TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Teismo tarėjai ir korupcijos bylos

2011 10 21 8:02

Kas yra teismo tarėjai: kliuvinys ar teisingumo garantas? Ar reikėtų Lietuvoje įvesti teismo tarėjus ir svarstant korupcines bylas? Ką sako kitų kraštų patirtis? Jeigu kai kurie teisėjai ar teisininkai nesupranta, kad visuomenei būtina atverti teismų duris, gal verta pažvelgti, kodėl Lietuvoje žlunga korupcijos bylos?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Gintaras Goda, Teisės instituto direktorius dr. Algimantas Čepas, Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros vedėjas doc. dr. Aurelijus Gutauskas, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narys prof. habil. dr. Vladas Vilimas, Nepartinio demokratinio judėjimo atstovų tarybos pirmininkas Vytautas Bakas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kliuvinys ar teisingumo garantas?

A.Medalinskas. Lietuvoje lyg ir artėjame prie sutarimo, kad svarstant tam tikrų kategorijų bylas, pavyzdžiui, ginant viešąjį interesą, būtų gerai turėti teismo tarėjų. Šiai pozicijai pritaria ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Ričardas Piličiauskas. O ar pagelbėtų teismo tarėjai, sprendžiant korupcines bylas?

V.Bakas. Manau, kad taip. Šiandien Lietuvoje visuomenei nepriimtina esama teisingumo sistema ir laukiama jos pokyčių, todėl visuomenės dalyvavimas visoje teismų sistemoje yra būtinas. Šiuos lūkesčius supranta ir prezidentė, ji pareiškė, kad teismo tarėjų reikia. Teisės instituto tyrimas parodė, kad dauguma Europos ir civilizuotų, demokratiškų pasaulio valstybių užtikrina visuomenės dalyvavimą teisingumo procese, o mes, gyvenantys Europos viduryje, to iki šiol neturime.

A.Gutauskas. Ir apie tarėjo institutą Lietuvoje nėra beveik jokių mokslinių darbų. Tik tas vienas Teisės instituto tyrimas, kur vertinta ir užsienio valstybių praktika. Mes vis dar diskutuojame, ar tarėjo institutas reikalingas Lietuvoje, nors visi turėtų suprasti, kad teismų skaidrumas, įtraukiant visuomenės narius, yra reikalingas. Tai deklaruoja ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet ši idėja tai iškyla, tai vėl nusėda. Dabar ji vėl prisiminta.

A.Medalinskas. Daugelyje Europos valstybių, kur dirba teismų tarėjai, kaip suprantu, jie nagrinėja ir baudžiamąsias bylas, taip pat antikorupcines.

V.Bakas. Taip. Ten visuomenė turi galimybę dalyvauti teismų darbe ne tik kaip tarėjai, bet ir kaip prisiekusieji, kai kur suteikta teisė piliečiams rinkti teisėjus. Gerai veikia ir teismų savireguliacija, savivalda. Ir Lietuvoje būtina leisti visuomenei įeiti į uždarą teisingumo sistemą. Tai padės atkurti pasitikėjimą teismais.

A.Gutauskas. Reikėtų atkreipti dėmesį į teisėjų nepriklausomumo principą. Jeigu sakome, kad teisėjas yra nepriklausomas, tarėjų buvimas keičia principo turinį.

V.Bakas. Pabrėždami tarėjų reikalingumą Prancūzijoje ir JAV aukščiausi pareigūnai kaip tik aiškiai pasakė, kad tai būtina sąlyga teismų nepriklausomumui užtikrinti.

A.Medalinskas. Kokiu teismų lygiu tie tarėjai galėtų dirbti su korupcijos bylomis?

V.Vilimas. Pirmos instancijos teismuose. Ne tik su korupcijos, bet ir nepilnamečių bylomis. Kėdainių teismo procesą visuomenė laiko tik farsu. Kaip ir visą Kedžio bylą.

