TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Ukrainos kariai: pergalę kare išplėšime

2015 07 27 6:00
Ukrainos kariai Andrejus Chižniakas (kairėje), Valerijus Dovženka ir Vitalijus Tynynyka Druskininkuose. Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotrauka

Aplink švilpia ir sproginėja "gradas". Į šarvuotą techniką dunksi skeveldros. Jos viduje kariai laukia - trenks tiesiai ar šįkart išvengs mirties. Tie, kurie apkasuose, bando apsisaugoti, spausdami prie savęs automatus... Tai ne filmo epizodai, o karas XXI amžiaus Europoje - Ukrainoje.

Sužeisti, kontūzyti, operuoti, gydyti ir vis dar sveikstantys Ukrainos kariai siunčiami į reabilitaciją. Šios šalies gynėjus priima ir Lietuva. Šiuo metu Druskininkų karių reabilitacijos centre gydomi trys Ukrainos kariai Valerijus Dovženka, Andrejus Chižniakas ir Vitalijus Tynynyka. Maždaug po savaitės vyrai grįš į gimtąją Ukrainą. Nors per karą Rytų Ukrainoje buvo sužeisti, ilgai gydyti, vienas jų neteko darbingumo, civilių gyvenimas - ne jiems. Valerijus ketina grįžti į frontą, Andrejus nusprendė būti savanoris ir remti kariuomenę, o Vitalijus mano, kad galėtų dirbti instruktoriumi, apmokant patirties neturinčius karius."

Perkūnija priminė karą

LŽ žurnalistė su ukrainiečiais susitiko Druskininkuose iškart po liūties, per kurią žaibavo, trankėsi perkūnija. Klausiami, ar tokie garsai kariams kelia asociacijų, jie teigė, kad tai primena karo griausmus. "Anksčiau mėgau perkūniją, - prisipažino Andrejus. - Tačiau dabar lyg skruzdėlės per kūną bėgioja." Kaip sakė Valerijus, fronto zonoje kariai pasidaro itin jautrūs. "Tu virsti ausimis ir akimis, nes nuo to priklauso tavo gyvenimas, - pasakojo jis. - Kai budėdavome kontrolės poste, stebėdavome iš kurios vietos dirba "gradas", kad galėtume nustatyti, lekia į mus ar galime nebijoti." Fronto zonoje greitai išmokstama atpažinti, kokie pabūklai, iš kurios pusės, kiek toli ir kurlink šaudo. O kariai turi ir vietą kuo tiksliau nustatyti, kad savai artilerijai galėtų perduoti koordinates atsakomiesiems smūgiams. Vyrai teigė, kad fronte net didžiausi skeptikai pradeda tikėti Dievą ir melstis. LŽ kalbintų karių akyse atsispindėjo sunki karo patirtis, o balsuose - ryžtas pasiekti pergalę.

Andrejus Chižniakas kariavo Donbase. / Asmeninio albumo nuotraukos

Apie taikinius ir mūšius – per raciją

A. Chižniakas - kontūziją gavęs artileristas iš 93 brigados. Buvo mobilizuotas 2014 metų balandžio pradžioje. Būtent jis su kovos draugais padėjo ginti Donecko oro uostą, kai ten atakas atmušinėjo kiborgais pavadinti Ukrainos kariai. "Mes dengėme "kiborgus", Peskus ir Avdejevką", - paaiškino artileristas. V. Dovženka su šypsena pridūrė: "Tai tas žmogus, kuriam "kiborgai" meldėsi." A. Chižniakas buvo savaeigės haubicos vadas. Šio pabūklo sprogmenys - 152 mm. "Vaikinai iš oro uosto teigė, kad jei ne mūsų artilerija, jie nebūtų išsilaikę. Puldavo po tris šimtus čečėnų su riksmais "Alach akbar" ir taip toliau, - prisiminė Andrejus. - Oro uoste buvę korektoriai sakydavo, jog kai mes pradėdavome dirbti, širdis džiaugdavosi."

