TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Teisė žudyti, arba Nusikalstamas abejingumas

2009 03 16 0:00
LNK archyvo nuotraukos

Savo artimuosius gynusi moteris nušauta iš ginklo, kuris dar iki kruvino išpuolio turėjo būti konfiskuotas. Užpulti žmonės nesulaukė pagalbos net tada, kai karštligiškai mėgino prisiskambinti apylinkės inspektoriui į mobilųjį telefoną.

Jei gyvenate Vilniuje, tikimybė, kad būsite nužudytas, yra perpus mažesnė nei gyvenant Trakų, Švenčionių, Širvintų, Šalčininkų rajonuose. Jonavos savivaldybėje galimybė tapti žudiko auka pustrečio karto didesnė nei sostinėje.

Tai duomenys iš naujausio Žmogaus studijų centro (ŽSC) tyrimo. ŽSC prezidentas psichologas Gintaras Chomentauskas kriminogeninę Lietuvos geografiją sieja ne su mėnulio fazėmis ar nacionalinio charakterio atmainomis, bet su tuo, kaip konkrečioje vietoje dirba valdžia ir policija.

"Paskutinė instancija" aplankė G.Chomentauską, kai keliuose aplink Vilnių esančiuose rajonuose įtūžę vyrai vieną po kitos nužudė kelias moteris. Kas lėmė agresijos pliūpsnį? Krizė, kuriai šiandien nurašomos visos bėdos? G.Chomentauskas tvirtina, kad priežastis kita - itin prastai dirba policijos pareigūnai.

Negavo pareiškimo?

Juozas Stankevičius pro savo miegamojo langą mato žmonos Genutės - "mamos" (taip ją vadina) - kapą. Moterį nužudė Ričardas Simanavičius. Vyriškis panaudojo legaliai laikytą ginklą, kuris iš jo seniai turėjo būti atimtas. Pirmąkart tada, kai Grigiškėse R.Simanavičius apšaudė Genutės dukters Linos namus. Jis grasino nusitaikęs į moterį, kuri tuo metu ant rankų laikė dviejų savaičių kūdikį. Ginklas iš R.Simanavičiaus privalėjo būti atimtas ir tada, kai vyras būdamas girtas svetimame kieme supleškino automobilį, kuriuo nuo jo mėgino pasprukti Ramunė - kita Genutės dukra. Tačiau policija paliko būsimą žudiką ginkluotą.

Policininkas Dmitrijus Fiodorovas, kurio panosėje užsimezgė, brendo ir galiausiai įvyko kruvina tragedija, savo kaltės neįžvelgia. "Na, klausykite, kaip be popieriaus?" - atrėžia įmitęs vyrukas. Esą kažkas jam privalėjo parašyti pareiškimą ir pareikalauti iš R.Simanavičiaus atimti ginklus. Žudikas turėjo kelis šautuvus, mat yra medžiotojas, be to, dar ir pistoletų.

Velionės Genutės dukra Lina labai nustemba išgirdusi D.Fiodorovo kalbas apie neparašytus pareiškimus: "Juk mama rašė pareiškimą kieme, ant mašinos dangčio, jam matant!" Pono Dmitrijaus tokie priekaištai nejaudina. Esą vieno įvykio būta ne jam priskirtoje teritorijoje, o per kitą Ričardas (policininkas žudiką vadina vardu) sudegino savo turtą, todėl pretenzijų jam tegalėjo turėti gamtosaugininkai. R.Simanavičius išsaugojo ginklus. Tądien, kai jis susiruošė

"medžioti" žmonių, visas Aukštadvaris ir apylinkės buvo likę be policijos. D.Fiodorovas ilsėjosi po pamainos, sakė, kad išvyko pas gimines, o tarnybinį telefoną paliko namie.

Ir Genutė, kol dar buvo gyva, ir Ramunė, viena ranka spausdama išsigandusios dukrelės burną, rinko policijos pareigūno D.Fiodorovo tarnybinio telefono numerį. Niekas neatsiliepė. "Taip, radau daug praleistų skambučių", - Stankevičių pasakojimą patvirtina pareigūnas. Už tokias D.Fiodorovo ir tų, kurie jam viršininkauja, "paslaugas" G.Stankevičienė, jos vyras ir vaikai sumokėjo savo mokesčiais valstybei.

