TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Tėvas rauda nuskendusių vaikų

2011 08 13 0:00
Neseniai žmonos netekusiam V.Paukščiui teko laidoti ir du savo vaikus.
Daivos Baronienės nuotrauka

Rokiškėnas Vytautas Paukštis, prieš porą metų palaidojęs dešimtmetį slaugytą žmoną, šį vidurvasarį neteko ir dviejų vaikų. Vyriškis apgailestauja neturintis net nuotraukų, kurios primintų Amžinybės pasiglemžtą vieną iš devynmečių dvynių sūnų Gytį ir jų gelbėti į ežerą pasiaukojamai puolusią 22 metų dukrą Virginiją. Merginai, kuri net nemokėjo plaukti, kitą broliuką vis dėlto pavyko išgelbėti.

Rokiškio rajone, Aleksandravėlėje, įsikūrusio V.Paukščio gyvenimas iš esmės pasikeitė šįmet per Onines - liepos 26-ąją. Iki tol apie laimingą šešių savo atžalų ateitį svajojęs ir visų jų tolesnio gyvenimo planus slapčia kūręs vyras lemtingą dieną neteko iškart dviejų vaikų. Tik per plauką nežuvo ir trečiasis. Netoli namų tyvuliuojančiame ežere skendusį devynmetį brolį Rytį išgelbėjusi V.Paukščio dukra Vitalija siekė sugriebti vandens gelmių ryjamą ir antrą broliuką Gytį. Deja, plaukti nemokėjusiai merginai ežeras buvo negailestingas. Vanduo iškart pasiglemžė šiuos abu V.Paukščio vaikus.

Nepagailėjo gyvybės

Vyras neslepia, kad jo šeimos gyvenimas pažymėtas lemties žyme. Kiek ankstėliau teko laidoti du žuvusius ir vieną mirusį žmonos brolius, o būdama 35-erių išsėtine skleroze susirgo sutuoktinė Virginija. Liga sparčiai progresavo ir jauna moteris netrukus atgulė į patalą. Nepaisydama negalavimo ji ryžosi gimdyti dvynius sūnus, paskui dar susilaukė ir dukrelės. Mamai sergant mažuosius brolius ir sesutę augino Vitalija - trečioji Virginijos ir Vytauto atžala. Šeimoje yra du už ją vyresni sūnūs. Tėtis pabrėžė, kad Vitalija buvo itin sumani, o drauge ir kieto charakterio. Jos niekas negalėdavo išmušti iš vėžių, atitraukti nuo užsibrėžto tikslo. Merginos tikslas buvo brolių ir seserų laimė. Todėl nuo mirties gelbėdama brolius ji nepagailėjo net savo gyvybės.

Vaikų netekęs tėvas prisipažįsta trokštantis, kad Oninių diena būtų kaip nors iškirpta iš jo šeimos gyvenimo, ir teigia, jog geriau jau tas liepos 26-osios rytas apskritai nebūtų išaušęs.

O išaušo jis įprastai. Šeima, kaip ir kasdien, sukilo gana anksti, apsiruošė, tada išskubėjo vežti šieno. Paukščių laukai driekiasi palei Skaistinės ežerą, tą dieną ten ganėsi ir trys jų karvutės. V.Paukštis tąkart su trims vyriausiais vaikais - dviem sūnumis ir Vitalija - vežė šieną, mažieji bėginėjo aplink. Prikrovę priekabą šieno, trys vyrai išskubėjo namo jo iškrauti, o Vitalija pasiliko melžti karvių. Su ja liko ir mažieji broliukai bei sesutė. Tai buvo paskutinės akimirkos, kai V.Paukštis matė gyvus visus savo vaikus.

Suprato atsitikus nelaimę

Vyriškis prisipažįsta, kad vežant šieną jokia nelaimę pranašaujanti nuojauta jo nekamavo. Greičiau priešingai. Buvo džiugu sulaukus gražios, saulėtos dienos, smagu, kad lietus netrukdo vežti šieno. Todėl visi plušėjo iš peties. Neramu pasidarė tik tada, kai namie iškrovę šieną ir grįždami į lauką dirbti toliau, pamatė kiek įkabinant atskuodžiantį visą šlapią mažėlį Rytį, o už jo - pagrandukę Karoliną. Išvydęs tėtį ir brolius, devynmetis išgąstingai pradėjo

šaukti ir mosikuoti rankomis. Iš išsigandusio vaiko riksmų vyrai tuoj suprato atsitikus nelaimę. Įkandin mažųjų jie leidosi prie ežero. "Pribėgę pamatėme ežere plūduriuojančią Vitaliją. Galva, rankos ir kojos panirusios, tik nugara buvo matyti virš vandens", - tąsyk patirtą siaubą prisimena tėvas.