G.Goda. Po Nepriklausomybės paskelbimo, kol Konstitucija neįsigaliojo, dar turėjome seną Teismų įstatymą, numatantį tarėjų dalyvavimą teismuose, bet vėliau jų buvo atsisakyta. Po to ir nesusimąsčiau, ką korupcinėse bylose galėtų pakeisti tarėjų dalyvavimas, nors šias bylas tenka spręsti. Nėra valstybės, kur 100 proc. bylų būtų nagrinėjama su tarėjais. Kolegos iš Austrijos, kurie bylas nagrinėja tiek su tarėjais, tiek be jų, patys pripažįsta, kad bylų, nagrinėjamų su tarėjais, vis mažėja. Visos valstybės siekia greitinti ir piginti teismo procesą, o tarėjų dalyvavimas jį tik brangina.

A.Medalinskas. Bet kitur teismai gal nėra susidūrę su tokiu visuomenės nepasitikėjimu. Ypač kai kalbama apie rezonansines korupcines bylas.

G.Goda. Ar tarėjai gali panaikinti nepasitikėjimą teismais? Pradžioje galbūt, o toliau... Jeigu tuo keliu būtų nuspręsta eiti Lietuvoje, tai tik ne dabar, kai sunkios ekonominės sąlygos. Rimti tarėjai nemažai kainuos. Juk juos ir darbdavys turės išleisti iš darbo, kad galėtų visavertiškai dalyvauti visame procese.

V.Bakas. O kiek kainuoja nepasitikėjimas teismais ir nepasitikėjimas valstybe?

A.Gutauskas. Kalbant apie tarėjus, iškyla dvi problemos. Pirmoji - proceso ilgumas, brangumas, visuomenės pasitikėjimas. Ar iš tiesų įtraukę tarėjus pakelsime visuomenės pasitikėjimą teismais? Kita problema - tarėjų atranka. Kokius kriterijus taikyti?

G.Goda. Jeigu visam tam bus nepasiruošta, gali būti devalvuota pati tarėjų idėja.

V.Bakas. Todėl nagrinėjant kitų valstybių patirtį reikia matyti ir sėkmes, ir nesėkmes. Jau dabar aišku, kad jei tarėjams nesuteiksime socialinių ir veiklos garantijų, jeigu jiems duosime patarėjų, o ne lygiaverčių teisėjų partnerių vaidmenį, tai bus idėjos žlugdymas. Latvijoje, nenumačius šių aplinkybių, į bylų nagrinėjimą ėmė vaikščioti pensininkai, norintys prisidurti prie pensijos. Neturėdama realių svertų visuomenė tokia įvykių eiga nusivylė.

A.Gutauskas. Atrinkti patikimus žmones, atstovaujančius visuomenei, nelengva.

G.Goda. Galbūt toks tikslinis tarėjų parinkimas yra tiesiog neįmanomas. Gali kilti klausimas, kodėl atrinkti būtent šitie asmenys. Taip, žmonės turi būti patikimi, turėti visuomenės pagarbą, bet jų parinkimas konkrečiai bylai turėtų būti atsitiktinis.

A.Čepas. Bet pripažinkime, kad teismų tarėjai yra pasaulyje plintanti idėja. Kurioje grandyje jie galėtų atsirasti? Dažniausiai pirmoje. Jau tokia praktika dominuoja kitose pasaulio valstybėse. Toliau byla perduodama teisėjams profesionalams, kai ji apskundžiama aukštesnės instancijos teismui.

G.Goda. Idėja galbūt ir gera, todėl plačiai paplitusi. Bet kas bus, jeigu tarėjai ims versti teisėją priimti sprendimą, neatitinkantį įstatymo? Teisėjas pasiūlys skaityti įstatymą, o šie atsakys, kad ten apie tai nieko neparašyta, ir nubalsuos, kaip jiems atrodys. Vėlesnė instancija tokį sprendimą, jeigu jis neatitinka įstatymo, aišku, panaikintų, bet tai irgi nedidintų pasitikėjimo teismais.

A.Gutauskas. Nors tarėjų ir dabar nėra, pusę pirmos instancijos teismų sprendimų pakeičia aukštesnė instancija. Tai yra silpna mūsų teismų grandis. Bet su tarėjais galėtų būti kita problema: teisėjai gali manipuliuoti tarėjais, kurie bylos detales sužinos tik teismo proceso metu, kad neturėtų išankstinio nusistatymo.

A.Čepas. Iki paskutinės minutės nežinoma, kas byloje bus tarėjas. Taip išvengiama kontakto tarp kaltinamojo ir teisėjo. Kodėl atsirado teismuose prisiekusieji ir tarėjai? Tai buvo papildoma garantija kaltinamajam.

