TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Teistumas ir teisė į valdžios kėdę

2011 03 04 0:00
Corbis/Scanpix nuotrauka

Savivaldybių tarybų rinkimuose panoro dalyvauti neįprastai daug teistų kandidatų. Keli šimtai jų, nuslėpusių šį biografijos faktą, buvo pašalinti iš rinkimų, kiti apie savo teistumą turėjo informuoti rinkėjus.

Bet ar čia nėra suplakama informacija apie disidentus, nuteistus sovietinės valdžios, ir vagis, kurie grobstė valstybės turtą? Ar suprantame, ką reiškia teistumas? Ir ar jam pasibaigus žmogaus reputacija lieka švari?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) narys Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dėstytojas dr. Vaidotas Vaičaitis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos apibendrinimo departamento direktoriaus pavaduotojas, Mykolo Romerio universiteto doc. dr. Andrius Nevera, VšĮ Konstitucinių teisių gynimo agentūros direktorius Liudvikas Ragauskis ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kas yra teistumas ir kiek jis trunka?

A.Medalinskas. Kas teisiniu požiūriu yra teistumas ir kokios jo pasekmės žmogui, norinčiam dirbti valstybės tarnyboje ar siekiančiam kitos valdžios kėdės?

A.Nevera. Į teistumą derėtų žvelgti dviem aspektais: baudžiamuoju teisiniu ir bendrateisiniu. Kai kalbame apie baudžiamąjį teisinį aspektą, reikia žiūrėti į Baudžiamojo kodekso (BK) 97 straipsnį, kuris nustato, kada asmuo laikomas teistu, kada teistumas išnyksta, nutrūksta, kada jis gali būti panaikinamas. Tai laikotarpis, kai asmeniui taikomi tam tikri pasunkinimai. Į teistumą atsižvelgia ir teismas, skirdamas bausmę už naują nusikalstamą veiką. Viską, kas susiję su baudžiamuoju teisiniu teistumu ir jo padariniais, reguliuoja BK. Į bendrateisinius padarinius taip pat galima žiūrėti dviem aspektais. Viena, kai asmuo laikomas teistu pagal BK, o kita, kai žmogui kadaise buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Žvelgiant į teistumo bendrateisinius padarinius, reikia pasakyti, kad yra teisės aktų, kurie asmeniui, nuteistam už tyčinę nusikalstamą veiką, nesvarbu, ar tas teistumas išnykęs, ar ne, draudžia iki gyvos galvos dirbti mokytoju.

A.Medalinskas. Kodėl žmonėms, teistiems už valstybės turto vagystę nepriklausomybės metais ar sovietiniais laikais, nedraudžiama dirbti su valstybės, t. y. mūsų, pinigais?

A.Nevera. Tam tikrų draudimų yra. Finansų įstaigų įstatymas nustato draudimą steigti finansų įstaigą, jei asmeniui neišnyko teistumas už turtinius, ekonominius, finansinius nusikaltimus ir nusikaltimus verslo tvarkai. Tokių suvaržymų esama ir daugiau. O toliau apie asmens tinkamumą eiti tam tikras pareigas, dirbti tam tikrą darbą sprendžiama per nepriekaištingą reputaciją. Kai teistumas baigiasi, išnyksta ar panaikinamas, baudžiamieji santykiai nutrūksta. Toliau galime kalbėti tik apie tai, ar bendroje, ne baudžiamojoje, teisinėje erdvėje reikėtų riboti asmens siekį būti renkamam į Seimą, savivaldybės tarybą ir valdžios institucijoje eiti tam tikras pareigas.

V.Vaičaitis. Tai riboti - įstatymų leidėjų reikalas. Mūsų, VRK, požiūriu, yra svarbios kelios vertybės. Tai nekaltumo prezumpcija ir žmogaus privatumas, kita vertus, demokratijos principas ir piliečių teisė rinkti asmenis, kuriais jie pasitiki. Bet rinkėjai turi būti informuoti. Šios vertybės svarbios, kai kalbame apie rinkimus į parlamentą ir savivaldybes. Šiandien pasaulyje siekiama, kad bet kokių apribojimų būtų mažiau. Tai parodė ir Strasbūro sprendimas dėl Rolando Pakso, nors gali būti, kai kas nors draudžiama ir iki gyvos galvos. Kiekvieną konkretų atvejį turi nagrinėti Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT).

