TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Tigrės motinos mūšio giesmė

2011 03 03 0:00
Rytų ar Vakarų motinos pranašesnės? Šis klausimas sukėlė diskusijų audrą JAV ir Vakarų Europos žiniasklaidoje, kai sausio mėnesio dienraštyje "The Wall Street Journal" pasirodė amerikiečių kinų kilmės profesorės Amy Chua esė "Kodėl kinų motinos pranašesnės". Profesorės mintys turėtų sudominti ir Lietuvos tėvus, pedagogus, visus, kuriems rūpi vaikų auklėjimas ir tautos ateitis.
Corbis/Scanpix nuotrauka

Dėl kinų kilmės amerikietės Amy Chua vaikų ugdymo idėjų šiuo metu laužomos ietys Amerikos ir Vakarų Europos žiniasklaidoje.

A.Chua - prestižinio Jeilio universiteto teisės mokyklos profesorė ir knygų "Imperijos diena" (ang. "Day of Empire") bei "Degantis pasaulis: kaip laisvosios rinkos demokratijos eksportavimas didina etninę neapykantą ir pasaulinį nestabilumą" (ang. "World on Fire: How Exporting Free Market Democracy Breeds Ethnic Hatred and Global Instability") autorė. Ši esė, išspausdinta metų pradžioje "The Wall Street Journal", yra naujausios A.Chua knygos "Tigrės motinos mūšio giesmė" (ang. "Battle Hymn of the Tiger Mother") santrauka, kuri sukėlė tikrą polemikos audrą. Ginčo "temperatūrą" atspindi greta spausdinamos Davido Brookso ir A.Chua dukters nuomonės dviejuose Niujorko dienraščiuose "The New York Times" ir "The New York Post" tą pačią sausio 17 dieną.

 

AMY CHUA 

Kodėl kinų motinos yra pranašesnės

Jokių susitikimų su draugais, jokio televizoriaus, jokių kompiuterinių žaidimų, valandų valandos muzikos praktikos - ar toks auklėjimas gali padaryti vaikus laimingus? O kas atsitinka, kai jie pradeda priešintis?

Daugybė žmonių stebisi, kaip kinų tėvai užaugina tokius stereotipiškai sėkmingus vaikus. Svarsto, ką šie tėvai daro, kad išaugina tiek daug matematikos genijų ir muzikos vunderkindų, kas vyksta šeimoje ir ar jie galėtų elgtis taip pat. Na, galiu į tuos klausimus atsakyti, nes pati esu tai dariusi. Štai keletas dalykų, kurių mano dukroms, Sophiai ir Louisai, niekada nebuvo leista daryti:

* dalyvauti pižamų vakarėliuose;

* išeiti pažaisti su draugais;

* dalyvauti mokyklos vaidinime;

* skųstis dėl nedalyvavimo mokyklos vaidinime;

* žiūrėti televizorių ar žaisti kompiuterinius žaidimus;

* pačioms rinktis popamokinę veiklą;

* gauti mažesnius pažymius nei 10;

* nebūti pirmūnėmis visose pamokose, išskyrus sporto ir teatro;

* groti bet kokiu kitu instrumentu nei pianinas ar smuikas;

* negroti pianinu arba smuiku.

Terminą "kinų motina" vartoju gana abstrakčiai. Pažįstu keletą tėvų iš Korėjos, Indijos, Jamaikos, Airijos ir Ganos, jie irgi atitinka mano vartojamo termino prasmę. Pažįstu keletą kinų kilmės motinų, kurios beveik visos gimusios Vakaruose, bet jos, priešingai, nėra "kinų motinos", pačios tai pasirinkusios arba dėl kitokių priežasčių.

Terminą "Vakarų tėvai" taip pat vartoju gana abstrakčiai. Vakarų tėvų būna įvairių. Net kai Vakarų tėvai mano, kad elgiasi griežtai, paprastai jie nė iš tolo neprilygsta kinų motinoms. Pavyzdžiui, mano Vakarų draugai, kurie laiko save griežtais, verčia vaikus kiekvieną dieną groti muzikos instrumentais maždaug po 30 minučių, daugiausia valandą. Kinų motinai viena valanda - lengva dalis, tik dvi ar trys valandos daro ją griežtą.

