TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

V. Radžvilas: Vakarų pasaulis – pilietinio karo išvakarėse

2014 11 25 9:00
Prof. Vytautas Radžvilas. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotraukos

Neseniai išleista filosofo, Vilniaus universiteto profesoriaus Vytauto Radžvilo mokslinė studija „Erotas ir revoliucija: H. Marcuse‘s psichoanalitinė žmogaus išlaisvinimo vizija“. Tai ne tik teorinio smalsumo, bet ir autoriaus noro suprasti šiandieninę Vakarų būklę rezultatas. Profesoriaus teigimu, vyksta neregėto masto egzistencinis konfliktas, galintis išsprogdinti Vakarus iš vidaus. 

Interviu portalui lzinios.lt jis sakė, kad Europa serga ir vaistų ieškoti galima tik tai pripažinus. Naujausia mokslinė studija – bandymas aprašyti ligos mechanizmą. Kitu atveju, anot V. Radžvilo, telieka keikti „supuvusius Vakarus“ ir naiviai įsivaizduoti, kad šviesa ateina iš Rytų.

- Kas jus privertė imtis būtent šio teoretiko darbų „Erotas ir civilizacija“ bei „Vienmatis žmogus“, parašytų praėjusio amžiaus viduryje ir gan primirštų Lietuvos filosofų tyrinėjimų akiratyje?

- Pirmiausia įkvėpė noras suprasti, kokioje tikrovėje gyvename. Atkūrus Lietuvos valstybę, maniau ir tikėjausi, kad bus ryžtingai baigta su komunistine praeitimi, tačiau netrukus įsitikinau, kad ne tik politines, bet ir intelektualines madas diktuoja žmonės, kurie buvo nuoširdūs komunistinės sistemos rėmėjai ir jai dirbo. Galų gale, žvalgydamasis po akademinę aplinką supratau, kad joje taip pat dominuoja žmonės, kurie mano jaunystėje sėkmingai vedė į „šviesų komunizmo rytojų“ ir neapsakomai lengvai persikvalifikavo europeizacijos arba vesternizacijos vedliais. Tada man kilo paprastas klausimas, ar iš tiesų mes pabėgome nuo praeities. Konkretesnius kontūrus jis įgijo, galutinai įsisąmoninus vieną didžiausių dabartinės Lietuvos ne tik intelektualinių, bet ir politinių problemų. Oficialiai deklaruojamas mūsų tikslas – grįžti į Vakarus ir Europą, tačiau susivokiau, kad tas grįžimas nepaprastai panašus į neseniai vykusį judėjimą komunizmo link vienu atžvilgiu. Kaip tada nežinojome, kas yra komunizmas, bet jį kūrėme, taip šiandien nežinome ir – dar blogiau – nesidomime, kas yra tie Vakarai ir toji Europa.

Iš tikrųjų egzistuoja daugybė Europos sampratų, vyksta įnirtingi ginčai dėl to, kas yra europietiškumas, tačiau Lietuvoje šis klausimas praktiškai nieko nedomina. Tada prisiminiau svarbų dalyką. Nors sovietmečiu Lietuvoje buvo galima mokytis filosofijos, jos specializacija Vilniaus universitete tam tikra prasme buvo nelegali. Sovietų Sąjungoje filosofijos legaliai buvo galima mokyti Maskvoje, tuometiniame Leningrade, Kijeve ir Minske. Sąjunginėse respublikose ji nebuvo leidžiama dėl to, kad filosofijos paskirtis – apibrėžti, kas yra tikrovė. Tuo tarpu mokslas ne tyrinėja tikrovę, o ypatingu būdu eksploatuoja filosofijos sukurtą tos tikrovės sampratą. Jeigu kokia nors visuomenė neturi visaverčių filosofijos studijų, tai reiškia, kad ji iš esmės gyvena visiškai atkirsta nuo idėjinio lygmens, jai lengva primesti bet kokią norimą tikrovės sampratą. Būtent dėl šios priežasties man ir kilo noras užsiimti tuo, ką vadinčiau pastangomis iššifruoti arba rekonstruoti tokių pamatinių sąvokų kaip Vakarai arba Europa turinį. Kelias į tai vedė per filosofinę analizę, visiškai dėsninga, kad galiausiai pasirinkau būtent H. Marcuse.

