TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

URM: "valstybininkų" tvirtovė

2010 09 06 0:00
"Valstybininkų" sukurtos "priešų" ir "išdavikų" persekiojimo ir naikinimo sistemos aukomis tapo net Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas (kairėje) ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius. Tačiau pirmieji kur kas anksčiau tarp girnų pateko neklusnūs diplomatai.
Nuotraukos: ©"Lietuvos žinios"

Net ir įkliuvę susikompromitavę "valstybininkų" klano nariai pakildavo sausi iš balos. O išdrįsusieji pasipriešinti klano interesams ir valiai būdavo persekiojami net po to, kai prarasdavo tarnybą Užsienio reikalų ministerijoje (URM) ar Valstybės saugumo departamente (VSD), jie būdavo šmeižiami ir juodinami, kad negalėtų prisikelti, jaučiant savotišką sadistišką pasitenkinimą. VSD pareigūnai Vytautas Pociūnas, Kastytis Braziulis, Vytautas Damulis - garsiausi, bet ne vieninteliai pavyzdžiai. Ir teisybės jie veltui ieškojo prokuratūroje, teismuose. Tęsinys. Pradžia 2010 m. rugpjūčio 31, rugsėjo 1, 2 d. Rytų interesai

Vadinamajame konsulų skandale yra dar viena aplinkybė, kurią nuopelnais naikinant korupciją dangstęsis klanas visais įmanomais būdais stengėsi užgniaužti.

Toje pačioje Sankt Peterburgo konsulato byloje yra fiksuotas 2003-iųjų pradžioje diplomatinės atstovybės patalpas saugojusios rinktinės "Vytis" pareigūno tarnybinis pranešimas savo vadui, kuriame aprašomas pareigūno pokalbis su anksčiau minėtu Mečio Laurinkaus užverbuotu konsulato darbuotoju.

"Konsulate sekretorės nebuvo, jos vietoje sėdėjo A.K., aš jam atnešiau gautą spaudą. (...) A.K. įspėjo, kad kalbėčiau tyliau, nes šito konsulų kabineto lubose Rusijos spec. tarnybos yra įtaisiusios pasiklausymo įrangą, ir ranka parodė į lubas. A.K. buvo blaivus. Jis sakė, kad jau buvo draugiško pokalbio pas M.Laurinkų, nes jie gauna iš rusų spec. tarnybų mūsų konsulato darbuotojų pokalbių įrašus. Aš nepatikėjau, kad tai tiesa, bet nusprendžiau pokalbio turinį perduoti tuo metu einančiam vyr. policijos pareigūno pareigas viršilai (...)", - rašoma pranešime.

Turbūt jau niekas nesistebės, kad į šį pranešimą nebuvo sureaguota. Vis dėlto be galo keista, kad nepriklausomos Lietuvos pareigūnai ir specialiosios tarnybos, gavę oficialų pranešimą, jog mūsų krašto diplomatinėje įstaigoje gali būti įmontuota kitos valstybės specialiųjų tarnybų įranga, į tai nekreipia jokio dėmesio.

Paslapties skraistę, įsibėgėjant skandalui, kiek praskleidė pats Antanas Valionis. Ar dėl neišpasakytos arogancijos, norėdamas pasijusti labai svarbus ir žinantis tai, kas yra paslaptis visiems kitiems, ar dėl visiško nebaudžiamumo, ministras leptelėjo, jog iš ambasados Baltarusijoje atleistų konsulų kaltės įrodymais tapo tos šalies specialiųjų tarnybų perduota medžiaga.

Kodėl Lietuvos URM (ar VSD) keičiasi įrašais su Baltarusijos pareigūnais, kaip baltarusiai gali įrašinėti Lietuvos diplomatų pokalbius, taip pat nebuvo nagrinėjama.

Tiesa, jau po kelerių metų, kalbėdamas apie konsulų bylą, M.Laurinkų poste pakeitęs A.Pocius prasitarė, kad iš tiesų: nors operatyvinė Lietuvos tarnybų veikla užsienio šalyse negalima, tačiau visi pokalbių įrašai "padaryti teisėtai".

