TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ūkininkų turgeliai: kiek kiaulė turi kojų?

2011 07 29 0:00
Petro Malūko nuotrauka

Prieš kelerius metus gimė graži ūkininkų turgelių idėja. Tačiau ar esame tikri, kad šiandien juose perkame tik Lietuvos smulkiųjų ūkininkų produkciją, o ne atsivežtinę ar nupirktą bazėje? Kaip gimė ši graži idėja ir ką turi padaryti ūkininkai bei Vyriausybė, kad ji neišsigimtų? Kokie įstatymai, teisės aktai tai turi užtikrinti?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius, Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) vadovas Vidas Juodsnukis, Žemės ūkio kooperatyvo "Lietuviško ūkio kokybė" (ŽŪK) administratorė Vilma Eimutienė, ūkininkas Romualdas Vaičiukynas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Kaip atsirado ūkininkų turgeliai?

A.Medalinskas. Kaip gimė ūkininkų turgelių idėja?

K.Starkevičius. Mobilūs ūkininkų turgeliai pradėjo veikti 2009 metais, nors dar 2008 metų spalio mėnesį atsirado jų pirmtakas prie Kauno pilies. Šiuo metu Vilniaus regione jų yra 33, Kauno - 12, Marijampolės - 2, Šiaulių - 4, Klaipėdos - 7, Panevėžio - 3, Alytaus - 3, Utenos - 3. Yra žemės ūkio ministro įsakymu patvirtintas Prekybos savos gamybos žemės ūkio ir maisto produktais viešose vietose rekomendacijų aprašas. Anksčiau labai rimta bėda buvo trukdžiai organizuoti gamybą ūkininkų ūkiuose. Dabar šie trukdžiai jau pašalinti.

A.Medalinskas. Per dvidešimt atkurtos valstybės metų ūkininkai negalėjo nieko gaminti savo ūkiuose? Kokia nesąmonė. Kokių buvo trukdžių?

K.Starkevičius. Pateiksiu pieno fermos pavyzdį: tik už 400 m buvo galima statyti tokį cechelį. Įrengti jį pagal šiuolaikinius standartus reikėjo milžiniškų investicijų. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba teigė, kad tai - Briuselio reikalavimai, kitaip negalima. Vadinasi, teoriškai ūkininkas lyg ir galėjo gaminti, bet sąlygos buvo tokios, kad tų kurpaičių smulkus ūkininkas nebūtų galėjęs sunešioti visą gyvenimą.

A.Medalinskas. Iki 2008 metų ir braškių ūkininkas negalėjo auginti?

K.Starkevičius. Žinoma, kad galėjo. Bet nebuvo mobilių turgelių, tad braškes turėjo vežti į turgų ir atiduoti jas kam nors prekiauti. Visos vietos turguje buvo išpirktos. Nuo sovietinių laikų veikė vadinamųjų "targovkių" sistema. Prestižiniuose turgeliuose dirbtinai buvo sudarytas vietų deficitas.

Bet labai svarbu, kad buvo sukurti teisės aktai ir atsirado sąlygos gaminti šią produkciją šalia fermos. Nebereikėjo didelių sąnaudų ir ūkininkai persiorientavo.

V.Juodsnukis. Ir patiems ūkininkams reikėjo daug ką sužinoti, kad nustotų buvę pigios žaliavos tiekėjai ir galėtų patys ją perdirbti bei parduoti. Kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą (ES), užsimezgė ryšiai su tų valstybių ūkininkais, pavyzdžiui, iš danų ūkininkų, pieno ar galvijų fermų savininkų, sužinojome, kad jie iš pieno gamybos gauna tik 30 proc. pajamų, bet jei jį perdirba - dar 30 procentų. O jei sėkmingai parduoda, dar 30 procentų. Tada 10 proc. gali skirti administravimui. Lietuvoje ilgą laiką ūkininkui buvo galima tik gaminti pieną, o perdirbti ir realizuoti - ne. Ir nebuvo politinės valios ką nors keisti. Viską lėmė stambiųjų pieno perdirbėjų interesai, rūpintasi, kad tik jiems būtų pigiai tiekiama žaliava. Smulkūs ūkininkai Lietuvoje nestambėjo, nes neturėjo pajamų. Kooperacija nesiplėtojo. Nebuvo kam to daryti, o procesai buvo dirbtinai stabdomi.

