TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

V.Pozneris: tikrai nereikia ginti rusų Lietuvoje

2014 03 20 14:41
Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Etniniai rusai Lietuvoje nėra skriaudžiami ir ginti jų Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui tikrai nėra reikalo. Dalis Baltijos šalyse gyvenančių rusų nori gyventi Rusijos Federacijoje? Prašom, keliaukite, trečiadienį Vilniuje kalbėjo žymus žurnalistas Vladimiras Pozneris.

Nors objektyvi žurnalistika įtemptu metu labai svarbi, jos beveik nebeliko – vien propaganda. Tačiau kažkokių žiniasklaidos priemonių draudimas dėl to nepadės – žurnalistai patys turi prisiminti, kokia yra jų paskirtis ir funkcijos, o ne klausydami nurodymų į straipsnius bei eterį kišti tam tikrą požiūrį. Tai yra jų atsakomybė, kurią prisiima kartu su teise į žodžio laisvę.

Apie visa tai savo kūrybos gerbėjams pasakojo žurnalistas, knygų ir dokumentinių filmų autorius, televizijos laidų vedėjas V.Pozneris. Rusijos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos pilietybes turintis žurnalistas neslėpė žiniasklaidos atžvilgiu nesąs nusiteikęs optimistiškai. Pasak jo, demokratiškos žurnalistikos tradicijų Rusijoje niekada ir nebuvo, o Vakaruose jos tiesiog baigia išnykti.

Apie tai, kas skauda

Iki renginio žymus žurnalistas tiesiog lūkuriavo tarp pačių žiūrovų Kongresų rūmų fojė, šnekučiavosi su organizatoriais, pasirašinėjo gerbėjams. O tokių būta nemažai – nors bilietai į renginį kainavo virš šimto litų, žiūrovų susirinko praktiškai pilna salė. „Malonu, kad jūsų susirinko tiek daug, juk nesu Filipas Kirkorovas“, – juokavo V.Pozneris.

Iki Nepriklausomybės V.Pozneris pasakojo lankęsis Lietuvoje dažnai, septynerius metus iš eilės ir poilsiavo Palangoje. Nuo 1991-ųjų Vilniuje jis viešėjo trečią kartą. „Turėjau Lietuvoje labai artimą draugą, amžinatilsį režisierių Vytautą Žalakevičių. Važinėjau į Lietuvą ir kaip žurnalistas“, – pasakojo V.Pozneris.

Organizatorių pranešime apie renginį buvo rašoma, kad žurnalistas pristatys savo bestseleriu tapusią knygą „Atsisveikinimas su iliuzijomis“, pasakos apie save ir savo projektus, apie kartu su Ivanu Urgantu kurtą laidų ciklą „Vienaukštė Amerika“, „Jų Italija“ ir „Tour de France“, pasidalins savo kūrybiniais planais. Tačiau V.Pozneris pasirinko šiek tiek kitą turinį – iš širdies. „Noriu kalbėti apie tai, dėl ko man labiausiai skauda“, – sakė žurnalistas. Taip pagrindine renginio tema tapo žurnalistika, žurnalisto laisvė, atsakomybė, žurnalistų gebėjimai dirbti objektyviai, galimybės atsisakyti rašyti propagandą, nevergauti. V.Pozneris kalbėjo ir apie įvykius Ukrainoje bei Baltijos šalyse dėl jų kilusias baimes.

Kas toliau? Nieko

Pabrėždamas, kad neperteikinės savo požiūrio į įvykius, o stengsis kalbėti apie faktus, V.Pozneris prašneko apie dabartinę Ukrainos situaciją. „Tema yra sudėtinga, nepriklausomai nuo to, kaip žiūrite į Putiną, patinka jums rusai ar nepatinka. Visa tai neturi sąryšio su pačia tema, kurią reikia suprasti. O suprasti ją galima tik žiūrint į istorinį kontekstą, nes situacija išsivystė ne šiandien, ir netgi ne vakar, – kalbėjo žurnalistas. – Santykiai tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos per pastaruosius 20 ir daugiau metų palaipsniui darėsi vis labiau įtempti“. Pasak jo, po Šaltojo karo Rusijoje nebuvo jausmo, kad juos nugalėjo. Atvirkščiai, rusai norėjo, kad būtų pripažinta, jog jie „atsikratė tokios baisios valdžios“, ir dabar į juos reikia žiūrėti labai teigiamai, padėti jiems. Vakarai savo ruožtu manė, kad Rusija labai negreitai atsigaus, o augs priimdama vakarietiškas vertybes. „Lūkesčiai buvo labai skirtingi. Tačiau Rusija ėmė augti daug greičiau, nei tikėtasi“, – V.Pozneris nurodė, kaip Rusijai Vakarų vertybės tapo nebe tokios svarbios, Vakarų požiūris – keliantis įtampą, ir ji nutarė, kad apsieis be pagalbos. Po to JAV niekada nenori praleisti progos pademonstruoti spaudimo Rusijai, sakė žurnalistas.