Ukrainiečių artilerija šaudydavo pagal koordinates, gaunamas iš žvalgybos ir korektorių. A. Chižniakas sakė, kad nuolat tekdavo keisti dislokaciją, kol priešas nepradėjo smūgiuoti atgal. „Atidirbdavome, tada greitai persikeldavome į kitą vietą ir vėl šaudydavome į taikinius, - pasakojo jis. – Kai iš Donecko oro uosto važiuodavo ar į jį vykdavo kolonos, kai veždavo sužeistuosius, mes pridengdavome kelią ir žalumą, iš anksto "apdorodavome" vietas, iš kurių galėjo apšaudyti kolonas.“ Artileristas prisiminė, kad per raciją girdėdavo, kas vyksta Peskuose ir Donecko oro uoste, triukšmą ir riksmus, kaip dirba medikai, ką kalba vadai, kiek yra užmuštų ir sužeistų karių, kiek transporto reikia jiems išgabenti. „Klausaisi ir išgyveni, - sakė Andrejus. – Lauki, kol praneš apie taikinius, į kuriuos turime šaudyti.“

Ne visada artileristams pavykdavo laiku pasitraukti iš vietos, kuri tapdavo pavojinga dėl atgalinio apšaudymo. Žinojo, kad jei nebaigs atlikti užduoties naikindami taikinius, kariams, ginantiems Donecko oro uostą ir laukiantiems artilerijos palaikymo, bus blogai. „Aukštesnės jėgos tikrai yra. Ne kartą buvo atvejų, kai mus galėjo išguldyti“, - kalbėjo Andrejus. Vieną ankstų rytą teritoriją, kurioje buvo artileristų stovykla, padengė sprogimai visai šalia nakvynės vietos. Kai jie išvažiavo šaudyti į taikinius, atskrido vadinamieji prišaudantieji „gradai“. A. Chižniakas šoko į savaeigę haubicą, uždarė liuką ir pažiūrėjo į viduje pasidėtą ikoną. Tuo metu į šarvus pradėjo stuksėti skeveldros. Vėliau išlindęs, pamatė aplink duobes nuo sprogimų. Karinė technika kartu su artileristais būtų sunaikinta, jei būtų pataikę. Kad tokiais atvejais visi likdavo gyvi, Andrejus vadino stebuklu.

Valerijus Dovženka karo zonoje Rytų Ukrainoje.

Prorusiški smogikai – kitoje tilto pusėje

V. Dovženka į karą išėjo kaip savanoris. Ginti savo šalį buvo tiek norinčiųjų, kad kurį laiką jam teko būti rezerve. Galiausiai šis organizacijos "Pravyj Sektor" atstovas kartu su draugu pateko į 92 brigadą ir tapo granatsvaidininko padėjėju. Vietovės, kuriose kariavo, - Sčastje, Stanica Luhanskaja ir Triochizbionka.

Prie pastarosios sausio pabaigoje buvo sužeistas. "Mus pamušė iš "pturo" - prieštankinės valdomos raketos, - pasakojo Valerijus. - Tuo metu buvome nedideliame pastate, statėme sau pirtį. Atskrido "pturas" ir sprogo virš mūsų galvų." Į kario galvą ir kūną susmigo skeveldros. Prireikė medikų pagalbos, operacijos, gydymo ir reabilitacijos.

V. Dovženka prisiminė budėjimus kontrolės postuose. Vienas buvo vietovėje Stanica Luhanskaja prie tilto, už kurio - jau prorusiškų smogikų pozicijos. Kaip sakė ukrainietis, po kurio laiko tiltą patys separatistai susprogdino. Valerijaus ir kovos draugų užduotis buvo tikrinti automobilius, autobusus ir žmones, važiuojančius iš ir į Luhanską. Reikėdavo atidžiai stebėti, kad nepatektų ukrainiečių pozicijas siekiantys išžvalgyti priešininkai.

Andrejus Chižniakas buvo savaeigės haubicos vadas. Šio pabūklo sprogmenys - 152 mm.

Separatizmo nuotaikos

Tuose rajonuose, kuriuose buvo šie ukrainiečiai kariai, nemažai vietos gyventojų palaiko separatistus. Kaip pasakojo V. Dovženka, kai prie Stanicos Luhanskajos kontrolės posto juos pakeitė kiti kariai, atėjo vietinis ir atnešė medaus. Stiklainyje buvo įtaisas, sprogęs ir sunkiai sužeidęs gynėjus. Vėliau tas žmogus buvo rastas ir suimtas.

A. Chižniakas prisiminė, kad kai 2014 metų kovo mėnesį pirmą kartą nuvykę prie Dobropoljės kaimo Donecko rajone artileristai pastatė stovyklą, apie 70 proc. vietinių palaikė separatistus. „Eiti į kaimą būdavo pavojinga. Vietiniai tau lyg ir šypsosi, bet į nugarą gali peilį įsmeigti“, - tvirtino jis. Maždaug po mėnesio, ypač po to, kai prorusiški smogikai apšaudė teritoriją norėdami sunaikinti ukrainiečių karių pozicijas, bet pataikė į daržovių bazę, vietinių nuotaikos pradėjo keistis. Artileristams persikeliant į vietą, žmonės prašė pasilikti ir juos ginti.