A.Medalinskas. Tai kas padėjo valdžiai praregėti?

K.Starkevičius. Krizė.

V.Juodsnukis. Anksčiau pagal Valstiečių įstatymą ūkius daugiausia steigė buvę žemės ūkio specialistai - agronomai, pirmininkai. Naudodamiesi padėtimi, jie monopolizavo žemės ūkio gamybą. Stambioms perdirbimo įmonėms buvo uždegta žalia šviesa. Jų naudai nukreiptos SAPARD ir kitos programos. Mes prašėme visų valdžių, kad būtų parengtas įstatymas pradedantiems ūkininkams, bet tai iki 2008 metų nebuvo padaryta. Manau, sąmoningai. Pradedantiems ūkininkams skirti įstatymų projektai buvo kišami į stalčius. To pasekmes matome ir šiandien. Ūkis dar itin poliarizuotas. 2 proc. sudaro labai stambūs ūkiai, per 100 hektarų, 98 proc. - smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Tie stambūs ūkiai gavo visą paramą, o smulkiems ir vidutiniams buvo skirta, kas liko. Ir kai kuriuose turguose stovi tų stambių ūkių atstovai, o ne smulkūs ūkininkai.

V.Eimutienė. Neskirstyčiau ūkininkų į stambius ir smulkius, nes visi jie augintojai, gamintojai ir prekiauja turgeliuose. Leidus gamybą, reikėjo postūmio ir iš valstybės institucijų: Maisto ir veterinarijos tarnybos, Mokesčių inspekcijos, kad jos padėtų, paaiškintų ūkininkams, kaip organizuoti gamybą ir prekybą. Ir savivaldybės turėjo įsileisti ūkininkus į viešąsias prekybos vietas. Supratimo ir paramos tikrai sulaukėme.

K.Starkevičius. Taigi visi teisės aktai, leidžiantys ūkininkams prekiauti, buvo. Tik įstatymų lydimieji aktai, kuriuos reguliavo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, to neleido. Štai kur šios situacijos paradoksas.

Mugės ir turgeliai

A.Medalinskas. Tačiau juk ir anksčiau vyko proginės mugės tų pačių turgų teritorijoje, ūkininkai ten prekiavo savo produkcija. Kodėl šios mugės neišsirutuliojo į ūkininkų turgelius arba plėtojosi taip sunkiai?

V.Juodsnukis. Turgeliai ir atsirado iš mugių. Kazimiero mugėse Kaune dalyvaujame gal vienuolika ar dvylika metų. Pamatėme, kad prekiautojui - smulkiam ūkininkui, kepyklėlės savininkui - neužtenka tik dalyvauti mugėje: jam reikia užtikrinti nuolatines sąlygas prekiauti. Dabar ūkininkų turgeliai yra faktiškai tik renginiai. Ten vyksta ir mokymai, kaip prekiauti, kaip paruošti produkciją, kokių reikalavimų privalu laikytis.

V.Eimutienė. Šiandien ūkininkų turgeliai ir teisiškai yra renginiai. Tik daug dažniau ir reguliariau vyksta nei anksčiau.

A.Medalinskas. Kodėl tai yra tik renginys? Juk turgus yra turgus.

V.Juodsnukis. Tokiam turgui, kaip supranta žmonės, mes neturime nuolatinio leidimo. Be to, jam organizuoti reikia ir vandentiekio, ir kanalizacijos, ir elektros įvado, ir papildomos Maisto ir veterinarijos tarnybos priežiūros...

K.Starkevičius. Investicijų taip pat, o ūkininkai jų neturi.