Nesvarbu, koks būtų mūsų jautrumas kultūriniams stereotipams, yra atlikta daugybė vaikų auklėjimo tyrimų, atskleidžiančių ryškius ir kiekybinius skirtumus tarp kinų bei vakariečių tėvų. Per vieną tyrimą, kuriame dalyvavo 50 Vakarų Amerikos ir 48 kinų imigrantės motinos, beveik 70 proc. Vakarų motinų teigė, jog "varginanti mokymosi sėkmė vaikui nėra gerai" arba "tėvams reikia skatinti idėją, kad mokytis yra smagu". Tuo metu tik maždaug nulis procentų kinų motinų manė taip pat. Dauguma kinų motinų sakė tikinčios, kad jų vaikai gali būti "geriausi" studentai, kad "mokslo rezultatai atspindi sėkmingą auklėjimą" ir kad jei vaikai nepasižymi mokykloje, tai jau "problema", vadinasi, tėvai "neatlieka savo pareigų". Kaip parodė kiti tyrimai, kinų tėvai, palyginti su Vakarų tėvais, kone 10 kartų daugiau laiko praleidžia su savo vaikais, padeda jiems mokytis. Tuo metu Vakarų vaikai labiau linkę prisidėti prie sporto komandų.

Kinų tėvai supranta - darbas nėra smagus, kol nesi įgudęs toje srityje. Kad įgustum, reikia dirbti, o vaikai to savanoriškai niekada nenori daryti, todėl labai svarbu nepaisyti jų norų. Dažnai tai reikalauja tėvų tvirtumo, nes vaikai priešinasi. Sunkiausia būna pradžioje, kai Vakarų tėvai ir linkę pasiduoti. Bet jeigu viskas atliekama tinkamai, kinų strategija sukuria dorą ciklą. Nuolatinis mokymasis yra esminis dalykas tobulumui pasiekti, o Amerikoje tokia praktika nuvertinama. Kai tik vaikas pradeda pasižymėti, nesvarbu, ar matematikos, pianino pamokų, beisbolo, baleto srityje, jis pagiriamas, juo žavimasi ir šis būna patenkintas. Tai ugdo pasitikėjimą, anksčiau buvusius neįdomius dalykus daro įdomius, o tėvams leidžia skatinti vaikus dirbti dar daugiau.

Kinų tėvai gali išsisukti nuo dalykų, nuo kurių Vakarų tėvai negali. Kartą, o gal ir daugiau, kai buvai jauna ir labai nemandagi su motina, tėvas mane piktai pavadino "šiukšle" mūsų gimtuoju Hokkien dialektu. Tai suveikė itin veiksmingai. Pasijutau siaubingai ir labai susigėdau dėl to, ką padariau. Tačiau tai nesunaikino mano savigarbos ar ko nors panašaus. Tiksliai žinojau, kaip gerai jis apie mane galvoja. Iš tikrųjų nesijaučiau esanti bevertė ar šiukšlė.

Būdama suaugusi tą patį padariau Sophiai - anglų kalba pavadinau dukrą šiukšle, kai ji labai nepagarbiai su manimi elgėsi. Turėčiau paminėti, kad tai pasakiau per kviestinę vakarienę ir iš karto buvau kitų žmonių atstumta. Vienas svečias, vardu Marcy, taip susijaudino, kad net apsiverkė ir turėjo anksčiau išeiti. Mano draugė Susan, kviestinės vakarienės šeimininkė, bandė atkurti santarvę tarp manęs ir kitų svečių.

Faktas yra tai, kad kinų tėvai gali daryti tokius dalykus, kurie atrodo neįsivaizduojami ar net teisiškai uždrausti vakariečiams. Kinų motina gali sakyti dukrai: "Ei, storule, numesk svorio." Vakarų tėvai, priešingai, turi sukti ratus, kalbėti apie problemą tokiais terminais kaip "sveikata" ir niekada neminėdami žodžio iš "s" raidės. Tačiau jų vaikai dėl valgymo sutrikimų ir neigiamo įvaizdžio vis tiek ima lankyti terapijos seansus. Kartą girdėjau Vakarų tėvą, sakantį dukrai tostą, kuriame vadino ją "gražia ir neįtikimai protinga". Vėliau mergina man prasitarė, kad girdėdama tai jautėsi kaip šiukšlė.

Kinų tėvai gali liepti savo atžaloms mokytis vien dešimtukais, Vakarų tėvai - tik paprašyti vaikų labiau pasistengti. Kinų tėvai gali pasakyti: "Esi tinginys, visi bendraklasiai tave lenkia." Vakariečiai, priešingai, turi kovoti su savo prieštaringais jausmais dėl vaikų pasiektų rezultatų ir įtikinėti save, kad nėra nusivylę tuo, kokie šie išaugo.

