TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Teisingumas po Sausio 13-osios (2)

Pabaiga. Pradžia - 2012 01 12 numeryjeSausio 13-osios dienomis į sąžinę beldžiasi ir dar neįgyvendintas teisingumas. Kalbama apie užvilkintą bylą dėl karinių nusikaltėlių, kaltinant gretimas valstybes, bet gal kaltininkų yra ir Lietuvoje? Kodėl jie nėra įvardyti? Teisingumas yra ne tik bausmė kaltininkams, bet ir požiūris į tų dienų herojus ir aukas, atminimas, įvertinimas darbų tų, kurie sustabdė nusikaltimą. Ar valstybė dažnai nesuka tik formaliu keliu?

Prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo pakalbėti susirinko tų dienų dalyviai: prie televizijos bokšto sausio 13-osios naktį budėjusi ir po tanku patekusi Loreta Tručiliauskaitė-Šlekienė, paskutinę televizijos naujienų laidą, kol užpuolė sovietai, vedusi Eglė Bučelytė, studentų būrį ginti parlamento atvedęs Vidas Čepulis ir vienas parlamento gynybos organizatorių, tuometis Vilniaus savivaldybės tarybos narys Vincas Vyrukaitis. Pokalbį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kodėl stringa teisingumas?

A.Medalinskas. Jūsų požiūris į teisingumą po Sausio 13-osios? Du dešimtmečius užsitęsė byla. Kodėl ji atrodo taip beviltiškai? Kalta tik Maskva, Minskas, ar vis dėlto ir Vilnius?

V.Vyrukaitis. Žinoma, ir Vilnius. Tiksliau pasakius, tos Lietuvos institucijos, kurios turėtų išsiaiškinti Sausio 13-osios nusikaltimus ir visus jų dalyvius nubausti.

V.Čepulis. Bet tos institucijos Lietuvoje yra bedantės. 

L.Šlekienė. Bedantės ir be stuburo.                                                              

A.Medalinskas. Kurios institucijos? 

L.Šlekienė. Teisėtvarkos, saugumo... Daug tų, kurie buvo kitoje barikadų pusėje, o dabar tarpsta, eina svarbias, atsakingas pareigas. Nemanau, kad atgailauja. Taip neturi būti. Tos institucijos turi tarti savo žodį. Bent pasakyti, kas yra kas. 

A.Medalinskas. Kodėl, jūsų nuomone, to jos nepadaro štai jau dvidešimt metų. Po lietuvių veikėjų Juozo Burokevičiaus ir Juozo Jermalavičiaus teismo - tiek metų tyla. Iki šios dienos, sakoma, nebuvo galimybės kitų nuteisti, nes jų neišduoda Maskva ir Minskas.

V.Čepulis. Bet ar mažiau problemų ir Lietuvoje. Pažvelkime į situaciją nuo 1940 metų. Mano tėvas ir seneliai buvo ištremti. Didelė dalis inteligentijos per karą pasitraukė į Vakarus. Kita dalis buvo ištremta į Sibirą. Todėl teisininkų luomas buvo formuojamas iš stribų ir jų atžalų. Lietuvių teisininkų tiesiog nebeliko. Iš stribų suformuotas luomas šią profesiją perduodavo iš kartos į kartą. Turime teisininkų luomą (žinoma, yra išimčių), sudarytą iš stribų vaikų ir anūkų. Tai - mūsų teisėsauga ir teismai.

V.Vyrukaitis. Jeigu įstatymai ir neturi galimybės jų visų nuteisti, jie bent jau turėtų būti įvardyti. Jiems turėtų būti užkirstas kelias patekti į valdžią. Tuomečio veikėjo Stanislovo Giedraičio patekimas į Seimą yra smūgis žuvusiesiems, nukentėjusiesiems.