Čia reikėtų prisiminti aplinką, kurioje kilo konsulų skandalas. 2003-iųjų vasarą į pabaigą ėjo derybos dėl vadinamojo supaprastinto Kaliningrado tranzito. Lietuva siūlė, kad supaprastinti kelionės dokumentai, kaip ir vizos, būtų išduodami konsulatuose, Rusija griežtai tam priešinosi.

Skandalas, iliustruojantis, kad Lietuvos konsulatuose dirba kyšininkai, labai padėjo paremiant Rusijos siekį. Tuo metu Lietuvos konsulatai buvo labai neblogai vertinami Briuselyje - jie net vadinti "esmine ašimi", galinčia įgyvendinti Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos susitarimus dėl supaprastinto tranzito per Lietuvos teritoriją. Bet po konsulų skandalo, iš esmės sunaikinus visą Rytų konsulinį sparną, Briuselyje prabilta, kad Lietuvai negalima patikėti koordinuoti tranzito, nes "konsulatuose dirba nesąžiningi žmonės".

Žinant šias aplinkybes, jau neturėtų stebinti, kad tarp išmestųjų diplomatų atsirado ir Gediminas Šiaudvytis, kurio vadovaujamas Konsulinis departamentas buvo viena svarbiausių URM grandžių, ruošiant Kaliningrado tranzito per Lietuvą tvarką, dėl jos derantis ir ją įgyvendinant. Būdinga, kad tuo metu apie URM viceministrą Darių Jurgelevičių, asmeniškai kuravusį Konsulinio departamento darbą, ir, kaip teigiama, asmeniškai dalijusį žodinius pavedimus dėl vizų, tyrime net nebuvo užsiminta. Ironiška, kad netrukus jam buvo suteikta galimybė pačiam "tirti" savo ir korumpuotų konsulų veiklą. Užuot pareikalavus D.Jurgelevičiaus atsakomybės, jis buvo paskirtas VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju. Vėl ta pati uodega, kuri paverčia vadovą visiškai priklausomu.

Įdomu, kad prieš pat konsulų skandalą Seimo Užsienio reikalų komitetas (URK), svarstęs G.Šiaudvyčio kandidatūrą į ambasadoriaus postą, rėmėsi ir VSD tokiais atvejais pateikiama medžiaga apie pareigūną. Joje apie jokius prasižengimus parlamentarams nebuvo pranešta. A.Valionis vėliau tvirtino, esą G.Šiaudvytis įstatymus "pažeidė anksčiau, bet tai nustatyta vėliau" nei vykdytas VSD patikrinimas.

Teismų užvaldymas

Diplomatai, konsulų skandalo pradžioje klusniai parašę atsistatydinimo pareiškimus, vos po kelių dienų susigriebė padarę kvailystę. Tvirtindami, kad jiems darytas psichologinis spaudimas - esą diplomatai buvo priversti parašyti atsistatydinimo pareiškimus, nepateikus jokių įrodymų apie jų neteisėtą veiklą, tačiau leidžiant suprasti, kad surinkta kažkokia kompromituojanti medžiaga (tuo galima patikėti, žinant A.Valionio praeitį) - atleistieji konsulai pasuko į teismus.

Jų motyvaciją dar sustiprino po kurio laiko su medžiaga susipažinusios Generalinės prokuratūros pateiktas atsakymas, kuriame bylą, jei yra pagrindo, jiems kelti prašę Gintaras Ronkaitis ir Darius Ryliškis buvo informuoti, kad nėra įtariami nusikalstama veika.

"Operatyvinės veiklos metu nusikalstamų veikų požymių jūsų veiksmuose nenustatyta. Ikiteisminis tyrimas jūsų atžvilgiu nėra atliekamas. Jūs neįtariami kokios nors nusikalstamos veikos padarymu. Jūsų kaltės klausimas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nesprendžiamas, nesant tam pagrindo", - teigiama generalinio prokuroro Antano Klimavičiaus pasirašytame atsakyme.

