir nebuvo įkurta.

R.Miknys. Partija kūrėsi artėjant 1905 metų Didžiajam Vilniaus Seimui ir stengėsi aprėpti visų interesus. Seimas organizavosi labai sunkiai. Vienokia jo organizacinio komiteto sudėtis buvo lapkričio viduryje, visai kitokia pirmosiomis gruodžio dienomis. Iš komiteto išėjo Povilas Višinskis, nuostabi asmenybė, tikras liberalas-demokratas. Jis nesutiko, kad suvažiavimo programoje vyrautų kultūriniai-tautiniai dalykai, o ne demokratijos, visuomenės savivaldos, autonomijos klausimai. Tuo tarpu J.Basanavičius, šaukdamas šitą suvažiavimą, kvietė kalbėtis tik apie kultūros reikalus. Kaip ją saugoti, pasikeitus situacijai, nes 1904 metais buvo panaikintas spaudos draudimas ir vėrėsi naujos galimybės tautinei-kultūrinei veiklai. Reikėjo numatyti taktiką Rusijos revoliucijos metu, išnaudojant valdžią, kad ši leistų skleisti kultūrinę lietuvių veiklą.

A.Medalinskas. Ar P.Višinskis vienintelis reikalavo valstybės, o ne kultūros autonomijos?

R.Miknys. Ir kiti lietuviai panašiai galvojo. J.Basanavičius iš pradžių į tai žiūrėjo atsargiai, bet galiausiai pritarė. Vėliau situacija pasikeitė. Artėjo rinkimai į Rusijos Dūmą, kur galėjo dalyvauti ir lietuviai. Lietuvių radikalai (socialdemokratai, demokratų partijos kairysis sparnas) atsisakė juose dalyvauti, o dešinysis sparnas su Antanu Smetona - ne. Ir rinkimus laimėjo. Socialdemokratai dalyvavo tik antroje Dūmoje. J.Basanavičius su partija nėjo į rinkimus ir ji nunyko.

Per 1905-1906 metų revoliuciją kilo prievartos ir radikalumo banga kaime. Broliai Paršaičiai su pistoletais rankose iš Suvalkijos vijo rusų mokytojus, keitė valsčių rusų administraciją į lietuvių ir pan. J.Basanavičius manė, kad tai pavojinga, nes po tokių veiksmų bus užgniaužta ir kita lietuvių veikla, bus netekta to, kas taip sunkiai iškovota. Praretės susipratusių lietuvių gretos.

L.Truska. Politiniame Lietuvos gyvenime ėmė dominuoti dvi partijos: socialdemokratai ir krikščionys demokratai, bet J.Basanavičius nejautė simpatijos nė vienai jų.

R.Miknys. J.Basanavičius bandė dalyvauti rinkimuose į IV Rusijos Dūmą. Jo kandidatūrą iškėlė A.Smetona, bet J.Basanavičius pralaimėjo.

Per kultūrą ir mokslą Nepriklausomybės link

A.Medalinskas. Kada Lietuvoje iškilo nepriklausomybės, o ne autonomijos klausimas?

L.Truska. Pirmasis pasaulinis karas iškėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją, ir kai vokiečiai leido 1917 metų rugsėjo mėnesį sušaukti Lietuvių konferenciją, J.Basanavičius į ją atėjo kaip tautos patriarchas.

B.Genzelis. Bet dar Didžiajame Vilniaus Seime, kur pirmą kartą susirinko įvairių politinių partijų atstovai lietuviai, kai iškilo Lietuvos autonomijos klausimas, vieniems tai potekstėje jau skambėjo kaip nepriklausomos valstybės idėja, kurią įgyvendinti P.Višinskis norėjo pasitelkęs ginklus, revoliuciją. Ir tik kai buvo nuspręsta, kad taip nieko nepasieks, tik tada iškilo autonomijos idėja. Kalbant apie autonomiją, imta orientuotis į etnografinę Lietuvą. Ir tai įvyko visų pirma J.Basanavičiaus dėka, kuris Seime akcentavo etnografinės Lietuvos idėją, visiškai kitaip nei Lenkijoje, kur siekta atkurti senąją Lenkiją. Lietuva ėmė siekti etnografinės Lietuvos kultūrinės autonomijos.

A.Medalinskas. Kaip J.Basanavičiui pavyko išlikti svarbiam Lietuvoje, nepatekus tarp tų politikų, kurie tapo Rusijos Dūmos nariais ir svarbiais politiniais veikėjais?