A.Medalinskas. Bet S.Giedraitį išrinko patys Lietuvos žmonės. Jis pateko į Seimą ne per kurios nors partijos sąrašą, o rinkimų apygardoje. Kodėl žmonės juos renka į Seimą? O gal siūlytumėte uždrausti tų įvykių dalyviams patekti į skiriamas ir renkamas pareigas?

L.Šlekienė. Praėjo daug metų ir žmonės galbūt užmiršo jų blogus darbus. Be to, jie iki šiol nėra aiškiai įvardyti. Tai padaryti turėtų būti pačios valstybės garbės reikalas. 

E.Bučelytė. Valstybė yra atsakinga, kad visi žmonės, dalyvavę sausio dienų nusikaltimuose, būtų aiškiai įvardyti. Ne tik minėti komunistų vadovai, kariuomenės vadai ar omonininkai. Juk yra ir ne vienas jų pagalbininkas, iki šiol ramiai dirbantis.

L.Šlekienė. Man atrodo, valstybės bėda - moralinės atsakomybės, sąžinės stoka. Aš bandau savo vaikams paaiškinti, kad žmogus į gyvenimą atsineša atsakomybę. Atsakomybės jausmą reikia išugdyti. Kartais sako - per didelis atsakomybės jausmas. Taip negali būti. Jeigu eini į valdžią, turi suvokti, kad tai yra labai didelė atsakomybė. Aš nežinau, ką žmonės galvoja, eidami į valdžią. Juk reikia pamąstyti, ar pajėgsi. 

V.Čepulis. Valstybė turi veikti stipriai, oriai, būti su dantimis. Žmonės, kurie formuoja valstybės poziciją (kalbu ir apie vidurinę grandį), privalo turėti Sausio 13-osios ideologiją. Sovietiniais laikais tremtinys negalėjo užimti jokių svarbių postų. Esu įsitikinęs, kad ir minėtas seimūnas, kuris buvo garsus "jedinstvininkas", yra užsimaskavęs antivalstybininkas. Manau, kad jis, kaip Seimo narys, išreiškia žmonių, einančių prieš Lietuvos valstybę, valią. Įkištas kovoti prieš Lietuvos valstybę teisinėmis priemonėmis. 

V.Vyrukaitis. Ar žinote, ką veikia buvusi tų omonininkų televizijos, užgrobusių tada mūsų televiziją, diktorė? Tos, kaip mes sakėme, "kaspervizijos", diktorė. Šiandien ji vadovauja vienai Vilniaus mokyklai. Tai Svajos mokyklos direktorė Viktorija Čižauskienė skaitė žinias per "kasperviziją". Turbūt prisimenate jos baltus nėrinukus aplink kaklą? Pernai Lazdynų seniūnijoje buvo paskelbtas jos teritorijoje esančių mokyklų konkursas, ugdant patriotinius jausmus. Ir ta Svajos mokykla, pradinė mokykla, užėmė antrąją vietą. Ar susimąstė kas nors, kas yra toje mokykloje vaikams kalbama apie Sausio 13-osios įvykius?

E.Bučelytė. Ta mokykla yra privati ar valstybinė? 

V.Vyrukaitis. Valstybinė. Ji ten direktoriauja gal 18 metų. Tai žino visas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Švietimo skyrius. Jūs pažiūrėkite, kiek buvusių omonininkų dabar dirba policijoje. 

V.Čepulis. Suprantu viena: mūsų vaikų neturėtų mokyti "kaspervizijos" diktorė. Ir kitų asmenų, kurie dalyvavo tuose įvykiuose, valstybės tarnyboje neturi būti taip pat.

L.Šlekienė. Liūdna ir pagalvoti, kad kai kurios mūsų valstybės institucijos neatlieka savo darbo, kurį turėtų daryti. Viliuosi, kad vis dėlto, jos atsimins savo pareigą ir ją atliks.

