TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

V. Radžvilas: Ukrainai pavyko atgaivinti tautinę sąmonę

2014 11 17 6:00
Vytautas Radžvilas. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Ukrainos oligarchai ir politinio elito atstovai įsisąmonino, kad prieš juos yra tauta, su kuria reikia skaitytis, teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Vytautas Radžvilas. Todėl, pasak filosofo, Ukrainos ateities perspektyvos yra gana geros. Tuo metu ligšiolines pastangas skleisti demokratiją Baltarusijoje jis vadina juokingomis.

V. Radžvilas su laikraščiu „Post Scriptum“ kalbasi apie tai, kodėl Ukrainai ir Baltarusijai per pirmus du nepriklausomybės dešimtmečius nepavyko sukurti sėkmingų demokratinių valstybių ir kaip tai joms gali pavykti.

Profesorius pokalbį pradėjo demokratinės santvarkos Baltijos šalyse įvertinimu, atsispirdamas nuo platesnio demokratijos padėties šiandienos pasaulyje aptarimo: „Šaltojo karo pasaulyje įsibėgėjus vadinamajai trečiajai demokratizacijos bangai, beveik ir neliko nedemokratinių valstybių. Šitas faktas, jeigu jį apmąstome iš esmės, gali reikšti tik vieną: dėl daugybės priežasčių pasaulyje kone tobulai išmokta imituoti demokratiją, arba yra išugdytas menas kurti jos simuliakrus. Matyt, galima teigti, kad pats demokratijos realumo lygis yra pagrindinė šių dienų problema. Vadinamasis politikos mokslų specialistas, kuris tyrinėja demokratiją, visada turi suprasti, kad jam nuolatos gresia pavojus nagrinėti arba analizuoti ne tikrovę, bet jos etiketes.“

„Kalbant apie mūsų regioną, tikroji problema yra ta, kad visai tikėtina yra prielaida, jog iš tiesų skirtumai tarp Rytų Europos šalių yra vis dėlto ne kokybiniai, o kiekybiniai. Realiai tai reikštų, kad Baltijos šalyse dėl įvairių tradicijų ir kitų palankių aplinkybių buvo sugebėta gana meistriškai sukurti vadinamosios procedūrinės demokratijos mechanizmą. Labiau į rytus šio mechanizmo nepavyko sukurti, ir todėl mes galime labai ramia širdimi pasakyti, kad štai mes esame sėkmingos demokratijos regionas, tuo tarpu ten, vis dėlto, ir valstybės, ir demokratijos taip ir nesusiklostė. Todėl norint susigaudyti visame šitame chaose, be abejo, reikia nagrinėti labai realų politinio valdymo turinį – reikia aiškintis, kiek vis dėlto šalių piliečiai turi galimybių iš tikrųjų dalyvauti valdyme. Tada paaiškėtų, kad mes, Baltijos valstybės, esame tarpinėje padėtyje tarp vadinamųjų pokomunistinių šalių. Esame geresnėje padėtyje palyginti su Rusija, Baltarusija arba Ukraina, bet visiškai akivaizdu, kad prastesnėje padėtyje nei Lenkija, Čekija ar Vengrija. Ir šituos skirtumus lemia labai gilios istorinės priežastys.“

Tautinė valstybė ir demoso kūrimas

„Jeigu jau kalbame apie skirtumus tarp mūsų ir Baltarusijos ar Ukrainos, tai aišku, kad lemtingas veiksnys, kuris leido mums atsidurti kitoje padėtyje, yra tai, kad mes vis dėl to sugebėjome 1918 m. sukurti tikrai modernią vakarietišką tautinę valstybę.“

Iš fronto linijos šalies rytuose sugrįžęs Ukrainos savigynos bataliono „Azov“ savanoris kalbasi su drauge. Kijevas, 2014 m. rugsėjo 15 d. / Reuters/Scanpix nuotrauka

