TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Tenka ugdyti iš sėklų

2007 01 04 0:00
Autoriaus nuotrauka

Kuo darbas medelyne panašus į žmonių bendravimo puoselėjimą? Apie tai - pokalbis su miškininke ir Nemenčinės bendruomenės pirmininke Egle MANKEVIČIENE.

Stovėjome gražiai žaliuojančio Nemenčinės miškų urėdijos medelyno sodinukų lauko pakraštyje. Tokia žaluma nestebintų vasarą ar ankstyvą rudenį, bet, įsibėgėjant kalendorinei žiemai, atrodė nerealiai. Šviečiant neįkyriai saulutei, nesinorėjo niekur skubėti iš nešaltos pamiškės. Čia ir kalbėjomės su bendruomenės vadove.

- Kada pradėta telkti Nemenčinės bendruomenė ir kaip tapote jos galva?

- Pirmiausia ji pradėta telkti mintyse, nes mūsų miestelyje buvo pernelyg ramu, beveik nieko įdomaus nevyko. Trūko vieningumo, vientisos veiklos.

- Kas paskatino rūpintis bendrais miestelio reikalais?

- Tiesiog norisi suburti aktyvių žmonių ratą. Man tai ypač rūpi, nes aš čia gimus ir augus. Tėvai, baigę mokslus, atvažiavo dirbti į Nemenčinę. Abudu miškininkai, taip turbūt buvo lemta.

- Tai jūs - iš miškininkų dinastijos?

- Iš tėčio pusės - ketvirtoji karta. Prosenelis buvo miško žvalgas, senelis - eigulys, o tėtis - urėdas. Aš visai neplanavau eiti į miškininkus, norėjau būti kultūros darbuotoja - aktorė, režisierė.

- Kaip nors pritaikėte šiuos pomėgius?

- Dainuoju folkloro ansamblyje "Nalšia", o iš jo ir kilo noras burti bendruomenę. Mane žavėjo užsienyje matytos stipriai gyvuojančios bendruomenės.

- Kur teko susidurti?

- Šveicarijoje. Sumaniai tvarkoma buitis, rūpinamasi architektūra, paisoma gyventojų poreikių, visada klausiama jų nuomonės.

- Jums padarė įspūdį iniciatyva, kurios Lietuvoje dar labai trūksta?

- Mums apskritai trūksta vieningumo. Žmonės galvoja ir dirba po vieną - kas sau, o Vilniaus krašte dar esama ir tautinės atskirties, kurios daugiausia išlikę tarp vyresnės kartos žmonių. Vaikai jau to nejaučia. Todėl mūsų bendruomenės tikslas, kad Nemenčinė klestėtų kaip švietimo miestas, kad būtų kreipiamas dėmesys į mokymąsi, į turizmą, į kultūrą. Kad vyktų ne vien lenkų festivalis - tikrai gražus renginys, bet būtų aktyvesni lietuvių ir kitų tautybių atstovai. Turiu vilties, kad bendruomenei suteiks pagreitį vyresnių klasių jaunimas, nes yra labai aktyvus ir turi savo tradicijų, renginių.

- Jums tikriausiai teko mokytis, kai vietos mokyklai vadovavo Antanas Malinauskas?

- Taip. Kol mokykla buvo rusų, lenkų ir lietuvių, direktoriumi buvo Malinauskas. Tai būta labai puikaus žmogaus. Diplomatiškas, nieko niekada tautiniais sumetimais nepažemindavo ir neišaukštindavo. Jis ypač rūpinosi mokytojais, jų socialinėmis garantijomis, mokyklos įvaizdžiu.

- O kada baigėte vidurinę?

- Devyniasdešimtaisiais ir "pabėgau" labai toli nuo čia, nes įstojau į Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetą - į etnografinių renginių režisūrą. Pastudijavau ten porą metų, bet taip ir neradau savo vietos. Po Klaipėdos - šeima, vaikai. Praleidau metus, per kuriuos atsirado vienas palikuonis, o kitas - jau studijuojant Žemės ūkio universitete, kur gavau miškotyros bakalauro diplomą, o po to - ekologijos magistro.

- Tai kokios dabar jūsų pareigos?

- Save laikau miškininke ir esu medelyno vedėja.

- Bet medis taip lėtai auga. Iš kur semiatės kantrybės?

- Man netenka laukti, kol suaugs, nes turiu sodinukus globoti per pirmuosius dvejus jų gyvenimo metus. Tai kitoks miškininkavimas, negu girininko.

- Vadinasi, jums tenka ir bendruomenę prižiūrėti, ir ugdyti ją panašiai, kaip medelyną?

- Kol kas dar tik ruošiame jos sėklas ir žiūrime, kaip jas geriau paberti.

- Kuo ji turėtų būti įdomi ir patraukli Nemenčinės gyventojams?

- Žmonėms sakau: jeigu esate sąmoningi, jeigu čia gyvenate ir jums rūpi ši aplinka, jeigu norite, kad ji būtų geresnė, kad vakare turėtumėte kur nueiti, pasivaikščioti, kad žinotumėte, jog jūsų vaikai ir anūkai yra saugūs ir turi kuo užsiimti, tada ir bus bendruomenė gyvybinga. Oficialiai veiklą pradėjome neseniai, 2006-ųjų lapkritį, kai įvyko pirmasis steigiamasis susirinkimas. Susitiko mokyklos atstovai, aktyvūs gyventojai - studentai, pensininkai.

Dar reikia bendruomenę įteisinti, o tada žiūrėsime - priimsime naujų narių, planuosime renginius. Mus jau rengiasi paremti kai kurie verslininkai, kurie supranta, kokia svarbi gali tapti Nemenčinei vietos bendruomenė.

- Teko girdėti, kad bendruomenės taryboje yra ir jaunimo atstovas, kad dirbate su jaunaisiais miško bičiuliais.

- Mokyklos laikais pati priklausiau "žaliesiems patruliams", kaip tada mus vadino. Mano mama tada dirbo girininkijoje, kur dabar pati dirbu, tai aš su bendraamžiais eidavau ten dirbti visuomenei naudingo darbo. Mano galva, ryšys su jaunimu, su vaikais labai svarbus. Rengiame paukščių sugrįžimo šventes, vasarą važiuojame į Palangą prie jūros į savaitės stovyklą "Žalioji vasara". Vaikai būna iš abiejų Nemenčinės mokyklų, čia tautybė nebesvarbu, nes visus mus vienija miškas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"