A.Medalinskas. Kada teistumas baigiasi? Juk kol jis yra, žmogus negali būti, pavyzdžiui, Seimo narys. O kai baigiasi, jau gali.

A.Nevera. Jei bausmės vykdymas atidėtas, šiuo laikotarpiu asmuo laikomas teistu. Kalbant apie tyčinius nusikaltimus yra gradacija pagal jų pavojingumą. Teistumas gali būti panaikintas arba sutrumpintas. Kai teistumas baigiasi, baudžiamuoju teisiniu požiūriu žmogus tampa švarus. Ir jei padaro naują nusikalstamą veiką, vertiname jį kaip nusikaltusį pirmąjį kartą.

A.Medalinskas. Kai visuomenei ir prezidentei iškilo klausimas dėl senaties terminų, jie buvo pailginti. Kaip yra dėl teistumo pabaigos termino? Ar jis ne per greitai ateina?

A.Nevera. Ilgiausias - aštuoneri metai, bet už labai sunkius nusikaltimus. Terminai netrumpi, tačiau teistumas netrukdo kandidatuoti į Seimą, savivaldybių tarybas.

A.Medalinskas: O koks yra terminas, tarkime, už rimtą vagystę ar kyšininkavimą?

A.Nevera. Viskas priklauso nuo situacijos. Treji metai, gali būti ir penkeri...

L.Ragauskis. Žlugus Trečiajam reichui Vokietijoje, nacionalsocialistų partijai priklausę žmonės į viešuosius organus negalėjo patekti dešimt metų.

V.Vaičaitis. O Latvijoje buvo garsi Ždanoko byla - jam tai uždrausta iki gyvos galvos. Jei priklausei komunistų partijai, buvai aktyvus narys, niekur negali dalyvauti. Latvijos Seimas vis svarsto, gal šį draudimą reikėtų panaikinti, bet nepanaikina.

L.Ragauskis. Tačiau plačiuoju požiūriu tai nėra gerai.

V.Vaičaitis. EŽTT nenorėjo kištis. Penki teisėjai nusprendė, jog tai pažeidimas, o kai susirinko visa kolegija, nutarė, kad pažeidimo nėra.

Kas buvo vagis, o kas - disidentas?

A.Medalinskas. Pagal Lietuvos įstatymus informacija apie teistumą turi būti nurodyta kandidatų medžiagoje, teikiamoje VRK ir rinkėjams. Tai svarbu, nes žmonės supranta, jog teistumas - rimtas dalykas. Todėl ir kandidatai mėgina tvirtinti, kad yra nekalti, kad kiti valdžioje dar labiau prisivogę. Bet ar nekyla problemų, kai suplakamas teistumas už skirtingo lygio nusikaltimus, kai nusikaltimai už veiksmus prieš sovietinę valdžią eksponuojami šalia valstybės turto grobstymo ir kyšių? Ar tai nesudaro sąlygų pasislėpti po kitų abejotinu teistumu tiems, kurių žmonės neprileistų prie valdžios? Ar rinkėjas žino, už ką kandidatas buvo teistas?

V.Vaičaitis. Rinkimų įstatymas leidžia pildant anketą ir pažymint teistumą nurodyti šią informaciją. Tai ypač galioja sovietinėms byloms. Buvo atvejis, kai moteris, teista dėl buhalterinių dalykų, tvirtino, kad tai atsitiko tik dėl apsirikimo.

A.Medalinskas. Ar nereikėtų pačiu įstatymu diferencijuoti šių dalykų, reikalauti nurodyti tik tą teistumą, kuris svarbus žmogui renkant kandidatą į valdžią? Juk tas, kuris, atsidūręs valdiškoje tarnyboje, neatsispyrė pagundai pralobti, kitą kartą vėl gali tai padaryti. Be to, sovietiniais laikais ir politinė veikla buvo vadinama chuliganizmu. Kodėl šie asmenys turi nurodyti teistumą kaip ir vagys?

V.Vaičaitis. Visų pirma pakalbėkime apie sovietinių laikų teistumą. Dabar pagal įstatymus reikia nurodyti sunkius ir labai sunkius nusižengimus, bet iš tiesų pagal sovietinę teisę į sunkius nusikaltimus patekdavo ir chuliganizmas. Pasitaikė atvejis, kai vienas kandidatas, buvęs tremtinys, buvo įsivėlęs į muštynes su milicininku. Žmogus teigė, jog tai jį persekiojo nepriklausomos Lietuvos laikais, nes buvo teistas už sunkų nusižengimą. Dėl sovietinių nusikaltimų, matyt, tikrai reikėtų atskiro požiūrio.