Anot V. Radžvilo, ryšys tarp demokratijos ir tautinės valstybės yra fundamentalus, nes demokratijos gyvavimui yra reikalingas nepaprastai didelis pasitikėjimo potencialas. „Kas slypi už žodžio pasitikėjimas? Demokratijai reikia žmogiško mastelio. Žmogiškas mastelis reiškia, kad tavo vaizduotėje turi būti bent potencialiai aprėpiama visuomenė, kurios narius tu galėtum laikyti į save visais atžvilgiais panašiais ir atitinkamai juos traktuoti kaip savus. Juk vienas dalykas yra bendražmogiškas supratingumas ir atjauta, bet pamėginkite įsivaizduoti, pavyzdžiui, sovietinę imperiją: kiek tu galėjai laikyti savais kokius nors Vidurinės Azijos gyventojus, arba jakutus, jeigu tu jų gyvenime nebuvai matęs akyse? Tam, ką vadiname politiniu gyvenimu, reikalingas daug tvirtesnis, svarbiausia, kasdienis ryšys. Ir jeigu šito ryšio nėra, jeigu tu gyveni iš esmės neaprėpiamose platybės, jokios priemonės, kaip sovietų laikais per televiziją visai imperijai transliuota laida „Laikas“, lygiai kaip ir palyginti vieningas ūkis, negali sucementuoti visuomenės. Kitaip tariant, neįmanoma sukurti demoso, kuris būtų demokratijos pagrindas. Su ta pačia problema šiandien susiduria ir Europos Sąjunga.“

Profesoriaus teigimu, Rusijos imperijoje, kitaip nei moderniose tautinėse valstybėse, nebuvo nei politinių, nei kultūrinių, nei ekonominių ar socialinių sąlygų skleistis demokratijos potencialui. „Nors politikoje ir nėra tokių dėsnių kaip fizikoje, vis dėlto egzistuoja principai, kuriuos socialinių mokslų filosofija kartais vadina reguliarumais. Vienas iš tokių dėsningumų, arba reguliarumų, yra tas, kad demokratija imperiniuose dariniuose yra labai problemiškas dalykas. Skiriamasis Rusijos imperijos bruožas yra tas, kad toji imperija niekada nebuvo moderni tautinė valstybė. Vadinasi, savo esme ji visada buvo anttautinis ir antvalstybinis darinys, jeigu sąvoką „valstybė“ suprantame griežtąja prasme, kokia jai buvo suteikta nuo Machiavellio laikų.“

„Todėl kai Rusijoje įvyko vadinamoji bolševikinė revoliucija, šitas darinys paprasčiausiai transformavosi į neoimperinį darinį – Sovietų Sąjungą, kurioje prielaidų atsirasti demokratijai taip pat nebuvo. Ukraina ir Baltarusija, gyvavusios carinės imperijos sudėtyje, faktiškai perėjo į naujojo tipo imperinį darinį, ir todėl, kai prasidėjo vadinamieji pertvarkos įvykiai, jėgos, šiose šalyse galėjusios paremti demokratines permainas, buvo labai silpnos. O jos kitokios ir negalėjo būti, nes dar kartą pabrėžiu – apie demokratiją neįmanoma mąstyti, jeigu tavo sąmonėje nėra tautinės valstybės vizijos.“ – kalbėjo profesorius.

Vakarietiška politinio mąstymo tradicija

„Demokratija pasaulyje egzistavo tik du kartus ir tik vienoje pasaulio dalyje. Turiu omeny Europą, kurioje demokratija egzistavo senovės graikų laikais, ir vadinamąją modernią Europos nacionalinę valstybę. Be abejo, yra ir kitų šalių, kurios vadinasi demokratijomis, bet reikia turėti omenyje, kad visur, netgi ir Amerikoje, toji demokratija iš esmės yra importuotas dalykas. Taigi šia giliausia prasme demokratija yra grynai graikiškos arba vakarietiškos kultūros kūrinys.“

Lietuvos valstybės tarybos nariai. Sėdi: J. Staugaitis; A. Smetona; K. Olšauskas; stovi: J. Šernas; J. Šaulys; J. Purickis; V. Gaigalas; M. Yčas; A. Voldemaras. Kaunas, 1918 m. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotrauka

