TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

V. Gaidys: lietuviai didžiuojasi savo Tėvyne

2014 08 07 6:00
Vladas Gaidys. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvos piliečiai dar ilgai nepasitikės politinėmis partijomis ir Seimu, įsitikinęs sociologas, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro „Vilmorus“ vadovas dr. Vladas Gaidys, bet tai netrukdo mylėti ir didžiuotis savo Tėvyne.

- Pastaruoju metu pasigirsta apgailestavimai, esą lietuviai Tėvynę mylėjo ir buvo pasiryžę ginti Nepriklausomybės pradžioje, o dabar tas ryžtas sumažėjęs. Ar tai patvirtina statistika?

- Tokiai nuomonei pagrindo nematau, net neįsivaizduoju, kodėl ji kyla. Gal ją skatina emigracijos mastai? Iš Lietuvos išvažiuoja nemažai jaunimo, taip pat ir vidutinio amžiaus žmonių, tačiau jie nurodo taip norintys daugiau užsidirbti, susitaupyti, sukaupti lėšų būstui įsigyti ar paskoloms grąžinti, mokytis. Jiems galima tik palinkėti sėkmės. Gal pesimistinį matymą lemia skambanti kritika Seimui, politinėms partijoms? Bet ši kritika neretai būna pagrįsta, nulemta pasireiškiančio politikų egoizmo, noro pirmiausia susikurti gerovę sau, informacija apie įvairias išmokas bei priemokas.

Jei atskaitos tašku laikysime Nepriklausomybės priešaušrį, 1989-uosius, tai, reikia sutikti, jog tokio emocinio pakilimo, skaidrumo, meilės Tėvynei bei visiems aplinkui laikas vargu ar pasikartos. Jį lydėjusios žiaurios privatizacijos, sakyčiau, emocinio dugno, periodas daug pakeitė. Vėliau buvo kiek atsitiesta – tai lėmė įstojimas į Europos Sąjungą, išgyventa krizė ir panašūs dalykai.

Bet kuriuo atveju, kiek esame pateikę apklausų dalyviams klausimų, kuriais siekiama išsiaiškinti, ar žmonės didžiuojasi būdami Lietuvos piliečiais, dauguma nurodo mylintys savo Tėvynę. Paklausti, kodėl jie didžiuojasi Lietuva, respondentai nurodo motyvą, kad tai jų gimtinė, tėvų – prosenelių žemė, mini pagarbą lietuvių kalbai, nurodo gamtos grožį, garbingą istoriją ir panašiai. Viso to negalima nemylėti.

Politikų nemėgsta visi

- Tačiau žmonės iš tiesų negaili kritikos politikams. Gal šie susitapatina su Lietuva ir jiems adresuotus priekaištus priima kaip nepasitenkinimą savo šalimi?

- Pažiūrėję plačiau, pamatysime ne tiek ir daug šalių, kuriose parlamentai, politikai mylimi. Pasitikėjimą įstatymų leidėjais galime stebėti tik Skandinavijos šalyse. Kitur – ir gal tai lemia kultūrinės tradicijos – daugiau respondentų nurodo labiau nepasitikintys nei pasitikintys politikais. Iš kitos pusės, parlamentas, kaip darinys, iš prigimties yra tokia institucija, kurios jau vien pavadinimas („parler“ prancūziškai reiškia „kalbėti“ - red.) nurodo, kad jos nariai daug kalba, vadinasi, ir daug žada, paskui gal ne viską ar mažai ištęsi, todėl nusipelno nemeilės.

Panaši padėtis ir kalbant apie partijas. Europos Sąjungoje iš 28 šalių narių nėra nė vienos – pabrėžiu, nė vienos – kurios gyventojai pasitikėtų partijomis.

Iš kitos pusės, vertinant pastarąsias apklausas, kuriose klausiama apie pasitikėjimą mūsų šalies institucijomis, matyti, kad iš viso gana netrumpo sąrašo žmonės nepasitiki tik partijomis ir Seimu. Ši tendencija, manau, išliks dar ilgai. Vyriausybės balansas yra nebe toks neigiamas, o teismai bei prokuratūra jau lipa iš nepasitikėjimo duobės, manau, rudeniop šios institucijos bus vertinamos labiau teigiamai nei neigiamai. Prokuratūra ir teismai nukentėjo per vadinamąją pedofilijos istoriją. Jei ne ji, šių institucijų vertinimas jau dabar būtų kitoks.

