TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Teisininkas R. Valūnas: gyvenimas vyksta ne sėdint prie stalo, o išėjus iš kabineto

2015 08 13 19:30
„Metų teisininku“ išrinktas Rytis Valūnas. Asmeninio albumo nuotrauka

Teismai turėtų aiškiau pasakoti apie savo veiklą ir paprastai pristatyti sprendimus, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ir „Žinių radijo“ laidoje „Skaidrumo linija“ sakė šiemet „Metų teisininku“ išrinktas Rytis Valūnas. Pasak jo, kiekvieną sėkmės istoriją reikia pasakoti ir pristatyti, nes tai įkvepia kitus ir skatina šalyje teigiamus pokyčius. 

– Kai jus išrinko „Metų teisininku“, sakėte, kad teisininkai turėtų labiau domėtis, kas vyksta už jų kabineto ribų.

– Taip, gyvenimas vyksta ne dokumentuose, ne sėdint prie stalo, o būtent išėjus iš kabineto. Dėl to labai svarbu neprarasti ryšio su realybe, o domėtis, kas vyksta kompanijos viduje, kuo žmonės gyvena, kuo gyvena kiekvienas iš specialistų, kas su kuo susiduria, suvokti procesus, suvokti, tarkim, kaip vyksta statybos, kaip kranas kelia krovinį, su kokiais iššūkiais susiduria darbininkai ir taip toliau. Ir būtent tada gali taikyti teisę tiems faktams, kuriuos jau žinai iš visų pusių, nes teisės taikymas, teisės sprendimo priėmimo prasmė iš tikrųjų priklauso nuo visų aplinkybių išsiaiškinimų.

Tuo metu Lietuvos universitete, kuriame studijavau, tokia kultūra nebuvo diegiama. Visas dėmesys buvo skiriamas įstatymų, teismų praktikos studijoms. Galbūt šitas poreikis ateina vėliau, jau pradėjus dirbti.

O dirbant kompanijoje teisininko vaidmuo pirmiausia yra neteisėtų dalykų prevencija, pagalbos suteikimas ištikus bėdai. Jeigu akcininkas pastebi ir pamato vykstančius tam tikrus nesklandumus, tai tikrai yra priedermė atkreipti vadovų dėmesį ir pasiūlyti sprendimus, kaip tuos nesklandumus ištaisyti. Reikia nedelsiant imtis veiksmų, nes nuo to priklauso ir kompanijos veiklos sėkmė.

– Jūs kalbate apie pareigą, bet matome, kad dažnai teisininkai tapatinami su negarbingu elgesiu.

– Priešingai, aš sakyčiau, kad nemaža dalis iškilių žmonių turi būtent teisinį išsilavinimą. Prisiminkime JAV prezidentą Baraką Obamą arba buvusį Prancūzijos prezidentą Nikolą Sarkozy. Pas mus taip pat nemažai žmonių su teisiniu išsilavinimu, tik jie galbūt neakcentuoja to, bet neabejotinai gali jį panaudoti einant savo pareigas.

Žinoma, vienuose teismuose dirba vienokie specialistai, jaunesni, vyresni, galbūt rajonuose truputį vyresni dirba. Ko reikia, kad ta reputacija gerėtų? Reikėtų vengti pavienių, bet tikrai pavienių, nesisteminių istorijų, kai teisininkai nepasirodo pačiu gražiausiu kampu. Iš kitos pusės patys teismai turėtų labiau pasakoti apie savo veiklą, prisistatyti suprantama kalba, gerinti bylų nagrinėjimo laikus, kelti kompetenciją.

– Ar jauni teisininkai diskutuoja apie nesąžiningumo problemą, apie etiškus darbo metodus?

– Be abejo. Universitete mes diskutavome šia tema teisės filosofijos būrelyje, Mykolo Romerio universitete. Didelis dėmesys skiriamas Vakarų teisės mokyklose, ir man pačiam teko studijuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai būtent ten, žinomose teisės mokyklose, tokie klausimai įtraukiami į programas ir daug apie juos kalbama, tiek teisės filosofijos lygmenyje, tiek aptariant kasdieninį darbą, tarkim, kontorose, teisininkų etiką, interesų konfliktus.