Lietuvoje, nepaisant 1926 m. perversmo, demokratijos potencialas išliko visada, nes ši valdymo forma buvo įsišaknijusi vakarietiškos kultūros ir vakarietiško politinio mąstymo tradicijoje, artimoje Lietuvai. „Šita mąstymo tradicija, kitaip negu toje pačioje Rusijoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje, niekada nebuvo svetimkūnis, nes Lietuvoje ji yra natūraliai ir organiškai išaugusi iš katalikiškos tradicijos. Be jokios abejonės, minėtose šalyse buvo daugybė žmonių, kurie galėjo puikiausiai skaityti Vakarų progresyvistų arba Apšvietos tradicijai priklausančių politinių teoretikų raštus, arba netgi būti gerai susipažinę su tais pačiais katalikų politiniais autoriais. Vis tik idėja negali prigyti, jeigu tam nėra dirvos. Tokio tipo idėjos yra tiesiog pasmerktos gyvuoti siauruose intelektualų būreliuose.“

Kalbėdamas apie tarpukario Lietuvą, profesorius pabrėžė: „1926 m. perversmas parodė labai akivaizdų dalyką – kad demokratiją yra be galo sunku išlaikyti. Viena didžiausių mūsų bėdų yra nuo sovietmečio užsilikęs požiūris, kuris yra nepaprastai gajus istorikų ir net politologų sluoksniuose, kad 1926 m. perversmas buvo vos ne kažkokia tragedija, kad neva buvo nutraukta natūrali demokratinė Lietuvos Respublikos raida. Iš tikrųjų tai yra absoliuti nesąmonė, nes smerkdami 1926 m. perversmą, mes net nesugebame susivokti, kad demokratijos Lietuvoje nepajėgėme išlaikyti mes patys, XXI amžiaus pradžios žmonės. Demokratijai reikia, kaip jau sakiau, tradicijos ir labai specifinių sąlygų, ir todėl tie keturiolika nedemokratiško režimo metų vis dėlto reiškė, kad demokratijai buvo brandinamos sąlygos. Nepamirškime, kad politinės partijos, nors praktiškai neveikė beveik visą režimo gyvavimo laikotarpį, nebuvo uždraustos; kad egzistavo įvairiapusė ir turtinga politinė mintis. Didžiausia likimo ironija yra ta, kad Lietuva iš tiesų buvo pasirengusi rimtoms demokratinėms permainoms lyg tyčia nepriklausomybės praradimo išvakarėse.“

Profesoriaus teigimu, tai, kad Čekoslovakija tarpukariu vienintelė tarp Vidurio Europos valstybių išliko demokratiška, nebuvo atsitiktinumas: tam tikra prasme šalis buvo nepaprastai civilizuotos liberalios Austrijos-Vengrijos imperijos centras, ir galinga kultūros tradicija, išsivysčiusi visuomenė bei industrija lėmė parankios terpės demokratijai susiformavimą.

„Grįžtant prie baltarusių ir ukrainiečių, be jokios abejonės, jų tragedija yra ta, kad jie savo valstybių taip ir nesugebėjo sukurti. Vis tik absoliučiai logiška, kad ukrainiečių likimas susiklostė kiek palankiau: tiek Ukrainos valstybę, tiek jos demokratiją „traukia“ Vakarų Ukraina. Nors ukrainiečiai neturėjo valstybės tarpukariu, nepamirškime, kad dalis Vakarų Ukrainos priklausė tai pačiai Habsburgų monarchijai. Galų gale ir tarpukariu Vakarų Ukrainos teritorijos priklausė tai Lenkijai, tai Vengrijai, ir ten, nors ukrainiečių gyvenimas nebuvo saldus, vis dėlto jo net iš tolo negalima lyginti su tuo, ką turėjo Rytų Ukraina arba Rytų Baltarusija. Baltarusijai vis tik be galo trukdė tai, kad didžioji dalis Baltarusijos priklausė kitai religinei ir civilizacinei erdvei, ir todėl šitas imperinis Rusijos tapatumas, kuris pirmiausia buvo ortodoksiškas arba stačiatikiškas tapatumas, labai natūraliai, be ypatingos prievartos slopino Baltarusijos tautinės ir valstybinės sąmonės pradus.“ – teigė V. Radžvilas.

