TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Tu esi mano, Benai

2011 04 27 0:00
Birutės Jonuškaitės nuotrauka

Ištrauka iš spaudai rengiamos rašytojo Vytauto BUBNIO portretų eskizų knygos.

Retsykiais spaudos kioske nusiperku vieną ar kitą laikraštį. Tą kartą akys užkliuvo už "Lietuvos ryto". Parsinešęs paprastai skaityti neskubu, kad pusdieniui ar visai dienai nuotaikos nesugadintų žiaurybės, savižudybės ar "nusikalstamo pasaulio autoritetai". Priešpiete pagaliau atsiverčiau pirmąjį lapą: "Šešiolikmečių maištas vertė nervintis ir KGB seklius". Autorė - Rūta Oginskaitė, žinoma žurnalistė, teatro kritikė. Permetu akimis straipsnio pradžią. Lyg ir nieko tokio, atsargiai pamanau: ar tik ne senų istorijų gromuliojimas? Staiga užgriebiu - iš Ypatingojo archyvo žurnalistė ištraukusi pluoštą dokumentų apie 1967 metų maištinguosius šešiolikmečius, apie garsiojo bardo Vytauto Kernagio jaunystės dienas. Skaitau neatsiplėšdamas, galvoje vis labiau ima siautėti šauktukai ir klaustukai. Juk tiek daug man žinoma iš andainykščių metų ir tiek daug nauja.

Nepriklausomybės pradžioje keletas didžių patriotų per televiziją ir spaudoje metė kaltinimą vienam mūsų iškiliam rašytojui, kad jis prieš keturiasdešimt ar daugiau metų sukūrė jaunimo problemas užkabinančią apysaką, esą pasiremdamas iš KGB gauta medžiaga. Tai buvo ne koks balandžio pirmosios pokštas, bet aiškus noras įgelti, smogti į paširdžius. Be abejo, turėtas ir politinis tikslas. Todėl dabar, prarijęs porą laikraščio puslapių apie Vilniaus 23-iosios vidurinės mokyklos maištininkus, pamaniau: ar neatsiras, kas prisimins "Arberoną" ir pareikš, kad Vytautas Bubnys palaikė ryšius su sovietiniu saugumu, nes iš kur jis galėjo žinoti, kas dėjosi toje Vilniaus vidurinėje. Ne, neišlindo Pilypas iš kanapių, vis dėlto nebe tie laikai.

Nedelsdamas noriu atversti savo kortas. 1967-ųjų rudenį prilipau prie "Arberono" rankraščio. Sumanymą ir pačią medžiagą pasiūlė kasdienė tikrovė. Jau ne vienus metus dirbau "Moksleivio" redaktoriumi, buvau perskaitęs krūvas "žalio" jaunimėlio laiškų apie melą, apgaulę mokyklose, šeimose. Vienus jų spausdindavome, kitų nedrįsdavome. Važinėjau po Lietuvą, lankiausi miestų ir rajonų vidurinėse, iš pirmų lūpų girdėjau, kuo jaunimėlis gyvena, kuo kvėpuoja, kas dusina juos ir verčia protestuoti. Pamažu kaupėsi medžiaga, į mane smelkėsi kitų gyvenimai, atgimė paties mokykliniai metai, mintyse klostėsi būsimos apysakos personažai. Juos vis aiškiau ėmiau matyti, netgi girdėjau jų balsus, stengiausi įsisprausti į kiekvieno kailį, bandžiau įsivaizduoti, kaip aš pats pasielgčiau vienu ar kitu atveju. Lapkričio pabaigoje padėjau rankraštyje paskutinį tašką. Taigi - apie moksleivius, nesitaikstančius su kasdieniu protų mulkinimu, tėvų dviveidyste, mokyklų vadovų pamokslavimu, baime, kad tik ko nors nenutiktų, o jeigu kas suspurdėtų - kad kalbos nenueitų už mokyklos sienų.

