TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Už prestižinio pensiono sienų - pažeistos žmogaus teisės

2006 12 13 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Inteligentė moteris, sulaukusi senatvės, pati pasirinko, kur gyvens. Turinti mylinčią dukrą ir anūkų ji apsigyveno prestižiniame Gerontologijos ir reabilitacijos centre Vilniuje. Po 8 metų moteris išgyveno tikrą košmarą - jai diagnozavo psichinę ligą, o teismas pripažino neveiksnia.

Eidami šios istorijos pėdsakais apsilankėme viename Aukštaitijos miestų pasikalbėti su ponia Ksavera Danute A. (pavardė redakcijai žinoma). Mus pasitiko gerų žvalių akių guvi moteris. Daugiau kaip prieš metus jai buvo nustatytas neveiksnumas. Teisme buvo perskaityta psichiatrų diagnozė. Net nepakvietę į bylos nagrinėjimą pacientės ir jos artimiausių žmonių, teisėjai parašė nuosprendį - neveiksni. Kam reikėjo tokio sprendimo? Pagal Gerontologijos ir reabilitacijos centro reglamentą toks pacientas negali gyventi jų namuose, o turi būti slaugomas psichoneurologiniame pensione. Taip vos ir neįvyko, tačiau su tokiu sprendimu nesutiko dukra.

Nesibaidė senelių namų

Ponia Ksavera Danutė visą gyvenimą dirbo gydytoja. Patyrė ir gera, ir bloga. Tik niekada nenuleido rankų, kovėsi dėl teisybės. Viena, mamai padedant, išaugino dukrą Jūratę. Dabar džiaugiasi jau užaugusiais anūkais. Sulaukusi pensijos dukrai pranešė, kad visada svajojo gyventi jaunystės mieste - Vilniuje. Moteriai dėl ligos reikėjo medikų priežiūros, tad atvažiavusi į Vilnių ji apsilankė Gerontologijos ir reabilitacijos centre. "Man ten labai patiko ir sąlygos, ir graži aplinka. Malonūs gydytojai, vadovai. Parašiau prašymą ir man pasakė, kad priims. Išgyvenau šiuose namuose aštuonerius metus. Radau daug draugų, nes mėgstu bendrauti. Nebuvau prikaustyta prie patalo, tad lankydavau Vilniaus bažnyčias, klausiau koncertų. Senatvėje vėl pradėjau rašyti eilėraščius, juos skaitydavau savo draugams", - leidosi į prisiminimus buvusi centro pacientė.

Pakluso mamos svajonei

Jūratė prisipažino sulaukdavusi ir smerkiančių klausimų: kodėl mamą išvežė į senelių namus? "Tikrai nebuvo rogutėmis išgabenta nežinia kur. Mama man neleisdavo kištis į jos reikalus. Daug kartų su ja kalbėjome šia tema. Manau, ji mąstė bent porą dešimtmečių į priekį. Be to, mama įkalė man į galvą, kad nori grįžti į savo svajonių Vilnių, o gyventi - pensione. Taip ir nutiko. Mama dažniau negu aš ją, lankė mus, likusius savo mieste. Tai man su šeima būdavo sunkiau išsiruošti negu jai, mėgstančiai keliauti", - papasakojo Jūratė ir pridūrė, kad mama visąlaik kalbėdavo apie du jos gyvenimo miestus - Paryžių ir Vilnių. "Nuvažiuosi dar į Paryžių. Anūkas nuveš", - padrąsindavo dukra.

Kalbėjomės su motina ir dukra standartinio penkiaaukščio remontuojamame bute. Poniai Ksaverai buvo skaudu, kad centro vadovai nesutiko leisti jai pagyventi Vilniuje bent tol, kol butas bus baigtas remontuoti. Net neįsigaliojus teismo sprendimui jai buvo liepta išsikraustyti iš slaugos skyriaus.

