TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ukrainos kariai atveria širdis Lietuvos šauliui

2015 09 14 6:00
Šaulys Ramūnas Šerpetauskas, globojantis mūsų šalyje besigydančius Ukrainos karius.  Romo Eidukevičiaus nuotrauka

Lietuva gydymui ir reabilitacijai jau priėmė daugiau kaip pusę šimto ukrainiečių karių. Į Druskininkus atvykstančius sužeistus Ukrainos gynėjus globoja Ramūnas Šerpetauskas, Šaulių sąjungos narys ir kuopos vadas. 

Apie tai, kas vyksta Ukrainos karo zonoje, Lietuvos šaulys R. Šerpetauskas sužino iš ukrainiečių karių, kurie kovėsi šiame fronte, pasakojimų. Klausantis širdis stingsta.

– Kelintą kartą sutikote į reabilitaciją Lietuvoje atvykusius Ukrainos karius?

– Sutinku juos turbūt jau dvyliktą kartą nuo tada, kai pirmieji Ukrainos gynėjai atvyko gydytis į mūsų šalį.

Rugpjūtį į mūsų kraštą gydytis atvykusių Ukrainos karių grupe ir Lietuvos šaulys (centre).

– Kodėl nusprendėte rūpintis Druskininkuose gydomais ukrainiečių kovotojais?

– Aš pats vilkiu uniformą. Be to, itin gerai prisimenu 1991 metų sausio 13-ąją, nors man tada tebuvo 12 metų ir įvykius stebėjau televizoriaus ekrane. Ukrainoje prasidėjus įvykiams Maidane sekiau, kas ten vyksta. O prasidėjusios kovos prieš separatistus Rytų Ukrainoje man priminė mūsų šalies istoriją. Tad kai iš Ukrainos atvyko pirmieji sužeisti kariai, nedvejodamas juos aplankiau ir pasiūliau savo pagalbą.

– Kada tai buvo?

– Pirmą kartą Ukrainos karius aplankiau 2014 metų rugsėjo 24 dieną.

Gydėsi ir Donecko oro uosto "kiborgas"

– Ar prisiminate pirmuosius Ukrainos karius Lietuvoje? Kaip jie jautėsi, ką pasakojo?

– Pirmieji kariai, kurie po gydymo Kauno klinikose ir Santariškėse atvyko į Karių reabilitacijos centrą Druskininkuose, buvo gal kiek uždaroki, bendravimas buvo šiek tiek įtemptas. Tai suprantama: jie nepažinojo manęs, aš – jų. Tačiau bėgant laikui susidraugavome. Papasakojo jie išties nemažai, kalbėjo apie tai, kas vyko fronto linijoje, kaip buvo sužeisti. Jiems reikėjo išsikalbėti. Kai pradėjo manimi pasitikėti, išgirdau kiekvieno jų sudėtingas istorijas. Kai kada buvo sunku patikėti tuo, ką jie pasakojo. Tačiau viskas – teisybė, tai buvo akivaizdu ir dėl patirtų sužalojimų.

– Kuris iš tų karių pasakojimų apie karą Rytų Ukrainoje labiausiai įsiminė?

– Bene labiausiai įsiminė kelios istorijos. Viena jų – mūšis Donecko oro uoste, per kurį Dmitrijui, slapyvardžiu Betmenas, teko kautis su prorusiškais separatistais

Dmitrijus Tretjekovas–Betmenas, kilęs iš Dnepropetrovsko, karinę tarnybą atliko Ukrainos kariuomenės 74-ajame giluminės žvalgybos batalione. Karinis jo laipsnis – seržantas. Pasidėjus kovos veiksmams Donbase, kai tik gavo šaukimą, jis prisistatė į karinį komisariatą ir po trumpo žinių bei įgūdžių atnaujinimo išvyko ginti Donecko. Dalyvavo kovos veiksmuose ginant Peskų miestelį ir du kartus kovojo mūšiuose Donecko oro uoste, todėl yra vadinamas “kiborgu”. Dmitrijaus grupė buvo sudaryta iš 74-ojo žvalgybos bataliono karių ir kovotojų iš “Pravyj sektor”. Kaip jis pats pasakojo, Donecko oro uoste teko kautis su Rusijos Federacijos (RF) reguliariąja kariuomene ir GRU (RF Centrinė žvalgybos valdyba) specialiųjų pajėgų padaliniais “Alfa” bei “Vimpel”, separatistų grupuotėmis, kurioms vadovavo teroristų vadai pravardėmis Givi ir Motorola, taip pat - ir su Ramzano Kadyrovo čečėnų batalionu “Vostok”.