Perskaitęs minėtą R.Oginskaitės straipsnį, iš tiesų kiek sutrikau: juk visa, kas tuo metu dėjosi Vilniaus 23-iojoje vidurinėje, labai artima mano apysakai.

Bent kiek palyginsiu. V.Kernagis su grupele bendraamžių sumano leisti laikraštėlį, kuriame galėtų išsakyti, kas juo slegia. Mano dešimtokų ketvertukas per klasės komjaunimo susirinkimą per rankas paleidžia du lapus su laikraščio pavadinimu "Arberonas" (tai jų vardų pirmųjų dviejų raidžių suma). Prie pavadinimo data: 1967 m. rugsėjis, Nr. 2.

Drįstu pacituoti keletą trumpų mokinių įrašų.

Laikraštėlyje pateiktas bendras klausimas: "Ką dabar galvoji?" Primenu: ką galvoji per komjaunimo susirinkimą? Atsakymai:

"Nesileisk puolamas, bet pulk pats, vadovaudamasis viena mintim: tu vykdai aukščiau stovinčiųjų ir neklystančiųjų nurodymus". (Tai apie kovingą klasės komjaunimo sekretorę, trokštančią būti pastebima).

"Kadaise bobutė pasakojo, kad kartą Kristus įėjęs į šventyklą ir radęs prekiaujančius, žodžiu, turgų. Paėmęs lazdą ir išvaikęs. Kad taip man dabar lazdą."

"Susuko vidurius. Nežinau, ar užteks jėgų išlaukti, kol susirinkimas pasibaigs."

Ir dar kiek platesnis atsakymas, pasirašytas slapyvardžiu "Serijinis".

"Galvoju, kaip mes tapome komjaunuoliais. Juk visi esame serijinės gamybos. Visa klasė užpildėme anketas, iškalėme keletą sakinių iš įstatų. Mus sveikino, mums sakė kalbas, ir mūsų sąmoningumo pavyzdžiu siūlė pasekti kitoms klasėms. O grįždami namo sulindom į tamsią tarpuvartę, išmaukėme tris butelius vyno - "ta proga", ir susimušėm. Klasės vadovė viską užglostė, kad tik niekas nesužinotų."

Laikraštėlis nugvelbiamas, nunešamas mokyklos direktorei ir pasakoma, kas jo sumanytojas.

Noriu priminti dar vieną "arberoniečių" sąšauką su V.Kernagio ir jo bičiulių nuostatomis.

R.Oginskaitė iš KGB popierių cituoja, kad V.Kernagis per istorijos pamoką pasakęs, jog "reikia daugiau mokytis Lietuvos istoriją, o ne Sovietų Sąjungos..." Mano apysakoje vienas iš ketveriukės, Naglis, per istorijos pamoką klausia: "Ar yra tokia... senovės Lietuvos istorija?" Mokytoja primena, kad septintoje klasėje turėję keletą pamokų iš Lietuvos senosios istorijos. Naglis nustemba: "Ir viskas?!" Mokytoja: "Kas tai? Kaip tai reikia suprasti? Prašau be jokių provokacinių klausimų..." Šitą scenelę prisiminęs šešiolikmetis Arūnas pagalvoja: "Kažin kuriais metais buvo įkurtas Vilnius?"