Ilgai ir sunkiai mąsčiau, kaip kinų tėvai gali išsisukti iš to, ką jie daro. Manau, yra trys dideli skirtumai tarp kinų ir Vakarų tėvų mąstysenos.

Pirma, pastebėjau, kad Vakarų tėvai labai nerimauja dėl vaikų pasitikėjimo savimi. Tėvai jaudinasi, kaip vaikai jausis, jei kas nors nepasiseks, ir nuolat bando juos įtikinti, kokie šie geri, nors jų pasirodymas per koncertą ar kontrolinio darbo rezultatai - tik pusėtini. Kitaip tariant, Vakarų tėvai nerimauja dėl savo atžalų psichikos. Kinų tėvai to nedaro. Jie mąsto apie stiprybes, o ne silpnybes, todėl elgiasi labai skirtingai.

Pavyzdžiui, jei vaikas grįš namo, gavęs iš kontrolinio 9, vakariečiai greičiausiai jį pagirs. Tuo metu kinų motina aikčios iš siaubo ir klausinės, kas buvo blogai. Jei vaikas gaus 8, kai kurie Vakarų tėvai vis tiek jį girs, o kiti pasisodins ir išreikš nepritarimą, tačiau bus atsargūs, kad tik šis nesijaustų esąs nevisavertis ar nesaugus. Jie nevadins vaiko "kvailiu", "beverčiu" ar "darančiu gėdą". Vakarų tėvai gali nerimauti, kad jų atžala neparašo gerai kontrolinio darbo ar išvis nėra gabus tam dalykui, kad galbūt kas nors negerai yra dėl paties mokymo ir visos mokyklos. Jei vaiko pažymiai nesitaiso, ilgainiui tėvai gali suplanuoti susitikimą su mokyklos direktoriumi ir bandyti pakeisti dalyko mokymo būdą arba išreikšti abejonę dėl mokytojo kvalifikacijos.

Jei kinų vaikas gautų 8 (nors to niekada neįvyktų), iš pradžių būtų rėkimas ir plaukus raunantis sprogimas. Priblokšta kinų motina tada gautų dešimtis, o gal net šimtus praktikos užduočių ir dirbtų su vaiku tiek laiko, kiek reikėtų, kad pakeltų jo pažymius iki dešimtukų.

Kinų tėvai reikalauja pačių geriausių pažymių, nes tiki, jog vaikas gali būti taip įvertintas. Jei šis tokių negauna, tuomet kinų tėvai mano, kad jis nepakankamai stipriai dirba. Būtent todėl prasčiau pasirodęs vaikas visada yra kritikuojamas, baudžiamas ir gėdinamas. Kinų tėvų nuomone, jų vaikas - gana stiprus, kad atlaikytų gėdą ir iš jos pasimokytų. O kai šis daro pažangą, namie pažeriama daug savimeilę glostančių pagyrų.

Antra, kinų tėvai tiki, kad vaikai jiems už viską skolingi. To priežastis neaiški, bet taip tikriausiai yra dėl konfucianistinio paklusnumo tėvams ir dėl to, kad jie tiek daug paaukoja ir padaro savo vaikų labui. Be to, tikra tiesa, kad kinų motinos aukoja ilgas ir varginančias valandas asmeniškai konsultuodamos, mokydamos, tardydamos bei šnipinėdamos savo vaikus. Šiaip ar taip, kinų supratimas yra toks: vaikai visą gyvenimą turi paklusti tėvams ir būti verti jų pasididžiavimo.

Nemanau, kad ir vakariečių požiūris toks pat. Mano vyras Jedas iš tikrųjų laikosi priešingos nuomonės. "Vaikai nepasirenka tėvų, - kartą jis pasakė man. - Jie net negali pasirinkti, ar gimti, ar ne. Tai tėvai įbruka jiems gyvenimus, todėl ir jų pareiga yra aprūpinti savo atžalas. Vaikai nieko neskolingi tėvams. Jų pareiga bus pasirūpinti savo vaikais." Mane tokia vakarietiškų tėvų tvarka pribloškia.

Trečia, kinų tėvai tiki, kad žino, kas yra geriausia jų vaikams, todėl nekreipia dėmesio į šių norus ir pageidavimus. Dėl to kinų dukterys negali turėti vaikinų, kol nebaigs vidurinės mokyklos, o vaikams neleidžiama vykti į vasaros stovyklas. Taip pat dėl to joks kinų vaikas niekada neišdrįstų pasakyti motinai: "Aš gavau vaidmenį mokyklos vaidinime! Būsiu šeštasis kaimietis. Man teks pasilikti po pamokų ir repetuoti kasdien nuo trečios iki septintos valandos. Taip pat reikės, kad pavežtumėt iki mokyklos savaitgaliais." Dieve padėk tiems vaikams, kurie išdrįstų taip pasakyti.