L.Truska. Iki Pirmojo pasaulinio karo J.Basanavičiaus vaidmuo Lietuvos politiniame gyvenime menko, tad jis užsiėmė Lietuvos mokslinės draugijos įkūrimu ir jos veikla.

B.Genzelis. Būdamas aktyvus visuomeniniame gyvenime, gali atlikti ir svarbų politinį vaidmenį. Lietuvių mokslo draugija tokį vaidmenį ir atliko.

R.Miknys. J.Basanavičius įsteigė sąjungą grąžinti teises lietuvių kalbai Romos katalikų bažnyčiose, Lietuvių mokslo draugiją ir tapo jos pirmininku, leido draugijos leidinį "Lietuvių tauta", kaupė rankraščius. Jis visą laiką buvo matomas, jo darbus aukštai vertino ne tik visuomenė, bet ir politinės partijos. Jis kvietė politikus nesipykti ir teigė, kad tik tokiu būdu lietuvių niekas negalės išnaudoti. Ragino kurti vieningą, kultūriškai susivokusią visuomenę, steigti organizacijas, mokyklas, kultūrines draugijas. 1913 metais J.Basanavičius kartu su Juozu Tumu-Vaižgantu iškėlė iniciatyvą pastatyti Tautos namus.

A.Medalinskas. Kurie iki šiol nepastatyti, nors už lietuvių suaukotus pinigus buvo nupirktas žemės plotas ant Tauro kalno, šalia dabartinių Profsąjungų rūmų.

B.Genzelis. Iki Lietuvių mokslo draugijos susikūrimo lietuvių kultūra buvo mažai tyrinėta, o J.Basanavičius stengėsi kelti istoriją iš užmaršties. Tada neturėjome savo istoriografijos, buvo tik lenkų istoriografija. Lietuvių draugijai atsiradus, imta tirti Lietuvos istorija, kuri nėra nei Rusijos, nei Lenkijos istorija. Užsiimta ir archeologija. Draugijos veikloje dalyvavo įvairių partijų atstovai, tad nesutarimai buvo pamirštami. Net komunistų veikėjo Vinco Kapsuko pėdsakų galima aptikti. Svarbiausia tapo ugdyti tautą. Iš 20-ies Nepriklausomybės akto signatarų net 15 priklausė Mokslo draugijai.

A.Medalinskas. Koks buvo tas V.Kapsuko pėdsakas J.Basanavičiaus kelyje?

R.Miknys. Teigiamas, iki pat 1920 metų rugpjūčio, o jo santykiai su J.Basanavičiumi visada buvo labai geri. V.Kapsukas vertino J.Basanavičių kaip kultūros veikėją. V.Kapsuko Vyriausybė 1919 metų sausį paskyrė J.Basanavičių steigiamo Istorijos ir etnografijos muziejaus direktoriumi. 1920 metų liepą V.Kapsukas su bolševikais kvietė J.Basanavičių perimti Vilniaus universitetą (VU), kad ten saugomos vertybės nebūtų išplėštos. Lenkai pabėgo VU palikę atidarytą, tad J.Basanavičius kartu su V.Kapsuku užantspaudavo VU duris Mokslo draugijos antspaudu ir ėmėsi prižiūrėti šias patalpas bei vertybes.

A.Medalinskas. Vadinasi, Vasario 16-osios aktas kilo labiau iš Mokslo draugijos, o ne atskirų politinių partijų, ar atskirų politinių veikėjų veiksmų?

L.Truska. Inteligentų buvo tik saujelė, gal keli šimtai, todėl beveik visi jie priklausė Mokslo draugijai. Lemiama jėga vis dėlto buvo dvi minėtos politinės partijos.

B.Genzelis. O mano giliu įsitikinimu, be kultūrinės veiklos, be suvokimo, kad esame lietuviai, Nepriklausomybės akto nebūtų buvę.

L.Truska. Tai natūralu, niekas to neginčija.

R.Miknys. J.Basanavičių kertine figūra Lietuvos istorijoje padarė epocha. Vidurio Rytų Europoje vyravo nacionalinė, o ne liberalizmo idėja, kuri gyvavo tiek, kiek buvo pajungta nacionalinei idėjai. Etninė kultūra tapo svarbi demokratėjančiai visuomenei ir besikuriančiai valstybei, taip pat kaip Sąjūdžio laikais. Kūrėsi organizacijos, steigėsi mokyklos, augo spaudos poreikis, imta suvokti, kad visa tai apsaugoti gali tik politinis organizmas.