"Arberono" rankraštį po mėnesio kito atidaviau žurnalui "Nemunas". Neilgai trukus (žinoma, po sunkių svarstymų) jis buvo išspausdintas ir paplito 80 000 tiražu. Moksleivija apysaką stvarstė negalėdama pasidalinti. O kai kuriose mokyklose, išplėšę žurnalo lapus su "Arberonu", sukabindavo į vieną pluoštą, taip pasidarydami savotišką knygą, ir skolino draugams "vienai dienai ir vienai nakčiai". Kitais metais smarkiai raukydamasi ją išleido "Vagos" leidykla. Praėjus pusmečiui man paskambina kino režisierius Algirdas Araminas ir išdėsto: kino studijoje nutarta "Arberoną" ekranizuoti. Jau įtraukta ir į planą. Ar nesutikčiau parašyti scenarijų? Žinia, be abejo, mane nudžiugino, tačiau ilgai nesvarstydamas atsakiau: "Ne, ne, negalėsiu, nes šiuo metu sėdžiu prie naujo romano rankraščio". Scenarijaus ėmėsi pats A.Araminas, vėliau į pagalbą pasikvietė puikų prozininką Icchoką Merą. Man neparodė. Dar kitais metais visu greičiu pradėjo suktis filmo gamybos mašina. Neištvėręs skambinu A.Araminui ir domiuosi, kaip sekasi, kokie aktoriai kuria vaidmenis. Režisierius pamini scenos meistrus: Moniką Mironaitę, Rūtą Staliliūnaitę, Gediminą Karką, Juozą Budraitį... Dar būrelis jaunimėlio. "Ar ištemps jie?" - klausiu. "Būk ramus, ne iš gatvės kokie. Vienas - Karkos sūnus Andrius, kitas - aktorių Kernagių sūnus... Komanda tvirta, ištemps." "Kai baigsit filmuoti, pakvieskit į peržiūrą", - užsiminiau. "Būtinai", - pažadėjo. Tačiau peržiūra įvyko be manęs. Pamiršo? Nemanau. Pasižiūrėjau "Mažą išpažintį", kai ji pasirodė ekranuose. Žiūrovai, ypač jaunimas, plūste plūdo. Nors juosta buvo rodoma visuose Vilniaus kino teatruose - jų turėjome ar ne keturiolika - vakarais patekti į sales būdavo keblu, nes trūkdavo bilietų.

Koks buvo mano pirmasis įspūdis? Žavėjo vyresniųjų aktorių vaidyba. Iš jaunosios kartos išskyriau ne pagrindinio vaidmens atlikėją Karką jaunesnįjį, bet antraeilį personažą V.Kernagį, tvirtą, ryžtingą, filme dainavusį ne mano eiliuotus tekstelius iš apysakos, bet kitus - vėliau sužinosiu, savo sukurtus. Už širdies griebė, kai sodriu balsu, energingai braukydamas per stygas, su neslepiamu niršuliu, net įtampa traukė: "O kelias bėga,/O kelias dulka,/Ką susitiksim,/Laimę ar kulką?"

Kas filme kliuvo man, apysakos autoriui? Raukiausi, kad gerokai apglaistyti aštriausi prasminiai kampai. Tos pačios tikrovės, su kuria jaunimas nesitaikstė, prieš kurią kilo. Sakysim, tėvo paveikslas (G.Karka). Apysakoje jis prisitaikėlis, begėdiškai heroizuojantis tarybinių partizanų nuopelnus, komunistine dvasia bandantis auklėti sūnų Arūną. Ne be reikalo Arūnas jam atkerta: "Jūs tą savo teisybę kartais taip nuvalkiojat, kad norisi ausis užsikimšti". O filme tėvas - tvirtas teigiamas herojus, nulipdytas pagal socialistinio realizmo kanonus, kad net neaišku, kodėl žmona neištvėrė jo "prisiminimų" ir palikusi išėjo.

Kad filmo veiksmo vieta tapo Klaipėda (apysakoje - Vilnius), man nekliuvo, tai minčiai aš buvau pritaręs, viską išpirko V.Kernagio suvaidintas Beno personažas - laisvas kaip jūros vėjas, su jaunatviškais užmojais, romantiškas, staigus, sunkiai nuspėjamas.