Nesupraskite manęs klaidingai: tai nereiškia, kad kinų tėvams nerūpi jų atžalos. Priešingai, jie viską atiduotų dėl savo vaikų. Tiesiog tai yra visiškai skirtingas auklėjimo modelis.

Štai kinų stiliaus auklėjimo istorija, kuri pateisina prievartą. Lulu buvo maždaug 7 metukų, vis dar grojo dviem instrumentais ir mokėsi skambinti pianinu kūrinį "Mažas baltas asiliukas", parašytą prancūzų kompozitoriaus Jacques'o Ibert'o. Kūrinys tikrai labai mielas (galima net įsivaizduoti mažą asiliuką, palengva žingsniuojantį su šeimininku kaimo keliuku), tačiau tuo pat metu ir nepaprastai sunkus jauniems atlikėjams, nes abi rankos turi laikytis šizofreniškai skirtingų ritmų.

Lulu negalėjo jo sugroti. Mes visą savaitę be perstojo mokėmės, atskirai treniravome kiekvieną ranką. Bet kai tik pabandydavome sugroti vienu metu abiem rankomis, viena visada užgoždavo kitą ir viskas iširdavo. Galiausiai dieną prieš pamoką Lulu treptelėjo kojomis ir susierzinusi pareiškė, kad meta pianino užsiėmimus.

"Grįžk prie pianino", - liepiau jai. "Tu manęs negali priversti." -

"Dar ir kaip galiu."

Grįžusi atgal prie instrumento Lulu privertė mane pasigailėti savo žodžių. Ji kumščiavosi, rėkavo ir spardėsi, tada pagriebė natas ir suplėšė į skutelius. Natas suklijavau ir įdėjau į plastikinį apvalką, kad daugiau niekada negalėtų būti sunaikintos. Tuomet nutempiau Lulu lėlių namelį į mašiną ir pagąsdinau, kad gabaliukais jį paaukosiu Gelbėjimo armijai, jei ši iki kitos dienos tobulai neišmoks "Mažo balto asiliuko". Kai dukra pasakė: "Aš maniau, jog išvažiavai į Gelbėjimo armiją, kodėl tu vis dar čia?", pagrasinau jai neduoti pietų, vakarienės, kalėdinių ar Chanukos dovanų, nerengti jokių gimtadienio vakarėlių dvejus, trejus ar ketverius metus. Kai Lulu vis dar negalėjo gerai atlikti kūrinio, pasakiau, kad ji sąmoningai kelia įsiūtį, nes slapta bijo, jog nesugebės jo sugroti. Liepiau dukrai nustoti būti tingiai, bailiai, nuolaidžiaujančiai sau ir apgailėtinai.

Jedas pasivedė mane į šalį ir pasakė, kad liaučiausi įžeidinėjusi Lulu (to nė nedariau, o tik motyvavau ją) ir kad jis nemano, jog grasinimai mergaitei padės. Vyras taip pat užsiminė, kad galbūt dukra iš tiesų negali išmokti technikos, gal ji dar neturi koordinavimo - ar apsvarsčiau tokia galimybę? "Tu tiesiog netiki ja", - apkaltinau Jedą. "Tai tiesiog juokinga, - pasakė jis su panieka. - Žinoma, kad tikiu." - "Sophia, būdama sesers amžiaus, jau galėjo sugroti šį kūrinį". - "Tačiau Lulu ir Sophia - du skirtingi žmonės", - pabrėžė vyras. "Oi ne, ne tai, - atsakiau vartydama akis ir sarkastiškai pridūriau: - Kiekvienas žmogus yra savaip ypatingas. Net nevykėliai savaip ypatingi. Na, nesijaudink, juk tau nereikia nė piršto pajudinti. Esu pasiryžusi skirti tiek laiko, kiek reikės. Esu laiminga būdama ta, kurios nekenčia, o tu gali būti tuo, kurį jos dievina, nes iškepi joms blynų ir nusivedi į "Yankees" varžybas."

Tada pasiraitojau rankoves ir grįžau prie Lulu. Panaudojau visus ginklus ir taktikas, kokias tik pavyko sugalvoti. Mes dirbome per vakarienę ir iki nakties, neleidau Lulu nei atsitraukti, nei vandens atsigerti, nei į tualetą nueiti. Namai tapo karo zona, o aš rėkdama praradau balsą, bet vis tiek atrodė, kad ji daro tik neigiamą pažangą. Net pati pradėjau abejoti...