G.Goda. Kad apsaugotų kaltinamąjį nuo monarcho, feodalo savivalės...

A.Čepas. Bet ar tikrai tarėjai padidins teismų prestižą? Jeigu teisėjai yra pasitikėjimo neverti žmonės, kur garantija, kad tokie nebus ir tarėjai? Be to, jeigu atsiras kokių nors visuomenės dalyvavimo formų teismuose, tada ir profesionalūs teisėjai dėl savo sprendimų atsakomybę galės suversti tiems visuomenės atstovams. Kaip tada vyks pats bylos svarstymas? Jeigu teisėjas profesionalas pasakys, kad pagal įstatymus turi būti taip ir taip, kokia tikimybė, kad tarėjai sugebės atremti jo argumentus?

V.Bakas. Teismų tarėjų idėja būtų diskredituota, jeigu jie tik prižiūrėtų teisėjus. Čia svarbiausias turi būti ne prižiūrėtojo, o dalyvavimo principas. Teisėjas negali jaustis prižiūrimas, teisingas bylos nagrinėjimas turėtų būti tarėjo ir teisėjų pagrindinis tikslas.

Ką byloja žlugusios antikorupcijos bylos?

A.Medalinskas. Pakalbėkime apie įvykusias bylas ir pažiūrėkime, ar tarėjai jose galėjo kažką pakeisti. Prie šio stalo sėdėjo Muitinės ir pasienio tarnybos vadovai ir reiškė susirūpinimą, kad padėjo daug pastangų pagauti kontrabandininkus, tačiau šie vėl vaikšto laisvėje. Vienos bylos medžiagoje užfiksuotos kontrabandininkų kalbos apie pakelius ir saldainius. Kaip manote, ką šie žodžiai galėjo reikšti?

A.Gutauskas. Kontrabandos bylose dažnai randame pokalbių išklotines, kur kontrabandininkai, kalbėdami telefonu apie kontrabandą, naudoja užšifruotus žodžius.

A.Medalinskas. O teisėjas to nesuvokė, todėl po kurio laiko šie veikėjai vėl galėjo dirbti savo darbą. Manau, teismo tarėjas iš visuomenės būtų tikrai viską supratęs.

A.Gutauskas. Bet tai turėjo suprasti ir teisėjas.

A.Medalinskas. Deja, nesuprato. O gal to ir nenorėjo.

A.Gutauskas. Jeigu teisėjas iš bylos medžiagos negalėjo suvokti, kaip iš tiesų buvo vadinama kontrabanda, tai kelia abejonių dėl paties teisėjo.

A.Čepas. Suprasti nepakanka. Remiantis pagrindiniu nekaltumo prezumpcijos principu, turi nelikti abejonių, kad saldainiai buvo kontrabandinės prekės. Jeigu kaltinamasis (ir gerai mokamas advokatas) sugeba gerai pakalbėti, tai ir gali sukelti teisėjo abejonę.

A.Medalinskas. Todėl ir reikalingas teismo tarėjas, kad panaikintų abejonę, kilusią teisėjui, jei šis buvo užliūliuotas gražios kaltinamojo advokato kalbos. O gal kažko kito. Dar kitas pavyzdys apie neteisėtą praturtėjimą. Jeigu teisėjas nesupranta, o taip būna dažnai, kad korupcijos byloje reikia prašyti patikrinti, ar kaltinamasis nesukaupė daugiau turto, nei siekia jo pajamos, gal teismo tarėjas galėtų pasiūlyti tokį patikrinimą atlikti.

G.Goda. Teisėjas tikrai gali paprašyti papildomai atlikti kai kuriuos veiksmus ir tyrimus. Jis turi išreikalauti visus nagrinėjamai bylai reikšmingus įrodymus. O apie neteisėtą turtą parašykite naują straipsnį, paklausę prokurorų, kaip jiems sekasi tą turtą surasti.

A.Medalinskas. Jau klausiau. Blogai. Iki šiol jie neturi vidinių taisyklių, kaip elgtis tokiose bylose, nors įstatymas priimtas daugiau nei prieš metus. Todėl nieko neranda.