Tuometis žurnalas "Kinas" išspausdino gana įdomią medžiagą apie "Mažą išpažintį". Ne kokį straipsnį, recenziją, bet pokalbį su vyresnių klasių moksleiviais, tiksliau - režisieriaus A.Aramino atsakymus į jų klausimus. Buvo akivaizdu, kaip jaunimas jį, režisierių ir scenarijaus bendraautorį spaudė dėl nutolimo nuo apysakos medžiagos. Mat filme, pavyzdžiui, nė užuominos nelikę, kad už mokinių uždirbtus pinigus mokyklos direktorė, žadėjusi nupirkti džiazo instrumentus, įtaiso keliasdešimt raudonų vėliavų, o kai moksleiviai per "didžiąsias šventes" su jomis varomi pro valdžios tribūną, niekas iš jų nesušunka "valio". Nutylėtos ir draugo laidotuvės, kuriose klasei draudžiama dalyvauti, nes ten būsiąs kunigas. Ir mokinių laikraštėlis gerokai nudailintas, ne toks, kaip apysakoje. Ką galėjo atsakyti režisierius? Atskleisti, kad pati didžiausia kaltė ne jo, bet cenzorių, akylų Maskvos kontrolierių? A.Araminui teko išsisukinėti kaip mokinukui prieš jaunus tardytojus. Praeis kažkiek metų ir pats A.Araminas man užsimins, kad "Mažos išpažinties" aptarimą norėta surengti Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje, kurioje kaip tik buvo mokęsis V.Kernagis, bet direktorė nesutikusi. Kai režisierius priminęs, kad V.Kernagis buvęs jų mokinys, direktorė atsakiusi: "Kad buvo, tai taip, bet baigė jis ne mūsų mokyklą..."

"Maža išpažintis" apkeliavo visą Tarybų Sąjungą. Drauge su filmu ją apkeliavo ir V.Kernagis. Susilaukė milijonų žiūrovų.

Su V.Kernagiu susipažinau gan pavėluotai. Nei aš jo ieškojau, nei jis manęs pasigedo. Nors su Aleksandru Kernagiu, jo tėvu, vienu metu buvome neblogai suartėję. Atsitiko taip, kad abu tapome išrinktaisiais funkcionieriais: aš Rašytojų sąjungoje, jis - Valstybiniame akademiniame dramos teatre. Kai tik sukviesdavo į kokį pasitarimą, susėsdavom šalimais ir viena ausim klausydavomės vadukų išminties, kita - kaimyno pastabų, pasipasakojimų iš savo kiemo. Išėję į gatvę patraukdavome koja kojon. "Maža išpažintis" jau buvo smarkiai nutolusi, bet sykį aš jam priminiau Vytauto vaidmenį, pasidžiaugiau jo įtaigiomis dainomis, meistrišku jų atlikimu. Paklausiau: gal kartais vėliau jis vaidino ir kituose filmuose, tik aš nepastebėjau. Aleksandras tiek pasakė: "Ne sykį buvo kviečiamas filmuotis, bet atsisakė. Smarkus vyras, subrendo kaip reikiant, daug dirba, - įsileido pasakoti. - Nelabai jam kas pasakys ar patars, viską sprendžia savo galva. Toksai buvo visąlaik. Kažkada ir rūpesčių dėl jo turėjom. Bet mudu su žmona, galiu pasakyt, jo ir nevairavome. Kai paėmė gitarą į rankas, iki šiol nesiskiria. Ir gerai. Kažkada buvo prikepęs prie Brodo. - Ir paaiškino, ko tada tikrai nesupratau. - Lenino prospektą taip vadino, su draugeliais." - "Brodas?" - vis viena stebėjausi tuo žodžiu. "Brodas" - pakartojo ir tęsė: - Nežinau, gal nuo rusiško žodžio "broditj", o gal nuo lietuviško "bradas". Taigi dar šešiolikmetis braidė, braidė, kol įklimpo". Ir ištiesė man ranką: "Lik sveikas, aš čia suku".

Tai ir viskas, ką tėvas išklojo apie sūnaus braidymus: įklimpo. Giliai įklimpo, kad "savo noru" teko iš mokyklos trauktis.