Tokių dalykų, kaip „vakarietiškos“ ar „europietiškos“ vertybės iš tikrųjų nėra. Tai mums įbruktas ideologinis ir propagandinis mitas. Jei remiamės prielaida, kad Vakarų ar Europos tikrovę milžinišku mastu formuluoja filosofinės idėjos, vadinasi tos vertybės negali būti niekas kita, kaip tam tikros filosofinės ar ideologinės nuostatos. Man kilo klausimas, kokios idėjos lemia dabartinį Vakarų pasaulio ir Europos pavidalą. Užtenka elementarių istorijos žinių, norint prisiminti, kad jei Lietuvos raidą radikaliai pakeitė sovietinė okupacija, tai lygiai taip pat Vakarus radikaliai pakeitė praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio įvykiai, kurių centre buvo vadinamosios įvairiausio plauko revoliucijos. Atlikęs tyrimą aiškiai supratau, kodėl teigiama, kad šitos revoliucijos galutinai sugriovė tai, ką galima pavadinti tradiciniu Vakarų ir Europos tapatumu. Būtent H. Marcuse – naujos kartos marksistas – buvo vienas iškiliausių šitos revoliucijos teoretikų ir veikėjų. Man pasidarė įdomu, koks yra jo atstovaujamas marksizmas ir ką jis reiškia mūsų dienomis. Beliko išsiaiškinti, kuo jis skiriasi nuo sovietinės marksizmo versijos, kurią teko studijuoti okupacijos metais.

- Kaip paaiškintumėte tokį neomarksistų, Frankfurto mokyklos atstovų (H. Marcuse, Theodoro W. Adorno, Maxo Horkheimero etc.) populiarumą Vakaruose?

- Marksizmo jėga yra ta, kad jis eksploatuoja iš tiesų realias žmogaus problemas. Jei žmogus yra išnaudojama, vargstanti ar net kenčianti būtybė, koks jo paties santykis su šia būkle? Marksizmas patrauklus, nors remiasi supaprastinta ir iš esmės iškreipta antropologija, savavališkomis prielaidomis apie žmogaus prigimtį. Karlas Marxas daro savavališką prielaidą, kad žmogaus prigimtis yra gera. Aiškindamas, kodėl vis dėlto ji pasireiškia tamsiais pavidalais, jis sugalvoja be galo paprastą paaiškinimą, kad dėl visko kalta kažkokiu stebuklingu būdu atsiradusi privati nuosavybė, kuri sugadino žmogų. Iš čia plaukia visiškai logiškas ir paprastas receptas, kad tereikia panaikinti privačią nuosavybę ir bus atkurta tikroji žmogaus prigimtis. Būtent šis nepaprastas lengvumas, su kuriuo duodami atsakymai į sudėtingiausius klausimus, tapo vienu svarbiausiu politinės marksizmo galios šaltiniu. Tai filosofija, kuri nereikalauja giliai mąstyti ar tyrinėti. Nenuostabu, kad ji pritraukia daugybę šalininkų.

Studijoje apmąstomas vienas didžiausių Vakarų pasaulio paradoksų. Pagrįstai pasmerkta nacionalsocialistinė ideologija už jos nusikaltimus žmonijai, tačiau marksizmas – ideologija, pražudžiusi dar daugiau žmonių – ne tik kad nėra vertinama kritiškai, bet šiandien yra tapusi viena iš vyraujančių Vakarų intelektualinio pasaulio jėgų. Kitaip tariant, sovietinio marksizmo diskreditacija bent Vakaruose atvėrė dar didesnes jo plėtros galimybes. Marksizmas reabilituojamas teigiant, pati filosofija buvo gera, tačiau jos taikymas – ydingas ar net nusikalstamas. Tuo tarpu mano prielaida ta, kad mąstymas visada turi realius padarinius. Jei padariniai buvo tokie, vadinasi jie nėra atsitiktiniai.