Pirmasis gelbėti sesers puolė vyriausiasis brolis Virginijus. Jis šoko į ežerą net pamiršęs, kad nemoka plaukti. Brolis nutvėrė sesę ir perdavė tėvui. "Iš vandens ištrauktos dukters akys buvo stiklinės, kūnas suglebęs, tačiau šiltas. Net jos pulsą dar užčiuopiau", - sako tėvas. Vyras įsitikinęs, kad jei šalia būtų buvęs koks sumanesnis žmogus, mokantis gaivinti skenduolį, jo dukra dabar būtų buvusi gyva ir sveika. "Patys puolėme spaudyti Vitalijai paširdžius, manydami, jog darome širdies masažą, guldėme ją sau ant kelių, nes tikėjomės, kad iš plaučių išbėgs vanduo, bet viskas buvo veltui. Nežinojome, ką daryti, todėl ir nebepadėjome sesei", - sielojasi nuskendusios Vitalijos brolis Virginijus.

Maldavo nemirti

V.Paukštis užsimena, kad patyrė dvigubą siaubą. Jam teko išgyventi dukters merdėjimą ant kranto ir drauge ieškoti į vandenį panirusio sūnaus. "Puolu prie Vitalijos, purtau ją, maldauju nemirti, paskui neriu į ežerą, o paniręs grabalioju, bene kur vandenyje užčiuopsiu Gytuką... Šventai tikėjau, kad atgaivinsime ir jį", - lėtai renka žodžius vyriškis.

Taip blaškydamiesi, stengdamiesi padėti iš vandens ištrauktai Vitalijai ir ežere ieškodami jos broliuko, vyrai suskubo skambinti pagalbos tarnyboms. Deja, paaiškėjo, kad Latvijos pasienyje, kur driekiasi Skaistinio ežeras, nėra ryšio. Teko lakstyti aplink, ieškoti vietos, iš kur būtų galima prisiskambinti. Tuo metu minutės slinko kankinamai lėtai...

Paskui atėjo akimirka, kai V.Paukštis suprato - jau viskas. Vaikų nebėra. Ši mintis jį užklupo dingus Vitalijos pulsui. Nepavyko rasti ir Gyčio kūnelio. Iš Rokiškio trisdešimt kilometrų į nelaimės vietą žvyrkeliu atvažiavusiems medikams beliko konstatuoti merginos mirtį. Tačiau jie nesitraukė, kol iš vandens buvo ištrauktas Gytukas. "Atvyko ir dvi gaisrininkų komandos. Ugniagesiai Gyčio kūno ieškojo kabliais. Aš tuo metu toliau nardžiau vandenyje. Tačiau mūsų paieškos buvo nesėkmingos", - siaubo akimirkas prisimena tėvas.

Bijojo vandens

Išgirdę atvykstančių pagalbos tarnybų sirenas, į nelaimės vietą pradėjo rinktis aleksandravėliškiai. Vienas kaimynų sumanė atnešti namie turėtą tinklą. Jį užmetus vaikas ir buvo "sužvejotas". Pasirodė, berniukas buvo paniręs visai netoli kranto.