Su pačiu Vytautu susitikimas buvo visiškai netikėtas. Jaunimo teatre per spektaklio "Pirosmani, Pirosmani" pertrauką bufete pasiimu puodelį kavos, dairausi, kur galėčiau prisėsti. Visos kėdės užimtos. Pagaliau pastebiu - prie lango trys vyrai ir viena vietelė laisva. "Ar negalėčiau įsitaisyti šalimais?" Tik dabar atpažįstu vieną iš trijulės - Vytautas. Buvau jį matęs iš arti per "Mažos išpažinties" premjerą "Vilniaus" kino teatre. Prisėsti pasiūlo apskritaveidis jo draugas. Sėdim. Jie sau aptarinėja spektaklį. Vytautas kritiškai "pavaro", jo bičiuliai irgi. Knieti įsikišti ir pasakyti, kad dar tik pirma dalis ir visai vykusi, bet susituriu. Sriūbčioju kavą, jie kilnoja gruziniško konjako taures. O kai prityla, neiškenčiu, nes gali nepasitaikyti kitos progos. Palinkęs prie Vytauto, prisistatau jam vienam, kad esu "Arberono" autorius. Jis įdėmiai pasižiūri, kiek suraukia kaktą ir, kaip sakoma, nei šypt, nei krypt. Sakau, iš filmo "Maža išpažintis" aš patį atpažinau. "Seni laikai", - abejingai prataria. Matau, aš jam, ko gero, tuščia vieta, o jis yra jis. Vis dėlto paklausiu: "Ar neerzino, kad filme gerokai iškreipta apysakos tiesa?" "Aš jos net neskaičiau. Pats buvau kai ką patyręs ir man to pakako". Nuskambėjo trečiasis skambutis, pakilome.

Pasijutau gana nesmagiai, o vėliau visą bėdą suverčiau ne Vytautui, bet jo kartai, jauniems menininkams, kurie vis labiau linko dygiais žvilgsniais smaigstyti vyresniuosius.

Vis dėlto po ilgoko laiko išmušė valanda, kai pajutau V.Kernagiui didžiulę simpatiją ir kaip kūrėjui, ir kaip asmenybei. Galima sakyti, per vieną akimirką. Tai buvo Nidoje, poilsiavau tuo metu, kai Vytautas buvo surengęs festivalį "Benai, plaukiam, į Nidą". Nueinu pasiklausyti koncerto tą valandą, kai jis turi prasidėti, atsistoju prie tako, o tuo taku, lyg tyčia, artėja Vytautas. Aš jam linkteliu, jis pastebi, sulėtina žingsnį. "Jūsų, rašytojau, Benas man visą laiką va čia sėdi". Ir prispaudė tvirtą vyrišką ranką sau prie krūtinės. Bet man to pakako.

Dar po kelerių metų Nidoje patraukiu plačiu taku pro savivaldybę. Apie tai esu užsiminęs knygoje "Tolimi artimi", tad labai trumpai. "Šlovės take" šalia kitų bardų autografų ant betono išvystu: KERNAGIS VYTAUTAS BENAS. Minutę kitą neatplėšiu akių. Benas... Mano Benas.

Apie Vytauto ligą išgirdau per televiziją. Ta žinia pašiurpino Lietuvą. Tikėjome - paveiks. Deja, iškeliavo.

Kai prieš trejetą metų man buvo pasiūlyta "Arberoną" parengti šeštai laidai, perskaičiau apysaką nuo pirmo iki paskutinio puslapio, bet tekste nieko nepakeičiau. Kodėl turėčiau ką nors išbraukti ar pridėti? Tuo labiau taisinėti Beną - paaštrinti jo mintis, sušiandieninti? Ne, ne. Tik pačioje pradžioje užrašiau: "Vytauto Kernagio atminimui". Ir dar pageidavau, kad knygą papuoštų nuotraukos iš "Mažos išpažinties" ir kad būtų įdėtas V.Kernagio atvaizdas su gitara rankose.

Netrukus pasiekė žinia, kad Nidoje bus atidengtas paminklas Bardui - vieninteliam, tikram. Spauda rašė: jis bus atplukdytas vandens keliais ("Benai, plaukiam į Nidą"). Kai nuvykau, paaiškėjo, kad iškilmės jau įvykusios. Šaukštai po pietų? Visai ne. Nesu šurmulio, minios, proginių kalbų mėgėjas, tad per daug nesigailėjau pavėlavęs. Svarbiausia pabūti šalia, išvysti jį, mintyse išgirsti jo gitaros skambesį, jo nepakartojamą balsą.