Sugriovė gyvenimą

"Viską sugriovė - mano gyvenimą, mano šeimą, - tai pasikūkčiodamas, tai prapliupdamas keiksmais pasakoja J.Stankevičius. - Su Genute gyvenome draugiškai, visos dukrelės gražios kaip lėlytės, anūkėliai. Ir dabar matau žmoną - kaip ji griūva, o aš nespėju sugriebti."

Kodėl taip nutiko? "Jis kankino Ramunę, mušė, daužė, tad ši pabėgo pas tėvą, pas mane. Tada jis ėmė keršyti mojuodamas šautuvais. "Nušausiu, o mergaitę į vaikų namus atiduosiu", - prisimena skriaudėjo žodžius Juozas. Šiandien Ramunės jau nebūtų, jei ne mama, pridengusi ją nuo kulkų. "Ramunyte, imk Skaistutę ir slėpkitės", - tai buvo paskutiniai Genutės žodžiai, pasakyti dukrai, kai juodvi pro langą pamatė į kiemą įriedančią R.Simanavičiaus mašiną.

Namie tądien buvo pilna žmonių. Kažkas skubiai užrėmė duris. Ramunė su pusantrų metukų dukrele Skaiste pasislėpė tamsioje kamaroje. "Jis, girdžiu, iškūlė langą. Vėliau sekė mamos žodžiai: "Nedaryk, Ričardai, to, ko vėliau gailėtumeisi." Paskui nuaidėjo šūvis ir močiutės klyksmas: "Mamą nušovė", - prisimena Ramunė.

"Jis per langą nusitaikė į Genutę, ši stvėrė už vamzdžio, o jis šovė jai į veidą", - apie paskutines žmonos gyvenimo akimirkas pasakoja Juozas. Genutė mirė vyrui ant rankų. Tuo metu žudikas nenurimo. Jis įlipo pro langą į vidų ir puolė ieškoti Ramunės. "Paklebino kamaros duris, bet neįėjo", - sako Ramunė.

Policijos pareigūnas D.Fiodorovas, liudytojų teigimu, labiau nei bet kuris kitas žmogus žinojo būsimo žudiko reikalus. Nužudytosios vyras tikina, kad D.Fiodorovas ir R.Simanavičius net bičiuliavosi. Be to, Vilniaus policijoje dirba žudiko sesuo. Genutės artimieji spėja, jog būtent R.Simanavičiaus sesers rūpesčiu į jo siautėjimą nekreipta dėmesio.

J.Stankevičius tikina girdėjęs, kad R.Simanavičius ir D.Fiodorovas drauge net linksmindavosi. Tą patį tvirtina ir pono Juozo dukra Lina.

"Pažįstate?" - klausiame. "Pažįstu", - atsako pareigūnas D.Fiodorovas. "Ar gerai pažįstate?" - pasitiksliname. Pareigūnas neleidžia abejoti: "Pažįstu, pažįstu. Ramunę pažįstu, Ramunės mamą pažįstu, visus pažįstu. Esu apylinkės inspektorius, visus pažįstu." D.Fiodorovas dar mėgina filosofuoti: "Šeima yra mažas "paslaptėlis".

"Su Ričardu kartu gerdavot?" - teiraujamės toliau. "Žmonės daug ką šneka. Bet reikia sakyti į akis. Ir oficialiai", - toliau savo versiją, kad be popieriaus nėra ir kaltės, dėsto vienintelis Aukštadvario ir jo apylinkių teisėtas gynėjas nuo vagių, banditų ir žudikų.

Aukštadvario seniūnė sako, kad Genutė - ne pirma R.Simanavičiaus auka. Esą jaunystėje jis "iki mirties pavėžino" merginą, su kuria draugavo. Tačiau byla, seniūnės žiniomis, nebuvo iškelta. R.Simanavičiaus tėvai "reikalą" užglaistė - išmaldavo atleidimo, sumokėjo už laidotuves. Žuvusios mergaitės tėvai taip ir neatsigavo, prasigėrė, o keistoji lietuviška Temidė parimo laukti naujos savo globotinio aukos.

