TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Užkoduotą konfliktą įmanoma išspręsti

2012 04 16 6:09

Britų istorikas Richardas Butterwickas tvirtina, esą įtampos tarp lietuvių ir lenkų šaknys glūdi XIX amžiuje. Tačiau jis neabejoja ir tuo, kad abi tautos galėtų paieškoti teigiamų bendros praeities aspektų ir pagerinti pastaruoju metu pašlijusius Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), Lenkijos karalystės, Abiejų Tautų Respublikos (ATR) istoriją tyrinėjančio, Londone įsikūrusio Rytų Europos ir slavų studijų centro profesorius R.Butterwickas tikisi, kad lietuvių, lenkų ir baltarusių istorikai pagaliau ims žvelgti į bendrą istoriją ne tik per savo tautos prizmę.

Apie istorinį paveldą, tautų gimimą, jų panašumus ir skirtumus bei įsiplieskusius konfliktus - "Lietuvos žinių" interviu su Richardu Butterwicku.

Lietuva primena Škotiją

- Kodėl Jus, britą, sudomino istorinė Lietuvos ir Lenkijos valstybė?

- Tarpusavyje susipynusi monarchija ir respublika, įvairios religijos ir tradicijos, valstybės triumfas ir tragedija tiesiog užvaldė mano, kaip istoriko, vaizduotę. Savo sandara ši istorinė valstybė šiek tiek panaši į Didžiąją Britaniją. Lenkiją kai kuriais aspektais būtų galima prilyginti Anglijai, Lietuvą - Škotijai, Ukrainą - Airijai, Baltarusiją - Šiaurės Airijai, o Vakarų Ukrainą - Velsui.

  Kaip mokslininką mane itin žavi paskutiniai šios valstybės gyvavimo metai, kai privedę šalį prie pražūties slenksčio politikai susizgribo ir mokėsi iš praeities klaidų, o jų pastangos buvo vainikuotos pirmąja modernia Konstitucija Europoje.

- Ką Jūs įvardytumėte kaip pagrindinį veiksnį, dėl kurio žlugo ATR?

- ATR nežlugo. Ji buvo sunaikinta gretimų valstybių, kai pastangos atgaivinti nusilpusią karalystę ėmė duoti rezultatų. Ieškodami atsakymo kodėl, turėtume klausti, kas nutiko, kad valstybė prarado galimybę apsiginti nuo grėsmingų kaimynių, ypač Rusijos. Mišri valdymo forma, paremta pilietinėmis ir politinėmis laisvėmis, pirmaisiais valstybės gyvavimo metais leido palyginti gerai susitvarkyti su religine ir dvasine įtampa. Nors vyko karai, ekonomika klestėjo. Tai truko iki XVII amžiaus vidurio.

  Tačiau nesugebėjimas išspręsti socialinių ir konfesinių problemų Ukrainoje privedė prie katastrofiško Chmelnickio sukilimo ir totorių-kazokų aljanso, kuriuos lydėjo maskvėnų, Švedijos, Transilvanijos ir Osmanų imperijos įsiveržimai. Net ir tada ATR pasirodė gana atspari išoriniams veiksniams. Vis dėlto septynis dešimtmečius trukę karai ir vidaus nesantaika gerokai nualino valstybę. Tuo pačiu metu ėmė augti religinis nepakantumas. Jis suteikė Rusijai ir Prūsijai pretekstą kištis į Lietuvos ir Lenkijos vidaus reikalus. Maždaug po 1720 metų ATR buvo paralyžiuota, Rusijos įtaka per korupciją, grobimus, plėšimus ir galiausiai - invaziją, nulėmė valstybės likimą. Paskutiniai bandymai ją išsaugoti valdant Stanislovui Augustui Poniatovskiui tebuvo konvulsijos prieš valstybės suskaldymą XVIII amžiaus pabaigoje.