Šaulys Ramūnas Šerpetaustas (priekyje) jaunųjų šaulių būrelių vadovų kursuose LK Juozo Vitkaus Kazimieraičio Inžinerijos batalione. / Asmeninio albumo nuotrauka

Kovos Donecko oru uoste buvo itin nuožmios, ukrainiečių kariai laikė užėmė vieną senojo terminalo aukštą, o teroristai - rūsį ir antrą aukštą, nuolat vyko tarpusavio susišaudymai, kiekvieną dieną nuo 6 valandos ryto iki 20 vakaro Rusijos pajėgos oro uostą apšaudydavo minosvaidžiais, “Gradais” ar artilerijos ugnimi.

Dmitrijus prisiminė, kad pats baisiausias mūšis truko 17 minučių, kurios įsirėžė į atmintį visam gyvenimui.

Lėktuvų kilimo taku smogikai pradėjo terminalo šturmą, aplink pasigirdo granatų ir minų sprogimai. Išėjimai iš rūsio buvo užminuoti. Staiga pasigirdo sprogimai. Separatistai į priekį paleido šunis, kurie nutraukė minų atotampas, tačiau tai negelbėjo - patys irgi “užšokdavo” ant atotampų. Ukrainiečių kariai gindamiesi šaudė. Sprogimų ir kulkų draskomi priešai krito ir krito... Šalia Dmitrijaus kovęsis 22 metų kresnas jaunuolis desantininkas, ištiktas panikos griuvo ant žemės, stvėrėsi už galvos ir šaukė: “Mama, mama...“ Nuo intensyvaus šaudymo “užsidegė” Dmitrijaus automatas, todėl šis trenkė jį į šoną ir čiupo jaunojo desantininko ginklą šaukdamas: “Mažas, nebijok, viskas gerai, užtaisinėk dėtuves!“ Jaunuolis greitai susitvardė ir užtaisydamas dėtuves ištarė: “Gerai, Betmenai, gerai.“ Ataką pavyko atremti. Mūšio metu Dmitrijus baimės nejautė, bet po jo visą kūną purtė drebulys - adrenalino kiekis buvo milžiniškas.

Dmitrijus buvo sužeistas, kai su savo grupe iš Donecko oro uosto ėjo per mišką žvalgyti priešo užnugarį. Netikėtai grupė susidūrė su separatistais, kurių galėjo būti iki 300. Atsitraukdami atgal ukrainiečiai minavo savo kelią. Staiga nugriaudėjo sprogimas - vienas iš karių nutraukė separatistų pastatytą atotampą ir sprogo priešpėstinė mina - “fugasas”. Pirmi ėję du grupės kariai žuvo vietoje, trys buvo sunkiai sužeisti, tarp jų - ir Dmitrijus. Tik du grupės vyrai liko sveiki, tad vienas jų puolė teikti pagalbą sužeistiesiems, o kitas nubėgo kviesti pastiprinimo. Dmitrijui sprogmens skeveldros perskrodė abi kojas, dar viena skeveldra kliudė ranką, kita, pramušusi neperšaunamą liemenę, perskrodė krūtinę, sužalojo plaučius ir įstrigo prie pat širdies. Atgavęs sąmonę jis aiškiai išgirdo separatistų pokalbius, kurie skambėjo vos už kelių dešimčių metrų. Tuo metu Dmitrijaus galvoje sukosi vienintelė mintis: ”Kad tik nepakliūčiau į nelaisvę, kad tik nepakliūčiau į nelaisvę...” Jis suprato, kad tęsti mūšio nebepajėgs, tuomet išsitraukė granatą ir norėjo susisprogdinti. Bet net atlenkti granatos “ūselių” jėgų neužteko ir Dmitrijus vėl prarado sąmonę. Kai atsipeikėjo, pamatė savo būrio karius, kurie jį išgabeno į saugią zoną, iš kur sraigtasparniu nuskraidino į Dnepropetrovsko ligoninę. Vėliau laukė ilga reabilitacija tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje.

