TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

V.Razumas: "Mokslo ateities kirvis - emigracija"

2011 10 10 0:00
LMA prezidentas V.Razumas pabrėžia, kad mūsų kraštas dėl protų nutekėjimo jau patyrė didžiulę žalą.
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) prezidentas Valdemaras Razumas pabrėžia, kad pastaruoju metu mūsų krašte vis labiau įsibėgėja mokslo plėtros traukinys. Tačiau jis rizikuoja atsitrenkti į sieną, kuri kyla dėl išsilavinusių žmonių emigracijos.

LMA vairą 2009 metais perėmęs dabartinis jos prezidentas akademikas V.Razumas atkreipia dėmesį, kad Lietuvai ėmus aktyviau naudoti Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšas mokslo padėtis krašte pastebimai gerėja. Itin didelės ambicijos siejamos su kuriamais penkiais mokslo slėniais. Tačiau baiminamasi, kad šviesios ateities vizijos gali subliūkšti dėl didžiulio emigracijos masto.

Apie LMA tenkantį vaidmenį valstybėje, mokslo dabartį ir ateitį, protų nutekėjimą ir valdžios veiksmus - "Lietuvos žinių" interviu su Valdemaru Razumu.

Siekia vakarietiško modelio

- LMA prezidento pareigas 2009-aisiais perėmėte iš akademiko Zenono Rokaus Rudziko. Kokią padėtį akademijoje radote ir kokių permainų pirmiausia ėmėtės?

- Pagrindinis mūsų tikslas buvo LMA paversti vakarietiško tipo akademija, sutelkti kuo daugiau gabių, talentingų ir tarptautiniu mastu žinomų Lietuvos mokslininkų. Pirmiausia ėmėmės išgyvendinti vadinamąją gradaciją pagal rangus. Iki tol buvo tikrieji nariai akademikai, nariai korespondentai, nariai ekspertai. Tokio skirstymo niekur kitur pasaulyje nėra. Seimui šių metų gegužę patvirtinus mūsų siūlymus, buvo įtrauktas akademijos nario emerito vardas. Jis suteikiamas tuomet, kai nariui sukanka 75 metai. Taip atlaisvinamos vietos naujiems kandidatams.

Man tapus LMA prezidentu, buvo įsteigtos ir stipendijos jauniesiems mokslininkams. Stipendija, atskaičius mokesčius, tesiekia 730 litų. Kita vertus, mūsų reikalavimai nedideli. Prašome, kad pretendentas pateiktų komisijai savo vienų metų veiklos planą ir savo laimėjimus sutelktų vieno puslapio ataskaitoje.

Viena pagrindinių vakarietiško tipo akademijos savybių - jos nepriklausomybė ir veiksmų laisvė, išvengiant politikų spaudimo. Tai mūsų ateities siekiamybė. Akademijos niekada nepolitikuoja, bet apie mokslą jos privalo turėti nepriklausomą ir laisvą nuomonę.

Pasigenda verslo indėlio

- Pagrindinis LMA tikslas - suburti iškiliausius krašto mokslininkus. Ar Lietuva savo moksliniu svoriu išsiskiria iš gretimų valstybių, ar yra priešingai - esame žemesnio lygio?

- Varžytis su senas tradicijas turinčiomis valstybėmis, tokiomis kaip JAV, Didžioji Britanija, Vokietija ar Prancūzija, kur vienam gyventojui tenka du ar tris kartus didesnė bendrojo vidaus produkto dalis nei Lietuvoje, neturime galimybių. Moksle, ypač infrastruktūros klausimais, pirmiausia atsiremiama į pinigines lėšas. Vis dėlto nesame visiški prasčiokai ar atsilikėliai, palyginti su kitomis mūsų regiono valstybėmis. Tačiau norėdami prilygti, pavyzdžiui, Estijai, turėtume gerokai pasistiebti. Vien pagal investicijas į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą estai mus lenkia beveik du kartus. Apmaudu, kad Lietuvoje į mokslinius tyrimus ypač mažai investuoja pramonė ir verslas. Į tokius priekaištus dažnai atkertama, kad Lietuva dar tik 20 metų yra nepriklausoma ir jos pramonė ir verslas nėra tokie inovatyvūs. Tačiau pažvelgę į Estiją ir palyginę ją su Lietuvą matome, kad ten verslas ir pramonė į mokslinius tyrimus investuoja tris ar net keturis kartus daugiau. Estijoje taip pat intensyviai orientuojamasi į tarptautinius mokslinių tyrimų standartus, žiūrima, kad vertinimus atliktų užsienio ekspertai. Tad tobulėti tikrai turime kur.

- Reta institucija gali pasigirti pakankamu valdžios dėmesiu. Ar Jūsų vadovaujamai akademijai jo nestinga?

- Valdžios dėmesio labai stigo anksčiau, dabar vyksta gana glaudus bendradarbiavimas. LMA atsakinga už periodinių mokslinių žurnalų leidybą. Taip pat nuo šių metų rugpjūčio koordinuojame mokslo populiarinimo veiklą. Tai - LMA duona. Kuruojame ir Lietuvos mokslų premijų skyrimą. Jos tapo ne tik prestižinės, bet ir gerokai reikšmingesnės finansiniu atžvilgiu. Tačiau pasigendame užklausimų. Norėtume, kad į mus dažniau kreiptųsi patarimo, pavyzdžiui, ekonomikos klausimais. Pasakyti tikrai turėtume ką. Bet ir čia ledai ėmė po truputį judėti.