L.Truska. Karo metais vokiečiai uždraudė lietuvišką spaudą, partijas, lietuviškas draugijas. Paliko tik Nukentėjusiųjų nuo karo centrą Vilniuje, kur ir telkėsi lietuviai inteligentai. 1917 metų rugsėjį Lietuvių konferencijoje partiniu pagrindu pirmininku buvo išrinktas A.Smetona, kuris stengėsi, kad į išrinktą 20 žmonių tarybą patektų daugiau savų, dešiniųjų, ir mažiau kairiųjų, kurių išrinkti tik du atstovai. Socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai pareiškė, kad išeina iš tarybos, bet gražiai pasielgė du į tarybą išrinkti kunigai: jie atsisakė savo vietų, kad du kairieji politikai, išėję iš tarybos, sugrįžtų.

A.Medalinskas. Jeigu Lietuvos taryba buvo išrinkta partiniu principu, kaip ten atsidūrė J.Basanavičius?

L.Truska. Kaip dešiniųjų atstovas. Jis buvo A.Smetonos šalininkas, o A.Smetona buvo organizacinio komiteto pirmininkas. Jis ir įrašė J.Basanavičių į Lietuvos tarybą.

R.Miknys. Lietuviams vokiečiai leido susirinkti į suvažiavimą 1917 metais. Tuo metu Europoje vyko pavergtųjų tautų kongresas, kurio vienas aktyviausių dalyvių buvo Juozas Gabrys Paršaitis, atstovavęs Lietuvai. Šį judėjimą stengėsi panaudoti kariaujančios valstybės, viena už kitą garsiau skelbdamos palaikančios naujas, atgimstančias tautas. Vokiečių politikai tikėjosi, kad su tarybos pagalba organizavę visuomenės savivaldą pajėgs politinį organizmą išlaikyti satelitinės valstybės lygyje.

A.Medalinskas. Kaip Sąjūdžio laikais Maskvos valdžia. Bet ir vieni, ir kiti apsiriko.

R.Miknys. Įdomiausia tai, jog iš pradžių vokiečiai planavo Lietuvoje remtis ne lietuviais, o baltarusiais. 1915-1916 metais į Baltarusiją iš Berlyno atvyko etnografų ekspedicija, kurios surinkta etnografinė medžiaga iki šiol guli Berlyno muziejuje. Tačiau ekspedicija pamatė, kad etniškai baltarusiai yra menkai susivokę. Nuspręsta atsigręžti į lietuvius, kaip gerai organizuotus ir mažus, kuriuos turėtų būti lengviau valdyti.

L.Truska. Svarbiausiu dalyku Pirmojo pasaulinio karo metais tapo Tautų apsisprendimo idėja. Didžiosios valstybės ją bandė panaudoti norėdamos susilpninti, pargriauti, sutriuškinti savo priešininką. Vokietija ir Austrija-Vengrija žadėjo lenkams, kad jie galės kurti savo valstybę. Vokiečiai sugalvojo, jog lietuviai turi patys pareikšti, kad jie nenori būti Rusijos sudėtyje, o nori šlietis prie Vokietijos. Tad 1917 metų rugsėjį leidžia konferencijoje išrinkti tarybą, kuri gruodžio mėnesį pareiškia, kad savo ateitį mato ne Rytuose su Rusija, o Vakaruose su Vokietija. Skelbiama nepriklausoma Lietuva, bet šliejamasi prie Vokietijos, su bendrais pinigais, bendra kariuomene, bendra transporto sistema.

R.Miknys. Bet viskas išvirto kitaip. Keičiantis situacijai, jau vokiečiai darė nuolaidų.

L.Truska. Taryboje tik kairieji buvo visiškos Nepriklausomybės šalininkai. Protestuodami prieš galimą sąjungą su Vokietija, keturi jų atstovai išėjo iš tarybos. Po to Vasario 16-osios akto redakciją suformulavo broliai Vileišiai. Irgi kairieji. Vokiečiai buvo nepatenkinti, kad taryba skilo ir negali kalbėti visų vardu. Dešinieji irgi nematė nieko gero, kad taryba skilo. Todėl vasario 15-osios vakarą nutarta kitą dieną priimti naują Nepriklausomybės akto redakciją, kur apie ryšį su Vokietija nebus kalbama, o viską išspręsti paliekama būsimajam Steigiamajam susirinkimui, kuris turės nuspręsti, kokia bus užsienio politika ir santvarka. O vasario 16 dienos posėdžiui, kairiųjų reikalavimu, vadovavo ne A.Smetona, išrinktas tarybos pirmininku, o J.Basanavičius.