- Kada pasitikėjimas Lietuvos institucijomis per Nepriklausomybės metus buvo didžiausias?

- Nuo tada, kai Lietuvoje įvyko, sakyčiau, emocinis žemės drebėjimas, nulemtas privatizacijos (pirmiausia – „Mažeikių naftos“ pardavimo) istorijų, pasitikėjimas valstybės institucijomis vėliau po truputį didėjo. Tendencijos rodo, kad artėjame prie vakarietiškų standartų: tarkime, kadaise visoje pokomunistinėje erdvėje policija buvo ta institucija, kuria labai nepasitikėta, šiuo metu ji autoritetu mažai nusileidžia Bažnyčiai, kaip ir Vakaruose.

- Jūs domėjotės tarpukario viešosios nuomonės tyrimais. Ar tais laikais apskritai būdavo keliamas klausimas apie pasitikėjimą savo valstybe?

- Empirinės sociologijos tarpukariu nebuvo. Apskritai tai labiau amerikiečių išradimas – kaip žinote, 1936 metais George‘as Gallupas prognozavo prezidento rinkimų rezultatus. Europoje tada tai nebuvo populiaru. Tačiau iš įvairių kitų šaltinių matome, kad tarpukario Lietuvos gyventojai labai vertino jų sukurtą nepriklausomą valstybę, pasididžiavimo jausmą skatino ir vos per 20 metų nuveikti darbai, atlikti išsiskleidus didžiuliam entuziazmui, giluminėms tautos jėgoms – literatūroje, architektūroje, pramonėje. Iki šiol sunku patikėti, kad per tokį trumpą laiką nuveikta tiek daug.

1989 metais entuziazmas ir vieningumas Lietuvoje taip pat buvo didžiulis, tačiau kodėl jis išblėso, sunku pasakyti. Gal tai paskatino aiškinimais, kas yra teisesnis, kažkokios vidaus priešų paieškos, panašūs dalykai.

Šaknys - kaime

- Kiek valstybės gyvenimą lemia jos tautos mentalitetas? Apie lietuvius išsakomos prieštaringos nuomonės: vieni tvirtina, kad tai darbštūs ir draugiški žmonės, kiti mato pavydžius ir tingius intrigantus?

- Nemanyčiau, kad mūsų biofondas būtų kuo nors unikalus. Panašūs yra ir lenkai, ir latviai, ir kitos aplinkinės tautos.

Analizuojant rinkos ar socialinių procesų kontekste tautos stiprybes, silpnybes, galimybes, kalbant apie mūsų žmones, darbštumas yra labai svarbi savybė. Kažkada buvo bandyta skelbti šūkį „Lietuva – drąsi šalis“. Tačiau drąsa kaip svarbus bruožas minima gal kokioje penktoje vietoje. O štai darbštumas – kaip pagrindinė tautos ypatybė. Tarp daugelio šalių, tai rodo ir Eurobarometro tyrimas, Lietuva pagal darbštumo vertinimą yra pirmoje vietoje.

Galbūt darbštumo akcentavimas siejamas su Lietuvai būdinga agrarine kultūra: juk ir šiuo metu 60 procentų mūsų šalies gyventojų yra gimę kaime, apie 90 procentų ten turi giminių. Ekonomistai kartais kritikuoja, kad Lietuvoje nėra, kaip kitose šalyse, vertinamos vadinamos aukštosios technologijos: lietuviui vis dar nėra idealas, kad paspaudęs vieną mygtuką, jis galėtų gauti, tarkime, šimtą tūkstančių, išlošti tokią sumą kortomis internetu ar panašiai. Kaip vertybė įvardijamas darbas, ypač fizinis darbas, leidžianti pasiekti konkretaus rezultato per ilgai trunkantį procesą ir nuovargį. Nuo kaimo dar nesame labai nutolę.

- Pastaruoju metu Lietuvos vadovai skelbia, kad Lietuva turi orientuotis į Šiaurės šalis – esą jos labiausiai atitinka mūsų interesus. Ar savo mentalitetu tikrai esame artimesni skandinavams?

- Iš tiesų lietuviai norėtų tapatintis su švedais. Bet kiek tam yra pagrindo – kitas klausimas. Jei pažiūrėtume į alkoholio suvartojimo, savižudybių statistikas, pamatytume, jog esame artimesni rusams, ukrainiečiams ir panašiai. Bet Skandinavija iš tiesų buvo ir yra lietuvių idealas.