„Be to, nereikia pamiršti, kad nė vienoje stačiatikiškoje šalyje demokratija niekur natūraliai neišsivystė. Visur ji importuotas dalykas. O kodėl? Todėl, kad modernioji demokratija vis tik galėjo atsirasti, dar kartą pabrėžiu, katalikiškoje civilizacijoje, nes katalikybė nuo ortodoksijos vis dėlto skiriasi daug labiau, nei kartais mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Katalikybėje buvo išplėtota grynai asmenybinė žmogaus samprata, kuri labai aiškiai suvokia ir pabrėžia nepakartojamą asmens individualumą, savitumą ir vertę. Ir kartu šita samprata sukūrė prielaidas pačiai asmenų lygybės idėjai, be kurios demokratijos idėja neįsivaizduojama.“ Tuo tarpu stačiatikiškoji krikščionybė, anot profesoriaus, yra kur kas labiau kosmologizuota. „Kitaip tariant, asmuo čia yra daug labiau tirpdomas savotiškoje visuotinėje pasaulio tvarkoje, ir kur kas menkiau yra pabrėžiamas asmens unikalumas, nepakartojamumas ir individualumas. Aš jau nekalbu apie kitas priežastis, kurios yra netgi tam tikra prasme dar gilesnės ir susijusios su skirtingu Švenčiausios Trejybės dogmos traktavimu.“

TSKP CK generalinis sekretorius M. Gorbačiovas sostinės Lenino (dabar Lukiškių) aikštėje. Dešinėje - TSRS Kultūros fondo valdybos pirmininko pavaduotoja R. Gorbačiova. Iš kairės: LKP Vilniaus miesto komiteto pirmasis sekretorius K. Zaleckas, LKP CK pirmasis sekretorius A. Brazauskas, TSKP CK Politinio biuro narys V. Medvedevas ir kiti. Vilnius, 1990 m. sausio 11 d. / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Pasak profesoriaus, gyvenimas Rusijos imperijoje, baudžiavos patirtis ir sovietinė priespauda Lietuvoje trukdė skleistis vakarietiškos tradicijos potencialui, ir tuo galima aiškinti dabartinę šalies demokratijos padėtį. „Sovietų Sąjungoje piliečių lygybė buvo formalus dalykas. Iš tikrųjų egzistavo hierarchinis principas, kuris reiškė, jog yra aukščiausia valdžia, prieš kurią dreba visi (tarkime, Maskvos kompartijos politinis biuras), ir kuris daro, ką nori. Jis nežino tokio dalyko kaip dialogas su kuo nors politiniais klausimais. Žemiau yra tos pačios Lietuvos kompartijos centro komitetas. Šio komiteto pareigūnas drebančiomis kojomis nuvažiuoja į Maskvą ir virpa centro komitete prieš kito aukšto pareigūno kabinetą, bet Lietuvoje partijos centro komiteto sekretorius atsigriebia prieš rajono kompartijos pirmąjį sekretorių. Rajono kompartijos pirmas sekretorius atsigriebia prieš dar žemesnį. Šiuo atveju neveikia principas, kurį tobulai suformulavo Aristotelis: gero piliečio esmė – sugebėti pakaitomis valdyti ir būti valdomam.“

„Todėl Lietuvoje, net ir žaidžiant demokratinį žaidimą, išrinktas politikas nepajėgia natūraliai pereiti į žmogiškąjį santykį, pakeitęs savo pozicijos iš valdomojo į valdantįjį. Jeigu jis buvo žeminamas, vadinasi, jis dabar turi žeminti kitą. Todėl čia, kone pasąmonės lygmeny, ir tai yra tikrai refleksas, yra tai, ką Hegelis pavadintų pono ir vergo dialektika. Vergas ir tarnas. O norint išlaikyti demokratiją, reikia, neatsitiktinai kalbu apie religinę ir kultūrinę tradiciją, pagarbos žmogui kaip lygiam asmeniui, net jeigu tu, pavyzdžiui, matai, kad empiriškai pagal daugelį parametrų jis tau nelygus. Galima sakyti, kad demokratija gali išlikti tik ant nenatūralių pagrindų, nes pati krikščioniškoji idėja, kad visi žmonės lygūs, tam tikra prasme yra beprotiška. Bet ant jos statomas visas krikščioniškas politinio mąstymo rūbas. Įsivaizduokite, ką reiškia pasakyti, kad visi žmonės lygūs, empiriškai regint neįsivaizduojamai didelius skirtumus. Tai yra ypatingos rūšies metafizinė hipotezė. Šita neįtikinama hipotezė buvo nuleista į šitą pasaulį ir jame pradėjo veikti. O veikti pradėjo ne tai, kad čia įsigalėjo visuotinė meilė ir lygybė, bet tai, kad atsirado tam tikras naujas standartas. Ir nori ar nenori, net išpuikusį, įžūlų žmogų šitas standartas disciplinavo. Jis tapo nerašyta norma, ir nuo jos nukrypti tapo politiškai problemiška. Tai štai, mes, jeigu žiūrime į savo situaciją, iš tikrųjų esame „tarp“. Mums nėra ta vakarietiška tradicija svetima, bet istorinės aplinkybės neleido šio potencialo išskleisti. Kaimynai rytuose yra šiuo požiūriu likimo ir istorijos dar labiau nuskriausti.“