Viena vertus, vakariečių neturėjimas praktinės patirties, kas yra marksizmas, kita vertus, mūsų refleksijos stoka, neleidžianti suprasti, kad daugybė dalykų, kurie grįžta „europietiškų“ vertybių pavidalu, yra viso labo to paties marksizmo, kuris mus niokojo penkiasdešimt metų, atnaujinti variantai, sukuria idealią terpę, paralyžiuojančią mus ir intelektualiai, ir politiškai. Minėtas marksizmo paprastumas ir pažadas išspręsti socialinį klausimą galiausiai susilaukia ir plačiosios visuomenės palankumo.

- Susidaro įspūdis, kad siekiant apmąstyti dabartinę visuomenės būklę, ypač kapitalizmo įtaką, pasitelkiami išimtinai kritinės teorijos autoriai. Pavyzdžiui, veikale „Vienmatis žmogus“ H. Marcuse taikliai užčiuopia vartotojiškumo poveikį žmogui, jo sulėkštėjimą. Aprašymo lygmenyje gali jam pritarti, tačiau kai permąstai jo prielaidas...

- Aprašymo lygmenyje marksistų analizės yra teisingos ir tikslios. Tačiau problema ta, kad jie baisisi tuo, kas vadinama švietimo dialektika. Jie verkšlena, kad Apšvietos pažadas neišpildytas ir dėl to Vakarai XX a. pateko į tikrą košmarą. Iš pirmo žvilgsnio jų aprašymas atrodo tikslus, tačiau lemiamas klausimas – kodėl taip nutiko. Tai, ką patys pripažįsta esant Apšvietos sukurtu siaubu, jie aiškina kaip nepakankamai radikalų idealo įgyvendinimą, užuot kėlę klausimą, ar tame projekte neglūdi pamatinė klaida. Užmojis kovoti su blogiu ir laisvinti žmogų vis labiau išlaisvina blogio jėgas, kurias neomarksistai smerkia ir gana tiksliai aprašo. H. Marcuse šiuo požiūriu yra ypatingai klaidinantis autorius, sugebėjęs griežtai kritikuoti tiek kapitalizmą, ypatingos rūšies technokratinį Vakarų pasaulyje besirandantį totalitarizmą, aprašomą „Vienmačiame žmoguje“, tiek sovietinį totalitarizmą ir marksizmą. Ši, atrodytų, nešališka ir objektyvi kritika lengvai nuveda skaitytoją klaidingu keliu, nes priverčia nepastebėti pamatinio fakto – esminis jo kritikos punktas yra tas, kad sovietinis marksistinis projektas nebuvo įgyvendintas pakankamai gerai. Kitaip tariant, užuot pasakęs, kad projektas dėsningai turėjo atsidurti aklavietėje, pasako, kad jis buvo įvykdytas netinkamai.

- Įprastai manoma, kad Vakarų šalių visuomenės laisvos, tačiau H. Marcuse teigia, jog taip nėra ir, remdamasis Sigmundo Freudo idėjomis, siūlo išsilaisvinti iš represyvių gyvenimą reguliuojančių normų. Studijoje teigiate, jog „jusliškumo išlaisvinimas“, apie kurį rašo nagrinėjamas autorius, paradoksaliai atveda prie dar didesnio žmogaus pavergimo. Kaip tai atsitinka? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, lyg šios dvi kategorijos – laisvė ir vergovė – yra binarinėje opozicijoje.

- Už pavergimo sąvokos slypi visiškai nauja žmogaus valdymo samprata. Čia H. Marcuse visiškai nuosekliai realizuoja tą pačią mintį, kurią kiek kitaip yra išsakę du jo pirmtakai. Immanuelis Kantas veikale „Visuotinės istorijos idėja pasaulio pilietijos požiūriu“ tiesiai šviesiai išrėžė, kad žmogus yra gyvūnas. K. Marxas „Ekonominiuose ir filosofiniuose rankraščiuose“ pasakė, kad humanizmas yra natūralizmas. Grakščiau išsakyta ta pati mintis.