Rusijos kai kurių kraštų matymas kaip rusiškų yra susijęs su psichologija, aiškino V.Pozneris. Jis ne tiek politinis, kiek istorinis, siekiantis net senovę.

Ukrainoje nusivylimas prezidentais po rinkimų būdavo didelis. „Kol galiausiai atėjo pastarasis gražuolis. Ten jie tikrai vagia, bet dar kaip vagia! Rusijoje labai didelė korupcija, tačiau, palyginus su Ukraina – ji vaikų darželis. Tačiau staiga atsirado jausmas, kad kažkas pasikeis. Žmonės norėjo tapti Europos dalimi, laisvai judėti, uždirbti užsienyje. Taip atsirado noras pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Bet Janukovyčius apsisuko ir nuvažiavo į Maskvą, sutarties nepasirašė. Pamanyk tik, kažkoks Euromaidanas vyksta. Bet kai tas Euromaidanas niekaip neišsivaikščiojo, panaudota jėga. To rezultatas – viskas peraugo į kažką visai kito: tikrą pasipriešinimą ir revoliuciją“, – įvykių eigą vardijo V.Pozneris.

Žurnalistas sakė besitikįs, kad salėje nėra tokių naivių žmonių, kurie manytų, kad JAV ir kitų Vakarų šalių politikai vyko į Maidaną dėl to, kad tik pergyveno dėl Ukrainoje pažeidžiamų žmogaus teisių. „Pas juos buvo savi interesai. O tai, žinoma, labai nepatiko Rusijai, ji negalėjo to pakęsti. Visiškai nepalaikau Putino, tačiau žiūriu į tai, kas vyko, objektyviai. Vasario 21 dieną buvo pasirašytas opozicijos ir Janukovyčiaus susitarimas. Po trijų valandų Janukovyčių išvis nuvertė, pakeitė konstituciją. Pirmas siūlymas buvo uždrausti mokyklose dėstyti rusų kalba. Rusija iškart reagavo – nedarykite to. Plano atsisakyta, bet tapo visiškai aišku, kurlink visa tai juda. Naujoji Ukrainos valdžia yra rankose tų, kurie Rusijos ne tik kad nemėgsta, bet daug stipriau galima pasakyti. Ir tada buvo priimtas sprendimas dėl Krymo, nes jis visada laikytas rusišku. Krymas Ukrainai buvo perduotas dar tuomet, kai niekas nė negalvojo, kad Sovietų Sąjungos nebeliks. Jį ir Lietuvai galėjo tada padovanoti, nebūtų buvę jokio skirtumo“, – įžvalgomis dalijosi V.Pozneris. Jo teigimu, etniniams rusams tuo metu buvo tirkai sunku, nes vieną naktį jie užmigo vienoje šalyje, kitą rytą prabudo jau kitoje. Ir dėl to Putinas neva jaučia pareigą juos ginti.

Vis dėlto CNN nepriklausomu analitiku dirbantis žurnalistas sakė, kad Baltijos šalys neturi jokio pagrindo bijoti, kad panašus scenarijus, kaip Kryme, pasikartotų jų atžvilgiu. „Kalbama, kad Rusija užėmė Krymą, ir kas toliau? O toliau, esu visiškai įsitikinęs – nieko. Jūs priklausote Europos Sąjungai. Čia galima dėti tašką. Viskas. Juo labiau, aš visiškai netikiu, kad Baltijos šalyse rusai persekiojami ar engiami. Jų tikrai nereikia ginti. Kažkurie Lietuvoje gyvenantys rusai norėtų gyventi Rusijos Federacijoje? Tai prašom, važiuokite ten ir gyvenkite, įsileidžiame“ – daugiausia rusakalbei publikai pabrėžtinai kalbėjo V.Pozneris. Šiuos žurnalisto žodžius publika sutiko plojimais.