Ukrainos oligarchai

Taigi specifinės istorinės ir kultūrinės priežastys lėmė išsiskiriančias politinio vystymosi trajektorijas Baltarusijoje ir Ukrainoje, kuriose susiformavo skirtingos tautos ir valstybės sampratos. „Mano giliu įsitikinimu, šie skirtumai Ukrainoje padarė vieną svarbų dalyką: Ukraina, nors ir netapo demokratine valstybe, vis tik, kitaip nei Baltarusija, sugebėjo išsilaikyti net dvidešimt nepaprastai svarbių metų turėdama palyginti liberalų režimą, kurį netgi buvo galima pasauliui pateikti kaip sąlygiškai demokratišką. Reikalo esmė yra ta, kad Ukrainos sąlygiško laisvumo sąlyga paradoksaliai buvo visų smerkiami oligarchų klanai. Kitaip tariant, Ukraina buvo valstybė, kurios sąlyginė politinė laisvė buvo realizuota kone pagal Montesquieu principą: vis dėlto joks oligarchinis klanas iki galo negalėjo įgyti lemiamos persvaros prieš kitus. Ukrainos kultūriniai skirtumai, kurie, jeigu žvelgi paviršutiniškai, buvo sprogdinantis Ukrainą veiksnys, paradoksaliu būdu, mano nuomone, tapo Ukrainos jėgos šaltiniu. Nepamirškime, kad Ukrainoje vyko rinkimai ir reali konkurencija dėl valdžios – oligarchiniai klanai turėjo apeliuoti į minimus skirtumus, į gilesnį kultūrinį, religinį, netgi istorinės atminties pagrindą. Ir dėl tos priežasties, nepaisant visų sunkumų, Ukraina, vis tik būdama nepaprastai sunkioje padėtyje, per dvidešimt metų sugebėjo išsiugdyti piliečių kartą. Ukrainai, nepaisant visko, pavyko didžiuliu mastu atgaivinti tautinę sąmonę, kuri Rytuose po 1654 m. buvo beveik visiškai nuslopinta, ir todėl šitokios sąlygiškos laisvės sąlygomis Ukraina galiausiai priėjo prie to, ką turi šiandien.“ – teigė V. Radžvilas.

Posovietinių demokratijų perspektyvos

Moteris verkia prie laikino memorialinio paminklo žuvusiems mūšiuose su vyriausybinėmis pajėgomis. Kijevas, 2014 m. vasario 23 d. / Reuters/Scanpix nuotrauka

Kalbėdamas apie Baltarusijos ir Ukrainos demokratijos ir valstybingumo perspektyvas, profesorius optimistiškiau vertino pastarosios padėtį: „Visi požymiai rodo, kad bent jau įžvalgesni Ukrainos oligarchai, politinio elito atstovai pagaliau pradeda įsisąmoninti, kad prieš juos yra tauta, su kuria reikės skaitytis. Ukrainiečių perspektyvos yra gana geros, nes paaiškėjo, kuo ukrainiečiai 2014 m. skiriasi nuo tų, kurie „darė“ vadinamąją Oranžinę revoliuciją. Anie keletą dienų prastovėjo tame pačiame Maidane ir laimėjo tik tiek, kad ant savo galvos užsikrovė nacionaliniams interesams visiškai abejingą naują oligarchų valdymą, o štai dabar Ukraina jau tikrai yra kita. Pas juos yra jėgų tame pačiame Maidane, kur jie gali ramiai pasakyti: „Ponai, mes iš tikrųjų liejome kraują, rizikavome gyvybėmis ne tam, kad Janukovyčiaus gaują pakeistų nauja gauja.“