A.Čepas. Lietuvoje tai pradėjęs aiškintis teisėjas turėtų keisti ir bylos kvalifikaciją. Neteisėtas praturtėjimas reiškia sunkinamą kvalifikaciją ir būtų stabdomas pats procesas.

A.Medalinskas. Tai, kaip suprantu, būtų labai negerai, nes svarbiausia ne teisingumas, o bylų statistika. Tarėjas sukasi kitame žmonių rate. Jam būtų svarbi ne tik statistika.

V.Vilimas. Ne visos korupcinės bylos pasiekia teismus. Matyt, siekiantieji bylos žlugimo meta didelius pinigus, kad taip atsitiktų. O jei kai kurios teismus ir pasiekia, metami dideli pinigai, kad būtų pakeista jų eiga. Turime pakankamai duomenų, kad mūsų teisėsauga, teismai yra korumpuoti. Tada kova su korupcija yra pralaimėta ir pasmerkta. Tokia ji bus tol, kol korupcijos bylose nedalyvaus visuomenės atstovai.

V.Bakas. Kalvarijų policininkų byloje prokuroras išėmė medžiagą, kuri galbūt liudytų apie aukštų pareigūnų korupciją, ir pateikė teismui spręsti tik tai, kas, jo nuomone, svarbu. Kaip tame anekdote: kaltas liko sargas, saugantis tiltą. O per televiziją buvo rodomas įkliuvęs vargingai gyvenantis žmogelis, kuris slepia cigarečių pakelius ūkiniame pastate. Tik spaudžiant visuomenei situacija pasikeitė.

A.Medalinskas. Panašu, kad kai kurie įrodymai galėjo dingti ir "Alitos" byloje, jeigu tvirtinantieji, jog byloje turėjo būti ir aukšto rango politikų pavardės, nemelavo. Vėliau tų pavardžių jau niekas neminėjo. Kai paklausiau apie "Alitos" bylą teisėjo, kuris ją nagrinėjo, šis atsakė: ką aš galėjau padaryti, jei prokurorai atnešė tokius silpnus įrodymus.

G.Goda. O ką tarėjas galėtų padaryti šioje situacijoje? Jei prokuroras elgiasi nesąžiningai, teisėjas irgi bejėgis. Kai atsirastų tarėjai, būtų ir jų dalyvavimo byloje taisyklės. Jie negalėtų paprašyti daugiau, negu dabar gali prašyti teisėjas.

A.Medalinskas. Jeigu kartu su teisėju bylą spręstų tarėjas, galbūt jis būtų paklausęs: o kur kiti bylos duomenys? Kodėl apklausti liudininkai, liudijantys tik į vieną pusę? Ar keli pavyzdžiai neįtikina, kad teismų tarėjai galėjo tų bylų likimą pakeisti?

G.Goda. Ne. Aš ir dabar nematau rimtų argumentų, kodėl reikėtų tarėjų.

A.Medalinskas. Aišku, kai byla nepasiekia net teismo ir užgęsta prokuratūroje, net teismo tarėjai nepadės. Tada reikia, kad teisėsaugos pareigūnai visuomenei paaiškintų, kodėl ji užgeso. Pavyzdžiui, "Rubikono" byla, kur slapta buhalterija rodė, kad pinigų iš verslo galėjo gauti įvairių partijų lyderiai ir kiti įtakingi politikai.

V.Bakas. Yra ir "Leo LT" pavyzdys. Kai buvusiam generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui buvo pasiūlyta kreiptis dėl viešojo intereso gynimo, jis pasakė, kad gins, kai lieps Vyriausybė. Ką tai rodo? Teisininkų elite susiformavusi nuostata, kad teisingumas bus vykdomas tada, kai šių dienų "feodalai", valdžia lieps jį vykdyti.

A.Čepas. Deja, telefoninė teisė tikriausiai vis dar veikia Lietuvoje.

V.Bakas. Visiškai teisingai. Todėl būtina praverti izoliuotą teisinę sistemą...

A.Čepas. Kada jis tai pasakė?

A.Medalinskas. Čia vienoje diskusijoje prie šito apskritojo stalo...

