TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Tiltas į neteisybę

2009 04 16 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Tris Lietuvos teisinės minties galiūnus paklupdė paprasčiausias godumas. Išsistatę šimtų tūkstančių vertės vilas, jų link - valstybės sąskaita - nusitiesė ir milijono vertės tiltą.

Vieno tilto istorija gali tapti savotišku dabartinės Lietuvos apibendrinimu - aukščiausio rango pareigūnai, turintys kryžiumi gultis už teisingumą - tampa neteisėtumo simboliais. Šioje istorijoje susipynę ir politika, ir teisė, ir statybos. O svarbiausia - smulkiaburžuazinis oportunizmas, su kuriuo šios istorijos dalyviai - sovietinės nomenklatūros pažibos - bent formaliai turėjo kovoti.

Nuošaliame Švenčionių rajono užkampyje išdygęs teisėjų rezervatas. Trys reprezentatyvūs objektai, kuriuose įsikūrę buvęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas Seimo narys Konstantas Ramelis ir teisininkų elito atstovai - buvęs Aukščiausiojo Teismo (AT) Civilinių bylų skyriaus vadovas Česlovas Jokūbauskas ir Europos Teisingumo Teismo teisėjas Pranas Kūris, kurio nuo sovietinės nomenklatūros ydų neišgydė nė Europa.

Išteisino Prunskienę

Dabartinis Seimo narys K.Ramelis, ilgus metus vadovavęs gimtojo Švenčionių rajono teismui, nuo 1995 metų buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku ir šias pareigas ėjo iki kadencijos pabaigos, t. y. iki 2008 metų kovo 12 dienos. Šis darbas jį bene labiausiai išgarsino.

Priminsime, kad šiemet Liustracijos komisija teigė radusi naujų faktų, įrodančių artimus buvusios žemės ūkio ministrės, valstiečių liaudininkų ekslyderės, kandidatės į prezidento postą Kazimieros Prunskienės ryšius su sovietų saugumu.

Liustracijos komisija, septynis mėnesius atidžiai tyrinėjusi politikės praeitį, paskelbė vienareikšmę išvadą - K.Prunskienė sąmoningai bendradarbiavo su sovietų saugumu. Komisija rėmėsi dviejų teismų nagrinėtos bylos keturių tomų, taip pat archyvine, medžiaga.

Dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių Liustracijos komisija nutarė kreiptis į teismą ir prašyti atnaujinti K.Prunskienės galimo bendradarbiavimo su KGB bylą. Generalinės prokuratūros bus prašoma įvertinti dviejų teisėjų, prieš 6 metus nagrinėjusių politikės bylą ir ją išteisinusių, veiklą. AT 1992 metais pripažino K.Prunskienę bendradarbiavus su KGB, o Vilniaus apygardos teismas (VAT) 2002-aisiais paskelbė visiškai priešingą sprendimą. Tai iki šiol precedento neturintis atvejis, kai žemesnės instancijos teismas panaikino aukščiausios instancijos teismo sprendimą.

Liustracijos komisijos vadovo Algimanto Urmono kalbos suerzino parlamentarą K.Ramelį. Kai VAT nagrinėjo K.Prunskienės bylą, jis vadovavo šio teismo Civilinių bylų skyriui. Į Seimą K.Ramelis kandidatavo valstiečių liaudininkų sąraše, tačiau vietą parlamente užsitikrino vienmandatėje rinkimų apygardoje.

"Esate teisininkas, bet jūsų kalbėjimas kaimo bobutės lygio", - A.Urmono kalbas įvertino Seimo narys. Jo nuomone, tai - melas ir faktų iškraipymas. K.Ramelis tikino nenagrinėjęs K.Prunskienės bylos ir su ja neturįs nieko bendra.

Teisėjas iki grabo lentos

2007-aisiais kilo skandalas dėl AT Civilinių bylų skyriaus pirmininko Česlovo Jokūbausko atleidimo vilkinimo. Jo kadencija buvo pasibaigusi daugiau kaip prieš metus, tačiau jis toliau ramiai ėjo pareigas. Ši istorija buvo įvardyta Lietuvos teismų netvarkos simboliu.

Piliečių Santalkos Teisėtvarkos grupė, atliekanti pilietinę teisminės valdžios formavimo stebėseną, tąsyk atkreipė dėmesį į paskelbtus klaidinančius AT Civilinių bylų skyriaus pirmininko Č.Jokūbausko teiginius.