– Sakote, apie sąžiningumą ir etiką diskutavote universiteto būrelyje. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje, kitaip negu Vakarų šalyse, šitų klausimų trūksta studijų programose?

– Galbūt tų diskusijų iš tiesų galėtų būti daugiau. Kita vertus, galėčiau pagirti studentus, įvairias visuomenines organizacijas, pavyzdžiui, Europos studentų teisės asociaciją, nes, kiek atsimenu, jie organizuoja gan daug užklasinių diskusijų apie teisininko profesiją, etiką, sąžiningumą ir visus dalykus, kurie galbūt šiek tiek išeina iš programos, kuriems galbūt programoje skiriama mažiau dėmesio.

– Mūsų pokalbio pradžioje sakėte, kad teisininkai turėtų būti aktyvesni. Ar turite omenyje ir visuomeninę veiklą?

– Visuomeninė veikla turbūt yra kiekvieno žmogaus savęs realizavimo būdas. Kaip apie jaunimo dalyvavimą visuomeninėje veikoje sakė Pasaulio Ekonomikos Forumo įkūrėjas profesorius Klausas Švabas, mes nedarome nieko naujo, nesukuriame nieko inovatyvaus, nes tai, ką mes darome, tiesiog yra privaloma. Tai, ko gero, kiekvienos išsivysčiusios visuomenės, kiekvieno žmogaus pareiga.

– Pats nemažai prisidėjote prie to, kad Lietuvoje rudenį vyktų jaunimo Davosu pramintas Pasaulio Ekonomikos Forumo „Global Shapers“ susitikimas. Kas tai yra per renginys ir kodėl buvo svarbu, kad jis vyktų Vilniuje?

– „Global Shapers“ tinklas skirtas jauniems, nuo 20 iki 30 metų jaunuoliams, siekiantiems save realizuoti įvairiose srityse. Šie žmonės yra tie lyderiai, kurie toliau neš ant savo pečių atsakomybę už pasaulį, ir rinksis diskutuoti ir spręsti problemų pačiame Davose.

Šis renginys, kitaip žinomas kaip jaunimo Davosas, rengiamas kartą metuose. Be abejo yra daug šiandien vykstančių konferencijų, bet šitas renginys reikšmingas tuo, kad jis suburia vienus sumaniausių, iškiliausių europiečių, būtent jaunuolių, kurie yra jaunieji verslininkai, politikos atstovai, ekonomistai, teisininkai, menininkai, ir kurie jaučia pareigą nešti atsakomybę už savo ateitį, už savo aplinką. Belieka pasidžiaugti, kad jis spalio 1–4 dienomis vyks Lietuvoje.

– Minėjote, kad visuomeninė veikla turėtų būti apskritai kiekvieno gyventojo, miestiečio pareiga. Kaip Jums sekasi skatinti tą visuomeninę veiklą ir bendruomenių kūrimąsi per „Global shapers“ tinklą?

– Yra tam tikros kryptys, kur jaučiame entuziazmą dirbti. Pernai vyko „City Alumni“ iniciatyva – stengėmės paskatinti išvykusius žmones, gyvenančius užsienyje arba kituose miestuose, grįžti. Vieni žmonės entuziastingai į tai žiūri, kiti galbūt save realizuoja kitur. Visgi mane labai džiugina sėkmės istorijos. Pavyzdžiui, mano gimtajame mieste Alytuje yra puiki jaunųjų chemikų grupelė, kuri pradėjo bendrauti su savo mokytojomis, iš to gimė idėja rengti Jaunųjų Chemikų mokyklą, buvo gauta savivaldybės parama, pradėti mainai, mokytojų stažuotės vykstant į Vokietiją, į pasaulinio lygio korporacijas. Tai iš ties džiugina.

Tai nėra kažkas, kam nereikia pastangų, reikia tikrai didelio indėlio ir iš pačių savivaldybių, politikų, nes nepakanka pasakyti „noriu padaryti, aš turiu idėją“, bet ją reikia įgyvendinti, o tam reikia ne vienos valandos. Kiekviena sėkmės istorija, kiekvienas konkretus pavyzdys įkvepia kitus –reikia apie kiekvieną istoriją pasakoti, pristatyti ją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"