Kam reikalinga policija?

Motinos ir vaiko pensiono direktorė Nijolė Dirsienė mano, kad moters nuo smurtaujančio vyro negina ne tik policija. Negina ir įstatymas. Jis terorizuojamai aukai nurodo gintis pačiai - privataus kaltinimo tvarka. "Jei moteris kreipiasi į policiją, dažnai sulaukia atsakymo, kad lengvas kūno sužalojimas nesukėlė rimtų pasekmių. Net jei pareigūnai išsikviečia smurtautoją, apie ką su juo kalba? "Na, Petrai, sutvarkyk tą savo moteriškę, kad nerašytų mums tų pareiškimų." Ir Petras sutvarko moteriškę - ji net į mūsų įstaigą bijo ateiti. Vėliau, kai įvyksta tragedija, priekaištauja: kur buvote, kodėl nesikreipėte, tylėjote?" - apie pareigūnų požiūrį į smurtą prieš moteris pasakoja ponia Nijolė.

G.Chomentauskas sako, jog priekaištauti aukai, pavyzdžiui, Ramunei, kad ji kaskart atleisdavo žvėrėjančiam Ričardui, yra tas pats, kaip teigti, jog žmogus paskendo dėl to, kad nepakankamai garsiai šaukė skęsdamas. ŽSC vadovas priduria, kad blogiausia yra kaime, nes ten žmonės įsitikinę, jog neturi kam skųstis. "Ta situacija beviltiška. Anot mūsų tyrimo, labai daug žmonių mano, kad į pareigūnus nėra prasmės kreiptis, nes pagalbos vis tiek nesulauksi", - pabrėžia G.Chomentauskas.

Tada kaip gintis? Visiems apsiginkluoti? Juk geriau jokios policijos nei tokia, kuri tik dar labiau sėja baimę. Jei Stankevičiai nebūtų manę, kad gyvena valstybėje, kuriai delegavo teisę vykdyti teisingumą, jie nebūtų gaišę laiką skambindami įgaliotiniui. Gal būtų patys įveikę smurtautoją?

"Rasti žudiką ar apginti auką? Kažkas uždaromas į kalėjimą. Niekam nuo to ne geriau. Policija turi užkirsti kelią nusikaltimams. Jūsų minėtais atvejais pareigūnai žinojo, kad galėjo būti ten, kur jų reikėjo. Tačiau vadovautasi nuostata "ne mano reikalas", juk tai buitinis konfliktas. Jeigu policininkai, dirbantys konkrečioje vietovėje, taip elgiasi, tampa akivaizdu, kad jie nevaldo situacijos", - pažymi G.Chomentauskas.

Ponas Juozas tikina, jog tą patį savaip mėgino aiškinti D.Fiodorovui, kuris lemtingą dieną ilsėjosi po budėjimo. "Dažnai neatsiliepiate tarnybiniu telefonu?" - klausiame pareigūno. Šis nė nemėgina gintis: "Matote, būna. Aš važinėju pas giminaičius, ten visokių atvejų būna."

D.Fiodorovas iš tiesų nekaltas dėl to, kad viršininkai neskyrė jam pamainos, kad policija daugelyje Lietuvos miestelių ir kaimų dirba tik nuo 8 iki 16 val., turi laisvus savaitgalius ir papildomų poilsio dienų už viršvalandžius. Baigėsi darbas, ir valstybė eina ilsėtis. Tada jau kiti diktuoja taisykles.

Visai šalia tos vietos, kur buvo nužudyta G.Stankevičienė, laisvas bastosi kitos moters žudikas. Policija savo negebėjimą jį pagauti teisina versija, esą vyriškis nusižudė. "Paskutinė instancija" turi įrodymų, kad tai netiesa, ir pateiks juos lygiai po savaitės.

Plačiau - šįvakar 19.10 val. per LNK.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"