Tačiau įsigalinčių "valstybininkų" kurta "priešų" ir "išdavikų" persekiojimo ir naikinimo sistema jau buvo įgavusi pagreitį. Vėliau ši moralinio ir teisinio teroro mašina pervažiavo VSD karininkus V.Damulį ir K.Braziulį, jos baisią jėgą pajuto ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Algimantas Matulevičius, vadovavęs parlamentiniam V.Pociūno išsiuntimo į Baltarusiją aplinkybių tyrimui, ir komiteto vadovą gynęs Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas. Apšmeižti ir nepatekę į Seimą jie ir toliau buvo persekiojami - ieškodami darbo jie atsitrenkdavo į uždarytas duris. Tačiau pirmieji į dulkes buvo sutrinti neklusnūs diplomatai.

Dar 2003-iųjų spalį diplomatų skundus svarstęs Vilniaus apygardos administracinis teismas juos atmetė, nes buvę pareigūnai proceso metu nepateikė įrodymų apie neva patirtą psichologinį smurtą, vadinasi, atsistatydino savo valia. Tą patį sprendimą patvirtino ir 2004-ųjų pradžioje posėdžiavęs Vyriausiasis administracinis teismas (VAT).

Dar įdomesnis šiuo požiūriu buvo diplomatų bandymas apsiginti nuo A.Valionio ir VSD skleidžiamų gandų apie kyšininkavimą. Apie tai visų teisminių procesų metu užuominas mėtė A.Valionis, A.Pocius, o išsamią "informaciją" skelbė "valstybininkų" žiniasklaida, kurioje pasipylė "kompromatai" apie darbo netekusius diplomatus. Informaciją žurnalistams "tekino" A.Valionio patarėja Violeta Gaižauskaitė.

Tuo metu dar tik įsibėgėjančiame "valstybininkų" veiklos mechanizme vis dėlto dar pasitaikydavo nesuderintų dalykų. Tad diplomatų bylą dėl garbės ir orumo įžeidimo svarstęs Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas parėmė jų pusę, konstatavęs, jog byloje trečiaisiais asmenimis patraukti VSD ir URM proceso metu "nepateikė jokių įrodymų, kad minimi diplomatai būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus".

URM sureagavo žaibiškai. Byla netrukus atsidūrė tame pačiame VAT, iš kur buvo grąžinta į žemesnės instancijos teismą. Naujasis sprendimas buvo stulbinamas: iš jo aiškėjo, kad apjuodinti buvo ne diplomatai - tai jie patys užsiėmė šmeižtu. Netrukus po šios bylos Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo pirmininkas Algimantas Valantinas buvo paskirtas generaliniu prokuroru.

Ne veltui atleistiesiems konsulams atstovavęs advokatas Juozas Gaudutis pareiškė, kad "esant tokiam valdžios spaudimui ir norui", vargu ar Lietuvoje atsirastų teisėjų, kurie priimtų kitokį sprendimą. Jau 2005-aisiais D.Ronkaitis ir D.Ryliškis, gavę galimybę susipažinti su prieš juos nukreipta informacija, kreipėsi į VSD, reikalaudami skubos tvarka inicijuoti vadinamosios "diplomatų bylos" operatyvinio išslaptinimo procedūrą ir šią medžiagą paviešinti visuomenei.

"Jeigu VSD neišslaptina tų pokalbių, vadinasi, tai gali būti klastotė, nes iš to, ką pamačiau, nesuvokiu, kodėl su manimi taip buvo pasielgta", - tuo metu sakė G.Ronkaitis.

Tačiau konsulų skandalo medžiaga, kurioje pagal viešus pranešimus minimi paprasčiausi korupcijos atvejai, o pagal neviešus - fiksuojama, kaip URM ir VSD, pažeisdamos valstybės interesus, bendradarbiauja su Rusijos bei Baltarusijos specialiosiomis tarnybomis, - taip ir liko "valstybės paslaptimi".

B.d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"