TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

V.Juozapaitis apie menininkus: perspektyvos nebuvimas yra baisus jausmas

2013 07 25 10:15
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Politikos pasaulyje vykstantis gyvenimas dažnai prasilenkia su mums įprasta logika, pripažįsta operos solistas, parlamentaras profesorius Vytautas Juozapaitis. O žiniasklaida tik dar padidina esamų problemų atvaizdą. „Vos vienas ar du laikraščiai turi pastovią kultūros rubriką, telpančią į vieną pastraipą. O menininkai, artistai gyvena su perspektyvos nebuvimo jausmu“, – sakė V.Juozapaitis.

- Kurias kultūros srities problemas labiausiai išskirtumėte?

- Per 23 metus kultūros politikos nebuvimo susiklostė tokia situacija, kad, kur bedursi pirštu – visur problema. Visi buvę kultūros ministrai garbingi, bet nė vienas nebuvo pajėgus pakeisti padėties. Dabartinis ministras Šarūnas Birutis tai irgi demonstruoja. Būdamas išsilavinęs, kultūringas žmogus, patyręs vadybininkas, jis labai teisingai kalba apie poreikį pritraukti Europos Sąjungos lėšas. Tačiau jis nė nebando nuslėpti, kad nėra bendros politinės valios, kad tos europinės lėšos, kurios skiriamos kultūrai, būtų jos administruojamos.

Kultūros bendruomenė yra ignoruojama. Visi ministrai sako, kad tariasi su bendruomene, bet iš tiesų jos nuomonė lieka užribyje…

- Kultūra, matyt, yra tokia sfera, kurios reikšmę sunku įrodyti, jos svarbos suvokimą gali lemti tik mentalitetas?

- Taip, tik kultūringi žmonės gali apie tai kalbėti ir suprasti. Žiniasklaidoje, televizijoje kultūra yra susiaurinta iki šokio ir estrados. Tie, kurie šoka, maivosi ir juokina, yra suprantami kaip kultūros žmonės. Neneigiu tokių žmonių reikalingumo, bet kultūra ir menas, mano galva, yra, švelniai tariant, kiek platesnė sąvoka. Tad pirmiausia reikia sutarti, kas yra tie kultūros žmonės, ar jie turi nors kokias sąsajas su kultūros bendruomene ir kokią reikšmę jie turi valstybingumo raidai.

- Kokia yra istorija dėl kompensacinių išmokų? Dėl ko nesutariama?

- Mane suglumino Š.Biručio pranešimas dėl iniciatyvos didinti kompensacines išmokas nebegalintiems darbinės veiklos tęsti baleto artistams, dainininkams, pučiamųjų instrumentų muzikantams. Pirma, jis išmokas klaidingai pavadino rentomis – rentų, kurios visuomenėje suprantamos kaip užtarnautos pagarbos ir oresnio gyvenimo ženklas, menininkams išvis nėra. Antra, sausio mėnesį užregistravau įstatymo pataisą didinti šias išmokas bent dvigubai, buvo suburta kompetentinga komanda siūlymui įvertinti, pataisa priimta po pateikimo. Kadangi šis pakeitimas reikalauja papildomo pusės milijono litų metams, kovo mėnesį Seimas kreipėsi į Vyriausybę. Pagal Seimo statutą, Vyriausybė privalėjo pateikti išvadas per keturias savaites. Įstatymas turėjo būti svarstomas plenarinių posėdžių salėje gegužės 9 dieną. Dabar liepos pabaiga… O ministras sako, kad jis inicijuoja išmokų didinimą ir kreipsis į Vyriausybę. Žinoma, svarbu rezultatas, bet klaidinti visuomenės nederėtų. Kaip ir šiuo atveju, kuomet premjeras viešai pažadėjo, kad kultūros darbuotojų atlyginimai bus pakelti iki švietimo darbuotojų lygio. Vėl girdime, kad sprendimas atidėtas rudeniui. Tarsi visos problemos kaip gniūžtė ridenamos.

- Teko bendrauti su režisieriais Jonu Vaitkumi, Algirdu Latėnu, kitais. Visi buvo labai nusivylę, kad turi prašytis, kad galėtų savo vadovaujamuose teatruose kurti. Dabartinis kultūros ministras siūlo kitą kraštutinumą: idėją, kad menininkai ir negalėtų vadovauti teatrams ar koncertinėms organizacijoms, tai daryti tik vadybininkai. Ką jūs apie tai manote?

