TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Tėvui Antanui Saulaičiui: "Iki pasimatymo!"

2006 08 17 0:00
Antanas Saulaitis mums pataria šypsotis.
Gintaro Mačiulio nuotrauka

Kunigas Antanas Saulaitis, prieš devynerius metus atvykęs iš JAV dirbti į Lietuvą, neilgai trukus tapo dvasiniu Tėvu daugybei žmonių. Tad žinią apie jo paskyrimą į Čikagą tikinčiųjų bendruomenė, akademinis jaunimas priėmė itin jautriai. Net ketino rinkti parašus, kad kunigas būtų paliktas Lietuvoje.

Kai užsukome į Jėzuitų centrą Didžiojoje gatvėje, viename kambarių pamatėme apie dvidešimt sukrautų lagaminų. "Ar jūsų?" - paklausėme kunigą Saulaitį. "Ne, ne, - sumosavo rankomis. - Tai naujojo kunigo, atvykstančio vietoj manęs iš Čikagos. Tik jis važiuos dirbti į Kauną. Sostinėje dirbs kunigas jėzuitas Stasys Kazėnas. Jis bus mano darbų perėmėjas". Su tėvu Antanu susėdome pasišnekėti. Mūsų pokalbį lydėjo atsisveikinimo gaida.

Nežinia, kiek ilgai

- Septynerius metus dirbote Brazilijoje, vėliau dvidešimt metų - Čikagoje. Lietuvoje prabėgo devyneri metai, dabar vėl išvažiuojate į Čikagą. Ar ilgam?

- Nežinau. Kai atvažiavau į Lietuvą, maniau, kad liksiu čia iki paskutinės gyvenimo dienos. Mūsų vyresnybė nusprendė kitaip.

- Jūsų skyrimas dirbti į Čikagą sukrėtė tikinčiųjų bendruomenę ir visus, kurie su jumis betarpiškai bendravo. Net buvo pasišauta rinkti parašus ir kreiptis į Lietuvos jėzuitų provinciolą, kad jūsų neišsiųstų. Kaip priėmėtė provinciolo sprendimą dėl naujo paskyrimo?

- Pas mus priimta, jeigu esi siunčiamas, tai ir keliauji. Mes veikiame sutartinai. Jeigu tas mūsų 45 žmonių būrelis veiktų skyrium, visos pastangos nueitų perniek. Mes jaučiame atsakomybę už dvi jėzuitų gimnazijas, visą sielovados veiklą ir esame atsakingi už tas mažytes misijas JAV trijose parapijose, kurios itin svarbios mano kartos pokariniams emigrantams ir jų vaikams, anūkams bei naujai atvykusiesiems. Čikagoje jau dabar du su puse karto daugiau atvykusiųjų iš Lietuvos negu po Antrojo pasaulinio karo. Visada trūksta žmonių, dirbančių su jais ir tarp jų. Įsivaizduoju, kad iššūkis bus ne tos kasdienės parapinės pareigos, o teks padėti žmonėms, kurie kol kas yra svetimi toje šalyje.

- Ar Čikagoje dirbsite toje pačioje parapijoje kaip kadaise?

- Ne. Anuomet dirbau prie Jaunimo centro, pačiame Čikagos centre. Dabar esu skiriamas į Lemontą, maždaug 40 km nuo Čikagos. Ten yra Pasaulio lietuvių centras su šeštadienine mokykla, kurią lanko 400 vaikų, yra nedidelė senelių prieglauda, pensininkų namai ir mažutė bažnytėlė.

- Kada atsisveikinsite su Lietuva? Kokie paskutinieji darbai?

- Išskrendu rugpjūčio 19-ąją. Paliksiu dvi knygas. Bus išleista pokalbių knygelė, panaši į mano ankstesniąją "Piktas Dievas yra miręs" ir knygelė jaunimui "Kito link". Joje žaidimai ir sielovados patarimai.

Po dvidešimt metų

- Prisiminkite savo pirmąjį apsilankymą Lietuvoje 1987-aisiais. Nuo jo prabėgo beveik dvidešimt metų. Kokią tada pamatėte Lietuvą ir jos žmones?

- Tada dar buvo sovietmetis. Iš visų įspūdžių bene stipriausias liko, kad mane visąlaik įkyriai sekiojo slapukas. Nesvarbu, kur ėjau - pasivaikščioti prie Neries ar į parką. Lankiau pažįstamus visada su palyda. Tad ir liko toks persekiojamos Lietuvos įvaizdis. Buvo lapkritis. Visada vėlai vakare eidavau į Katedros aikštę. Man giliai širdyje buvo įstrigusi Katedros drama. Lapkritį ji skęsdavo rūkuose ir kėlė romantišką įspūdį. Slaptai susitikau su jėzuitais. Svečiavausi savo tėvelių draugų šeimose. Liko gražūs prisiminimai iš trumpos dešimties dienų viešnagės. Prašiau, kad leistų aplankyti senelio kapą Panevėžyje. Paprašė 400 dolerių už kelionę. Pasakiau, kad tiek nemokėsiu.