R.Miknys. Prireikė žmogaus, turinčio moralinį ir dorovinį autoritetą.

B.Genzelis. Aleksandras Stulginskis, Petras Klimas ir Pranas Dovydaitis taip pat nepritarė pirmajai akto redakcijai. Tokiu būdu buvo 7 prieš 13. Ir J.Basanavičius parodė, kad negalima šitaip elgtis su Nepriklausomybės atkūrimo aktu.

Kodėl J.Basanavičius nebuvo valdžioje?

A.Medalinskas. Kodėl J.Basanavičius, tiek padaręs dėl Lietuvos valstybės atkūrimo, nedalyvavo šios valstybės valdžios darbe? Ar jis galėjo tapti pirmuoju Lietuvos prezidentu?

B.Genzelis. Kai buvo renkamas pirmasis prezidentas, Lietuvos tarybai didžiausias autoritetas buvo J.Basanavičius. Jei tik jis būtų panorėjęs, be abejonės, būtų išrinktas prezidentu.

L.Truska. Bet taryba prezidentą rinko 1919 metais Kaune. J.Basanavičius tada gyveno Vilniuje. Politinės partijos buvo politinio gyvenimo pagrindas. Kuri iš jų galėjo siūlyti J.Basanavičių į prezidentus?

B.Genzelis. Ir vis dėlto svarbiausia buvo tai, kad jis pats netroško valdžios.

L.Truska. Taip. J.Basanavičius politinių ambicijų neturėjo ir būtų atsisakęs valdžios posto. Visi politikai tai žinojo, todėl niekas ir nesiūlė valdžios. Ir sveikata buvo nebe ta.

Valstybės šaknų saugotojas

A.Medalinskas. Bet Vilniuje lenkų laikais nelengvas buvo lietuvių šviesuolių gyvenimas. Kokią misiją atliko tautos patriarchas, gyvendamas užgrobtoje Lietuvos sostinėje?

R. Miknys. Gyvenimas buvo nelengvas ne tik lenkų laikais, bet J.Basanavičius saugojo savo kūdikį - Mokslo draugiją, kuri sukaupė labai vertingus lietuvių tautai fondus. Ir prie bolševikų, V.Kapsuko vyriausybės laikais, ir prie lenkų. Štai švietimo ministru V.Kapsuko Vyriausybėje tapęs Vaclovas Biržiška užsitraukė juodą dėmę visam gyvenimui, o J.Basanavičius, sutikęs tapti įsteigto muziejaus direktoriumi, dėl to savo autoriteto neprarado. Neprarado ir vėliau, kai užėjo lenkai, nes rūpinosi tuo, kas lietuvių visuomenei buvo labai svarbu. 1920 metų liepos 11-12 dienomis būtent pas J.Basanavičių, kaip pripažintą Vilniaus lietuvių autoritetą, atėjo kalbėtis lenkų atstovai, nors Vilniuje gyveno Mykolas Biržiška, leidęs lietuvišką spaudą, kiti lietuvių veikėjai. Lenkai kreipėsi į J.Basanavičių ir prašė perimti Vilniuje saugomas vertybes, nes ateina bolševikai. 1920 metais į atsiimtą Vilnių pradėjo kraustytis Lietuvos valstybės ministerijos, teismai.

A.Medalinskas. O po to beveik dviem dešimtims metų užėjo lenkų valdžia.

R.Miknys. 1920 metų spalio 10 dieną Lucjanui Želigowskiui užėmus Vilnių, J.Basanavičius jam iš karto parašė laišką, kuriame ragino neužmiršti, kad Vilnius yra Lietuvos širdis. J.Basanavičius iš Vilniaus šaukė pasauliui, kad naujoji Lenkija yra pseudo valstybė. Rašė straipsnius, kuriuose suformulavo idėją apie Vilniaus svarbą Lietuvai. 1921 metais protestavo dėl plebiscito ir rinkimų į Vidurio Lietuvos Seimą, po kurių surengiami 33 aktyvių lietuvių ir baltarusių areštai.

A.Medalinskas. Kodėl jo nesuėmė ir neišsiuntė?

R.Miknys. Jis buvo autoritetas. Net vietos lenkai, L.Želigowskio administracija jį gerbė, nors paprasti lenkai, pažinę gatvėje, nevengė įžeisti kaip lietuvio.