Istorija, kurią vis dar delsiama rašyti

A.Medalinskas. Ar tik teisėsaugos institucijos nėra atlikusios savo darbo Sausio 13-osios įvykių atžvilgiu? Ar neatrodo jums, kad tie įvykiai dažnai yra paminimi labai formaliai, bet iki šiol kiekvienas, kuris norėtų į juos įsigilinti, nelabai rastų daug knygų, kur būtų paskelbti tų dienų dalyvių atsiminimai, gyvi pasakojimai? Gal ir tai skatina tą neteisingumą? 

V.Vyrukaitis. Iš tikrųjų teisingumas yra ir prisiminimas tų, kurie yra primiršti. 

E.Bučelytė. Mes patys turime kuo dažniau tai prisiminti, kuo daugiau apie tai šnekėti. Kartais pamanau, kad gal dar praėjo per mažai laiko. 

A.Medalinskas. Praėjo jau vienos kartos gyvenimo laikas. 

E.Bučelytė. Taip. Beliko mūsų karta, kuri ir turėtų įvertinti tuos dalykus. Kalbu ne tiek apie teisinius dalykus, kad tie žmonės nėra sulaukę atpildo. Yra ir moraliniai dalykai. Jau nekalbu apie tuos, kurie tomis dienomis pritilo ir laukė, kaip klostysis įvykiai, kieno pusė paims viršų. Bet baisiausias yra pakantumas atvirai kolaboravusiems asmenims.

A.Medalinskas. Bet gal ir į mokyklas, į viešąjį gyvenimą reikia grąžinti patriotinį jausmą, kurį mes patyrėme? Dabar jo trūksta Lietuvoje. Gražaus, ne paradinio jausmo.

E.Bučelytė. Mes patys turime grąžinti tą jausmą. Kas kitas? 

A.Medalinskas. Jeigu vaikas mokykloje prisiklauso, kad svarbiausia išvažiuoti į Vakarus, namuose apie Lietuvą gali net nesivarginti kalbėti.

V.Vyrukaitis. O jeigu net Gedulo ir vilties dienos išvakarėse sulaukia rusų žvaigždžių koncerto, kurį finansuoja savivaldybė? Aš pats suorganizavau nepriklausomybės dienomis Vinco Kapsuko paminklo, stovėjusio Vilniaus rotušės aikštėje nugriovimą, o dabar mūsų sostinės savivaldybė pasirašo susitarimą su Maskva restauruoti tas sovietines skulptūras ant Žaliojo tilto Vilniuje. Visa tai rodo ir valdžios požiūrį į tuos įvykius.

A.Medalinskas. Iš tikrųjų atkreipkite dėmesį, kad ne tik Gedulo ir vilties dieną, bet dažniausiai ir apie vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją vis įvyksta rusiškos muzikos koncertai. Aišku, nusiteikimo prieš rusų kultūrą neturėtų būti, kaip ir antirusiškų nuotaikų. Tačiau tas sutapimas jau verčia rimtai pagalvoti, ar nėra čia ir tam tikros politikos elementų.

V.Vyrukaitis. Daug kam tai yra visiškai nesvarbu. Daug kas yra užmiršta. Ima vėl kelti galvą ir autonomininkai Pietryčių Lietuvoje. Visai kaip tomis dienomis. 

E.Bučelytė. Mūsų vertybės yra stiprios. Mes apie jas girdėjome iš tėvų, senelių. Kai atėjo laikas, buvo aišku, ką reikia rinktis. Tėvų vertybės pereina vaikams. 

V.Vyrukaitis. Bet ar jauni žmonės turės tas stiprias vertybes? Praėjo 21 metai, o mes apie Sausio 13-osios įvykius turime tik vieną Edmundo Ganusausko puikią knygą "Gyvoji barikada", nors Martyno Mažvydo bibliotekoje yra įdarbinta visa grupė, kuri vadinasi "Laisvė 15" ir ji turėtų rinkti visus dokumentus, faktus, susijusius su Sausio 13-ąja. 

E.Bučelytė. Kiek laiko veikia ta grupė? Aš apie tokią net negirdėjau. 