V.Bakas. Tada A.Valantinui a. a. Kęstutis Čilinskas pasiūlė ginti viešąjį interesą "Leo LT" byloje, o prokuroras štai ką atsakė. Taip diskredituojama teisingumo idėja. Visuomenė šiandien izoliuota nuo korupcinių bylų, nes jos dažnai net nepakliūva į teismą. Ir nežinau, ką sakyti apie tą nepriklausomumo principą, išgirdus tokius dabar jau buvusio generalinio prokuroro, dabartinio teisėjo žodžius. Galima suprasti, kad neretai teisėsauga ir teismai veikia ne kaip atskira valdžia, o kaip vykdomosios valdžios palydovas.

G.Goda. Taip galime prieiti ir prie mito apie teisininkų klanus.

V.Bakas. Kai Teisės institutas darė tyrimą, 70 proc. teisininkų sakė nepritariantys visuomenės dalyvavimui teismuose.

G.Goda. Teisėjai mano, kad išspręsti bylą gali ir be tarėjų.

A.Medalinskas. Tai kodėl taip neišsprendžia? O gal visuomenėje susidaręs klaidingas supratimas apie teismų darbą? Gal viskas ten gerai?

G.Goda. Yra visokių problemų, bet nežinau, ar jas gali išspręsti teismų tarėjai. Suprantu tik tai, kad jų įvedimas išvaduotų teisėjus nuo kartais pasitaikančių įtarimų, jog sprendimas teisme buvo toks, nes varnas varnui akies nekerta.

Tai ar teismai atsivers visuomenei?

A.Medalinskas. Kokie dar argumentai gali įtikinti kai kuriuos teisininkus ir teisėjus, kad jie pritartų teismo tarėjų įtraukimui, jei neįtikina net žlugusių korupcinių bylų pavyzdžiai? Jeigu atmesime tamsias versijas, sklandančias visuomenėje, kad tarėjų bijo korumpuoti teisėjai, iš kur tas kai kurių teisėjų nusistatymas prieš visuomenės dalyvavimą, įgyvendinant teisingumą? Juk profesionalaus teisėjo ir tarėjo profesionalios žinios bei patirtis gali būti naudinga sprendžiant bylas. Kodėl tuo nepasinaudoti? Gal šio derinio stoka Lietuvoje ir padaro taip, kad antikorupcinės bylos, liečiančios "baltąsias apykakles", dažnai baigiasi niekuo?

V.Bakas. Teisininkų pasaulyje yra žinomos net solidžios advokatų kontoros, kurios padeda išvengti atsakomybės toms apykaklėms. Todėl ir negalime išsikapanoti iš nepasitikėjimo valstybės institucijomis ir totalios korupcijos.

A.Gutauskas. Jeigu jie paperka teisėjus, ar negali papirkti ir tarėjų?

G.Goda. Jūs patys galite stebėti, kaip vyksta teismo procesai ir kaip elgiasi teisėjai. Pasiųskite savo visuomeninį desantą, kad pasėdėtų per visą bylos nagrinėjimą, jeigu žmonės aktyvūs ir turi laiko. Teismai yra tušti. Visuomenė nepasitiki teismais, bet ir neina į juos.

A.Medalinskas. Norite pasakyti, kad visuomenės nedomina ir rezonansinės, antikorupcinės bylos, nors ir ten visuomenės balso niekas kol kas nenori girdėti?

G.Goda. Ne, kai svarstomos tos bylos, salėse tikrai būna žmonių. Bet visa kita vyksta tuščiose salėse, o juk svarbiausia visuomenės kontrolės forma yra viešumas.

V.Vilimas. Ko ten eiti į tą salę? Pasėdėti, ausimis pakarpyti?

G.Goda. Jeigu būtumėte tuose teismo posėdžiuose dalyvavęs, susidarytumėte įspūdį ir galėtumėte sakyti: pats asmeniškai pabuvau 50 procesų, 15 iš jų, jei būčiau tarėjas, būčiau kitaip išsprendęs bylą. Man atrodo, kad jūs taip nepasakytumėte.

V.Bakas. Aš dalyvavau kai kuriuose procesuose. Kas iš to, jei negali reikšti pozicijos.

G.Goda. Sakote, visuomenė nepasitiki teismais. Bet kodėl nepasitiki? Žurnalistai rašo, kad teismais negalima pasitikėti. Viena televizijos laida aiškina, kad tokiam teisme bylos sprendimas kainuoja tiek, o kitam tiek. Ir net jokių faktų nereikia.