Tiesa, tarp vietinių būna ir Ukrainos patriotų, padedančių kariams. Ne visi turėjo galimybę išvažiuoti iš fronto zonos teritorijų.

V. Dovženka pasakojo, kad Mariupolį vienu metu bandė kontroliuoti separatistai. Kai miestą nuo jų išvalė ukrainiečių pajėgos, gyventojai suprato, kas yra blogis. Jie kartu su kariais kasa apkasus. Nes nenori, kad Mariupolį okupuotų prorusiški kovotojai. Tai yra geras pavyzdys.

Kaip sakė V. Dovženka, ukrainiečiai nemanė, kad prorusiškai nusiteikusių regionų gyventojų lakstymas su kaimyninės šalies vėliavomis ir šauksmai: „Rusija, Rusija“, - gali virsti karu „Pirmos karo aukos buvo dėl mūsų naivumo“, - tvirtino Valerijus. Buvo sunku įsivaizduoti, kad vietiniai paims ginklus ir nukreips juos į savus. Nesinorėjo tikėti, kad Rusija gali ryžtis agresijai. Naivumo pasekmės – okupuotas Krymas ir karas Donbase. „Kai toks brolis, priešo nebereikia“, - ukrainietiškai pasakė V. Dovženka.

„Kai toks brolis, priešo nebereikia“, - ukrainietiškai apie rusus pasakė V. Dovženka.

Sužeidė per Debaltsevės apsuptį

Seniau pasieniečiu tarnavęs V. Tynynyka suprato - reikia eiti ginti tėvynę nuo agresoriaus. Fronto zonoje jis buvo keliose vietose - prie Horlivkos ir Debaltsevės. Pirmoji vietovė seniai užimta prorusiškų smogikų. Antroji buvo okupuota jau po antrųjų Minsko susitarimų, kai Ukrainos kariai buvo ten apsupti ir atakuoti. Vitalijų sužeidė tuo metu, kai jis budėjo kontrolės poste 14 kilometrų nuo Debaltsevės. Tai atsitiko vasario 2 dieną per apšaudymą. Dar savaitė, kita, ir vadinamasis Debaltsevės katilas prorusiškų kovotojų buvo beveik užvertas, o Ukrainos kariai šiaip ne taip iš ten išsiveržė. "Buvome apšaudomi ištisomis paromis, - prisiminė karys. - Supratome, kad esame apsupami. Dėl nuolatinių artilerijos atakų mums nebegalėjo atvežti šaudmenų. Greitosios medicininės pagalbos automobiliai atvažiuodavo, bet kai gabendavo sužeistuosius, nebeišleisdavo, smogikai šaudydavo ir degindavo."

Kontrolės postas, prie kurio budėjo Vitalijus, prieš tai priklausė separatistams ir samdiniams iš Rusijos. Per vieną mūšį ukrainiečiai kariai jį užėmė. Kontrolės postas buvo pavadintas Balu, nes toks šaukinys vieno kario, kuris per mūšį apsuptas smogikų nepasidavė į nelaisvę, bet granata susprogdino save ir priešus.

Vitalijus pasakojo, kad kai jis su kitais gynėjais budėjo prie kontrolės posto netoli Debaltsevės, sunkiosios karinės technikos nebeturėjo, buvo likę tik šautuvai ir granatsvaidžiai. O priešas siųsdavo tankus, kurie privažiuodavo ir šaudydavo tiesiu taikymu. Trauktis nebuvo įsakymo, nebuvo ir kur. Kai puldavo priešo pėstininkai, Vitalius atsišaudydavo granatsvaidžiu. "Kai ataką atmušdavome, vėl pradėdavo dirbti jų tankai ir minosvaidžiai, siekdami slopinti mūsų pasipriešinimą", - pasakojo karys. Per vieną apšaudymą tanko šaudmuo sprogo šalia ir skeveldros sužalojo V. Tynynyko galvą, ranką, koją, vidaus organus. Sunkiai sužeistam vyrui pasisekė, kad per valandą greitosios medicinos pagalbos automobilis jį išgabeno, o pakeliui, ištrūkstant iš užveriamo vadinamojo Debaltsevės katilo, pavyko išvengti apšaudymo. Pirmą operaciją atliko Artiomovske, po to straigtasparniu nuskraidino į Dnepropetrovsko ligoninės reanimaciją. Dar kartą operavo lėktuvu pergabenę į Odesą. "Dar liko skeveldra - prie stuburo", - atskleidė karys.