Tai, kuo skiriamės nuo kaimynų estų, nuo skandinavų, užkoduota mūsų kultūroje. Tų šalių protestantiškoje kultūroje užprogramuotos nuostatos nesitikėti pagalbos iš šalies, patiems būti savo laimės kalviais. Nesiskųsti kitiems dėl asmeninių nesėkmių, nes viskas – tavo rankose: jei kažkas nesiseka, gali būti, jog esi tinginys, o tingėjimas toje kultūroje vertinamas kaip pati didžiausia nuodėmė. Tą patį principą, beje, perėmė ir Jungtinės Amerikos Valstijos, kur žmogus, paklaustas, kaip gyvena, būtinai atsakys, kad puikiai. Nesvarbu, kad jis ką tik bankrutavo, viską prarado – vis tiek tvirtins, jog turi naujų idėjų, eina pirmyn.

Paklausus lietuvio, kaip jis gyvena, dažniausiai žmogus pradeda vardinti smulkias nesėkmes, skųstis. Jei lietuvis atsakytų, kad gyvena labai gerai, klausiantysis gal net įsižeistų, įvertintų tai kaip perdėtą gyrimąsi, nes pozityvus atsakymas kultūriškai nėra priimtinas. Mūsų, katalikiškoje, kultūroje tradiciškai įprasta pasikliauti Dievu, o geresnio gyvenimo ir atlygio už gerus darbus tikėtis iškeliavus Anapilin.

Lyderių svarba blėsta

- Kiek pastarųjų dešimtmečių Lietuvos raidą lėmė mūsų politinių lyderių asmenybės?

- Jei kalbėtume apie prezidentus, iki šiol lietuviai sėkmingai rinkdavo vis kitokį savo, taip sakykime, faktūra, vadovą, bet visada – ryškias, daug pasiekusias asmenybes. Prisiminkime Algirdą Brazauską, ilgą laiką buvusį pačia populiariausia asmenybe, Valdą Adamkų, pirmavusį apklausose, Rolandą Paksą, iki apkaltos vertintą labai palankiai, Dalią Grybauskaitę. Tiesiogiai išrinkti politikai lietuvių vertinami palankiai.

Kalbant apie partijas, tai jei 9 dešimtmetyje rinkimų rezultatai keisdavosi švytuoklės principu – laimėjo viena partija, pabuvo valdžioje, tada ją pakeitė priešingų pažiūrų organizacija, tai nuo 2000 metų stebėjome protesto balsavimus. Prisiminkime: 2000-aisiais laimėjo dabar jau nebeegzistuojanti Artūro Paulausko vadovauta Naujoji sąjunga ir R. Pakso vesti liberalai, 2004 metais – Viktoro Uspaskicho Darbo partija, 2008-aisiais – Tautos prisikėlimo partija. Tačiau protesto balsų nulemta dalis vis mažėjo: per pastaruosius, 2012 metų, Seimo rinkimus protesto balsais pasikliovusios naujos partijos „Drąsos kelias“ palaikymas buvo labai menkas. Tai liudytų, kad padėtis valstybėje normalizuojasi, žmonės balsuoja nebe tam, kad įgeltų valdžiai, kaip anksčiau.

Kitas dalykas, kad vertinant politinių partijų vadovus, šiuo metu jaučiama palaikymo sausra. Pažiūrėkime į naujausią gyventojų apklausą, koks politikas geriausiai atstovauja jų interesus: D. Grybauskaitę įvardijo 27 procentai apklaustųjų, A. Butkevičių – daugiau kaip 10 procentų, o už kitus lyderius jau pasisako 5, 3 procentai ir mažiau apklaustųjų. Kažkodėl šiuo metu ryškių politikų nelabai matome.

- Ar charizmatiška asmenybė partijos vadovo poste lemia didesnį žmonių pasitikėjimą jo atstovaujama organizacija?

- Istorinio lūžio metu partija ir lyderis buvo tarsi vienas ir tas pats. Ryški asmenybė, įkūrusi partiją, tapdavo lyg jos savininke – tarsi uždaroje akcinėje bendrovėje, kur pagrindinis akcininkas gali būti vienas, geriausiu atveju du, bet daugiau į dalį nepriima. Pastaruoju metu procesai keičiasi, lyderiai tampa renkami. Niekas dabar nepasakytų, kad premjeras A. Butkevičius atėjo amžinai vadovauti socialdemokratams, arba Andrius Kubilius bus konservatorių lyderis iki gyvos galvos. UAB‘o viršininkas nėra ir liberalų lyderis Eligijus Masiulis, permainos prasidėjo net Darbo partijoje, kur V. Uspaskichas gal dar ir valdo, bet randasi ir kitų žmonių šalia. Tik „Tvarka ir teisingumas“ vis dar sunkiai įsivaizduojama be R. Pakso – tai tarsi politikos pradžios reliktas.