- Manau, kad būtų juokinga, jeigu, pavyzdžiui, orkestrui kaip organizacijai vadovautų žmogus, kuris būtų vadovas Gintarui Rinkevičiui. Gali būti pavaduotojas administracijai, direktorius, prodiuseris ar kitoks “viršininkas”, bet meno vadovas, tuo pat metu einantis vyriausiojo dirigento pareigas, visame pasaulyje pagal hierarchiją yra aukščiau už bet kokį vadybininką. Lietuvoje yra pavyzdžių, kai, kitados profesijoje nesugebėję savęs realizuoti menininkai, tapo vadybininkais. Tad tas pasąmoningas noras vadovauti už save talentingesniam dar yra labai gajus. Beje, tai yra būdinga ir politinei erdvei: Lietuva dūsta nuo asmenybių ir autoritetų trūkumo.

Taigi esu daugiau nei tikras, kad koncertinėms-teatrinėms institucijoms turi vadovauti žmonės, kuriems nereikia pasakoti, kuo skiriasi sopranas nuo batutos, arba kas yra bendra tarp režisieriaus ir rampos. Be abejonės, jie privalo turėti ir įgimtų telkiančio lyderio savybių, na, o teisinės žinios ir administravimo patirtis – tai savaime suprantami dalykai. Taigi apibendrindamas sakyčiau, kad tokioms institucijoms turėtų vadovauti autoritetai-asmenybės, kurių žodžiai ir darbai nekeltų abejonių, pirmiausia, jo vadovaujamiems menininkams ir jų sukurtų meno kūrinių vartotojams, tai yra žiūrovams bei klausytojams.

Šiuo metu ministerijos kuluaruose bręsta teisės akto projektas, kurio pagalba bus siekiama liberalizuoti meno įstaigų atskaitomybę, reorganizuojant jas į viešąsias įstaigas, kuriose būtų atsisakoma neterminuotų darbo sutarčių, pakeičiant jas trumpalaikiais kontraktais. Vėlgi, gerai, jeigu valstybė garantuos pastatų išlaikymą, finansuos kūrybinę veiklą, pasirūpins atleidžiamų darbuotojų socialinėmis garantijomis ir t.t. Jeigu ne, joms išties turės vadovauti ūkiško supratimo žmonės, kurie rodys į sąskaitas, o kas darosi scenoje, jiems bus neįdomu… Tačiau tuomet meno šventovės taps mechanizmu pinigams uždirbti, o tai reiškia, kad su teatro ir meno turiniu teks atsisveikinti.

O problemos esmė yra ta, kad šiuos ir panašius planus generuojančiose įstaigose gyvybiškai trūksta kompetentingų darbuotojų. Ne vadybininkų ir finansininkų, mokančių ekonomikos gudrybių, o socialinio jautrumo ir vidinės kultūros nestokojančių kūrybinių darbuotojų, turinčių aukščiau minėtą tikslinį išsilavinimą. Ta pati spraga pastebima, kad ir Valstybės kontrolės įstaigoje, kurios revizoriai, atlikdami Nacionalinio operos ir baleto teatro auditą, lifto, kuriuo baleto ir operos artistai spektaklio metu iš penkto aukšto, su pilnu rekvizitu ir sceniniais drabužiais vyksta į sceną ir iš jos pervargę važiuoja atgal, remontą pavadino perteklinėmis išlaidomis, nesusijusiomis su scena ir jai būtinais aptarnauti mazgais… Bet kuris su teatru susijęs žmogus tai suvokia kaip savaime suprantamą dalyką. Ir atvirkščiai, kuomet yra galimai piktnaudžiaujama meno sąvoka ir ne visada aukšto meninio lygio užsienio menininkams mokami vienkartiniai honorarai, atitinkantys mūsiškių algų metinį biudžetą, taip sumenkinant tėvynainių talentus, abejonių kontroliuojančiose įstaigose nekyla. Kaip ir nekyla įtarimų dėl išpūstų vienų ar kitų koncertinių-teatrinių įstaigų bei pompastiškų valstybinio lygmens pastatyminių projektų sąmatų vienu atveju, ir itin kuklių – kitu atveju. Taigi visais šiais atvejais yra pasikliaujama „demonizuotų“ vadybininkų kompetencija, visiškai pripažįstant valstybės bejėgiškumą ir diletantiškumą, mėginant sukontroliuoti ir koordinuoti finansinius srautus, kurie iki šiol yra ne tik nepakankami, bet ir perskirstomi pažeidžiant solidarumo bei neretai profesinio padorumo principą.