„Kalbant apie Baltarusiją, visiškai akivaizdu, kad visos tos pastangos Baltarusijoje skleisti demokratiją yra juokingos, nes pats Baltarusijos valstybingumas iš tikrųjų buvo iš dangaus nukritusi staigmena, kuriai niekas Baltarusijoje nebuvo pasiruošęs. Šalies elitas sovietiniais laikais nemąstė tautos ir valstybės kategorijomis. Ir absoliučiai logiška, kad tauta, kuri buvo praradusi savo istorinę atmintį ir savimonę, paprasčiausiai neturi vidinio organizacijos principo. Mano supratimu, baltarusiai yra ypatingos rūšies posovietinis etnosas. Ten nematau rimtos demokratinės ir civilizacinės brandos.“

„Tokius etnosus, beje, sovietiniais laikais socialiniai mokslai, kiek jų buvo, vadindavo tautybėmis. Buvo griežtai konceptualiai skiriama „tautybė“ ir „tauta“. Tautomis buvo vadinami etnosai, pajėgiantys sukurti vienokį ar kitokį valstybingumą. Nėra joks atsitiktinumas, kad sovietų akyse tautos, arba nacijos, buvo Baltijos šalys, kurios savu laiku buvo nepriklausomos. Tvirtus nacijos pagrindus taip pat turėjo ta pati Vakarų Ukraina ir Užkaukazės valstybės. Ir vėlgi nėra joks atsitiktinumas, kad Užkaukazės valstybės, su savo tūkstantmetėmis kultūros tradicijomis, panašiai, kaip Lietuva, 1918-tais metais buvo vis dėlto tapusios nepriklausomomis valstybėmis. Tik jų nelaimė buvo ta, kad dėl geopolitinių priežasčių ir kitų nepalankių aplinkybių jas užgniaužė. Vis tik esmė yra ta, kad jeigu jos 1918-ais metais sugebėjo tai padaryti – įkurti savo valstybes, – tai rodo, kad jos jau buvo sukaupusios tam tikrą potencialą. Dar kartą primenu: nors mes 1918-tais metais skelbėm nepriklausomybę kartu su Baltarusija, šioji buvo likviduota be ypatingo vargo. O tuo tarpu tuometinė Rusijos Federacija Užkaukazės valstybes likvidavo brutalia karine jėga. Ir jeigu nebūtų buvę, įsivaizduokime, Persijos veiksnio, dar neaišku, kiek jos būtų atkakliai pasipriešinusios, ir ar nebūtų tos valstybės išlikę. Tuo tarpu kokioje vidurinėje Azijoje ar Kazachstane, be abejonės, tokio valstybingumo iki XX a. pabaigos nebuvo. Ir todėl tuose regionuose, nors jie buvo laikomi vadinamosiomis nacijomis, kad būtų pripažintas tų taip vadinamų broliškų respublikų arba visaverčių imperijos subjektų statusas, šių šalių elitai niekada nemąstė tautos ir valstybės kategorijomis. Štai kodėl pirmieji partijos sekretoriai be jokio vargo sugebėjo tapti prezidentais iki gyvos galvos.“

Pašnekovo teigimu, baltarusiai pirmiausia turėtų nuosekliai ir tvirtai orientuotis į Lietuvą. „Norėdami atsiplėšti nuo „Maskovijos“, kaip jie mėgsta sakyti, jie turi ieškoti inkaro ne dirbtiniuose pramanytuose savo istorijos epizoduose bei įrodinėti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo baltarusiška valstybė, o paprasčiausiai šlietis prie jėgos, kuri už Maskovijos nugaros stovinčiai stačiatikiškajai civilizacijai prilygtų savo galia. O mes tokioje situacijoje kas esame? Tos galios – katalikiškos civilizacijos – forpostas ir laidininkas. Ir tuomet baltarusiai įgytų tvirtą civilizacinį-kultūrinį pagrindą tiek savo tautinei sąmonei, valstybinei sąmonei ir demokratinei sąmonei nubusti.“ – pokalbį baigė profesorius.


DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"