V.Vyrukaitis. Jau seniai veikia. Įveskite į interneto paieškos sistemą žodžius laisve15.lt ir jums atidarys tą jų puslapį. 

A.Medalinskas. Sprendžiant pagal pavadinimą, matyt, buvo sukurta tada, kai po Sausio 13-osios prabėgo 15 metų. Vadinasi, prieš šešerius metus. 

V.Vyrukaitis. Taip. O rezultatai? Ačiū Dievui, kad dar Michailo Pustobajevo knygą "Agresijos kroniką" apie Sausio 13-ąją išvertė. Ten galima surasti daug dokumentinės tų įvykių medžiagos. O daugiau yra tik albumai su nuotraukomis, kurios darytos tuo metu. O kur gyvų liudininkų pasakojimai? Kodėl jų negalima išspausdinti knygose? Kol to nėra, į viešumą ir lenda tie, kurie aiškina, kad saviškiai šaudė į saviškius. 

Valstybės požiūris ir Sausio 13-osios medalis

A.Medalinskas. Čia ir turime kalbėti apie valstybės požiūrį į Sausio 13-ąją ir kitus svarbiausius mūsų naujosios istorijos įvykius. Iš pirmo žvilgsnio - lyg ir viskas gerai: pastatyti monumentai žuvusiems atminti, oficialios delegacijos ten deda gėles, kasmet įteikiami Sausio 13-osios apdovanojimai, vyksta iškilmingas minėjimas Seime, kurį, tiesa, partijos naudoja ir partiniams reikalams, valstybės vadovai - savo reitingams. Tikriausiai sutiksite, kad pagarbos valstybės mastu reikia, nors ji kartais ir būna formali, su ritualinėmis kalbomis ir be gyvos dvasios.

V.Čepulis. Žinoma, kad reikia. Valstybės pagarba yra gerai. 

L.Šlekienė. Bet didžiausias valstybės įvertinimas - tai žmogui suteikta galimybė dirbti ir užsidirbti, kad nebūtų pažeistas žmogiškasis orumas. Tai yra valdžios pareiga, o tai užtikrinusi valdžia ir bus pateikusi didžiausią įvertinimą mums, kurie buvome ten Sausio 13-ąją. Ir ne tik mums. Visiems Lietuvos žmonėms.

E.Bučelytė. Kai pradedama kalbėti apie apdovanojimus, aš sakau: apdovanojimai turėtų būti įteikti tiems, kurie buvo sužeisti, žuvo. Taip pat ir kompensacijos. O kitiems? Mes turime būti dėkingi likimui už tai, kad ten buvome. Aš gerbiu gautą Sausio 13-osios medalį, bet jei man jo nebūtų suteikę, jo ir nereikėtų. Niekada gyvenime neičiau prašyti. 

A.Medalinskas. Pavartojote žodį "prašyti". Valstybės reikalas - išsiaiškinti, kas buvo ten kartu su jumis. Jūs visi tikrai žinote savo bendražygius. Bet ar jūsų kas nors apie tai klausė? O gal nuėjo tik formaliu keliu: paklausė kokios įstaigos vadovo, o šis pagal kvotas, duotas tai įstaigai, surašė tuos, kurie, jo manymu, ten buvo ar kurie buvo jo geri pažįstami. Ir viskas.

E.Bučelytė. Manęs niekas niekada nepaklausė, kas buvo tą dieną kartu su manimi studijoje. Žinau, kad su manimi tą naktį buvęs operatorius šį medalį gavo tik prieš keletą metų. 

A.Medalinskas. O kaip buvusiųjų prie pralamento, prie bokšto atveju?

L.Šlekienė. Buvo šimtai žmonių... Niekas nedarė suvestinių, bet... niekas ir neklausė. 