A.Medalinskas. O jeigu šie turgeliai turėtų pastovesnę vietą? Kaip, pavyzdžiui, Vilniuje, Ukmergės gatvėje.

V.Eimutienė. Tai ne ūkininkų turgelis, o tradicinė turgavietė.

V.Juodsnukis. Mes siekiame gauti ir nuolatinę vietą. Eisime tartis su valdžia, gal padės. Ir prekybos centrai siūlo prekiauti šalia jų. Žada net padėti reklama. Aišku, Kaune tikrai reikėtų vienos geros lietuviškų produktų turgavietės.

A.Medalinskas. Ne tik Kaune.

V.Juodsnukis. Lietuvos ūkininkai, ypač daržovių augintojai, buvo priversti prekiauti per urmo bazę. Tai naktinė prekyba: leidžiama įvažiuoti antrą nakties, o aštuntą valandą ūkininkas išvaromas. Tai vyksta ir dabar. Važtaraštis kainuoja šimtą litų. Ir niekas nesukontroliuos, ar ta produkcija lietuviška.

V.Eimutienė. Mus tenkina mobilių turgelių padėtis. Manau, ir žmonėms patogiau pirkti turgelyje prie namų, nei važiuoti į centrinį turgų. Todėl jie ir vadinasi mobilūs turgeliai, nes vyksta skirtingose vietose, arčiau pirkėjų.

A.Medalinskas. Kodėl neprašote atskiros erdvės didžiuosiuose turguose?

V.Eimutienė. Bandėme prekiauti ir tradicinėse turgavietėse, bet ten tokia įvairios kilmės produkcijos gausa, kad ūkininko parduodami produktai "ištirpsta". Be to, lietuviškos ir lenkiškos produkcijos kainos skiriasi, o žmogus į turgų dažniausiai ateina ieškodamas pigesnio produkto.

R.Vaičiukynas. Lenkiškos ir lietuviškos produkcijos kainų skirtumas tikrai didelis. Net iki keturių litų.

V.Eimutienė. O mobiliame turgelyje aišku, kad bus tik lietuviška produkcija. Pirkėjas ateina tiksliai žinodamas, kad nori ūkininko ūkyje užaugino ir pagaminto produkto. Tai mes galime užtikrinti. O mums ramiau prekiauti, pirkėjui pirkti. Dideliame turguje būtų kitaip.

A.Medalinskas. Jūsų turgeliai nedideli. Ar kiekvienas ūkininkas gali ten prekiauti?

V.Eimutienė. Jei ūkininkas nori prekiauti savo užauginta bei pagaminta produkcija ir turi tai įrodančius dokumentus, - gali.

A.Medalinskas. Ar visiems ūkininkams nedideliame turgelyje atsiras vietos?

V.Juodsnukis. Ne visiems, todėl ir tariamės dėl naujų prekybos vietų.

K.Starkevičius. Yra puikių istorinių erdvių, kur anksčiau vyko prekyba. Tai rotušės aikštės miestuose ir miesteliuose. Kauno rotušės aikštė ūkininkų jau laukia. Darykite turgus šeštadieniais ar sekmadieniais. Tai bus įdomu turistams. Tiesa, Kaune negatyvų požiūrį į turgelį lėmė tai, kad Rotušėje vyksta vestuvės.

V.Juodsnukis. Senamiesčio bendruomenė ilgą laiką atsargiai žiūrėjo į turgelio atidarymą Rotušės aikštėje. Dabar jau sutarėme. Vienintelis nesklandumas - siūlo tik penkeriems metams. Tai per trumpas laikas. Vis dėlto prie Kauno pilies atvykę turistai nueina ir į turgelį. Matėme, kad visoje Europoje turgeliai istorinėse vietose yra įprastas dalykas. Ir Krokuvoje, ir Prahoje, ir net Paryžiuje, Eliziejaus laukuose. Bėda, kad Lietuvos savivaldybės nesugeba tinkamai reguliuoti turgelių veiklos ir net kartais daro politinį spaudimą.