Staiga Lulu lyg iš niekur pagaliau pavyko. Jos rankos - dešinė ir kairė - netikėtai pradėjo susigroti, kiekviena atskirai atlikdamos savo netrikdomas dalis. Lulu tai pastebėjo tuo pat metu kaip ir aš. Sulaikiau kvėpavimą. Ji nedrąsiai pabandė dar kartą. Tuomet dukra sugrojo kūrinį ryžtingiau ir greičiau, bet vis dar išlaikytu ritmu. Po akimirkos ji švytėjo iš laimės: "Mamyte, pažiūrėk, tai paprasta!" Lulu norėjo groti kūrinį vėl ir vėl, niekaip neatsitraukė nuo pianino. Tą naktį ji atėjo miegoti į mano lovą, mudvi susiglaudėme, apsikabinome ir viena kitą juokinome. Kai kitą savaitę per pasirodymą dukra atliko "Mažą baltą asiliuką", kitų vaikų tėvai priėjo prie manęs ir pasakė: "Koks puikus Lulu kūrinys - toks drąsus ir taip jai tinkantis." Net Jedas įvertino mano pastangas.

Vakarų tėvai labai nerimauja dėl vaikų savigarbos. Tačiau būnant tėvais blogiausias dalykas, kurį galite padaryti vaiko savigarbai, - leisti jiems pasiduoti. Kita vertus, niekas geriau neugdo pasitikėjimo, nei ryžtas išmokti anksčiau neįkandamus dalykus.

Išleista daug naujų knygų, vaizduojančių azijietes kaip klastingas, besieles, nuvargintas motinas, kurios yra abejingos tam, kuo iš tikrųjų domisi jų vaikai. Savo ruožtu daugybė kinų paslapčia įsitikinę, kad jiems labiau rūpi vaikai ir kad jie pasiryžę kur kas daugiau paaukoti dėl savo atžalų nei vakariečiai, kurie, atrodo, visiškai nerimauja dėl to, jog vaikai gali nueiti blogais keliais. Manau, tai abipusis nesusipratimas. Visi padorūs tėvai nori savo vaikams tik geriausio. Tiesiog kinai turi visiškai kitokią idėją, kaip tai padaryti.

Vakarų tėvai stengiasi gerbti savo vaikus kaip asmenybes, skatinti juos siekti tikrojo potraukio, palaikydami jų sprendimus, suteikti teigiamą pastiprinimą ir ugdomąją aplinką. Tuo metu kinai tiki, kad geriausias būdas apsaugoti vaikus - paruošti juos ateičiai, leisti suprasti, ką jie sugeba, suteikti įgūdžių, darbo įpročių ir vidinį pasitikėjimą, kurio niekas negalėtų atimti.

 

Davidas Brooksas

Amy Chua yra ištižėlė

Sausio pradžioje didelė išsilavinusios Amerikos dalis nusprendė, kad Amy Chua yra grėsmė visuomenei. A.Chua, kaip tikriausiai žinote, yra Jeilio universiteto profesorė, parašiusi gaivią kritiką apie silpną, lepinantį vaikų auklėjimo būdą Amerikoje.

A.Chua neleido savo dukterims vykti į pasimatymus ar praleisti nakties pas drauges. Joms taip pat nebuvo leidžiama žiūrėti televizijos, žaisti videožaidimų ar užsiimti tokia nereikšminga veikla kaip rankdarbiai. Kartą viena jos dukterų užėmė antrą vietą matematikos olimpiadoje, ją aplenkė Korėjos kilmės berniukas. Dėl to Amy vertė mergaitę išspręsti 2000 matematikos uždavinių, kad ši įrodytų savo pirmumą. Kartą dukterys įteikė jai nepatenkinamos kokybės gimtadienio pakvietimus, tad A.Chua jų atsisakė ir pareikalavo naujų. Kadaise ji pagrasino sudeginti visus dukros pliušinius žaislus, jeigu ši nesugros muzikos kūrinio tobulai. Dėl viso to A.Chua dukterys mokosi tik dešimtukais ir yra laimėjusios daug muzikos konkursų.

Savo knygoje "Tigrės motinos kovos himnas" ("Battle Hymn of the Tiger Mother") A.Chua puola amerikietišką vaikų auklėjimo stilių net tuomet, kai pašiepia savo ekstremalų "kinietišką" stilių. Ji sako, kad Amerikos tėvams trūksta autoriteto, dėl to atsiranda laisvamaniai vaikai, kurie nėra verčiami išnaudoti savo galimybių.