A.Medalinskas. Sausio 13-osios medalis galėjo tapti šventu apdovanojimu tam žmogui, kuris dalyvavo ten ir, jį gavęs, būtų saugojęs kaip didžiausią relikviją. Ar žvelgiant atgal į Sausio 13-osios laikus teisingumas neturėtų būti suvokiamas ir kaip šio medalio prestižo sugrąžinimas, kad jis nebūtų duodamas kam pakliuvo. O jeigu kas nors tą medalį gavo per klaidą, ar net valdžiai įsiteikiant, gal galėtų jį tyliai ir sugrąžinti?

E.Bučelytė: Buvo laikas, kai Sausio 13-osios medalis buvo vertingas simbolis. Žmogus su tuo medaliu atrodydavo savas. Kai praėjo šitiek metų, matai šiuo medaliu apdovanotus ir tokius žmones, kurie to neverti. Kartais nevalingai paklausiu, už ką gavo. Už nieką. 

V.Vyrukaitis. Prieš kelerius metus buvo pakeltas vėjas. Surašėme vyrus, kurie galėjo gauti Gedimino, Vyčio Kryžiaus ordinus. Pasirodo, yra visa tokių žmonių apdovanojimo sistema. Ministerijoje susirenka komisija, bet joje beveik nėra žmonių, kurie buvo sausio 13-ąją. Kita komisija sėdi prezidentūroje. Ten juo labiau tokių nėra. O jie sprendžia. Ta komisija Sausio 13-ąją turėjo būti sudaryta iš tų, kurie tikrai ten buvo.

A.Medalinskas. Juk galima buvusių žmonių paklausti, kas buvo aplinkui. Atsakymas galėtų būti paliktas jau šių žmonių sąžinei. Gal ir pasitaikytų koks, kuris pasiūlytų draugą, pažįstamą ar šiaip kokį nors reikalingą žmogų. Tačiau dauguma buvusiųjų Sausio 13-ąją, manau, taip tikrai nepasielgtų. Ar jūsų, kaip studentų būrio vado, atėjusio ginti parlamento, kas nors klausė, kas buvo tie kiti, kurie tuo metu buvo pasirengę negailėti savo gyvybės? 

V.Čepulis. Aš buvau toje virtuvėje, kai buvo kuriamas Sausio 13-osios medalis. Tai vyko Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje. Juk pradinė idėja buvo labai riboti jų teikimą. Duoti tik tiems, kurie tikrai tuo metu buvo. Ir tikrai jo nusipelnė. Tai buvo graži idėja. 

A.Medalinskas. Bet ji vėliau išsigimė. Dabar kiekvienais metais jis kam nors duodamas. Atkapstomas koks straipsnį parašęs žurnalistas, surandamas naudingas šiomis dienomis kitos valstybės politikas, be to, duodamas ir kai kuriems Lietuvos žmonėms, o tu spėk, jeigu nori, ar jis įteikiamas tiems žmonėms, kurie tikrai yra to verti, nors tiek metų buvo užmiršti, ar kokiems "reikalingiems" žmonėms. 

V.Čepulis. Taip, medalis išsigimė. Pateko į biurokratų rankas ir patyrė infliaciją. 

A.Medalinskas. O brolijos, draugijos, kurių net ne viena susikūrė po Sausio 13-osios? Ar jūs esate šių brolijų, draugijų nariai? Kodėl jų tiek daug? 

L.Šlekienė. Iš pradžių buvo brolija, ir aš ten vaikščiojau. Idėja graži, bet paskui nesutapo interesai, atsirado pykčio... Man tai svetima, taigi pasitraukiau. 

V.Čepulis. Labai seniai dalyvavau, įkuriant Savanorių kūrėjų sąjungą, bet dabar nelaikau savęs jos nariu. Visuomeninių organizacijų bėda ta, kad esama patologiškų rėksnių, kurie trokšta lipti ant bačkos ir nori valdžios. Net ir visuomeninėje organizacijoje.