V.Eimutienė. O mus palaiko savivaldybės. Ir Kauno, ir Vilniaus.

Kaip atskirti Lietuvos ūkininkų produkciją nuo atvežtinės?

A.Medalinskas. Žmogus ūkininkų turgelyje nori rasti tik gerą Lietuvos ūkininko pagamintą produkciją, bet vis dažniau atsitinka ir kitaip. Nors žmogus yra pasiruošęs už ūkininko produkciją mokėti daugiau nei didžiuosiuose prekybos centruose, jam tenka suabejoti, ar neperka produkcijos, ūkininko įsigytos bazėje ar pargabentos iš kitur.

V.Eimutienė. Kiekvieno turgelio administracija ir organizatoriai turi užtikrinti, kad žmogus žinotų, kur tikrai prekiaujama Lietuvos ūkininkų produkcija. Pavyzdžiui, mūsų organizuojamuose turgeliuose automobilius ir prijuostes ženkliname patentuotu obuolio ženklu su Trispalve, taip pat išduodame leidimus su "obuoliuku". Pagal tai pirkėjas ir gali atsirinkti.

A.Medalinskas. Mačiau ūkininkų turgelyje ir produktų su tautinio paveldo simboliu. Ar tada žmogus irgi gali būti tikras, kad perka lietuvišką produkciją? Tiesiai iš ūkio. Gal tai gali būti laikoma nacionaliniu kokybės ženklu?

K.Starkevičius. Gali. Tautinio paveldo gaminiai, daromi ir parduodami pagal sertifikate nustatytas sąlygas. Tradicijas, receptus...

R.Vaičiukynas. Receptą pateikia gamintojas.

V.Eimutienė. Gaminama pagal senovines technologijas, receptus.

V.Juodsnukis. Šie sertifikatai sutvirtina pasitikėjimą turgeliais, jį gauti sudėtinga. Ūkininkai aprašymus, technologijas turi pateikti prie Žemės ūkio ministerijos veikiančioms kvalifikuotoms komisijoms.

A.Medalinskas. Jei žmogus ūkininkų turgelyje įsigyja prastos produkcijos? Ar viskas palikta tik žmogiškiems santykiams? Ateik, pasakyk tai ūkininkui ir jis duos kitą produktą arba neduos. O gal šiuos santykius reguliuoja ir kokios nors teisės normos, ginančios pirkėjų teises ir turgeliuose?

V.Eimutienė. Pirkėjas turi teisę grįžti pas ūkininką, gali skambinti į Veterinarijos tarnybą, parašyti į mūsų svetainę ar paskambinti. Mes būsime dėkingi už tokią informaciją.

A.Medalinskas. Kalbu ne apie atskirą iniciatyvą, o teisinį reikalavimą, galiojantį visoje Lietuvoje ir visuose ūkininkų turgeliuose. Ar žmogus gali prekiaujančių ūkininkų paprašyti parodyti dokumentą, įrodantį, kad jis tikrai yra ūkininkas, kad ant prekystalio tikrai jo išaugintos braškės ar pagaminta mėsa?

R.Vaičiukynas. Turgelyje, kur prekiaujama mano pagaminta mėsa, konkurencijos nejaučiu, bet negalėčiau tvirtinti, kad taip yra visuose turgeliuose. Žmogus gali pats daug ką suprasti. Jeigu kiaulienos gaminiai natūralūs (sakykime, lašiniai, kumpiai), tai lietuviška produkcija. Bet dešrų, skilandžių neįmanoma technologiškai pagaminti tik iš lietuviškos produkcijos. Kiaulė turi vieną liežuvį, o prekiautojo kioske matome keletą skilandžių. Aišku, kad atsivežė. Aš esu ūkininkas. Prekiauju kiauliena: kumpiais, lašiniais, ausimis... Viena kiaulė turi 4 kojas, o ne 18. Turiu deklaraciją: mano ūkyje auginama 40 kiaulių. Mes su sūnumi turime 42 hektarus žemės ir aš negaliu pagaminti daugiau produkcijos.