Kas iškasė karo kirvį

Nuoskaudas ponia Ksavera patiki dienoraščiui. Mėgsta rašyti ir laiškus. Vieną prieš porą mėnesių parašė Gerontologijos centro socialinio padalinio vedėjui Artūrui Urbonaičiui, kurį moteris iki šiol laiko savo negandų kaltininku. "Kai atėjo į centrą dirbti Urbonaitis, ėmė dužti mano viltys gyventi ramiai. Keistoki reikalavimai nebendrauti su kai kuriais gyventojais man buvo nepriimtini. Nenutylėdavau. Jis man žodį, aš jam atgal. Man vis atrodė, kad baramės juokais, bet tie juokai man baigėsi ašaromis. Neįvertinau to žmogaus diktatūros galybės", - pasakojo ponia Ksavera, nurodydama svarbiausią, jos akimis, pašalinimo iš centro priežastį - nesutarimą su socialiniu darbuotoju.

Konfliktas įsiplieskė netikėtai. Moteris dėl lėtinės ligos paūmėjimo kasmet būdavo siunčiama mėnesį pasigydyti stacionare. Po barnio su Urbonaičiu ji atgulė ilgesniam laikui - 5 mėnesiams. Mat gydanti gydytoja ir socialinis darbuotojas nustatė, kad ponia Ksavera... agresyvi. Beveik aštuonerius metus čia gyvenusi moteris iki tol nebuvo laikoma net pikta, o staiga tokia tapo. Tiksliau - tapo išprovokuoto konflikto auka.

Paklausimas

Išgulėjusi Psichikos sveikatos centre nuo beveik pusmetį moteris vėl sugrįžo į Gerontologijos ir reabilitacijos centrą. Pasitarusi su savo draugu Mykolu, profesionaliu teisininku, ji parašė paklausimą ir prašymą administracijai. Prašymas paprastas ir logiškas: kol pacientė gydoma stacionaro ligoninėje, centre paslaugų negauna, vadinasi, mokestis už tuos mėnesius turėtų likti jos sąskaitoje. Taip parašyta ir sutartyje. Štai po tokio prašymo ponia Ksavera vos prabėgus dviem savaitėms vėl buvo paguldyta į psichiatrijos ligoninę antrąkart. Moters paimti atvažiavo greitosios brigada. Supratusi, kad vėl bus išvežta, nuskubėjo pagalbos ieškoti pas Mykolą. Užsirakino duris. Jos buvo išlaužtos. Ar ne tas klausimas dėl mokesčio ir buvo svarbiausias motyvas tiesos ieškančią moterį paversti psichine ligone ir pripažinti ją neveiksnia? Kita galima priežastis - kažkam prireikė vieno kambario būsto Gerontologijos centre.

Dukters širdgėla

"Manau, taip buvo pasielgta vien dėl to, kad mama pareikalavo grąžinti jai priklausančius pinigus. Šitiek metų ji sėkmingai gyveno su savo liga. Pasigydydavo stacionare mėnesį, ir vėl pirmyn į gyvenimą. Nepatiko administracijai dviejų globotinių sąmokslas ieškoti teisybės", - pakomentavo Jūratė. Jai iki šiol niekas neatsakė į daugybę klausimų: kodėl apie ūmai kilusią mamos agresiją nepranešė dukrai. Juk nurodė visus telefonus. Tą žinią dukra sužinojo iš Mykolo. Beje, ir apie neveiksnumo nustatymą ji taip pat nebuvo informuota. Net apie teismo posėdį Jūratė sužinojo atsitiktinai. Kiek šioje vietoje būta procesinių bei žmogaus teisių pažeidimų, gali atsakyti tik specialistai. Ponia Ksavera, beje, irgi nedalyvavo teisme. Kodėl tai nerūpėjo teisėjams, kol kas mįslė. 2005 metų balandžio 20 dieną Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas paskelbė sprendimą Lietuvos vardu: pripažinti Ksaverą Danutę neveiksnia. "Žinoma, nesutikau su šiuo sprendimu, nes buvau ir esu įsitikinusi, kad mano mama protinga, supranta savo veiksmų reikšmę. Man beliko rašyti apeliacinį skundą. Paprašiau pakviesti į posėdį mamą. Po to vykęs apygardos teismas bylą grąžino nagrinėti iš naujo. Buvo paskirta psichiatrinė ekspertizė, o galutinis sprendimas - mama pripažinta veiksnia", - dėliodama teismo sprendimus sakė Jūratė. Tačiau daugybė neatsakytų klausimų iki šiol neduoda ramybės.