Č.Jokūbauskas raštu kreipėsi į Seimą ir pranešė, kad jo, kaip AT Civilinių bylų skyriaus pirmininko, įgaliojimai nėra pasibaigę ir jis šias pareigas turėtų eiti dar 13 metų. Mat jam Seimo pirmininkas 1994 metais įteikęs pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad jis paskirtas iki 2020 metų, taip pat AT statutas sako, kad šio teismo teisėjai ir skyrių pirmininkai skiriami iki 65 metų amžiaus. "Esame teisinė valstybė, todėl Seimas negali nurodyti atleidimo iš pareigų pagrindo, kurio nėra",- laiške Seimui teigė Č.Jokūbauskas.

Santalka teigė, kad tokie aukšto teisminės valdžios pareigūno teiginiai neatitinka tikrovės ir sąmoningai ar nesąmoningai klaidina ir Seimo narius, ir visuomenę.

Pirma, teisėjas Č.Jokūbauskas buvo paskirtas AT Civilinių bylų skyriaus pirmininku vadovaujantis Konstitucija bei 1994 metų Seimo nutarimu. Nei Konstitucija, nei tuo metu galiojęs Teismų įstatymas AT skyriaus pirmininko kadencijos termino nenustatė.

Antra, teisėjo Č.Jokūbausko Seimui pateiktas įstatymų aiškinimas nebuvo galimas, nes teismo pareigūno administraciniai įgaliojimai nesutampa su teisėjo įgaliojimais. Administraciniai vadovo įgaliojimai negali būti absoliučiai tapatinami su teisėjo kadencijos nepertraukiamumu, kaip teisėjo nepriklausomumo garantija.

Taigi Č.Jokūbauskas nepagrįstai rėmėsi pirmojo AT statuto redakcija, kurioje yra nuostata, jog AT teisėjai ir skyrių pirmininkai skiriami iki 65 metų. Ši AT statuto redakcija įsigaliojo nuo 1995 metų gegužės 3 dienos - pusmečiu vėliau, nei paskirtas Č.Jokūbauskas. Pažymėtina, kad tuo metu galiojęs Teismų įstatymas, kuriam AT statutas dėl principinių dalykų negali prieštarauti, AT skyrių pirmininkų įgaliojimų visai nenustatė. Tačiau vėliau Seimas Teismų įstatyme nustatė skyrių pirmininkų rotaciją, įvardydamas konkrečius administracinių įgaliojimų terminus. Skirtingose Teismų įstatymo redakcijose šie terminai kito nuo 9 ir 7 metų.

Taigi remiantis Teismų įstatymu Č.Jokūbausko 9 metų kadencija turėjo būti skaičiuojama nuo 1996 metų birželio 18 dienos. Šiuo Teismų įstatymu pirmą kartą įvesta AT skyriaus pirmininko kadencija, apibrėžta 9 metams. Įstatymas specialiai nenumatė, kaip turi būti skaičiuojamas kadencijos terminas asmenims, kurie jau ėjo tam tikrą laiką skyriaus pirmininko pareigas. Todėl, nesant imperatyvaus sureguliavimo šiuo atžvilgiu, administracinių pareigų kadencija pradedama skaičiuoti nuo to įstatymo, kuriuo nustatytas įgaliojimų laikas, įsigaliojimo dienos. 2002 metais priimta Teismų įstatymo redakcija jau numatė 7 metų skyriaus pirmininko kadenciją, o šio įstatymo įsigaliojimo 6 straipsnis nustatė, kad "iki Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo paskirti bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkai, pirmininkų pavaduotojai, skyrių pirmininkai eina pareigas iki kadencijos, kuriai buvo paskirti, pabaigos". Tai reiškė, kad administraciniai Č.Jokūbausko įgaliojimai buvo saistomi 9 metų terminu, kuris prasidėjo pagal 1996 metų Teismų įstatymą ir kurio tęstinumą įtvirtino nurodytasis 2002 metų įstatymas. Taigi Č.Jokūbausko administraciniai įgaliojimai pasibaigė, suėjus 9 metų terminui, kuris prasidėjo 1996 metais.