- Didžiosios valstybės ir dabar stengiasi daryti įtaką mažesniems kraštams. Ar įsivaizduojate panašų kurios nors šalies žlugimo scenarijų ateities Europoje?

- Didžiosios valstybės į mažųjų gyvenimą kišasi visame pasaulyje. Tačiau bent jau Europoje sunku įsivaizduoti valstybės teritorinius pokyčius jos kaimynių labui. Tikrai nemanau, kad panašus likimas galėtų ištikti ir dabartines buvusios ATR valstybes. Galbūt abejonių galėtų kilti dėl Baltarusijos ir Ukrainos, bet vargu ar ateityje jos galėtų būti inkorporuotos į Rusijos sudėtį. Kitos valstybės yra tapusios NATO ir Europos Sąjungos dalimi. Tai joms garantuoja saugumą, net ir nacionalinio suvereniteto kaina.

Įtampa nuo XIX amžiaus

- Daugiau kaip du šimtmečius lietuviai ir lenkai gyveno kartu ir valdė bendrą valstybę. Tačiau pastaruoju metu tarp Lietuvos ir Lenkijos juntama įtampa. Kaip manote, kodėl?

- Įtampos priežastys, mano nuomone, glūdi XIX amžiuje, kai iškilo sąmoningos ir modernios lietuvių, lenkų ir baltarusių tautos su naujais politiniais lyderiais priešakyje. Lenkijos inkorporavimą į Rytus šios tautos patriarchai, tokie kaip Romanas Dmowskis, laikė didžiule istorine klaida. O lietuvybės architektai, tokie kaip Jonas Basanavičius, istorine klaida laikė lietuvių ir lenkų suartėjimą po Vytauto Didžiojo valdymo, kai valstybės reikalai ėmė sparčiai blogėti. Taigi lietuvybė radosi ne tik kaip opozicija lenkiškumui, bet ir istoriniam lietuviškam-lenkiškam identitetui.

  Lietuvių kalba išliko kaimo vietovėse, tarp valstiečių, o socialinė pažanga plito miestuose, kur tuo metu vyravo lenkų kalba ir kultūra. Lenkakalbiai lietuviai buvo visiškai nepriimtinas dalykas modernios lietuvių tautos aktyvistams. Lenkakalbių Vilniaus intelektualų grupelės ("krajowcy") mėginimai atgaivinti LDK kaip daugiatautės, tačiau vientisos valstybės idėją buvo pasmerkti, nes daugelis lietuvių lenkų kultūros viršenybę būtų palaikę pažeminimu. XIX amžiaus pabaigoje tautos, ne tik Rytų ir Centrinėje, bet ir visoje Europoje, grūmėsi dėl išlikimo.

  Taigi sunku įsivaizduoti scenarijų, kad valstybingumą sukūrusios lenkų ir lietuvių tautos nebūtų varžiusios dėl Vilniaus. Jeigu baltarusių tauta būtų buvusi sąmoningesnė, ji taip pat būtų įsitraukusi į šią kovą. Kad ir kaip būtų, lietuvių ir lenkų istorines ambicijas ir prieštaravimus pažabojo Stalinas, Vilnių priskyręs Lietuvai. 

- Tačiau įtampa nedingo. Kas turėtų nutikti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai pasikeistų iš esmės?

- Dalis Vilniaus regiono gyventojų ir maždaug penktadalis sostinės gyventojų save laiko ne lenkiškai kalbančiais lietuviais, o lenkais. Tai nepasikeis ir ateityje. Tačiau buvusios ATR tautos galėtų paieškoti teigiamų bendros praeities aspektų. Labai tikiuosi, kad lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių istorikai pagaliau ims tyrinėti ATR istoriją ne vien atskiromis dalimis. Ši misija neturėtų būti palikta tik lenkų ar kitų kraštų istorikams.