Pikti laiškai pradėjo piltis į mano pašto dėžutę netrukus po knygos išleidimo. A.Chua pasinaudoja Amerikos nacionalinio nuosmukio baime. Štai yra kinų tėvų, kurie tikrai labai sunkiai dirba (beje, tokių yra dar milijardas), o jų vaikai nugalės mūsiškius. Be to, (ir šito Amy nesupranta) ji nesipriešina amerikietiško stiliaus auklėjimui - Amy yra vyraujančių elitinių praktikų loginis tęsinys. Ji daro viską, ką daro pernelyg reiklūs aukštesnės viduriniosios klasės tėvai. Ji yra tiesiog pašėlusi.

A.Chua kritikai iškėlė panašias temas. Jos vaikai tikrai negali būti laimingi ar iš tiesų kūrybingi. Jie užaugs patyrę ir paklusnūs, tačiau neturės jokio ryžto būti iškilūs. Motina naikina dukrų meilę muzikai. Ne veltui tarp Azijos ir Amerikos 15-24 metų moterų tiek daug savižudybių.

Dėl A.Chua iškyla priešinga problema. Tikiu, kad ji lepina savo vaikus. Ji gina juos nuo labiausiai intelekto reikalaujančių užsiėmimų, kadangi nesupranta, ką pažinti sunku ir ką lengva.

Norint groti muzikos kūrinį ištisas keturias valandas, reikia stipriai susikaupti, tačiau tai nė iš tolo nereikalauja tiek pažinimo įgūdžių, kiek naktis pas 14-metes drauges. Rungtyniavimas dėl socialinės padėties, ginčai grupėse, socialinių normų suvokimas, gebėjimas atskirti save nuo grupės - šie ir kiti socialiniai testai reikalauja tiek pažinimo jėgų, kad tiesiog nubloškia bet kokią pamoką ar paskaitą Jeile.

Tačiau tokių energijos reikalaujančių įgūdžių lavinimas yra pati pasiekimų esmė. Dauguma žmonių dirba grupėse. Taip darome, nes sprendžiant problemas grupės daug efektyvesnės nei individai (plaukikai dažnai labiau stengiasi gerinti savo laiką estafetinėse komandose, o ne individualiose rungtynėse). Be to, darbas grupėje nelabai gerai koreliuoja su statistiniu grupės ar net stipriausio nario I.Q.

Masačusetso technologijos instituto ir Karnegi Melono universiteto tyrėjai nustatė, kad grupės turi aukštą kolektyvinį intelektą tuomet, kai jų nariai gerai supranta vieni kitų emocijas: kai kalba paeiliui, kai su narių indėliais į darbą elgiamasi sklandžiai, kai jie supranta vieni kitų polinkius ir stiprybes.

Dalyvavimas gerai funkcionuojančioje grupėje yra tikrai sudėtingas. Tai reikalauja gebėjimo pasitikėti žmonėmis už sau giminingo rato ribų, gebėjimo jausti intonacijas ir nuotaikas, supratimo, kaip psichologinės kiekvieno žmogaus dalelės derės ar nederės tarpusavyje.

Tokie įgūdžiai nedėstomi formaliai, jų įgyjama per sunkią patirtį. Tai ir yra tokia sudėtinga patirtis, nuo kurios A.Chua saugo savo vaikus, versdama juos skubėti iš mokyklos tiesiai prie namų darbų stalo.

A.Chua sektųsi geriau, jeigu ji suvoktų mokyklą kaip pažinimo pertraukėlę nuo tikrai sunkių vaikystės išbandymų. Kur vaikai išmoks, kaip elgtis su žmonėmis? Kur išmoks, kaip konstruoti ir manipuliuoti metaforas? Kur išmoks suvokti vaizdinio detales, kaip tai daro medžiotojas, tyrinėjantis kraštovaizdį? Kaip išmoks pastebėti savo trūkumus? Kur išmoks įsiskverbti į kitų žmonių protus ir laukti jų reakcijos?

Šie bei milijonai kitų gebėjimų suteikiami neformalaus brandos proceso metu, ir jie nėra išvystomi, kai formalus mokslas monopolizuoja vaiko laiką.

Taigi aš nesu nusistatęs prieš tai, kaip A.Chua spaudžia savo dukteris. Man patiko jos drąsi knyga ir susimąstyti verčiančios mintys. Ji, beje, yra lankstesnė, nei leidžia kritikai. Tiesiog noriu, kad ji nebūtų tokia minkšta ir atlaidi. Norėčiau, kad Amy suprastų, jog mokyklos valgykla kartais reikalauja daugiau intelektinių pastangų nei biblioteka. Galiausiai tikiuosi, kad jos dukterys užaugs ir rašys savo knygas, galbūt išmoks, kaip geriau sutikti kitų žmonių kritiką dėl jų.