- Kokios mokslo sritys šiuo metu labiausiai apleistos, o kurios sulaukia deramo dėmesio?

- Mokslininkas niekada nepasakys, kad jam pakanka pinigų. Ir istorikui, ir biochemikui, ir bet kurios kitos srities atstovui visada jų trūks. Su tuo reikia susitaikyti. Istorikui visuomet reikės naujų archyvų, chemikui - naujausių technologijų ir įvairiausių medžiagų. Tačiau esame labai arti ES vidurkio pagal mokslui skiriamą lėšų dalį. Verčiau derėtų skųstis nepakankamu verslo dėmesiu. Galbūt tai ir viešojo sektoriaus problema, kad nesukuriamos sąlygos, atitinkamai neskatinamas investuotojų atėjimas į mokslinius tyrimus.

Problema, kurią įžvelgiu Lietuvoje ir ką visada kritikavau, tai - konkursinio finansavimo sutelkimas vienose, Lietuvos mokslo tarybos rankose. Kuo valstybė mažesnė, tuo daugiau mokslininkai privalo turėti galimybių gauti finansavimą iš įvairiausių šaltinių. Mažose šalyse susiklosto precedentas - nugalėtojų būrys visada išlieka tas pats.

Karjerai pristinga kantrybės

- Akademinę bendruomenę anksčiau ar vėliau papildys šiuo metu mokslo aukštumų siekiantis jaunimas. Ar dabartinė mokslo padėtis Lietuvoje gali išugdyti garbaus mokslininko vardo vertus žmones?

- Didžiausia problema ta, kad moksle karjera - itin lėtas dalykas. Dažnai po dvejų ar trejų metų doktorantūros perbėgama į privatų sektorių. Ten patekusieji gauna automobilį, didelį atlyginimą. Moksle karjeros viršūnė pasiekiama sulaukus 35 ar 40 metų ir tai neišvengiama. Taip pat tik dabar ėmė pastebimiau keistis mokslo aplinka. Itin didelės viltys ir investicijos siejamos su kuriamais penkiais mokslo slėniais. Bet ir čia gali kilti problemų dėl žmogiškųjų išteklių. Didelė dalis jaunimo išvyksta iš Lietuvos. Bakalauro studijos būna tik pakopa baigti magistrantūrą ar daktaro disertaciją užsienyje. Nėra blogai, kad žmogus išvažiavęs pasisems patirties, susipažins su kita kultūra. Tačiau opiausias klausimas lieka, ką daryti, kad jauni žmonės sugrįžtų.

- Pastaruoju metu Švietimo ir mokslo ministerija dažnai kritikuojama dėl aukštąjį mokslą neva griaunančios reformos. Kokių trūkumų dabartinėje sistemoje įžvelgiate Jūs?

- Dabartinę situaciją geriausiai iliustruoja Leonido Donskio išsakyti žodžiai - turime vertinti bent tai, kad pagaliau imta kažką keisti. Niekada tokie projektai neapsieina be klaidų ir suklupimų.

Man nepriimtinas mokėjimo už mokslą principas. Atsižvelgiant į vakarietišką praktiką, visi studentai galėtų solidariai prisidėti prie šios sistemos. Jeigu studentai būtų apmokestinami vienodu mokesčiu už studijas, išnyktų ir tokios aršios diskusijos. Lygaus indėlio į išsilavinimą principas būtų teisingesnis nei skirstymas į mokančiuosius ir nemokančiuosius.

Taip pat be reikalo uždarai svarstoma universitetų tinklo reorganizacija. Itin nelogiškas sprendimas būtų paliesti Klaipėdos ir Šiaulių universitetus, kurie kuria savo regionų savitumą.

Privilioti atgal - sunku

- Itin skaudi mūsų kraštui tema - protų nutekėjimas. Kokią žalą mokslo potencialui padarė sudėtinga socialinė ir ekonominė padėtis?

- Kraštas tikrai patyrė didžiulę žalą, ypač dėl to, kad išvažiuoja jauni ir aukštos kvalifikacijos žmonės. Vis dėlto šis tas daroma, stengiantis tuos jaunus žmones susigrąžinti. "Globalios dotacijos programa" kviečia išvykusį mokslininką trumpalaikio vizito į Lietuvą. Į šios programos lėšas gali pretenduoti bet kuris mokslininkas. Pagal ją mokslininkas kviečiamas grįžti į savo institutą ar universitetą ketveriems metams, ten įkurti savo mokslinių tyrimų grupę. Per tuos metus skiriama iki 1,6 mln. litų. Į pirmąjį kvietimą atsiliepė 3 ar 4 lietuviai iš užsienio, jie laimėjo šiuos "grantus". Bet skaičius tikrai neįspūdingas.

- Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius prognozuoja, kad ateityje Lietuva mokslo srityje taps regiono lydere. Ar dabartinė padėtis iš tiesų leidžia puoselėti tokias viltis?

- Žiūrėčiau į tokias kalbas rezervuočiau. Ministras yra politikas, jis privalo turėti gražių idėjų. Tačiau pati perspektyva mokslininkams nėra bloga. Vien dėl to, kad Lietuvoje mokslui tenka itin didelė ES struktūrinių fondų paramos dalis.

Tad tam tikrą pagrindą tokie pamąstymai turi. Vizija gali išsipildyti, gali ir ne, viskas - pačių mokslininkų rankose. Atėjo laikas parodyti, ką galime už tuos pinigus padaryti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"