Palaiko ryšį su fronte likusiais kariais

V. Tynynyko sakė, kad palaiko ryšį su kovos draugais Ukrainoje. Daug jų pagal rotaciją eina į atsargą. Į jų vietas ateina kiti kariai. Tačiau nemažai gynėjų rašo raportus ir vėl grįžta į frontą. V. Dovženka papildė: "Dauguma, pagiję po sužeidimų, veržiasi į priešakines linijas." Pats sakė, kad sugrįš į karo zoną ginti savo krašto. Jis nuolat bendrauja su ten likusiais kovos bičiuliais. Gauna žinių, kaip jiems sekasi, kokia situacija fronte, kokius naujus įsakymus gauna, apie snaiperių šaudymus, kiek sužeistųjų, ar tarp jų yra savų.

V. Tynynyka dėl sunkių sužeidimų neteko darbingumo ir buvo pasiųstas į atsargą. Tačiau jis mano galįs būti naudingas. Kadangi turi kovinės patirties, Vitalijus norėtų kaip instruktorius ja dalytis su į frontą vykstančiais kariais. A. Chižniakas jau rūpinasi Ukrainos karių rėmimu ir ketina šią veiklą tęsti. „Ten daug liko brolių karių“, - sakė artileristas.

Saulėgražos ir karas. Dešinėje - artileristas Andrejus Chižniakas.

„Už savo šalį“

Vyrų teigimu, kad Ukraina sugeba atsilaikyti prieš Rusijos organizuotą agresiją, pirmiausia yra kariuomenę remiančių savanorių nuopelnas. Žmonės aukoja kiek gali, kad kariai būtų aprengti, pamaitinti, nesušaltų, turėtų vandens, ant ko miegoti, amunicija būtų sukomplektuota. "Mes žinojome, kur einame, palikome šeimas suvokdami, kad prie kiekvieno kampo mūsų tyko mirtis, - kalbėjo V. Dovženka. - Civiliai savanoriai važiuodavo pas mus, rizikuodami gyvybe. Kur jie gaudavo ir kaip surinkdavo pinigų, neįsivaizduoju. Mes kovojame už šalį, už tuos savanorius, už mūsų žmones."

"Mes kovojame ne už valdžią, ne dėl pinigų, bet giname savo vaikus ir kraštą", - tvirtino V. Tynynyka. Jis neabejoja, kad šį karą laimės Ukraina. "Su mumis Dievas ir tiesa", - teigė karys. Kaip sakė V. Dovženka, mirties akivaizdoje kariai įsitikina: Dievas yra. „Apkasuose nelieka ateistų“, - patikino. Jis prisiminė, kad saugodamiesi nuo skeveldrų ir automatus prie savęs spausdami vyrai melsdavosi. Tai patvirtino ir A. Chižniakas. „Būdami karo zonoje, vyrai pradeda tikėti Dievą“, - sakė artileristas.

A. Chižniako teigimu, sunku prognozuoti, kaip baigsis karas Ukrainoje. „Vis dėlto žinau, kad mes laimėsime, iki pergalės nušliaušime, ją išplėšime“, - tvirtino jis. V. Dovženka įsitikinęs, kad ir Donbasas, ir Krymas bus Ukrainos. „Nežinau, kada tai bus, bet tikrai bus, - sakė jis. - Apie pergalę nedera net svarstyti, mes ją pasieksime.“

Ašaros senutės akyse

„Prieš atvažiuodamas į Lietuvą žinojau, kad lietuviai – geri žmonės ir palaiko Ukrainą. Tačiau klydau. Jie – ne geri, bet puikūs, - kalbėjo V. Dovženka. - Lietuvių požiūris į mus buvo atradimas.“ Žmonės, sužinoję, kad vyrai yra atvykę iš Ukrainos, jog ten kariavo, - itin dėmesingi, šypsosi, padeda, kiek gali.

Kaip pasakojo A. Chižniakas, apžiūrinėdami Druskininkų apylinkes sutiko senutę, kuri ėjo, remdamasi lazda. Išgirdusi, kad kelio klausia Ukrainos kariai, pradėjo klausinėti, kokia situacija šalyje, o jos akyse pasirodė ašaros.

Ukrainiečiai sakė, kad jie ypač dėkingi Šaulių sąjungos Druskininkų kuopos vadui Ramūnui Šerpetauskui už savanorišką pagalbą, rūpestį ir širdingumą. Jis pasakojo apie mūsų kraštą, aprodė Lietuvą. „Didelės sielos žmogus“, - tvirtino Ukrainos kariai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"