Sophia Chua-Rubenfeld

Kodėl aš myliu savo griežtą kinę motiną

Rašytoja Amy Chua šokiravo pasaulį savo provokuojančia esė "Kodėl kinų motinos yra pranašesnės", kuri sausį buvo išspausdinta "The Wall Street Journal".

Straipsnyje, kuris yra A.Chua naujausios knygos "Tigrės motinos mūšio giesmė" ištrauka, apibūdinama, "kaip kinų tėvai užaugina tokius stereotipiškai sėkmingus vaikus". Jis pradedamas manifestu: "Štai keletas dalykų, kurių mano dukroms Sophiai ir Louisai niekada nebuvo leista daryti: dalyvauti pižamų vakarėliuose; išeiti pažaisti su draugais; dalyvauti mokyklos vaidinime; skųstis dėl nedalyvavimo mokyklos vaidinime; žiūrėti televizoriaus ar žaisti kompiuterinių žaidimų; pačioms rinktis popamokinę veiklą; gauti žemesnius pažymius nei 10; nebūti pirmūnėms visose pamokose, išskyrus sporto ir teatro; groti bet kokiu kitu instrumentu nei pianinas ar smuikas; negroti pianinu arba smuiku."

Tuo metu, kai A.Chua sako už savo komentarus gaunanti grasinimų mirtimi (vienas kritikas ją pavadino "pačia blogiausia motina"), iškyla klausimas: ką patys jos vaikai apie tai mano? Amy vyriausioji duktė Sophia Chua-Rubenfeld (18 metų) išskirtinai "New York Post" pasakoja savo istoriją.

"Brangi tigre mama,

tu buvai labai kritikuojama po to, kai išleidai savo memuarus "Tigrės motinos mūšio giesmė". Viena problemų - kai kurie žmonės nesupranta tavo humoro. Jie įsitikinę, kad apie viską kalbi rimtai, kad Lulu ir aš esame engiamos blogosios motinos. Tai visiška netiesa. Kas antrą ketvirtadienį tu nuimi nuo mūsų grandines ir leidi pažaisti matematinius žaidimus rūsyje.

Tačiau kalbant rimtai, tai nėra jų kaltė. Joks pašalietis negali žinoti, kokia iš tikrųjų yra mūsų šeima. Jie negirdi mūsų besijuokiančių iš vienas kito juokelių. Jie nemato mūsų valgančių mėsainius su skrudintais ryžiais. Jie nežino, kaip būna smagu, kai visi šeši (įskaitant šunį) įsispraudžiame į lovą ir ginčijamės apie tai, kokį filmą parsisiųsti iš "Netflix" puslapio internete.

Pripažįstu, turėti tave kaip motiną nebuvo pasisėdėjimas prie arbatėlės. Buvo keli kartai, kai norėjau išeiti pažaisti su draugais, buvo kelios pianino stovyklos, kurias mielai būčiau praleidusi. Bet dabar man jau 18 metų ir tuoj paliksiu tigro guolį. Esu laiminga, kad tu ir tėtis mane taip užauginote. Štai kodėl.

Labai daug žmonių kaltino tave, kad augini vaikus robotus, kurie negali galvoti savo galvomis. Tai tiesiog juokinga, manau, kad tie žmonės yra... ai, nesvarbu. Aš daug mąsčiau apie tai ir bet kokiu atveju vis prieidavau priešingą išvadą: manau, kad griežtas auklėjimas privertė mane būti labiau nepriklausomą. Nuo pat pradžių nusprendžiau būti klusnus vaikas, kurį būtų lengva auginti. Galbūt tai gavau iš tėčio, nes jis išmokė nekreipti dėmesio į tai, ką apie mane mano žmonės, ir sprendimus priimti pačiai, tačiau pati nusprendžiau, kuo noriu būti užaugusi. Aš nesipriešinau, bet ir nekentėjau visų tigrės mamos sviedinių bei strėlių. Dabar daugmaž viską darau pati: pavyzdžiui, statau šiltnamius miesto centre, kartu su Lulu automobilyje klausomės "Daft Punk" visu garsu, verčiu savo vaikiną kartu su manimi žiūrėti "Žiedų valdovą" dar ir dar kartą tol, kol laiku atlieku savo pianino namų darbus.