- Kokią Lietuvą paliekate dabar?

- Oficialiai laisvą. Moraliai, socialiai, politiškai - laisvėjančią, dar nepasiekusią laisvės ir nepriklausomybės pagrindų, bet matau gerų rezultatų galimybių visur - nuo prekybos iki Bažnyčios, nuo švietimo iki socialinės rūpybos.

Netilpo bažnyčios rėmuose

- Jūsų dvasinė, sielovadinė, švietėjiška, kūrybinė veikla buvo labai plati. Buvote bene labiausiai inteligentų pamėgtas Šv. Jonų bažnyčios rektorius. Čia veikė daug sielovados grupių, centrų, įvairių kursų. Jautriai rūpinotės išsituokusiųjų žmonių sielovada, dirbote Pagalbos savižudžiams ir jų artimiesiems grupėse. Šio pokalbio išvakarėse buvote "Vilties" - žmonių su proto negalia stovykloje. Ką jums reiškė šios veiklos kryptys?

- Žvalgiausi, kur būčiau reikalingiausias. Visko aprėpti neįmanoma. Dirbdamas Šv. Jonų bažnyčioje, susipažinau su žmonėmis, kurie nešioja didžiulę skyrybų nuoskaudą, bet nesulaukia pagalbos. Pradėjome su jais dirbti. Visada buvo skaudu girdėti, kai žmones su negalia dažnas pavadindavo nevisaverčiais. Pažangesniame pasaulyje jų niekas taip nevadina. Ten veikia jų pagalbos grupės. Lietuvoje jais rūpintis ir keisti požiūrį pradėjo kunigas Arvydas Žygas Kaune. Aš susidraugavau su "Vilties" bendrijos pirmininke Dana Migaliova ir sykiu pradėjome veikti. Man gerai žinomos neįgalių žmonių bėdos. Mano tėvelis devynerius metus praleido invalido vežimėlyje, jis buvo paralyžiuotas ir nekalbėjo. Kai buvau studentas, dirbau su kurčiais ir nebyliais vaikais, su aklaisiais. Man norėjosi paremti tuos žmones, kurių artimieji turi negalią ir tuos, kurie rūpinasi jais visuomeniškai. Paskutinį pusmetį artimiau bendravau su sergančiaisiais vėžiu, lankiausi Santariškių ligoninėje.

- Daug savo išminties atidavėte Lietuvos akademiniam jaunimui, dėstėte Vilniaus ir M.Romerio universitetuose, Muzikos ir Dailės akademijose. Ką jums davė toks bendravimas?

- Paskutinis mano susitikimas su studentų grupe buvo birželio 18-ąją Vilniaus universitete. Pagalvojau, gal mano gyvenime toks dėstytojo ir studentų susitikimas paskutinis. Turėtum verkti ar išgerti ką, kad nuramintum širdį. Didžiausias jausmas buvo dėkingumas. Aš dėkingas studentams už gyvybę, kurią jie rodė, už sumanumą, draugystę. Jie buvo mano bendražygiai socialiniuose darbuose padedant žmonėms. Mane žavėjo jaunų žmonių nuoširdumas ir noras padėti kitiems. Lietuva turi ateitį.

Bulvės pagal Saulaitį

- Su studentais sumanėte sudaryti kulinarinių receptų knygą "172 būdai, kaip paruošti bulves". Kada bus ta knyga?

- Dirbome savarankiškai su M.Romerio universiteto socialinio darbo specialybės pirmo kurso studentais. Besibaigiant pirmiems metams jie turėjo sukaupę 50 receptų. To neužteko. Turime knygos viršelį. Dėstytoja Alina Petrauskienė, kuri perima mano dėstytą dalyką, pažadėjo tęsti knygos sudarymą. Ir aš savo ruožtu pasižadėjau iš JAV padėti, kad tokia knyga išeitų. Tai būtų paskatinimas visiems tokias knygas ruošti. JAV tokių receptų leidiniai - itin pelningas dalykas. Parapijos, bendrijos, mokyklos uždirba didelius pinigus.

- Ar yra bulvės, gaminamos pagal Saulaitį?

- Negerai pasielgiau, neužpildžiau anketos. Bet tokį receptą turiu. Virtas bulves pakepu, pridedu svogūnų, atlikusią mėsą, dešros likučius, kumpį. Dar ką nors įmetu, kas po ranka papuola. Labai paprastas būdas.

- Beje, 1996 metais Čikagoje išėjo esė knyga "Mano draugystė su kepyklomis". Apie ką ji?

- Toje knygelėje buvo toks straipsnelis. Taip nutiko, kad JAV, kai steigėsi pirmos lietuviškos bažnyčios prieš 140 metų, šalia jų vis atsirasdavo juodos duonos kepyklos. Įsivaizduokite sankryžą. Ant vieno kampo - bažnyčia, ant kito - kepykla, ant trečio - laidotuvių namai. Ten, kur gyvenome, taip ir buvo. Ir dabar ten veikia prieš šimtą metų įkurta kepykla. Tą ryšį su bendruomene ir aprašiau, iškeldamas juodos duonos prasmę lietuvybei ir lietuvio sielai.