Štai tokia nelinksma D. Tretjekovo–Betmeno istorija.

Netiki Minsko susitarimais

– Kaip palaikote ryšius su namo grįžusiais Ukrainos kariais? Ar jie vėl išėjo į frontą?

– Taip, ryšius palaikau praktiškai su visais kariais, kurie jau grįžo į Ukrainą. Bendraujame per socialinį tinklą "Facebook", "Skype" ir skambinamės telefonu. Dauguma karių po gydymo ir reabilitacijos mūsų šalyje grįžo į Ukrainą ir kovoja toliau. Deja, kai kurie sužeisti jau antrą kartą.

Ukrainos kariai, kurie Lietuvoje gydėsi liepos mėnesį, oro uoste su R. Šerpatausku (kairėje) prieš grįžtant namo.

– Kiek iš viso karių gydėsi Druskininkuose?

– Nuo praėjusių metų iki šios dienos mūsų šalyje gydėsi ir atliko reabilitaciją 51 Ukrainos karys, buvo atvykę ir 5 vaikai. Karių įspūdžiai iš Lietuvos, kiek žinau, patys geriausi. Organizuoju vyrams išvykas po mūsų šalį, lankomės muziejuose, susitinkame su Lietuvos bei kitų NATO šalių kariais. Tad grįžę į Ukrainą apie Lietuvą jie atsiliepia labai šiltai.

– Rugsėjį Ukrainos karo zonoje tapo gerokai ramiau. Ar šiuo metu Lietuvoje esantys ukrainiečiai kariai tiki paliaubomis pagal Minsko susitarimus?

– Deja, kariai netiki Minsko susitarimais. Juolab, kad ukrainiečių pozicijos yra nuolat apšaudomos, nors jie patys laikosi susitarimų. Separatistai į tai numoja ranka ir tęsia savo kruvinus žygius. Todėl ukrainiečiai nori greičiau pasveikti ir grįžti į frontą – ginti savo šalies laisvę ir nepriklausomybę.

– O jūs ar tikite, kad susitarimai bus vykdomi?

– Manau, nė spėlioti nereikia. Aš taip pat netikiu tais susitarimais, jie nėra skirti konfliktui išspręsti. Minsko susitarimai naudingi tik vienai – puolančiai pusei.

Apdovanotas Ukrainos

– Neseniai Ukraina jus apdovanojo. Kaip ir kur apie tai sužinojote?

– Iš tiesų tai labai netikėta. Buvome pakviesti kartu su ukrainiečių kariais atvykti į Kauną, ten rugpjūčio 24-ąją buvo surengtas Ukrainos nepriklausomybės dienos minėjimas, tada man ir buvo įteiktas Ukrainos stačiatikių cerkvės medalis „Už meilę bei pasiaukojimą Ukrainai“.

Be abejo, tai buvo maloni staigmena, kuri įrodo, kad esu teisingame kelyje. Ji įkvepia dar daugiau padėti ukrainiečių kariams, nukentėjusiems karo zonoje.

– Ar esate buvęs Ukrainoje, ar ketinate ateityje apsilankyti šioje šalyje?

– Iki šiol niekada nesu buvęs Ukrainoje, o kadangi dabar ten turiu nemažai tikrų draugų – tiesiog privalau nuvykti, su jais susitikti. Tad artimiausiu metu tikrai planuoju išvyką į Ukrainą.

– Kokia jūsų kasdienė veikla?

– Nemažai laiko skiriu veiklai Lietuvos šaulių sąjungoje (LŠS). Esu LŠS Karininko A.Juozapavičiaus šaulių 1-osios rinktinės G.Matulionio 3-ios kuopos vadas. Tad tenka planuoti ir vesti užsiėmimus jauniesiems šauliams. Mokyklose taip pat turiu jaunųjų šaulių būrelius, tad keletą valandų per savaitę ten vedu pamokas. Taip pat dalyvauju LŠS organizuojamuose kursuose bei pratybose, kaip matote, laisvo laiko nelabai ir belieka.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"