A.Medalinskas. Iš tikrųjų to visuomeninėje veikloje pasitaiko. Žmonės tada tarsi užmiršta, ko susirinko. O gal tos išmokos Sausio 13-osios dalyviams sugadino reikalus ir paskatino kitus, galbūt net nedalyvavusius tuose įvykiuose, veržtis į jų gretas. Juk išmokos turėtų būti mokamos tiek tiems, kurie tikrai buvo sužeisti, kai kuriems dar ir dabar reikia medicinos priežiūros ir vaistų dėl šių sužeidimų.

L.Šlekienė. Taip, iš tikrųjų yra to tarpusavio pavydo dėl socialinių garantijų

V.Čepulis. Tų išmokų neturi būti. Ypač tiems, kurie nebuvo smarkiai sužeisti, ir gali dirbti.

E.Bučelytė. O aš manau, kad tiems, kurie tikrai buvo sužeisti, arba žuvusiųjų šeimoms, šios išmokos ir toliau turėtų būti mokamos. Bet tik tiems žmonėms. 

Grąžinti vertybes - irgi kelias į teisingumą

A.Medalinskas. Ekonominiai ir socialiniai klausimai - neišvengiama kiekvieno mūsų kasdienybė, bet šių dienų Lietuvoje jau svarstoma apie tai, ar ekonominė gerovė nėra svarbiau už nepriklausomybę. Ar turite vilties, kad tos vertybės, kurios buvo ginamos sausio dienomis, gali grįžti į savo vietas? Turiu omenyje tą Sąjūdžio bendrumo dvasią, kiekvieno žmogaus žodžio svarbą ir, aišku, laisvės svarbą. Ar tai tik praeities idealizmas? Neseniai, svarstant vieną magistro darbą, išgirdau, kad šių dienų jaunimas į sovietinius laikus ima žiūrėti daug nuosaikiau. Jie pripažįsta, kad tada, matyt, buvo daug apribojimų laisvai kalbėti, bet tvirtina, kad ir dabar siaurėja laisvo kalbėjimo erdvės laukas. 

V.Čepulis. Jie, matyt, nežino, kas yra nelaisvas kalbėjimas. Pamėginsiu paaiškinti jiems suprantama kalba. Kai buvau pirmame kurse, atvyko į Lietuvą viena roko grupė, ir per koncertą uždegiau žiebtuvėlį. Ar žinote, kas man atsitiko? 

A.Medalinskas. Tikriausiai prišoko milicija ir ištempė iš koncerto. Tada per koncertus nebuvo galima net atsistoti, audringiau ploti, jau nekalbant apie šokius. 

V.Čepulis. Būtent.

E.Bučelytė. Iš tikrųjų. Mes patys tai primiršome, o norime, kad jaunimas žinotų. Ir tik slapta klausėmės iš užsienio atvežtų muzikos plokštelių.

A.Medalinskas. O už prekybą jomis sovietinė valdžia dar ir bausdavo. Kaip ir bet kokią jauno žmogaus laisvės apraišką, kurios sovietų valdžia tiesiog paniškai bijojo. 

E.Bučelytė. Todėl mes slapčia klausydavomės radijo. 

A.Medalinskas. O muzikos klausėmės iš Liuksemburgo radijo, kurio neslopino trukdžiais. Ir daugelis tikrai nieko nežinojome apie užsienį, nes ten išvažiuoti negalėjome, tad svajojome, kai Sąjūdis prasidėjo, galbūt gyvensime kaip Švedijoje.

V.Vyrukaitis. Tai Kazimieras Antanavičius mūsų ateitį piešė kaip Švedijos socializmą. 

A.Medalinskas. Ne tik jis. Kai užsienio žurnalistai klausdavo, kokią Lietuvą mes, sąjūdininkai, matome, juk neimsi pasakoti apie kunigaikščių ir tarpukario Lietuvą. Tada ne vienas ir paminėdavo Švediją. Ir jie atstodavo su klausimais, į kuriuos, matyt, ne vienas iš mūsų aiškaus atsakymo neturėjome. Bet šis klausimas turi kitą atspalvį. Galbūt kai kurie žmonės tomis dienomis gynė ne kokią nors laisvės idėją, o labai pragmatiškai rūpinosi savo ekonomine gerove, kurios dabar ir pasiilgta, ypač krizės metais? 