- Pastaruosius kelerius metus kultūros žmonės traukiasi iš gyvenimo savo noru vienas po kito. Kas vyksta? Čia juk tikrai ne finansavimo trūkumas kaltas?

- Kaltinti vienos ar kitos valdžios už kitų žmonių priimtus tokius sprendimus tikrai negalime. Savižudybę laikau viena didžiausių įmanomų nuodėmių ir niekaip jos nepateisinu. Suprantu, kad nelaimėliai negalėjo pakelti kažkokių jiems tekusių sunkumų, tačiau dažniausiai iš gyvenimo jie pasitraukia nė nesusimąstę apie aplinkybes, į kurias patenka per jų sprendimą artimieji. Atsakomybė yra ta skiriamoji riba, už kurios prasideda nebūtis: žmogus, kuris neberanda savyje jėgų gyventi ir kurti kitam, o tai reiškia, prisiimti atsakomybę už kitą, pasiduoda…Tad, mano manymu, čia ir yra skirtumas, ar kuri meną savajam ego patenkinti, ar gyveni tam, kad kažką suteiktum kitiems. Nors, žinia, kiekvieno menininko turiningo kūrybinio gyvenimo vienas pagrindinių variklių – būti paklausiam ir įvertintam. Tad natūralu, kad menas reikalauja ir valstybės dėmesio, kuris reiškia ne tiek pagarbą to dėmesio objektui, kiek pačios valstybės prestižą, savigarbą bei kultūringos ir brandžios visuomenės atpažinimą tarptautiniame kontekste.

Politikos pasaulyje vykstantis gyvenimas dažnai prasilenkia su mums įprasta logika. O žiniasklaida tik dar padidina esamų problemų atvaizdą. Vos vienas ar du laikraščiai turi pastovią kultūros rubriką, telpančią į vieną pastraipą. O menininkai, artistai gyvena su perspektyvos nebuvimo jausmu. Nors… Jeigu, dirigentui, aktoriui ar dailininkui sueina garbingas jubiliejus, kas pirmi bėga sveikinti? Politikai. Svečius iš užsienio valstybės vadai vedasi į filharmoniją, operos teatrą, o ne į sporto rungtynes. Tad kodėl menininkų nepagerbus? Pažįstu garbų kompozitorių, kurio kūrinius groja visame pasaulyje, o jo pensija - 420 litų. Ar turi taip būti? Baleto artistai, savo talentą ir jaunystę paaukoję ant scenos aukuro ir džiuginę šimtus tūkstančių žiūrovų, nesulaukę keturiasdešimties, tampa fiziškai suluošinti, o pensijos priversti laukti dar 25 metus.

Perspektyvos nebuvimas yra baisus jausmas, atimantis pagrindinį pilnakraujo gyvenimo laidą – viltį. Baigsis karjera – ir tu būsi išmestas į užmaršties šiukšlyną, pasmerktas skurdui ir patyčioms. O kultūros politikais ir vadybininkais save tituluojantys ir toliau rinksis į posėdžius beigi visokius seminarus ir postringaus apie begalinį rūpestį bei kultūros ir meno, kaip prioritetinės srities, tolimesnį vystymąsi. Ačiū Dievui, kad bent sportininkų atveju yra kitaip. Išties, didžiuojuosi valstybe, kuri nepamiršta savo ištvermingiausių sūnų ir dukterų, pašventusių savo gyvenimus sportiniais pasiekimais garsinti Lietuvą.

Tačiau ar Donatas Banionis, Saulius Sondeckis, Bronius Kutavičius, Eglė Špokaitė, Irena Milkevičiūtė ir kelios dešimtys kitų garbingų Lietuvos kultūros ir meno ambasadorių yra mažiau verti pagarbos ir padėkos? Ar mažesnio žiniasklaidos ir valstybės dėmesio yra verti šimtai talentingų jaunesniosios kartos menininkų, šiandien tarnaujančių valstybės labui Lietuvoje ir užsienyje? Gal valstybės vyrai pagaliau pereis nuo kalbų prie darbų, o žinių skleidėjai gal pagaliau supras, kad, išjungus muziką, uždarius muziejus ir bibliotekas, nutildžius aktorius, mūsų visų gyvenimas prarastų bet kokią prasmę?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"