V.Juodsnukis. Yra šeimos ūkių, kurie nieko papildomai nepirkdami sugeba prekiauti kiekvieną dieną. Tie, kurie prekiauja nuolat, kasdien, aišku, yra įmonių atstovai arba perka iš jų produkciją, o gal atsiveža ir iš kitur. Tai ne ūkininkai.

V.Eimutienė. Aš prieštaraučiau. Yra tiesiog skirtingo dydžio ūkių.

K.Starkevičius. Iš tikrųjų ir tie didieji yra ūkininkai. Žinau stambių ūkių, kuriuose dirba per 90 žmonių. Jie gamina ir kiaulieną, ir jautieną, ir kepa bandeles... Tačiau blogai, kai gerbiamą ūkininko vardą bando pasisavinti prekybininkai. Kai kuriose ūkininkų turgavietėse ūkininkų nėra nė kvapo. Ūkininko išrūkyti lašiniai dar kvepia dūmu, o pramoniniai ne.

Ar jaučia ūkininkai konkurenciją su lenkiška bei bazių produkcija?

A.Medalinskas. Ar graži ūkininkų turgelių idėja neišsigims, jeigu dabar ūkininkų turgeliuose neretai prekiaujama tais pačiais gaminiais, kaip ir prekybos centruose. Žmonės tiki, kad perka produktus tiesiai iš ūkininkų, iš pirmųjų rankų, o dažnai yra visai kitaip. Ar nematote čia žmonių apgaulės?

K.Starkevičius. Galima pasakyti ir taip. Stambūs ūkininkai tikrai prekiauja dideliu mastu: ir prekybos centruose, ir turgeliuose, o smulkūs gali tik turgeliuose. Ir žmogus neretai nori pirkti būtent smulkaus ūkininko produkcijos.

R.Vaičiukynas. O mes negalime patekti į prekybos tinklą. Turime šimtą, du šimtus kilogramų savaitei.

V.Juodsnukis. Mūsų ūkininkai privalo turėti dokumentus, rodančius, kad ši produkcija yra smulkiųjų Lietuvos ūkininkų. Sudarėme sutartį su savivaldybe ir patys esame atsakingi už tvarką ir už produkciją savo turgeliuose. Joks turgelio administratorius negali patikrinti visų ūkininkų, prekiaujančių jo turgelyje. Todėl, pavyzdžiui, mes, LŠŪS, sudarėme dvišalę sutartį su kiekvienu prekiautoju ir už jo parduodamą produkciją esame atsakingi. O į LŠŪS gali įstoti ne bet kas. Tik šeimos ūkininkas.

A.Medalinskas. Bet ir šeimos ūkininkas gali susigundyti nusipirkti papildomai produkcijos bazėse ar Lenkijoje ir gauti papildomo pelno, apgaudamas žmones.

V.Juodsnukis. Tikriname ūkininko pažymėjimą. Jeigu ūkis nėra įregistruotas (žmogus turi 10, 15 arų, šiltnamius, daržą), mes ir jiems sudarome galimybę prekiauti, nes jie yra pagrindiniai tikros lietuviškos produkcijos, vaisių ir daržovių, tiekėjai. Jie pristato pažymas iš seniūnijų, sodų bendrijų. Mes važiuojame ir patikriname, ar jie iš tiesų yra sodininkai. Stambiesiems ūkininkams niekada nebuvo problemų realizuojant savo produkciją: jie ją galėjo parduoti ir per didžiuosius prekybos centrus, ir per bazes. Ir mobiliuose turgeliuose matome ne tik mūsų ūkininkų produkciją. Ten daug žemės ūkio bendrovių produkcijos.