AT pirmininkas Vytautas Greičius, vietoj Č.Jokūbausko išdrįsęs pateikti profesoriaus Valentino Mikelėno kandidatūrą į AT Civilinių bylų skyriaus pirmininkus, pelnė amžiną prezidento Valdo Adamkaus ir teisininkų klano nemalonę. Egidijaus Kūrio vadovaujamas Konstitucinis Teismas skubiai atėmė iš AT pirmininko teisę net siūlyti prezidentui AT skyrių pirmininkus. V.Greičius, prieš keisdamas Č.Jokūbauską, privalėjo išsiaiškinti, kieno jis kaimynas. Paties Prano Kūrio, Egidijaus Kūrio tėvo.

Renesanso žmogus Kūris

Lietuvos SSR teisingumo ministras (1977-1990 m.), vienintelis iš sovietinių okupacinės valdžios ministrų tapęs pirmosios Lietuvos Vyriausybės po Nepriklausomybės atkūrimo nariu - pirmuoju teisingumo ministru, Lietuvos valstybės delegacijos narys deryboms su SSRS, nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Belgijoje, Liuksemburge ir Olandijoje (1992-1994 m.), Lietuvos AT teisėjas ir šio teismo pirmininkas (nuo 1994 m. gruodžio iki 1998 m. spalio mėn.), Lietuvos teisėjų tarybos pirmininkas (1995 m.), Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas, išbuvęs 2 kadencijas (nuo 1994 m. birželio mėnesio iki 2004 m.), Europos Teisingumo Teismo teisėjas (nuo 2004 m. gegužės 11 d.). Tai toli gražu ne visa P.Kūrio biografija.

"P.Kūris - tai pavyzdys, kaip ne tik gabumai, bet ir ilgas, kruopštus, sunkus darbas sukuria didį žmogų. Ne tik puikų savo srities specialistą, bet ir įvairiapusišką asmenybę - tokią, kokios dažnai vadinamos "Renesanso žmonėmis". Jo veikloje telpa net keletas idealų: idealus mokslininkas, idealus praktikas ir idealus pedagogas - švietėjas, - rašoma jo kolegų atsiliepimuose. - Štai jau per keturiasdešimt metų P.Kūrio vardas puošia monografijas ir kitus mokslo darbus, jo pavardė neištrinamai įrašyta į Lietuvos žygio į Nepriklausomybę ir dramatiškiausią kovos laikotarpį - 1990-1991 m."

Pats P.Kūris retose savo kalbose prisipažįsta, kad jam "dirbant tarptautinėse teismų institucijose teko girdėti ne apie vieną politinį skandalą bei politinės korupcijos atvejį", tačiau kaip teisėjas norėdamas išlikti nešališkas negalįs komentuoti bei vertinti "lietuviškųjų įvykių".

Neginčijami P.Kūrio nuopelnai ir monografijos užgožia teisingumo ministro veiklą beteisėje sovietinėje tautų belangėje, kurioje buvo trypiamos žmogaus teisės. Kas beprisimins pirmuosius teorinius darbus - "Efektyvi kova su liaudies turto grobstymu", "Aš - Tarybų Sąjungos pilietis", "Auklėti įsitikinusius kovotojus už komunizmą" ir kt.

Kas beprisimins ir pirmųjų nepriklausomų teismų reformos želmenis. 1992 metais į valdžią grįžusi sovietinė nomenklatūra siekė suformuoti teismus, jų vadovais paskirti sau lojalius asmenis. Buvo panaikintas AT ir iš naujo paskirti jo teisėjai bei teismo pirmininkas. Pirmiausia atsikratyta LDDP daugumai nepalankiaus tuomečio AT pirmininko Mindaugo Lošio, vietoj jo paskirtas buvęs žymus TSKP veikėjas, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto narys, sovietinis teisingumo ministras Pranas Kūris - tikrasis dabartinės visiškai degradavusios Lietuvos teismų sistemos architektas ir krikštatėvis. P.Kūris galėjo baigti tai, ką buvo pradėjęs K.Prunskienės Vyriausybėje. Situacija buvo itin palanki, nes prezidentu tapo Algirdas Brazauskas, jo patarėju teisės klausimais - Rimas Andrikis. 1995 metais prezidentui patarinėti teisės klausimais ėmė tuomečio teisingumo ministro Jono Prapiesčio padėjėjas Armanas Ambramavičius. Seimo pirmininkas buvo Česlovas Juršėnas, kuris itin glaudžiai susijęs su Kūrių šeima.

Kas beprisimins kontroversiškai vertinamą laikiną moratoriumą Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo aktui "Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo", dėl kurio tuometė Vyriausybė buvo kaltinama netgi išdavyste?