- Visada į klausimą, kur jums labiausiai patiko dirbti ir ką prisimenate su ilgesiu, atsakote - Brazilija. Žinau, kad Brazilijos lietuvių bendruomenėje buvote pirmasis tautinių šokių mokytojas. Iš kur atsirado toks vaidmuo?

- Čia kalbame apie "Nemuno" ansamblį, kuris jau atšventė 35 metus. Šokti išmokau iš Onos Ivoškienės Bostone. Ji buvo tautinių šokių mokytoja, o vasarą mokė šokti lietuvių pranciškonų stovyklautojus berniukus. Per gegužinės atlaidus suvažiuodavo tūkstančiai žmonių iš Naujosios Anglijos ir mes, berniukai, parengdavome programą. Pamenu, šokome "Mikitą", "Klumpakojį" ir kitus šokius. Aš ir mokiau tuos keletą šokių, kuriuos pats šokau. Miklesnius siųsdavome į JAV mokytis šokių už jėzuitų pinigus. Jie mokė kitus. Dabar jau atsirado ir knygų, ir vaizdajuosčių, ir gerų muzikos įrašų. Kai aš pradėjau, to dar nebuvo.

Uždraustų temų nebūna

- Jums nėra nė vienos temos, kuri būtų tabu. Išsakote savo požiūrį dėl pedofilijos skandalų, dėl konservatyviosios Opus Dei krypties, nebijote vertinti valdžios. Sakote, valdžia iš Dievo, tad nepeikėte ir prezidento Rolando Pakso. Mūsų laikraščiui išsakėte nuomonę dėl prieštaringai vertinamo romano "Da Vinčio kodas", prisipažindamas, kad detektyvas patiko. Kaip įveikiate dažnam tradiciniam kunigui būdingą baimę suklysti ir paklysti?

- Yra dvi priežastys. Paimkime mūsų Lietuvą. Čia yra apie 700 kunigų. Jeigu vienas kiek nusišneka, tai bus 699 kunigai, kurie jį, paklydusį, pataisys. Jeigu aš pro šalį ką pasakysiu, tai nėra visos Bažnyčios pozicija ar nuomonė. Ir dar. Kiekvienas užduodame visokiausių klausimų. Pavyzdžiui, kodėl verta gyventi, kokia gyvenimo prasmė. Mūsų vaikučiai, žiūrėkit, užduoda įvairiausių klausimų, tokių suaugęs net nesugalvotum. Jiems nepasakysi, kad to klausti negalima. Visi klausimai yra geri, tik reikia paieškoti atsakymų į juos. Man svarbi Evangelija. Joje parašyta, kad Jėzus bendravo su visais žmonėmis. Ir su gerais, o daugiau - su blogais. Ir su kolaborantais, ir su puolusiomis moterimis. Tad nėra ko ir mums vaizduoti save šventesnius už pačius šventuosius. Atvirumas pasauliui yra kiekvieno tikėjimo dalis. Juk, žiūrėkite, visai neseniai išsituokusieji buvo Bažnyčios smerkiami, o dabar jau kuriamos pagalbos grupės antrosioms šeimoms. Užuot vaizdavę, kad nėra skyrybų ir nėra antrų šeimų, dabar imamės padėti joms. Anksčiau buvo smerkiamos netekėjusios moterys, susilaukusios vaiko. Dabar norime joms padėti.

- Kokie privalėtų būti kunigai, kad jie ir Bažnyčia išliktų ateityje?

- Matau kunigą kaip tam tikrus klijus, sulipdančius tikėjimą ir žmonių ratelius, šeimas ir bendruomenes. Kunigas - ne vien tas išminčius, užlipęs į sakyklą ir dėstantis amžinas tiesas. Jis turi padėti suartinti žmones, padėti jiems tiestis ir atsistoti ant kojų, padėti bendrauti.

- Kunigas iš Vokietijos Bernhardas Hioringas knygelėje "Kunigas šiandien" labai gražiai palygino bažnyčią ir kunigus su Nojaus laivu ir jo keleiviais. Jis rašė, kad kunigai - tai tie mieli padarėliai, surinkti į laivą. Jie - poetai ir muzikantai, gaidžiai ant mėšlo ir moralistai, žandarai ir bailieji, pesimistai ir pranašai, klounai ir gydytojai. Vieni apibrėžimai kritiški, kiti - tarsi sektinas pavyzdys. Koks jūs esate ganytojas?

- Man žinoma šio kunigo asmenybė. Iš visų čia išvardytų ir aprašytų knygelėje manau, kad man artimiausias - klounas. Žinoma, gerąja to žodžio prasme. Kunigas turi būti linksmas. Jis neturi užsidaryti niūraus, liūdnojo veido riterio rėmuose. Kai žmogus, ne tik kunigas, šypsosi, jam ir kitiems būna lengviau, paprasčiau gyventi ir atlikti savo pašaukimo priedermę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"