A.Medalinskas. Tikrai gaila, kad tie faktai nepateikiami. Bet tai jau turėtų daryti teisėsauga, o ne žurnalistai, jeigu būtų užsimota kovoti ir su korupcija teismuose. Dabar žmonėms atrodo, kad visi teisėjai yra korumpuoti.

V.Bakas. Beje, tarėjai galėtų apsaugoti ir sąžiningus teisėjus nuo tokių kaltinimų, visuomenė galėtų dalytis atsakomybe už sprendimus.

G.Goda. Ką čia apsaugosi. Kai laikraštis parašo, kad teisėjų atranka Aukščiausiajam Teismui kainuoja tiek ir tiek tūkstančių litų, koks įspūdis visuomenei sudaromas? Tada atsiranda ir tokių, kurie sako: ten būtinai teismuose reikia susimokėti.

V.Bakas. Korupcija yra latentinis nusikaltimas. Jos mastą galima apčiuopti ir per netiesioginius įrodymus, t. y. įvairius tyrimus, apklausas. O jie rodo, kad Lietuva pagal korupcijos mastą prilygsta Afrikos valstybėms. Norėtųsi tikėti, kad ši problema neliečia teismų. Bet tai būtų naivu.

V.Vilimas. Palyginkime Lietuvą pagal pasitikėjimą teismais su kitas kraštais. Europos Sąjungoje pasitikėjimo teismais vidurkis 2009 metais sudarė 43 proc., nepasitikėjimas - 51 procentą. Estijoje teismais pasitikėjo 52 proc. gyventojų, nepasitikėjo - 43 procentai. Latvijoje teismais pasitikėjo 26 proc., nepasitikėjo - 64 procentai žmonių. Lietuvoje pasitikėjimas teismais yra pats žemiausias - 15 proc., nepasitikėjimas - 78 procentai. Kokį teisingumą gali įgyvendinti tokie teismai? Lietuvos teismai suformuoti korupciniu pagrindu. Nėra demokratijos. Iš čia ir kyla visos problemos.

V.Bakas. Žmonės nepasitiki teismais, o jiems dar draudžiama tą situaciją pakeisti.

A.Čepas. Kas draudžia? Jeigu tautai reikia tarėjų, tegu ji tai ir sprendžia. Yra būdų, įtvirtintų Konstitucijoje ir įstatymais, kaip tai galima padaryti.

A.Medalinskas. Referendumo teisė, deja, Lietuvoje taip pat iš žmonių praktiškai atimta, kaip ir dalyvavimas teismų sistemoje. Referendumus pas mus gali skelbti tik valdžia. Visuomenei palikta tik teorinė teisė tai padaryti.

A.Čepas. Visuomenininkai galėtų skirti daugiau dėmesio ir tokiai veiklos formai kaip visuomeninis kaltintojas. Tokie žmonės galėtų eiti į teismus, argumentuotai ginti konkretaus asmens interesą, kuris sutampa su viešuoju interesu. Tai būtų realus veikimo būdas ir teismas turėtų į tai atsižvelgti. Visa tai galima būtų įgyvendinti be jokių Konstitucijos pakeitimų. Pakaktų tik įstatymo. Iki 2003 metų tokią galimybę visuomenė turėjo. Tiesa, funkcija buvo kita nei tarėjų. Šie visuomeniniai kaltintojai buvo veikiau prokurorai, o ne teisėjai. Konstitucija tokios veiklos formos nemini, bet ir nedraudžia.

V.Vilimas. Konstitucija nedraudžia turėti teismuose ir visuomeninių tarėjų.

A.Čepas. Kaip nedraudžia? Remiantis Konstitucija, teisingumą teismuose gali vykdyti tik profesionalūs teisėjai.

V.Vilimas. Problema ne Konstitucija, o Konstitucinio Teismo išaiškinimas. Tai jie nusprendė, kad teisėjais gali būti tik profesionalai. O Konstitucijoje parašyta, kad "Teisėjais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai" (Konst. 112 str.). Todėl dabar, įvedant teismo tarėjus, reikėtų keisti Konstituciją.

G.Goda. Konstitucijos pakeitimas - rimtas klausimas, kuriam reikia rimtų argumentų.

A.Čepas. Reikia ir duomenų, kad tarėjų dalyvavimas padidins pasitikėjimą teismais. Vien to argumento, kad nėra pasitikėjimo teismais, nepakanka.