  Lietuvių mažumos pareigos ir teisės Lenkijoje turi būti suvienodintos su lenkų tautinės mažumos teisėmis Lietuvoje. Gimtosios kalbos vartojimas, teisės švietimo sistemoje privalo būti vienodos abiejose valstybėse. Taip pat asmenys, nepriklausomai nuo jų tautybės, turi turėti teisę rašyti pavardę dokumentuose taip, kaip jie pageidauja.

  Kita vertus, kiekvienas pilietis privalo būti lojalus tai valstybei, kurioje gyvena, mokytis jos nacionalinės kalbos, bet išlaikyti istorinį, kalbinį ir etninį tapatumą. Pirmas žingsnis siekiant stabilizuoti dvišalius santykius galėtų būti kad ir tiesioginės geležinkelio linijos tarp Vilniaus ir Varšuvos atkūrimas.

- ATR laikotarpiu dalį lietuvių didikų patraukė lenkų kultūra. Kodėl galią savo rankose laikę žmonės išsižadėjo savo šaknų?

- Istorijoje būta ne vieno atvejo, kai tautos elitą patraukia kita kalba ar kultūra. LDK elitas taip pat perėmė nukariautų Rusios žemių kalbą ir tikėjimą, dar prieš susidurdamas su Lenkijoje vyravusia lotyniškąja kultūra ir ten įsigalėjusia Katalikų bažnyčia. Nepritariu nuomonei, kad sulenkėjusi aukštuomenė išsižadėjo savo šaknų. Dauguma LDK didikų - ir baltiškosios, ir slavų kilmės - toliau gynė savo krašto interesus iki pat ATR užgrobimo.

Paveldas nesunyko

- Kokius lietuvių ir lenkų tautų panašumus ir skirtumus regite žvelgdamas iš istorinės perspektyvos?

- Religijų ir kalbų įvairovė kur kas didesnė buvo LDK nei Lenkijoje. Didžioji dalis visuomenės Lenkijoje buvo katalikai, o protestantizmas savo šaknis įleido Lietuvoje. Katalikų bažnyčia čia nebuvo taip įsigalėjusi kaip Lenkijoje, o protestantus parėmė ir lietuvių diduomenė. LDK taip pat kiek silpnesnis buvo bajorijos luomas. Vis dėlto XVIII amžiuje tautos išaugo kartu ir jų tarpusavio skirtumai greičiau papildė viena kitą nei išskyrė.

  Tačiau lietuviškumas išliko kaimo vietovėse, kur žmonės laikė save užguitais lenkų didikų ir vietinių sulenkėjusių bajorų. Lenkai ATR istorinį paveldą laikė savu, ignoruodami jo margumą ir tai, kad Lenkijos karalystė nėra tokia pati, kaip prieš trejetą amžių. Lenkijos valstietija buvo taip ištaurinta savo praeities, kad vieni į kitą žmonės kreipėsi trečiuoju asmeniu "pan" ir "pani", o ne, kaip įprasta, "tu". Tai buvo nesuprantama ir neįprasta baltarusiams ir lietuviams. 

- Kurios buvusios ATR tautos, Jūsų nuomone, išlaikė didžiausią istorinį paveldą?

- XX amžiaus prakeiksmas - Stalino ir Hitlerio genocidiniai režimai - ne tik pasmerkė pražūčiai milijonus žmonių, bet ir gniuždė ištisas kultūras bei tautinio pasididžiavimo jausmą. Sovietų Sąjungoje melo ir istorinio paveldo naikinimo kampanija tęsėsi ir po Stalino. Didžiausią pasisekimą ji turėjo Baltarusijoje.

  Lietuvoje bent jau buvo rekonstruota įstabi Viduramžius menanti Trakų pilis. ATR tebuvo trumpas epizodas Estijos ir Latvijos istorijoje.

Jau griūvant Sovietų Sąjungai iškilęs istorinis ATR paveldas buvo siauras, nacionalistinio atspalvio ir iškreiptas, tačiau jis nebuvo visiškai sunykęs. Deja, praktiškai tai pavyko įgyvendinti Baltarusijoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"