Žurnalistai pamiršo, kas jie yra

Stengdamasis būti kiek įmanoma objektyvesnis, V.Pozneris visgi nėra šalininkas manančiųjų, kad žurnalistikos padėtį galėtų pagerinti bandymas uždrausti kažkokias žiniasklaidos priemones.

V.Pozneris pasakojo girdėjęs, kad Lietuvoje norima uždrausti rusiškus kanalus, nes jie yra „blogi, meluoja“. Tai jis pavadino blogu ženklu. „Pirmiausia, tai gali reikšti, kad yra nepasitikima žmonėmis, galvojama, kad jie neatsirinks, kas yra melas ir blogai, o kažkas turi už juos spręsti. Juk visa tai jau buvo, kai kažką buvo galima žiūrėti, o kažko ne – tai vadinama cenzūra. Taigi, tai nėra labai demokratiška. Demokratija – tai kai gali žiūrėti, skaityti, ką nori“, – sakė V.Pozneris.

Vis dėlto toks jo požiūris nereiškia, jog propagandos tokiuose kanaluose neįžvelgia. Priešingai – jis pripažįsta, kad žurnalistikos apskritai beveik nebėra. Ir ne tik Rusijoje. V.Pozneris savo kalboje konstatavo, kad žurnalistikos pasaulyje yra vis mažiau, ir vis labiau daugėja propagandos. „Žurnalistika turi būti pagrįsta visuomenės informavimu. Kaip įmanoma glausčiau, objektyviau, protingiau. Žmonės, gavę informaciją, turi susidaryti savo nuomonę. Toks yra žurnalistikos, kaip aš ją suprantu, tikslas. Žinoma, žurnalistai turi daugiausia atkreipti žmonių ir valdžios dėmesį į tai, kas yra blogai. Juk apie tai, kas gerai, valdžia pati mielai paskelbs. Taigi ši žmonių informavimo ir dėmesio į tai, kas yra blogai, atkreipimo funkcija vis labiau nyksta“, – kalbėjo V.Pozneris. Kaip to pavyzdžius žurnalistas įvardijo didžiausius Rusijos kanalus „Pervyi kanal“, „Rossija“, „NTV“. „Požiūris į informacijos pateikimą Rusijoje dabar yra gana ciniškas. Kuo didesnė televizijos auditorija, kuo didesnė įtaka, tuo sunkiau išlaikyti objektyvumą. Arba kanalai priklauso valdžiai, arba įmonei „Gazprom media“, o „Gazprom media“ – „Gazpromui“, o šis visi žino, kam priklauso. Štai taip viskas ir gaunasi. Kiti informacijos šaltiniai, priemonės, pasidaro tarsi nelaisvi požiūrio laisvės prasme: arba tu komersantas, arba taip vadinamas patriotas. Taigi skaitytojai, klausytojai, žiūrovai negauna informacijos – jie gauna tam tikrą požiūrį, kurį jam norima įdiegti. Žurnalistai nustoja jais būti, kai pradeda klausyti nurodymų. Jie tampa propagandistais“, – nuoskaudos dėl situacijos žiniasklaidos rinkoje neslėpė V.Pozneris.

Tačiau Rusijoje netenka gailėtis nysktančių laisvos žiniasklaidos tradicijų – jų ten niekada ir nebuvo. Tuo tarpu Vakaruose, V.Poznerio požiūriu, žiniasklaidos padėtis šiuo metu nedaug geresnė. Žurnalistų darbą diktuoja prie reklamdavių poreikių besiderinantys vadovai, po kelias žiniasklaidos priemones supirkę įmonės. V.Pozneris pasakojo ir pats susidūręs su tokio rinkos diktato problema. Jis buvo sulaukęs rimto perspėjimo dėl „reklamdavio kritikavimo“ po to, kai vienoje laidoje paskelbė apie „General Motors“ finansines problemas.

Bene didžiausia problema, pasak V.Poznerio, yra tai, kad žurnalistai patys pamiršo, kas jie yra. „Kadaise žiniasklaida buvo ketvirtoji valdžia. Kokia ji dabar valdžia? Jokios valdžios ten nėra. Tai valdžią aptarnaujantis personalas“, – kalbėjo V.Pozneris.