Visi kalba apie gimtadienio atvirukus, kuriuos kartą padarėme, bet tu nepriėmei, nes jie buvo nepakankamai geros kokybės. Juokinga, kad kai kurie žmonės įsitikinę, jog aš ir Lulu esame sužalotos visam gyvenimui. Galbūt jei būčiau įdėjusi visą savo širdį į atviruką, tuomet būčiau nusiminusi. Tačiau faktas, kad atvirukas buvo išties menkas, o aš buvau prigauta. Man prireikė vos 30 sekundžių jam padaryti, net nepasmailinau pieštuko. Štai kodėl, kai atviruką atstūmei, nesijaučiau, kad atstumi mane. Jei iš tikrųjų dėl kažko pasistengčiau iš visų jėgų, tu niekada nesviestum to atgal man į veidą.

Prisimenu, kai lipau ant scenos dalyvauti pianino konkurse. Labai jaudinausi, o tu man pašnibždėjai: "Soso, tu dirbai taip stipriai, kaip tik galėjai. Nesvarbu, kaip pasirodysi."

Atrodo, visi mano, kad menas yra spontaniškas. Bet, tigre mama, tu mane išmokei, kad net kūrybiškumas reikalauja pastangų. Manau, šiek tiek skyriausi nuo kitų vaikų pradinėje mokykloje, bet kas sako, kad tai blogai? Gal man tiesiog pasisekė, kad turėjau tokius gerus draugus. Jie įmesdavo į mano kuprinę raštelius: "Sėkmės rytoj konkurse! Tu puikiai pasirodysi!" Jie atėjo į mano solinį pianino koncertą (labiau dėl tavo koldūnų, kuriuos pagaminai po pasirodymo) ir, kai išgirdau juos šaukiant "bravo!", pradėjau verkti.

Kai pradėjau mokytis vidurinėje mokykloje, supratai, kad atėjo metas leisti man ūgtelėti. Visos merginos pradėjo darytis makiažą devintoje klasėje. Aš nuėjau į prekybos centrą nusipirkti makiažo priemonių ir pati išmokau jomis naudotis. Tai nebuvo didelis įvykis. Tu nustebai, kai atėjau prie vakarienės stalo pasiryškinusi akis akių pieštuku, bet neprieštaravai. Leidai man rinktis.

Kita kritika, kurią nuolat girdžiu, kad tu tarytum skatini siaurą aplinkos suvokimą, bet kartu su tėčiu mane išmokėte siekti žinių savo pačios labui. Žemesnėse klasėse užsirašiau mokytis karinės istorijos (tu leidai man pasirinkti daug dalykų, išskyrus fiziką ir matematiką). Viena užduočių buvo paimti interviu iš asmens, kuris dalyvavo kare. Žinojau, kad galiu gauti gerą pažymį apklaususi savo senelius, kurių vaikystės istorijas apie Antrąjį pasaulinį karą girdėjau tūkstančius kartų. Kai tau apie tai užsiminiau, pasakei: "Sophia, turi puikią galimybę sužinoti ką nors naujo. Tu renkiesi lengviausią kelią." Buvai teisi, tigre mama. Aš apklausiau bauginantį Izraelio desantininką, jo istorija pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Dėl šios patirties lieku tau skolinga.

Dar vienas dalykas: manau, troškimas gyventi prasmingą gyvenimą yra universalus. Kai kuriems žmonėms tai darbas siekiant pasirinkto tikslo, kitiems - mėgavimasis kiekvienos dienos kiekviena minute. Taigi ką iš tikrųjų reiškia gyventi pilnavertį gyvenimą? Galbūt stengimasis laimėti Nobelio premiją ir šuoliai parašiutu yra to paties medalio dvi pusės. Man asmeniškai tai nėra kažin kokių laimėjimų siekimas arba savo įgeidžių tenkinimas. Man tai yra žinojimas, kad tiek kūnu, tiek protu stengeisi pasiekti savo potencialo ribas. Jūs tai jaučiate, kai bėgate kiek įmanoma greičiau arba kai jūsų pianino kūrinys, kurį mokėtės valandų valandas, pagaliau tampa gyvybe po jūsų pirštų galiukais. Jūs jaučiate tai, kai susiduriate su gyvenimą keičiančia idėja ir kai pats padarote ką nors, ko niekada nesitikėjote, kad sugebėtumėte. Jei rytoj mirčiau, išeičiau žinodama, kad nugyvenau visą savo gyvenimą 110 procentų.

Ir už tai esu dėkinga tau, tigre mama."

 

Iš anglų kalbos vertė

KRISTUPAS VASILIAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"