V.Eimutienė. Aš ir vėl turiu pasakyti, kad nesutinku su tokiu aiškinimu. ŽŪK "Lietuviško ūkio kokybė" organizuojamuose turgeliuose yra tik ūkininkų produkcija ir ūkininkai taip pat kontroliuoja vienas kitą. Be to, yra dokumentai, įrodantys produkcijos kilmę: atėjęs pirkti žmogus gali pamatyti mūsų obuolį, ūkininko pažymėjimą, pasėlių deklaraciją, veterinarijos leidimą...

A.Medalinskas. O kaip yra su lenkiškos produkcijos perpardavinėtojais?

V.Juodsnukis. Bandė ir į mūsų turgelį suvažiuoti tariami ūkininkai, kurių produkcija buvo lenkiška. Mes tokių neįsileidžiame. Kontrolė vyksta dviem etapais. Pirmąjį etapą įvykdo patys vartotojai: mes organizuojame susirinkimus, į kuriuos kviečiame ir vartotojus, skatiname kalbėti, diskutuoti, parodyti tuos, kurie galbūt prekiauja lenkiška produkcija, o kas ir produkcija iš bazių. Bet jaučiame Maisto ir veterinarijos tarnybos, Darbo inspekcijos, Mokesčių inspekcijos tikrinimus... Šį mėnesį kiekvieną purtė.

A.Medalinskas. Ar reikalingas valstybės institucijų įsikišimas, norint sudėlioti visus taškus? Gal nepakanka tik ūkininkų iniciatyvos? Galbūt šalies mastu reikėtų teisinių normatyvų, kuriuos atitinkantys ūkininkai gautų tą obuolį ar kitokį ženklą, rodantį, kad tai tikrai kokybiška Lietuvos ūkininko produkcija. Gal galėtų būti mažas ir didelis obuolys, kad žmogus žinotų, ką perka, - stambaus ar smulkaus ūkininko produkciją. Dabar situacija primena vaikščiojimą užrištomis akimis.

K.Starkevičius. Nesutikčiau su tuo papildomu biurokratizmo įvedimu.

A.Medalinskas. Tai ne biurokratizmas, o didesnis aiškumas pirkėjams.

K.Starkevičius. Teisinių normų pakanka. Reguliavimas yra labai aiškus.

A.Medalinskas. Ar ūkininko sertifikate parašyta, kokią veiklą jis ar ji vykdo.

K.Starkevičius. Ten yra parašyta, pavyzdžiui, ekologinis ūkis.

A.Medalinskas. Bet iš tokio sertifikato nesužinome visos jų gamybos apimties.

K.Starkevičius. Kontrolę atlieka ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

A.Medalinskas. Ką ji tikrina? Lietuviška ar lenkiška yra produkcija? Važiuoja pas ūkininką, žiūri, ar jis pajėgus patiekti tiek produkcijos, ar neperka jos iš kitur?

K.Starkevičius. Valstybės institucijos tikrina, ar žmogus prekiauja tuo, kuo teigia prekiaująs. Visko neįmanoma reglamentuoti įstatymu. Jų tikrai pakanka.

V.Eimutienė. Mes lankomės ūkiuose, bet esame pagalbininkai, o ne tikrintojai. Ūkininkai stebi situaciją, mes - taip pat. Jei kyla klausimas, iš kur ūkininkas turi tiek produkcijos, tikriname deklaraciją, važiuojame į ūkį. Tačiau mes tai darome kartu su ūkininkais. Interesas, kad turgeliuose būtų vien ūkininkų produkcija, yra bendras. Kiekvienam ūkininkui, prekiaujančiam turgelyje, svarbu, kad visi prekiautų tik savo išauginta produkcija, kad nebūtų teršiamas ūkininko ir turgelių vardas. Ir ši savikontrolės sistema tikrai veikia.

K.Starkevičius. Prioritetas yra ne platus asortimentas, o asortimentas, kuris Lietuvoje yra įmanomas konkrečiu sezonu. Aš visada akcentuoju, kad ūkininkai turi parduoti savo produkciją ir garantuoti jos kokybę. Kitaip pabėgs pirkėjai.

A.Medalinskas. Kokią rinkos dalį Lietuvos ūkininkų produkcija sudaro šiandien?