Žurnalistu būti neišmokstama

Pats V.Pozneris pripažįsta tapęs žurnalistu atsitiktinai. Jis baigė biologijos mokslus, ketino gilintis į žmogaus smegenų veiklos paslaptis. Tačiau jau studijuodamas pajuto nesąs akademinės prigimties žmogus. Vėliau jis dirbo vertėju, tačiau taip pat pajuto, kad, nors vis dar nežinojo, kuo nori būti, bet tikrai ne vertėju. Tuomet jam visai netikėtai buvo pasiūlyta išbandyti save žurnalistikoje. „Nors ten net nebuvo žurnalistika, tiesiog propaganda. Tačiau tai buvo bendravimas su žmonėmis, važinėjimas, ir aš supratau – būtent tai man patinka“, – sakė V.Pozneris.

Žurnalistas pasakojo visai nesigraužiąs, jog nėra baigęs žurnalistikos. Atvirkščiai – bet kokias aukštąsias žurnalistikos mokslo įstaigas jis rekomenduotų uždaryti. Jo teigimu, išmokyti būti žurnalistu neįmanoma, kaip negalima išmokyti ir būti rašytoju. „Galima išmokyti taisyklingai rašyti. Tai viskas. Geriau įgyti kažkokią kitą specialybę, be to, kuo daugiau sužinoti, sukaupti gyvenimo patirties, aiškiai suvokti, dėl ko nori būti žurnalistu, kokia bus tavo misija, užduotis, ir tik tuomet imtis žurnalistikos. Žurnalistika tai nėra tik žodžio laisvė, pirmiausia tai – tam tikras suvokimas, netgi gyvenimo būdas“, – kalbėjo V.Pozneris.

Jis sakė norįs patarti jauniems žmonėms, kurie planuoja studijuoti žurnalistiką, labai rimtai tai persvarstyti. „Jums 16-17 metų, ir ką jūs tokio turite, kad galėtumėte kitiems žmonėms kažką sakyti, rašyti? Geriau pirmiausiai baikite kitus mokslus, pavyzdžiui, istoriją arba mediciną“, – karštai kalbėjo V.Pozneris.

Patirtis bei atsakomybės suvokimas ir padeda V.Pozneriui išlaikyti profesinį „stuburą“. Jis dirba nepriklausomu žurnalistu. „Taip, mano darbą turi kažkas nupirkti. Tačiau gali ir nepirkti, jeigu netinka. Ta prasme esu labiau nepriklausomas, nei esantys redakcijų sudėtyje. Bent jau niekas negali išsikviesti manęs „ant kilimėlio“. Be to, mano žanras yra interviu. Aš užduodu klausimus“ , – pasakojo V.Pozneris.

Rusas, žydas, prancūzas, amerikietis

V.Pozneris tapo žinomas prasidėjus „perestroikai“, kuomet jam teko savotiško tarpininko tarp tuometinės tarybinės visuomenės ir Vakarų kultūros vaidmuo. Vyresnės kartos žmonėms žurnalisto pavardė asocijuojasi su pirmuoju istorijoje televizijos „tiltu“ tarp SSRS ir JAV.

Balandžio mėnesį žurnalistas švęs 80-ajį gimtadienį. V.Pozneris gimė Paryžiuje, Rusijos žydo ir prancūzės šeimoje, netrukus persikėlė gyventi į JAV. Iki 16-os metų visai nemokėjo rusų kalbos. Jo šeima nusprendė apsigyventi Maskvoje 1950-aisiais.

V.Pozneris buvo pirmasis Rusijos televizijos akademijos prezidentas, yra daugkartinis Rusijos nacionalinės televizijos premijos „Tefi“ laureatas, trijų ordinų kavalierius, 2012 metais išrinktas Ukrainos „Metų žmogumi“, yra įvertintas už indėlį tarptautinėje žurnalistikoje.

V.Pozneris yra kalbinęs daugybę pasaulinio garso politikos, meno atstovų ir visuomenininkų. Tarp jo pašnekovų – Benjaminas Netanyahu, Michailas Gorbačiovas, Hillary Clinton, Dmitrijus Medvedevas, Alenas Delonas, Stingas, Ray Charlesas, Nikita Michalkovas, Jamesas Cameronas, Ala Pugačiova ir kiti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"