L.Ragauskis. Apie teistumą kalbame rinkimų kontekste. Tačiau tuos klausimus derėtų žiūrėti per prizmę: objektas ir subjektas. Kalbant apie teistumą ir jo teisinį reguliavimą, subjektus galėtume padalyti į dvi šalis. Pirma - kandidatas, antra - rinkėjai. Tuomet vertėtų atskleisti pačią prasmę arba proceso turinį, kas tai yra. Jei šnekėtume ne apie savivaldos, o apie parlamento rinkimus, reikėtų pasakyti, kad per juos mes renkame atstovus ir realiai įgaliojame tam tikrą asmenį atlikti tam tikras funkcijas. O atstovo pagrindas yra pasitikėjimas. Mes juk nesuteikiame įgaliojimų bet kam.

A.Medalinskas. Disidentu pasitikėsi, net jei šis teistas, o štai sukčiumi - ne. Ypač valdžioje pabuvusiu sukčiumi, kuris pasitraukęs ar patrauktas nuo valdžios vėl nori susigrąžinti kėdę, kad joje sėdėdamas galėtų skirstyti milijonus.

L.Ragauskis. Atskleiskime, kaip formuojamas pasitikėjimas. Jeigu tai yra įgaliojimo procesas, man reikalinga informacija apie žmogų, kurį ketinu skirti atstovu. Ir čia atsiranda rinkėjo konstitucinė teisė žinoti, kad jis galėtų rinktis. Kandidatas tampa viešu asmeniu. Tada jis turi atskleisti informaciją, kad įgytų pasitikėjimą.

A.Medalinskas. Bet gali tos informacijos detales, jeigu ji neigiama, ir nuslėpti. Arba kur nors mažytėmis raidelėmis parašyti.

L.Ragauskis. Čia ir kyla klausimas, kiek ir kokios informacijos reikia atskleisti. Yra asmens duomenų apsaugos koncepcija, įstatymas ir atsiranda prieštaravimas, kai kandidatas sako: "Tai asmeninė informacija. Mano gyvenime buvo toks faktas, bet dabar jau viskas, nes aš savo kaltę visuomenei išpirkau, mano teistumas jau baigėsi. Kodėl turiu atpirkti tai dar kartą, skelbdamas informaciją, kuri man tik kenktų?" Ir čia susiduria priešingi interesai. Objektyviai vertinant prasminga tampa atskleisti tiek informacijos, kiek jos reikia procesui. Ir jei pripažįstame, kad rinkėjas turi teisę žinoti, mes tą reguliavimą formuojame taip, kad bet kuris kandidatuojantis ir man atstovauti besirengiantis asmuo privalo atskleisti informaciją. Tik kyla klausimas, kiek ir kokio pobūdžio jos turi būti nurodyta. Manau, kad net ir tada, jei kandidatas yra nusižengęs viešajai tvarkai baudžiamuoju požiūriu, privalu viską atskleisti. Kokio sunkumo tas nusižengimas, lengvas, apysunkis, sunkus ar labai sunkus. Arba ta informacija turi būti labai detalizuojama.

Pirma, mes turime atskleisti rinkėjui būtiną žinoti informaciją apie kandidatą. Antra, turime nusakyti to teistumo ribas, atsakyti į klausimą, kurį teistumą reikia nurodyti.

A.Medalinskas. Tačiau valstybės turto grobstymas, matyt, visada buvo turto grobstymas. Tiek sovietiniais, tiek nepriklausomybės laikais.

V.Vaičaitis. Sovietinės sistemos metais skyrėsi privataus ir valstybinio turto grobstymas. Skyrėsi ir žmonių mentalitetas.

A.Medalinskas. Ar piliečiai, kurių teistumas atsiranda kaip ir pilkojoje zonoje, pavyzdžiui, nuteisti sovietiniais laikais už chuliganizmą, nors tai buvo protesto akcija, neturėtų gauti ypatingos teisės skubos tvarka apginti savo teisę dalyvauti rinkimuose? Galima suprasti, kai sovietinių laikų disidentas nenori nurodyti savo teistumo, nes čia pat į rinkimus eina sukčius ir vagis, turintis teistumo žymę. Sovietinė sistema jai pasipriešinusį žmogų trypė. Kodėl jį žemina ir nepriklausoma Lietuva?