B.Genzelis. Jo vadovaujama Mokslo draugija buvo simbolis. Šios draugijos nariais buvo ir daug žymių užsienio mokslininkų. Dėl to ši draugija įgavo tarptautinį pripažinimą.

R.Miknys. J.Basanavičius buvo kelių užsienio šalių akademijų garbės narys. Vis dėlto Mokslo draugiją lenkai privertė išsikraustyti iš Vilniaus. J.Basanavičius dalyvavo ir 1920 metų Steigiamajame Seime, bet tik kaip svečias. Jis dažnai važinėdavo į Lietuvą ir per visus susitikimus kalbėdavo tik apie Vilnių. Taip gimė šūkis - "Mes be Vilniaus nenurimsime!"

A.Medalinskas. Ar Vilniaus svarbą Lietuvos valstybei J.Basanavičius suvokė tik lenkų okupacijos metais, ar ir anksčiau. Vasario 16-osios akte labai aiškiai pabrėžta, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė. Tarsi kas nors tuo abejotų.

R.Miknys. J.Basanavičiui ir kitiems mūsų kultūrininkams Vilnius visų pirma buvo istorinė sostinė, nors jame tada gyveno apie 2 proc. lietuvių. Bet Vilnius yra mūsų sąsaja su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Tuo metu, kai brėžtos jau etnografinės Lietuvos ribos, kai kas siūlė atsisakyti istorinės Lietuvos (etnografinės Lietuvos ir etnografinės Baltarusijos). Suvokta, kad jei naujai kuriamas lietuvių tautos organizmas išsiplės į istorines ribas, tai neatlaikys kitų tautų konkurencijos. Bet ryšys su istorine Lietuva, su LDK yra Vilnius. Apie tai ir rašė J.Basanavičius. Šiomis idėjomis remiantis tai įrašoma į Nepriklausomybės aktą, o 1926 metais J.Basanavičius savo straipsniuose ragina neatsisakyti Vilniaus, kad neprarastume ryšio su LDK. Ir save jis siejo visų pirma su Vilniumi, nes suprato, kad be jo Vilniuje nebūtų likę lietuvių. Todėl jame ir gyveno iki pat mirties. Čia ir palaidotas.

B.Genzelis. Panašiai kaip J.Basanavičius tik Rytprūsiuose elgėsi ir Vydūnas. Nesitraukė iš Tilžės, nors jį kvietė profesoriauti, siūlė visokių pareigybių. Niekinamas, spjaudomas jis gyveno Mažojoje Lietuvoje, norėdamas parodyti, kad šitas kraštas priklauso Lietuvai.

Kaip pagerbtas atminimas?

A.Medalinskas. Vasario 16-ąją Lietuvos žmonės, tikiu, vėl lankys signatarų kapus. Vilniuje, Rasų kapinėse palaidotas ne tik J.Basanavičius, bet ir broliai Vileišiai, nors jie gyveno tarpukario Lietuvoje.

R.Mikšys. Be Vileišių Vilniaus lietuvių kultūrinis gyvenimas neįsivaizduojamas. Visa šeima sukūrė kultūrinio lietuvių gyvenimo pagrindus. Petras Vileišis iki 1907 metų didelę dalį savo kapitalo atidavė lietuvybės puoselėjimui. Po to vėl turėjo užsidirbti.

J.Basanavičius grįžo į Lietuvą, kur dirvą jau buvo išpurenę Vileišiai. Iki 1920 metų visi Vilniuje kėlė skrybėles prieš juos. Lenkai, užėmę Vilnių, Vileišius vertino pagarbiai, kaip ir J.Basanavičių. Kėlė ir vėliau, nes tikras lenkas gerbia tikrą lietuvį.

A.Mikšys. Apie Vileišius yra parašyta monografija šiais, nepriklausomos Lietuvos laikais, o apie J.Basanavičių iki šiol, deja, dar ne. Kodėl Lietuva yra tokia nedėkinga tautos patriarchui, kuriam net nėra paminklo Vilniuje?

R.Mikšys. Ne taip seniai buvo išleista dar tarpukario laikais rašyta Adolfo Nezabitauskio monografija apie J.Basanavičių. O kad nėra Vilniuje jo paminklo, tai tikrai gėda.

L.Truska. Reikėtų parašyti monografiją jau šiais laikais apie J.Basanavičių. Taip Lietuva parodytų, kad tautos patriarchas, jo atminimas ir darbai mums iki šiol yra svarbūs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"