Taigi, galima pastebėti, kad politinė lyderystė šiuo metu mažiau svarbi nei buvo dar praėjusiame dešimtmetyje.

Vertybė - žmonės

- Prieš kelis dešimtmečius rengėte apžvalgą JAV spaudai apie posovietinių valstybių elitą. Ar dabartiniai Lietuvos lyderiai skiriasi nuo tų, kurie veikė Nepriklausomybės pradžioje?

- Pasitikėjimas Aukščiausiąja taryba-Atkuriamuoju Seimu buvo labai didelis, nepalyginamas su dabartinio Seimo vertinimu. Matyt, ir tada dirbę žmonės buvo kitokie. Pasižiūrėkime į Atkuriamojo Seimo žmones – kokie jie buvo ryškūs, idealistai. Labai abejoju, ar jie, kaip dabartiniai parlamentarai, veltųsi į ginčus dėl nemokamų pieštukų, paklotų savo reputaciją dėl servizų iš reprezentacijai skirtų lėšų, dėl automobilių, ar siektų pirmiausia atkurti atlyginimus sau, o ne kitiems piliečiams. Dabar pastebimas tam tikras nusmulkėjimas.

- Tuometiniai Lietuvos politiniai lyderiai buvo visuomenės elitas. Ar dabartines politines viršūnes galima laikyti šalies elitu?

- Tuo metu ryškiausi žmonės pirmiausia buvo visuomenės elitas: garsiausi ekonomistai, mokslininkai, menininkai, atėję į politiką. Šiuo metu politinis elitas formuojasi klasikiniais būdais: visuomeniškai aktyvus studentas tampa savivaldybės tarybos nariu, paskui juda toliau, gal į Seimą – tai normalu ir demokratiška. Be to, valstybė ir visuomenė jau yra įgavusi vidinius vystymosi mechanizmus, todėl nėra reikalo laukti, kol atėjęs ryškus lyderis kažką pakeis. Vertinant įvairius šalies vystymosi rodiklius, vis dėlto reikia konstatuoti, kad Lietuva juda pozityvių vakarų demokratijoms būdingų normų link.

- Aprašinėdamas posovietinį Lietuvos gyvenimą, prieš dvidešimt metų pastebėjote, kad gyvenimo lygis tuo metu būdavo apibrėžiamas tuo, ar žmogus galėdavo įpirkti bananų. Kas yra vertybė dabar?

- Bananus minėjau aprašydamas 1994 metus: kadangi tuo metu kaupiau straipsnius apie Lietuvos elito gyvenimą ir įpročius, buvau aptikęs istoriją, kur tada labai garsaus ir turtingo verslininko žmona labai pozityviame interviu pasakojo, jog gyvena labai gerai – gali sau leisti suvalgyti net po du kilogramus bananų per dieną. Bet ir kitiems žmonėms vaisiai tuo metu buvo labai svarbus, o gal pasiilgtas, dalykas. Nieko keisto: tuomečiai atlyginimai, jei lygintume juos su dabartiniais, buvo itin maži, o banano kaina iki šių dienų nelabai pasikeitė. O dar prisiminkime Rusijos blokadą, būtiniausių dalykų stygių. Materialūs dalykai tuo metu buvo itin aktualūs.

Jei apie nūdienos vertybes spręsime iš įvairių televizijų šou programų, rasime daug iškreiptų dalykų. Bet visai neseniai Lietuvoje pasibaigė Dainų šventė: visi išgyveno pakilimą. Arba prisiminkime Vėlines: nežinau, ar yra dar tokia šalis pasaulyje, kur vieną dieną visi žmonės pakiltų ir skubėtų aplankyti mirusių artimųjų, juos prisimintų, mokytų to vaikučius.

Todėl sakau: nespręskime apie visuomenę pagal televizijas. Geriau pažiūrėkime į savo kaimynus, gimines, bendradarbius – tai ir yra tikroji Lietuva.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"