E.Bučelytė. Gynėme viską. Savo ateitį. Trokštamą, siekiamą gyvenimą. Gerą ir šviesų. 

A.Medalinskas. Kur dingo ta Sąjūdžio, Baltijas kelio dvasia per metus po Kremliaus pučo? Kai išorės priešas buvo įveiktas. Juk būtent dėl to vėliau, 1992 metais, buvo galima nomenklatūros pergalė ir jos sugrįžimas į valdžią ilgiems laikams bei "prichvatizacija". 

E.Bučelytė. O gal ir Baltijos kelyje stovėjome dėl skirtingų dalykų? Gal kitas stovėjo dėl dešros, mašinos, pinigo. Antakalnio kapinėse neseniai susitikau Loretos Asanavičiūtės mamą. Įsišnekėjome. Ji sako: "Vaikeli, tegul neatstato tų pensijų - juk Lietuvai dar sunku." Tai išgirdau iš žmogaus, kurios dukra žuvo dėl Lietuvos. Sako: "Jūs pasakykite, kad mes dar palauksime tų pensijų." Kai tai sako mano mama, pamanau - tiek to, bet šituos žodžius ištarė L.Asanavičiūtės mama. 

V.Čepulis. Ir mano mama sako: "Jei trūks pinigų, aš tavęs paprašysiu." 

E.Bučelytė. O kaip kontrastą matai signatarą, kuris pasirenka rentą, nors yra darbingo amžiaus. 

A.Medalinskas. Buvo laikai, kai žmonės nešė savo aukso dirbinius, paskutinius pinigus į Lietuvos laisvės fondą. Kai užgrobė televiziją, atidavė naujai mūsų studijai savo tuo metu didžiule vertybe laikytus videomagnetofonus, televizorius ir nieko neprašė mainais. Nes nešė visa tai kaip auką už Lietuvos laisvę. Dabar, matyt, neneštų. Kažkas pasikeitė? 

V.Vyrukaitis. Senoji nomenklatūra buvo geriau visam šitam pasiruošusi. Jie buvo mokytesni, labiau patyrę. Kai 1995 metais konservatoriai laimėjo rinkimus į Vilniaus miesto tarybą, mus, senus sąjūdininkus, patraukė į šoną. Nomenklatūra greitai prisitaikė. Jie buvo suaugę su sistema ir ją išplėtojo, o per paskutinį suvažiavimą ir patį Sąjūdį suėdė.

A.Medalinskas. Nemanau, kad tai buvo lemiama pokyčių priežastis, bet kažkas vis dėlto atsitiko. Galbūt atėjo atokvėpio metas, ir visi, kurie buvo Sąjūdyje, jeigu nedalyvavo valdžios darbuose, tie, kurie traukė į Sąjūdžio mitingus, nusprendė užsiimti savo darbais? Aš pats po Kremliaus pučo 1991 metų rugpjūtį išvažiavau mokytis į Angliją. Maniau, kad viskas jau padaryta, valstybė atsistos ant kojų, nes įveikė išorės pavojus. Bet grįžęs radau visai kitokią Lietuvą, kur į paviršių išplaukė savanaudiški žmonės, nustūmę idealistus. Nustūmė tuos, kurie skanduodami žodį "Lietuva", apgynė mūsų laisvę. Radau daug įtarumo, nepasitikėjimo, noro pasipelnyti kitų sąskaita. Man tai buvo tikras šokas.  

V.Vyrukaitis. Laiku nebuvo iššluota sovietinė nomenklatūra.