V.Paukštis nenori skaudinti savo jaunėlių, tapusių nelaimės liudininkais, ir nuodugniai klausinėti, kaip viskas įvyko, bei versti dar kartą tai išgyventi. Iš mažųjų pasakojimų tėvas susidarė nuomonę, kad pamelžusi karves Vitalija nusivedė juos prie ežero, visi susėdo ant lieptelio, nuo kurio šokinėjama į vandenį. Paskui galbūt vienas vaikų nuslydo nuo lieptelio, o gal sumanęs pabraidyti smuktelėjo gelmėn. Tada broliukai stvėrėsi vienas kito ir abu paniro. Nors nemokėjo plaukti, Vitalija irgi šoko į ežerą ir griebė vieną iš dvynių, jį pavyko ištraukti. Paskui puolė prie kito, bet šio išgelbėti nebuvo lemta. Gelbėdama brolį nuskendo ir pati sesuo. Taip vanduo iškart pasiglemžė dvi gyvybes. Vėliau, nardydamas ir ieškodamas sūnaus, V.Paukštis pamatė, kad ežeras būtent toje vietoje gilėja nuo pat kranto, tad pabraidyti po jį nėra jokių galimybių. Tai vaikams ir tapo pražūtimi.

"Mūsų šeimoje plaukti moku tik aš. Nei amžinatilsį žmona, nei vyresnieji vaikai nemėgo vandens. Jei ir prikalbindavau juos atsigaivinti po darbų, įbrisdavo tik iki kelių, daugiausia - iki juosmens. Niekaip nesuviliodavau jų lįsti giliau. Todėl ir plaukti nė vienas neišmoko", - aiškina V.Paukštis. Pasak jo, tik trys mažieji norėdavo maudytis ir visai nebijojo vandens. Tačiau dabar tėvas, saugodamas vaikus, šiukštu niekada nebeleis jų prie ežero.

Tapo vieningesni

V.Paukštis sako, kad palaidojęs dukrą ir sūnų prarado džiaugsmą, ramų miegą. Ir kąsnis stringa gerklėje. "Numingu valandą ir pabundu nuo raudos. Nesinori rodyti vaikams savo kančios, bijau, kad matydami mane verkiantį jie dar labiau kentės", - prisipažįsta vyriškis.

Tėvas tikina, kad visada stipri, slepianti savo jausmus buvusi ir Vitalija. Visą tą laiką, kai mama sirgo, dukra buvo atrama jai, o šiai mirus ėmėsi visos ūkio naštos - tvarkė namus, augino vaikus, rūpinosi ūkiu. Niekada dėl nieko nesiskundė, niekam nepriekaištavo. "Vitalija gerai mokėsi, todėl siūliau jai važiuoti kur į didmiestį tęsti mokslų. Tačiau dukra paaiškino, kad už bet kokius mokslus jai svarbesni broliai ir sesutė, todėl visą laiką skyrė jiems", - pasakoja V.Paukštis. Tėvas apgailestauja, kad Vitalija nespėjo pasidžiaugti gyvenimu, papramogauti. Jos dar nebuvo aplankiusi ir meilė.

"Net kompiuterio vaikams nenupirkau. Nebuvo už ką", - slapčia braukia ašarą V.Paukštis. Sūnelis, kuris nuskendo, tėvo žodžiais, niekuo nesiskyrė nuo kitų vaikų. Augo sveikas, šiek tiek išdykęs. Tiesa, mokytis jam sekėsi gerokai sunkiau negu Vitalijai.

Vyriškis neslepia, kad jo ir vaikų santykiai gana artimi. Tačiau dabar tėvas mano, jog Vitalijai rodė pernelyg mažai švelnumo, per retai gyrė ar skatino ją, nors dukra, anot pašnekovo, išties buvusi to verta. Norėdamas atsigriebti už tai, V.Paukštis sako dažniau priglaudžiantis mažąją Karoliną. Jai, išgyvenusiai sesės ir brolio žūtį, dabar ypač reikia tėčio dėmesio. Vyras jaučia, kad nelaimė labai suartino jų šeimą. Palaidoję Vitaliją ir Gytį, visi tapo vieningesni.

Kapines skiria gatvė

Užvakar, kai LŽ viešėjo Paukščių šeimoje, aplankyti jos atvyko socialinė darbuotoja Daiva Jalnionienė. Klausiamas, gal reikia kokios pagalbos, dukrą ir sūnų palaidojęs našlys atsakė, kad nereikia nieko, dėkojo už suteiktą pagalbą per laidotuves. Vyras teigė, jog laidodamas vaikus jautė didžiulę seniūnijos ir kaimo paramą. Dar ir dabar žmonės ateina paguosti, užjausti. Jis sakė dažnai lankantis vaikų, atgulusių greta mamos, kapus. Paukščių namą nuo kapinių skiria tik kaimo gatvė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"