"Atmetu visus nepagrįstus kaltinimus. Praėjus daugeliui metų moratoriumą vertinu kaip sumanų diplomatinį manevrą realios nepriklausomybės link. Moratoriumas buvo formalus žingsnis, skelbiantis, kad laikinai derybų laikotarpiu sustabdomi veiksmai, kylantys iš Nepriklausomybės Akto įgyvendinimo, o Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės statusas nesikeičia. Teksto projektas buvo parengtas tuometinio teisingumo ministro prof. P.Kūrio, o jo autorystė vėliau nesąžiningai, neteisingai buvo prisegta man. Kodėl? Aišku - siekiant nusmukdyti autoritetą ir pasitikėjimą", - gana netikėtai nuskamba pernykštis K.Prunskienės liudijimas.

Bičiulių bičiuliai

Trys, regis, skirtingos ir mažai kuo susijusios trijų teisėjų istorijos. Tris teisingumo šviesulius sieja naujai statomas tiltas per Meros upę, mokesčių mokėtojams kainuosiantis per 2,5 mln. litų. Gal ir nesietų, jei tas tiltas, nugriovus buvusį, nevestų vien tik į teisingumo tarnų sodybvietes. Nes toliau - gūdus Gelednios miškas, pasienio teritorija.

K.Ramelis, kaip ir kiti koncesijos dalyviai, neigiantis bet kokias sąsajas ar įtakas Lietuvos automobilių kelių direkcijai, teigęs, kad jį visiškai tenkinusi ir ankstesnio tilto būklė, LŽ siūlė aiškintis su Krašto apsaugos ministerija. Esą tiltas gali būti pritaikomas karinėms pasienio su Baltarusija reikmėms. Suprask - vos ne pirmoji gynybos linija, o karinei technikai reikia tvirto tilto. Gal baltarusių tankams?

Tačiau šiuos asmenis sieja ne tik tiltas. K.Ramelį su Švenčionių rajono, derinusio ir iniciavusio tilto statybas, vicemeru Vaidotu Prunskumi sieja šio mamos K.Prunskienės ir partinis valstiečių liaudininkų ryšys.

Tarp artimų socialdemokratų garbės pirmininko A.Brazausko bičiulių - ir bendrapartietis šio krašto išeivis Č.Juršėnas bei garsus teisininkas P.Kūris. A.Brazausko įtakos Panevėžio kelininkams, vykdantiems užsakymą, seniai net nebandoma slėpti.

Apie tiltų statybas dar 1896 metais savo satyroje, kuri yra savotiškas korupcijos vadovėlis, rašė Vincas Kudirka. Tiesa, jis šaipėsi iš "maskoliškų deržimordų". Po šimtmečio tiltus jau stato lietuviškosios...


"Stiprus buvau. Nereikėjo niekad nė taisyt mane. Ir kasžin, kaip ilgai būčiau laikęs be taisymo, kad ne maskolių činovninkai. Tai da ypatingi sutvėrimai - tegul juos lytis! Girtuokliai neišpasakyti: pila ir pila, o degtinė vis nubėga - tarytum štai nuo manęs vanduo belyjant. O kaip užkeiks, tai net per mano balkius drebulys pereina, nors maskoliškos kalbos nesuprantu. Labiausiai vienok linkę prie vagystės viešo skatiko - tą dalyką, galima sakyt, įvedė į sakramentus. Juk ir ant manęs uždirbo ir tik man sveikatą atėmė. Kad jie iš muito nieko nelaimėtų, bjaurybės!

Vaikštinėjo sykį po mane paviečio viršininkas Kopeikoliubovas ir paviečio inžinierius Nikčemnickis.

- Žinote ką, Boleslavai Stanislavovičiau, - tarė staiga viršininkas, - ar negalima būtų pataisyt šitą tiltą?

- Susimildami, Terefilijau Dulovičiau! Juk tiltas sveikas, drūtas, - atsakė inžinierius da nesusiprasdamas.

- Na, už consilium daktarai paima kad ir nuo sveiko, jeigu tik norėtų gydytis.

- Aa! Dabar suprantu... Gerai...

Ką juodu tarėsi toliau, nė negirdėjau.

Visi mano plyšiai šypsojosi, kad mane paketino taisyt. Mane taisyt!"

Iš V.Kudirkos "Lietuvos tilto atsiminimų", 1896 m.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"