L.Šlekienė. Tikrai. Gal reikėjo pasielgti taip pat drastiškai, kaip dabar Gruzijoje. Juk pas mus liko daug sovietinės nomenklatūros. Sakote, kad grįžęs patyrėte šoką? Žmonės revoliucijas sukelia iš idėjos, bet kas nuraško revoliucijų vaisius? Galiu pateikti sužeistųjų pavyzdį. Buvo prikurta įvairiausių pagalbos komitetų. Aš daug kam priešinausi ir nieko neprašiau. Tik po pusmečio sužinojau, jog man buvo skirta mašina, kad galėčiau nuvykti į ligoninę perrišimams. Bet tuo nesinaudojau. Man labai daug padėjo mano draugai, buvusi darbovietė, paprasti žmonės. 

V.Čepulis. Ir mūsų dabartinė gyvenimo realybė nėra tokia prasta. Mano kartai neteko, bet Vinco kartai teko gyventi asmenybės kulto sąlygomis. Tai dabar matome Šiaurės Korėjoje. Todėl mūsų pasitenkinimo ar nepasitenkinimo jausmas esama realybe turėtų būti santykinis. Juk tada, kai griuvo imperija, ir patys galėjome dalyvauti šiame istoriniame procese. 

Laisvės gynėjų, Pergalės ar Vilties diena?

A.Medalinskas. Džiaugiuosi Jūsų idealizmu ir optimizmu. Baigdamas pokalbį norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną Sausio 13-osios pusę. Ar egzistuoja neformalūs, gražūs ryšiai su žmonėmis, kurie buvo šalia, kai galvojote, kad tai paskutinės gyvenimo akimirkos? 

E.Bučelytė. Man atrodo, tarp Sausio 13-osios žmonių tikrai egzistuoja tas neregimas ryšys. Gali būti nepažįstamas, bet susitikęs kartą gyvenime, matai, kad tai tau artima siela. Su kolegomis iki šių dienų vis prisimename ir tą naktį, ir visą tą laikotarpį, kuris labai ryškiai leido pažinti, kuo gali pasitikėti, o kas gali išduoti. Ta naktis juk susiejo daugelio žmonių sielas - štai Loreta, kiek žinau, kasmet susitinka su prie to lemtingojo tanko buvusiais žmonėmis. 

L.Šlekienė. Mes šiandien juokais ir vadiname save tankistų brigada. Man Sausio 13-oji yra ir Vilties diena.

E.Bučelytė. Manau, kad ir parlamento gynėjai iš tų laikų turi sau artimus žmones. Kai artėja Sausio 13-oji, visus mus, manau, apima ypatingas jausmas. 

V.Čepulis. Mums šis mėnuo organizme paliko tam tikrą įspaudą. Jeigu neturėtume kalendorių, organizmas praneštų, kad artėja sausis. Sunku mediciniškai apibūdinti, kas nutinka. Grįžta emocijos, prisiminimai. Atsiranda vidinis poreikis sutikti tuos žmones, su kuriais buvai, o jų vis mažėja. 

L.Šlekienė. iš tikrųjų. Sausio pradžioje apima jaudulys. Grįžta, išplaukia iš pasąmonės viskas. Ateina ir sapnai, ir prisiminimai. Sausis man yra sunkus mėnuo. Visame kūne jaučiu kažkokį vidinį drebėjimą. Sunkus tas jausmas psichologine prasme, bet jis yra...

V.Čepulis. Kitoks. Ir mes šią dieną vadiname Pergalės diena. 

L.Šlekienė. Taip, šis mėnuo yra kitoks. O jausmas yra ir gražus, ir sunkus. Aš nežinau, kaip paaiškinti. Yra likimo suvesti žmonės. Taip jau buvo lemta, mes bendraujame. Atsiranda naujų pažinčių. Po Sausio 13-osios mano gyvenimas pasisuko 180 laipsnių kampu. Ta nelaimė, sužeidimas, perkainojo visas vertybes. Manau, tuo ir gyvename. Žmonės gyvena žmogiškaisiais, paprastaisiais ryšiais ir kuo nors tiki. Galbūt ir naiviai, tačiau be tikėjimo žmogus juk negali gyventi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"