A.Medalinskas. Administracinis teismas darė apklausą. Didžioji dalis visuomenės sako, kad tarėjai reikalingi. Žmonėms kyla pagrįstas klausimas: ko bijo teisėjai?

A.Čepas. Abejoja, matyt, ne tik teisėjai bei kiti teisininkai. Ar esate tikri, kad tokiu klausimu Konstitucijos pakeitimui būtų pritarta Seime?

V.Vilimas. Ne. Kol kas tik 60-70 Seimo narių pritartų teismo tarėjų įtraukimui. Kiti politikai dar dvejoja. Gal žiūri į teisininkus, o gal bijo sąžiningo bylų nagrinėjimo teisme. Tačiau ko bijo teisininkai, nenorintys teismo tarėjų?

A.Gutauskas. Tai nėra baimė. Neretai ir užsienio valstybėse, kur teismo tarėjų institutas turi nusistovėjusias tradicijas, jis palaikomas tik dėl to, kad teisinėje demokratinėje valstybėje visuomenei reikia sudaryti sąlygas dalyvauti teismų darbe. Bet kadangi tarėjai yra ne teisininkai, jiems sunku įvertinti bylos faktines aplinkybes ir neretai dominuoja emocijos. Teisėjai vis tiek yra tų bylų šeimininkai. Prancūzai galbūt toliau pažengė, įgyvendindami realų visuomenės dalyvavimą teismuose.

A.Medalinskas. Matyt, Anglija taip pat. Ten pirmoje teismų grandyje visuomenės atstovai lemia teismo sprendimus.

G.Goda. Nežinau, kokias problemas išspęstų prisiekusiųjų ar tarėjų dalyvavimas nagrinėjant baudžiamąsias bylas teismuose. Kad buvo skirtos per švelnios bausmės ir yra per daug išteisinamųjų nuosprendžių? Bet nuosprendis rašomas pagal įstatymą. Prokuroras skundžia, yra tikrinama... Net kolegos teisėjai iš Vakarų valstybių sako, kad 90 proc. bylų tarėjai tiesiog sėdi ir trukdo teisėjui dirbti.

A.Medalinskas. Tačiau Teisės instituto studijoje minima, kad daugelyje šalių, kur įvesta teismo tarėjo institucija, tai laikoma sėkme. Studija sako viena, o tie teisėjai iš Vakarų mūsų teisėjams sako kita? Ten kalbama ir apie tarėjus baudžiamosiose bylose.

G.Goda. Sprendžiant iš to, ką girdžiu, tikrai pasiteisina atvejai dėl teismo tarėjų dalyvavimo tokiose bylose, kur svarbūs ūkiniai finansiniai aspektai.

A.Medalinskas. Na, pagaliau. Taigi apie tokias - ekonomines, finansines, korupcines, valstybės lėšų švaistymo - bylas ir klausiu.

G.Goda. Taip, jeigu tarėjai parenkami specializuotai (ekonomistai, buhalteriai), tai tikrai gali duoti ir, matyt, duoda naudos. Visada teigiamai atsiliepiama ir apie tarėjų dalyvavimą nepilnamečių bylose, nes procesas turi auklėjamąjį pobūdį.

V.Bakas. Neretai Lietuvoje užmirštama, kad teisė nėra tik teisininkų privilegija. Tą turiu priminti, nors pats esu teisininkas. Visai visuomenei reikia sudaryti sąlygas naudotis teise, kuri, deja, Lietuvoje dažnai paverčiama ekonominių interesų ir atskirų grupių įkaite. To tikrai nebūtų, jei visuomenė būtų arčiau teisingumo proceso. O kad tai atsitiktų, būtina žengti visus reikalingus žingsnius, įtraukiant teismo tarėjus, stiprinant visuomenės dalyvavimą teismų savireguliacijoje, įkuriant specialaus prokuroro institutą. Ir nereikėtų labai delsti, nes kartais aiškinimai, kad viskam reikia gerai pasirengti, kad tai bus galima daryti pasibaigus krizei, nes reformos brangiai kainuoja, yra tik dingstis kaip galima ilgiau uždelsti taip būtinus žingsnius, užtikrinant teisės viršenybę Lietuvoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"