A.Nevera. Įstatyme visų atvejų nenumatysi. Ten kalbama apie žmogaus teises.

A.Medalinskas. Bet gal įstatymo lydimasis aktas gali viską sudėlioti?

A.Nevera. Ne.

A.Medalinskas. Ar negalima suskirstyti taip, kad būtų tie, kurie privalo nurodyti savo teistumą, visų pirma vagys ir sukčiai, paskui - ginčytini atvejai, kuriuos aiškintųsi VRK, o kitiems jokio teistumo iš viso nereikėtų nurodyti?

A.Nevera. O kas tie kiti? Tie, kurių teistumas pasibaigęs? Bet ar teistumas baigėsi, ar ne, nėra esminis dalykas. Mes kalbame apie nusikalstamas veikas, o jos - tikrai didžiausio pavojingumo. Ir nesvarbu, ar nusikalstama veika buvo neatsargi, ar tyčinė, sunki ar nesunki. Tai vis tiek didžiausio pavojingumo veika. Net neatsargi veika, turinti sunkių padarinių, patenka į BK.

A.Medalinskas. Avariją kiekvienas gali padaryti. Pasitaikys slidus kelias ir įvyks.

A.Nevera. Ieškant balanso tarp rinkėjo interesų ir renkamo asmens žiūriu iš žmogaus teisių pozicijų. Renkamas asmuo, kai kalbame apie savivaldybių tarybas ir apie Seimą, turi atsiskleisti visuomenei. Kuo aukštesnis lygmuo, tuo daugiau žmogus privalo atsiverti, daug ką papasakoti apie save. Ir rinkėjas, kuris tam asmeniui suteikia įgaliojimą atstovauti jo interesams, turi apie renkamą žmogų žinoti viską.

Bet kartais tikrai kyla rimtų problemų norint viską tiksliai nurodyti, kai minime situaciją iki Kovo 11-osios. Dabar mes kalbame apie sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, o tada buvo tik sunkūs nusikaltimai ir visi kiti.

A.Medalinskas. Ir pasipriešinimas sovietinei valdžiai buvo sunkus nusikaltimas.

A.Nevera. Bet žmogus gali reabilituotis, kaip ir tuo minėtu atveju dėl chuliganizmo.

A.Medalinskas. Ar visada? Kodėl politiniai kaliniai skundžiasi, kad yra skriaudžiami teismų net nepriklausomoje Lietuvoje, kai kalbama apie jų reabilitaciją?

A.Nevera. Taip, žinau, Aukščiausiasis Teismas susiduria su ta problema. Tačiau situacija po truputį keičiasi. Ką padarysi, toks yra teisinis reguliavimas.

A.Medalinskas. Ar jis teisingas tų žmonių atžvilgiu? Juk jie kovojo už Lietuvą tada, kai kiti nedrįso to daryti. Tie žmonės nukentėjo tuomet, kenčia ir dabar.

A.Nevera. Manau, visas procesas turėjo vykti kitaip. Iš pradžių galėjo būti reabilituoti visi. O paskui, jei būtume atradę kokį žmogų, vykdžiusį genocidą, kitus nusikaltimus žmoniškumui ar karo nusikaltimus, būtume galėję traukti jį atsakomybėn.

A.Medalinskas. Ir šiandien tie, kurie nėra reabilituoti, irgi turi įsirašyti teistumą.

V.Vaičaitis. Dabar įstatymų leidėjas išskyrė nusikaltimus valstybei, padarytus sovietmečiu. Visi partizanai neprivalo rašyti savo buvusio teistumo.

A.Nevera. Įstatyme sakoma, kad "pažymėti neprivaloma, jei asmuo okupacinio režimo teismo yra pripažintas kaltu dėl nusikaltimų valstybei". Bet ši nuostata įtraukta tik į Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, o Seimo rinkimų įstatyme jos nėra.

A.Medalinskas. Kaip suprantu, teistumo diferenciacija iš dalies jau prasidėjo. Kitas klausimas, ar įmanoma ją pratęsti ir akcentuoti tai, kas svarbu rinkėjui. Man, kaip rinkėjui, rūpi, kad kandidatas būtų ne žmogžudys, ne pedofilas ir ne vagis.