V.Eimutienė. Apie 0,1 procento. Tai labai nedidelis mastas. Jei smulkus ūkininkas pardavė pieną, tai jis pamelžė 20, gal 30 karvių. Daržovių nurinko iš 10 hektarų. Visos Lietuvos mastu tai yra tikrai labai nedaug.

K.Starkevičius. Bet norime, kad ūkininkų produkcija sudarytų 3 proc. rinkos.

Ar ūkininkų turgeliuose yra Lietuvos žvejų produkcijos?

A.Medalinskas. Kiekvieną vasarą Lietuvos pajūryje plačiai švenčiama Jūros šventė. Atrodo, kad tai yra vienintelis stipresnis akcentas, pažymintis, kad Lietuva yra ir jūrinė valstybė. Ar paprasti vartotojai gali kasdien rasti jūrų žuvų turgeliuose, kur parduodama smulkių ūkininkų produkcija? Ar yra Lietuvoje tokių žuvų turgelių, ir kaip žinoti pirkėjui, kad tai tikrai Lietuvos žvejų pagautos žuvys?

V.Juodsnukis. Šeimos ūkininkų turgeliuose prekiaujame žuvimis. Bandėme įsileisti kitų prekybininkų, kurie žuvis pirkdavo nežinia iš kur. Su Maisto ir veterinarijos tarnyba atsekėme, kad tos žuvys - lenkiškos ar net kiniškos ir dabar pasilikome tik prie Rusnės žuvų. Dar prekiauja ir Išlaužo žuvininkystės ūkis.

V.Eimutienė. Kai prie Seimo rengėme kalėdinius turgelius, žvejai buvo atvažiavę su savo žuvimis. Tačiau sunkumų kelia atstumai.

A.Medalinskas. O Klaipėdoje?

K.Starkevičius. Visos žuvys yra kvotinės. Iki mūsų Vyriausybės buvo tvarka, kad viskas turėjo būti parduodama per aukcioną. Mes leidome per jį parduoti 80 proc., o 20 proc. - realizuoti savo nuožiūra. Kai į Klaipėdą atėjo naujas meras, įvyko pirmoji tikra prekyba, nes man ta prekyba prie "Maximos" nepatinka.

A.Medalinskas. Kodėl nėra žuvų turgaus, kaip kituose Europos jūrų valstybėse ir uostuose?

K.Starkevičius. Pabandėme pirmąją prekybą iš laivo. Tai veikė kaip turgelis. Mes tam sudarėme sąlygas, leisdami parduoti tuos 20 procentų. Žiemą menkės pasiekė ir Vilnių. Šiuo atveju mes taip pat siekiame atsekamumo. Nidoje buvo privatizuotas buvęs žvejų ūkis. Nauji savininkai planuoja prekyba žuvimis kartą per savaitę. Bet turiu pripažinti, kad žvejai labai iš lėto imasi iniciatyvos organizuoti tokius turgelius.

V.Juodsnukis. Bet į Kaziuko mugę Kaune jau iš Klaipėdos atplaukia laivai. Net latviai atvažiuoja su žuvimis ir mes negalime nuo jų visiškai atsiriboti. Kainos buvo aukštos, bet žuvys labai kokybiškos. Mūsų žuvų perdirbėjams reikia pasitempti. Jeigu latviai gali gerai pagaminti, natūraliai išrūkyti, kodėl mes negalime? O iš klaipėdiečių girdėjome priekaištų, kad nereikėtų įsileisti latvių. Kodėl?

Ar valdžia turi pasitenkinti tik kasos aparatų įvedimu?

A.Medalinskas. Ar kasos aparatai jums, ūkininkams, buvo problema, apie kurią daug kalbėta, ar tai galimybė, kaip sakė valdžia, išvengti nelygios konkurencijos su atvežtine, užpirktine produkcija, kurios ūkininkų turgeliuose dažnai pasitaiko?