Jei sugriauname įprastines socialines institucijas ir elgesio normas, žmogus kaip būtybė apskritai praranda bent kiek stabilią formą. Jis netenka ne tik ontologinių-moralinių, bet ir funkcinių orientyrų šiame pasaulyje. H. Marcuse dvasios įkvėptas pavyzdys – šeima neturi egzistuoti dėl giminės pratęsimo. Iš pirmo žvilgsnio šis teiginys atrodo nekaltas, tačiau kuo virsta seksualinis instinktas tokio požiūrio atsisakius? Jo galutiniu tikslu tampa absoliutus malonumas, kurį gali patirti net neturėdamas ryšio su žmogumi – su daiktu, gyvūnu, bet kuo.

Tokį pavergimą nesunku pateikti kaip išlaisvinimą, nes pavergimu vadinamas elementarus savo troškimų valdymas. H. Marcuse siekia išlaisvinti žmogų iš dar nuo graikų laikų fundamentaliais laikomų vidinių reguliatorių – proto ir moralinio sprendimo galios arba sąžinės. Nuo šių principų išlaisvinti žmogaus akli troškimai subjektyviai gali būti išgyvenami kaip visiška laisvė. Kita vertus, jau tokie moderno teoretikai kaip Thomasas Hobbesas suprato, kad tai yra prigimtinė būklė, kuri veda į paties žmogaus susinaikinimą. Tokio laisvinimo keliu išėmus vidinius reguliatorius atsiranda milžiniškas išorinių reguliatorių poreikis. Kai žmonių nekontroliuoja ne tik jų protas ar sąžinė, bet net ir instinktai, juos suvaldyti gali tik išorinė galia. Kas ją turi – atsiduria kone Dievo padėtyje.

- Markuziška išsilaisvinimo strategija, kaip ir pats teigiate – utopija, kuri iš tiesų nieko neišlaisvina. Taip pat jos neįmanoma visiškai įgyvendinti. Kyla klausimas, kodėl verta ją nagrinėti?

- Šiame projekte nėra nieko utopiško tuo požiūriu, kad jį įgyvendinant iš tiesų jau pasiekta nepaprastai daug ir neaišku, kur jo ribos. Jei ir toliau Vakaruose bus įgyvendinama H. Marcuse užbrėžta programa, tai baigsis civilizacijos savižudybe. Utopinės idėjos ypatingos tuo, kad jų praktinė galia išlieka milžiniška. Jei žiūrime į dabartinę Europą, matome, kaip šios idėjos skaldo visą žemyną. Viena vertus, į jų svaigulį neria nepaprastai daug europiečių, kartais atrodo, kad ši tendencija – nesustabdoma. Kita vertus, matome, kad auga ir pasipriešinimas šitokio tipo projektui. Vakarų pasaulis šiuo metu yra faktiškai pilietinio karo išvakarėse. Jis gali būti nepaprastai žiaurus, nors ir baisu apie tai net pagalvoti, dėl to, kad bus kariaujama ne dėl ekonominių, socialinių, politinių tikslų. Šio karo objektas – žmogaus likimas. Neišvengiamas įgyvendinto H. Marcuse išlaisvinimo projekto rezultatas būtų visiškas mums pažįstamos žmogaus formos sunaikinimas, žmonijos pavertimas ypatinga gyvūnžmogių rūšimi.

Tai, ką šiandien matome Vakaruose, yra dar turinčių savisaugos jausmą žmonių, nenorinčių būti paverstais bandos gyvuliais, pasipriešinimas. Natūralu, kad H. Marcuse ir panašių autorių eksperimentas pertvarkyti žmogų savo nuožiūra, remiantis modernizuoto marksizmo dogmomis, laikomas naujo tipo totalitarizmu. Jis daug klastingesnis, pavojingesnis ir potencialiai efektyvesnis nei sovietinis, nes vyksta ne radikalūs ekonominiai bei socialiniai pertvarkymai, o žingsnis po žingsnio pakeičiami žmonių protai ir sąmonė. Jeigu šiandien kas nors išdrįsta pasakyti, nors turiu atkreipti dėmesį, kad tokių balsų daugėja, kad Europos Sąjunga (ES) įtartinai panaši į Sovietų Sąjungą, toks argumentas atmušamas sveiko proto prielaida, kad neįmanoma palyginti sovietinio teroro ir ES procesų. H. Marcuse veikale „Vienmatis žmogus“ aiškiai pasako, kad šalia atviru teroru grindžiamo totalitarinio gali egzistuoti ir subtilus totalitarinis valdymas, kuris remiasi žmonių troškimų vadyba ir nepastebimu jų principinių nuostatų keitimu. Tačiau pastebėdamas, kad tokia technologija yra, autorius pats ją perima ar bent jau jo filosofija yra paskata ją taikyti. Eksperimentas radikalus, tačiau išoriškai atrodo švelnus