A.Nevera. Bet kas bus tas matuotojas, kuris vartys BK ir sakys: štai šitas nusikaltimas yra reikšmingas, reikia pažymėti kandidato rinkimų medžiagoje, o tas - ne?

L.Ragauskis. Ar tai nebus priemonė, kuri paneigs siekiamą tikslą?

V.Vaičaitis. Čia turbūt VRK turėtų tai daryti?

A.Nevera. Mano manymu, ji neturėtų to daryti.

L.Ragauskis. VRK to labai kratosi ir formaliai žiūri. Yra sprendimas dėl teistumo ir viskas.

V.Vaičaitis. Vienas Kauno kandidatas sovietmečiu buvo baustas už spekuliaciją. Ką siūlytumėte daryti tokio teistumo atveju? Tiesiog galvos skausmas.

A.Medalinskas. Spekuliacija ir yra ta pilkoji zona.

V.Vaičaitis. Mums tai tik galvos skausmas.

Ar viską sužinome apie kandidatus?

A.Medalinskas. Ar pagal dabartines teisines normas kandidatas privalo pasakyti rinkėjams viską apie savo buvusį teistumą, ar tik patį teistumo faktą? Kitiems net atrodo, kad jei žmogus nesėdėjo už grotų, vadinasi, nebuvo ir teistas.

A.Nevera. Įstatyme sakoma, jog privalu nurodyti, kai "teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos". Tačiau toks užrašas nėra korektiškas, nes nesuteikia išsamios informacijos ir visus stato į vieną lygmenį, nesvarbu, kokį nusikaltimą asmuo padarė: sunkų ar nesunkų, neatsargų ar tyčinį... Žinoma, žmogus pats gali patikslinti, už ką buvo teistas, bet ar matėme nors vieną tokį užrašą rinkimų plakate? Aš nemačiau.

L.Ragauskis. Įstatymų leidėjas net korektiškai nesuformulavo, koks buvo šio reikalavimo tikslas. Ir teistumas nurodomas ne visuose plakatuose, o tik oficialiuose, kurie finansuojami VRK. Jie išplatinami apylinkėse savaitę prieš rinkimus. O reklaminiuose plakatuose, kuriuos išleidžia pats kandidatas, šios informacijos nėra. Įstatymų leidėjas turėjo taip suformuoti koncepciją, kad ta informacija turėtų būti nurodoma visur.

A.Medalinskas. Vadinasi, galima spėti, jog dėl tokios ne iki galo suformuluotos teisinės praktikos rinkėjas galėjo ir nežinoti, kad žmogus buvo nuteistas net už kyšius. Kas ten eis skaityti tų oficialių plakatų, ypač per savivaldybių rinkimus, kai kandidatų tiek daug. Štai jei būtų reikalavimas visoje rinkimų medžiagoje, ir toje, kurią kandidatas išleidžia savo lėšomis, nurodyti tą faktą...

A.Nevera. Šioje vietoje iš tikrųjų galima būtų patobulinti teisinį reguliavimą. Reikalauti, kad visur būtų ta informacija.

A.Medalinskas. Su paaiškinimu?

L.Ragauskis. Tas paaiškinimas gali būti apačioje, nors ir mažomis raidelėmis.

A.Medalinskas. Kurių daugelis nė nepastebėtų, todėl ir apsigautų.

L.Ragauskis. Kas norėtų, pastebėtų. Kandidato plakatuose turėtų būti parašyta, kad žmogus teistas, o apačioje žvaigždute pažymėta - už ką. Tai teisė žinoti, nesudarant papildomų rūpesčių, kur ieškoti, norint išsiaiškinti, už ką jis teistas. Įstatymo leidėjas turi parašyti, kad kandidatai šią informaciją privalo pateikti.

A.Medalinskas. Ir visur.

A.Nevera. Visur, aiškiai nurodant, už ką: ar už vagystę, ar net nužudymą, ar už neatsargų sveikatos sutrikdymą.

L.Ragauskis. Turėtų būti teisiškai suformuluota, kokia buvo ta veika, o paskui dar ir kandidatas galėtų išsamiau tai paaiškinti. Jei leisi tik savais žodžiais paaiškinti, bus visiška netvarka.