Prie paminklo nepuolu, iš tolo žvelgiu į Vytautą, o jis - į marių tolumas. Vienas kitas poilsiautojas prapėdina pro šalį, atklega būrelis turistų, jų dar reta, birželio pati pradžia, oras vėsus. Šitie - vokiečiai, visi senjorai. Paminklas juos sudomina. Nėra abejonės, atvykėliams jis nieko nesako, jie išsirikiuoja nusifotografuoti. Ir pritūpę, ir apsikabinę. Tada vienas seniokas ranka apglėbia Benui pečius, kitas alkūnę įremia jam į galvą, juokauja patenkinti. Kai nutolsta, aš nedrąsiai prisiartinu ir pusbalsiu tariu tarsi gyvam: "Sveikas, Benai". Įsižiūriu į jaudinantį skulptoriaus Romo Kvinto kūrinį, tokį tikrą, nesumodernintą. Bardas sėdi savo įprasta poza, užmetęs koją ant kojos, apglėbęs mylimą gitarą, atlošęs galvą. Kaip ir per koncertus, kaip ir "Mažoje išpažintyje". Prisėdu ant suolelio greta, žvelgiu jam į veidą, paskui nukreipiu akis tenai, kur įbestas Vytauto žvilgsnis. Ne marių bangose jis skęsta, bet viršum jų plaukia. Ir išgirstu: "Išeisim tyliai / Ir būsim vėlės, / Nieks nesidžiaugs, neliūdės. / Ir niekas nepaklaus - kodėl?"

Benai, sušnibždu, aš girdžiu tave, girdžiu. Tu dainuok, Benai.

Labai atsargiai, prisiversdamas paliečiu jo petį. Metalo šaltis nusvilina.

Atsisveikindamas sakau: "- Tu esi mano, Benai."

2009

***

Pernai spalio vidury susirengiu į polikliniką, ankstų rytą leidžiuosi laiptais ir prie pašto dėžučių sutinku malonų pažįstamą Algirdą M., kuris išnešioja "Lietuvos žinias", "Respubliką", gal dar ką nors. Jis mane prisimena nuo Kauno laikų, kai gyvenome Žaliakalnio ilgame name. Algirdas už mane gerokai jaunesnis, retsykiais susidūrę šnektelim. Tad ir šį kartą: "Vytautai, noriu paklausti, ar teko Nidoje matyti paminklą V.Kernagiui?" Prisipažįstu - pernai. O jis: "Tai buvo pernai. O šiemet rugpjūčio mėnesį buvau ir išsižiojau: paminklas perkeltas kiton vieton." Nustembu: nei girdėjau, nei skaičiau. "Buvo, kaip žinot, prie pat marių ir žvelgė į marias, dabar gerokai patrauktas priešingon skvero pusėn ir žiūri į "Draugystės" sanatoriją. Kaip patinka?" Sakau, visai nepatinka. "To tik betrūko, kad V.Kernagis spoksotų į sanatoriją. Tiesa, šalia restoranas. Gražu? Kam neįtiko, kieno toks projektas?" Pasvarstome kiek, bet aš turiu skubėti, vėluoju, o Algirdas dar: "Vytautai, tai jūsų dėka paminklas V.Kernagiui Nidoje, o ne kur kitur". Išplečiu akis. "Jei ne "Arberonas", jei ne "Maža išpažintis", nebūtų ir "Benai, plaukiam į Nidą"... Aš jau tarpduryje, Algirdo balsas vis dar tvirtina: "Taip, taip..."

Ko pats nepagalvoji, pagalvoja kiti. Gal ir gerai, gal net labai gerai. Vadinasi, Vytautas Kernagis gyvena.

2010

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"