Mane veikiau stebina tai, kad nepaisant grandiozinio kelių dešimtmečių darbo, smegenų plovimo, kuris vyksta Vakaruose, tokios šalys kaip Prancūzija sugeba sutelkti jau ne šimtatūkstantines, bet milijonines demonstracijas, kur masiškai protestuojama prieš tyčiojimąsi iš žmogaus ir jo prigimties. Viena vertus, tai vilčių teikiantis ženklas. Kita vertus, kyla klausimas, ką galima padaryti, kad užkirstume kelią milžiniško masto pilietiniam konfliktui Vakaruose, kuris yra provokuojamas. Tuo stebėtis nereikia, pakanka suprasti, kad du pirmieji pasauliniai karai iš esmės buvo Europos pilietiniai karai. Žinoma, galima viltis, kad konfliktas bus išspręstas politinėmis priemonėmis. Kad ir kas būtų kalbama apie vadinamąja radikalią dešinę, o jai priklauso ir politinės grupuotės, kurios tikrai nėra simpatiškos, jos stiprėjimas yra sveikintinas dalykas. Tai teikia vilčių, kad kylantį konfliktą galima išspręsti demokratinėmis priemonėmis. Jeigu tokios jėgos įgytų daugiau politinio svorio, galbūt šiuo klausimu prasidėtų rimtas dialogas, kuris padėtų išvengti fizinės jėgos panaudojimo.

- Tačiau šios partijos neretai save diskredituoja flirtuodamos su Vladimiro Putino režimu.

- Vakarų Europoje joms tai nekenkia. O kodėl bendradarbiauja, paprasta atsakyti. V. Putinas, be jokios abejonės, nėra joks tradicinių vertybių gynėjas, tačiau jis nesunkiai įgijo tokį vaidmenį. Bolševikinė revoliucija Rusijoje buvo marksistinis vesternizacijos ar europeizacijos eksperimentas, turėjęs, ypač pirmajame dešimtmetyje po revoliucijos, labai radikalias formas. Bolševikinė Rusija buvo faktiškai pirmoji šalis pasaulyje, kurioje panaikinta santuoka, įteisinta „šeimos“ formų įvairovė. Rusai, išbandę tas „vertybes“ ir įsitikinę katastrofiškais jų padariniais savo kailiu, įgijo imunitetą. V. Putinas pakankamai išmano savo šalies istoriją, kad žinotų, kokie baisūs buvo vadinamosios seksualinės revoliucijos padariniai. Dabar jis prieš tai pasisako grynai iš pragmatinių motyvų. Natūralu, kad daugelis europiečių, kurie baisisi tuo, kas vyksta ES, matydami „naujųjų vertybių“ sklaidą ir nėra giliai apmąstę to paradokso, apie kurį mes kalbame, mano, kad Rusija yra normalesnė šalis. Markuziško projekto realizavimas taip skaldo Europos visuomenę, kad dalį jos stumia į V. Putino glėbį. Apie tai Lietuvoje ypatingai svarbu kalbėti dėl mūsų geopolitinės padėties. Dabartinis ES projektas, kuriame dominuoja markuziškojo tipo idėjos, griauna pačią Europą. Mąstant nuosekliai, mums reikia ne garbinti V. Putiną ir gręžtis į Rusiją, o pagal išgales gelbėti tikrąsias Vakarų vertybes.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"