R.Vaičiukynas. Kasos aparatų reikėjo, bet jie kol kas skelbtų tikslų nepasiekė. Jei prekiauji savo produkcija, ją parduosi tiek su kasos aparatu, tiek ir be jo. Yra tik viena technologinė problema: užtrunka daugiau laiko.

K.Starkevičius. Bet šie aparatai daug problemų išsprendė. Anksčiau kiaulę pirkdavo iš skerdyklos net nereikalaudami dokumentų. Po pirmo mėnesio dokumentų išduodama 17 proc. daugiau.

R.Vaičiukynas. Anksčiau, jei kiaulė paskersta Lietuvos skerdykloje, ant gaminio užrašydavo, kad prekės kilmės šalis - Lietuva. Net jei kiaules atveždavo iš kitur.

K.Starkevičius. Beje, pastaruoju metu jų daugiau buvo atvežama iš Belgijos, o ne iš Lenkijos. Kai nebuvo kasos aparatų, nebuvo ir apskaitos. Tada atvejai, kai nusiperkama skerdiena Lenkijoje, o grįžus pažymima, kad kilmės šalis yra Lietuva, buvo galimi. Kai kas turėjo net sutartį su Lenkijos kiaulių augintojais: produkcija buvo vežama į Halės turgų, o paskui išskirstoma po prekybos vietas ir pardavinėjama. Kasos aparatai užkerta kelią tokiam piktnaudžiavimui.

V.Juodsnukis. Dirbti lauke su kasos aparatais yra sudėtinga. Kas užsiima mėsos gamyba, tuos kasos aparatus jau seniai turi. Bet aš privalėsiu turėti kasos aparatą kaip administratorius ir kiekvienam išduoti čekį. Artimiausiu metu kviesimės Mokesčių inspekcijos specialistus, kad patartų smulkiesiems ūkininkams, ką daryti su tais čekiais. Žmonės nežino - tai yra naujas dalykas.

A.Medalinskas. Kaip girdėjome, kasos aparatų įvedimas dar nepasiekė savo tikslo - užtikrinti sąžiningų Lietuvos ūkininkų, kurie turguose ir turgeliuose nori parduoti tik savo išaugintą produkciją, interesus. Na, galbūt dar ir kaimyno ūkininko...

Kodėl valstybė neužtikrina, kad ir ūkininkai, ir pirkėjai būtų saugūs nuo atvežtinės ar bazėse užpirktos produkcijos, kuria irgi prekiaujama turguose. Ypač didesnėse turgavietėse? Ar yra Vyriausybės teisės aktai, kurie gintų smulkiuosius ūkininkus ir prekeivius nuo tos pramoninės arba atvežtinės produkcijos?

V.Juodsnukis. Yra. Vyriausybės nutarimas, kuris įpareigoja turgavietėse atskirti tam tikrą plotą, kur prekiaujama lietuviška produkcija. Kai kurios turgavietės šį reikalavimą įvykdė. Kitur iš pradžių buvo stipri mafija arba atsirado vėliau: ranka rankon dirba Maisto ir veterinarijos tarnyba, turgų administracija ir prekeivių klanai, o atvažiuojantis ūkininkas, ypač - smulkusis, neturi galimybių įsiterpti.

A.Medalinskas. Arba turi tylėti ir taikstytis su tokia situacija, jeigu nenori prarasti vėl deficitinės tampančios turgaus prekeivio vietos. Tai kodėl Vyriausybė neįgyvendina savo sprendimo visuose turguose atskirti ūkininkus, prekiaujančius savo produkcija, nuo tų, kurie prisiperka jos kitur: Lenkijoje ar bazėse?

K.Starkevičius. Turgaus administracija yra įpareigota įgyvendinti šį nutarimą. Šituo pokalbiu man duodate užduotį: juk yra teisinė bazė, reikalaujanti atskyrimo, bet, matyt, ne visose turgavietėse įstatymo laikomasi. Per mėnesį aš pasirūpinsiu, kad šis nutarimas būtų įgyvendintas visose turgavietėse.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"