A.Nevera. Gali būti nurodytas BK straipsnis ir redakcija, kur viskas labai aiškiai surašyta. Pavyzdžiui, 129 straipsnis. Nužudymas. 135 straipsnis. Sunkus sveikatos sutrikdymas. Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas. Ir viskas būtų labai aišku.

V.Vaičaitis. O jeigu kalbama apie avariją, turėtų būti parašyta, ar ją padarė būdamas blaivus, ar ne. BK straipsnio dalis tai parodytų.

Ar teistumui pasibaigus žmogus tampa švarus?

A.Medalinskas. Ar teistumui pasibaigus grįžta švari ir nepriekaištinga reputacija?

A.Nevera. Ne, tokiam žmogui galime turėti priekaištų. Bet viskas priklauso nuo situacijos. Jei asmuo sukėlė eismo įvykį ir sutrikdė sveikatą, yra viena. Kitas dalykas, kai jis neblaivus padarė avariją ir žuvo žmonių.

V.Vaičaitis. Tačiau tapti teisėju tokiu atveju jau būtų sudėtinga. Teisėjo reputacija turi būti nepriekaištinga.

A.Medalinskas. O jei tai valstybės tarnyba? Ar aukštas postas valdžioje?

L.Ragauskis. Valstybės tarnybos įstatyme asmenys, dirbantys valstybinėse institucijose, diferencijuojami į dvi dalis. Tarnautojus ir valstybės politikus, pareigūnus. Čia irgi atsiranda pilkoji zona.

Apie valstybės tarnautoją Lietuvoje teisinė praktika suformuota ir plačiai išaiškinta, kas yra kas. Tačiau kalbant apie valstybės politiką, nors apie tai parašyta tame pačiame įstatyme, viskas prasideda traktuote, kad jis nėra valstybės tarnautojas. Jo situacija lieka nereglamentuota. Neaišku, kokį teisinį reguliavimą politikui taikyti. Valstybės tarnautojas turi būti nepriekaištingos reputacijos. Bet tai parašyta apie valstybės tarnautoją, o ne apie valstybės politiką. Įstatyme sakoma, kad valstybės tarnautojas, nusižengęs dėl viešųjų ir privačių santykių supainiojimo, negali eiti savo pareigų trejus metus. Tačiau savivaldybės tarybos narys gali sakyti, kad jo tai neliečia, nes jis nėra valstybės tarnautojas.

A.Medalinskas. Vadinasi, net žmogžudys, atlikęs bausmę, gali tapti valstybės politiku?

V.Vaičaitis. Bet jis privalo informuoti savo rinkėjus, kad buvo teistas.

A.Medalinskas. Ar žmogus laikomas esąs švarios biografijos ir nepriekaištingos reputacijos, jei baigėsi jo teistumas, gali eiti bet kokias pareigas, nors buvo teistas, kad ir už labai rimtus nusikaltimus? Jei ne už nužudymą, o, pavyzdžiui, už valstybės lėšų grobstymą, kyšininkavimą, nes tai ypač svarbu, kai kalbama apie valstybės tarnautoją, politiką, galintį prieiti prie valstybės ir mokesčių mokėtojų lėšų skirstymo?

L.Ragauskis. Teisiškai tokio reguliavimo nėra. Čia tik paprotinė teisė. Kaip ją supranta kiekvienas žmogus arba kiekviena valstybė. Jei teistumas baigėsi, ar toks žmogus švarus, ar ne? Jis aiškins, kad švarus, o mes sakysime, kad ne. Bet, teisiškai kalbant, jis savo kaltę valstybei išpirko.

A.Medalinskas. Politikas, kuriam baigėsi teistumas, sako: esu išteisintas, todėl ir nekaltas. Ar jis neapgaudinėja žmonių? Ką reiškia pasibaigęs teistumas politiko reputacijai? Ar ji jau švari, ar vertėtų susimąstyti prieš skiriant šiam asmeniui rimtas pareigas?

A.Nevera. Sakyti, kad politikas ar juo norintis tapti asmuo išnykus teistumui ar jį panaikinus yra nekaltas, nevalia, nes galioja teismo apkaltinamasis nuosprendis. Juo labiau negali sakyti, kad žmogus yra išteisintas. Jis tik baudžiamuoju teisiniu požiūriu būtų švarus. Padarė nusikalstamą veiką, atliko bausmę, nors nebūtinai kalėjime, ir išpirko kaltę. Bet jo biografija nėra švari, jis tikrai ne nepriekaištingos reputacijos.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"