Stulbinantis žinojimas

"Mane nustebino kai kurių atsakingų centro darbuotojų informuotumas. Nei kam labai gyrėmės, nei kam sakėme, o štai Urbonaičiui kažkodėl parūpo mamos žemės nuosavybė Vilniaus rajone. Ji net negaudavo žemėtvarkininkų laiškų. Tikriausiai juos perimdavo administracija. Nežinau, kam prireikė protingą žmogų paversti neveiksniu. Bet pasirinko ne tą auką. Aišku, vienišo žmogaus likimas tikriausiai būtų pasisukęs kitaip. Neveiksniam pacientui paskiriamas globėjas. Po to toks pacientas išgabenamas į psichoneurologijos pensionatą, kur "gydomas" vaistais, varančiais į tikrą idiotizmą. O globėjas administruoja senolio ar senolės turtą, valdo jį. Tai, žinoma, mano spėlionės, bet jos nėra iš piršto laužtos", - samprotavo Jūratė. Jos mama Ksavera buvo griežtesnė.

"Mane irgi ilgai tyrinėjo. Domėjosi, kaip aš čia atsiradau. Esu girdėjusi, kad čia patekti reikia ilgai laukti arba labai daug sumokėti", - sakė Ksavera.

Įsitikinę savo tiesomis

"Ponia Ksavera Danutė - mūsų ilgametė gyventoja. Pamažu ėmė ryškėti jos liga. Ji pradėjo dažniau gulėti Psichikos sveikatos centre. Ligą lydėjo paūmėjimai. Ją vertino patyrę specialistai, iki pastarųjų metų iš jų gaudavome išvadą, kad moteris gali gyventi bendrojo profilio senelių namuose. Bet paskutinė išvada buvo kitokia. Konsultacinė gydytojų komisija nustatė, kad ji negali gyventi čia. Apie tai informavome Savivaldybės socialinės paramos skyrių. Tai savivaldybė, o ne mes inicijavo teismą dėl neveiksnumo pripažinimo. Aukštesnės instancijos teismas sprendimą pripažinti pacientę neveiksnia atšaukė. Tačiau neatšaukė gydytojų psichiatrų išvados dėl diagnozuotos ligos. Būtent dėl ligos ji ir negali gyventi bendrojo profilio senelių namuose", - tokį atsakymą pateikė Gerontologijos ir reabilitacijos centro direktorius Vidmantas Alekna.

Teismas ir pakartotinė ekspertizė pripažino moterį veiksnia, bet ji jau buvo iškraustyta iš slaugos įstaigos. "Labai kruopščiai sprendėme šią problemą. Mūsų interesas - užtikrinti čia gyvenančių žmonių saugumą", - tikino direktorius. Visi atvejai, kai pacientė būdavo agresyvi ir keldavo grėsmę aplinkiniams, fiksuoti dokumentuose.

Socialinio padalinio vedėjas Urbonaitis, vienas iš tų, kurie rašė šiuos dokumentus, prisiminė ir paskutinį atvejį, kai moteris užsirakino kambaryje, nes nenorėjo, kad ją išvežtų į psichiatrijos ligoninę. "Buvome susitarę su psichiatrais iš anksto", - neslėpė Urbonaitis.

Taigi paciento teisės tą akimirką buvo pamirštos. Juk į psichiatrijos ligoninę guldant asmenį reikia jo sutikimo. Jo nebuvo. Kaip nebuvo nė karto apie mamos būklę informuota dukra. Net apie teismą ji sužinojo pavėluotai. Bet šioje vietoje Gerontologijos centras rodo į Savivaldybės socialinės paramos skyrių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"