TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

V. Valantiejus: imituojame demokratiją

2014 08 29 9:22
Dr. Vaidotas Valantiejus Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Neretai girdime, kad Lietuva yra postkomunistinė šalis. Tačiau ką tai reiškia? Ar tai tik šiandien nepriklausomų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų sąrašas? 

Politikos mokslininkai postkomunizmo sąvoką įprastai vartoja pereinamajam laikotarpiui nuo totalitarizmo prie liberalios demokratijos įvardyti. Tuo tarpu jaunas mokslininkas Vaidotas Valantiejus, šių metų vidurvasarį įgijęs socialinių mokslų daktaro vardą, šios populiarios sąvokos nepriėmė kaip duotybės ir ėmėsi ją analizuoti. Pasak jo, postkomunizmas yra savita politiškumo forma, apibūdinanti tai, kokioje situacijoje gyvename ir kuo skiriamės nuo kitų.

Demokratijos institutai be demokratijos dvasios

Antroje kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijų pusėje V. Valantiejus suprato, jog jam negana vien tik istoriko darbo – jį domina dabar vykstančių procesų supratimas. Po magistrantūros kitame Vilniaus universiteto padalinyje – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute – ten ir liko rašyti disertacijos. Jau lyginamosios politikos magistro studijose jis susidomėjo demokratija ir ypač jos ryšiu su liberalizmu. Dažniausiai viešojoje erdvėje liberali demokratija yra „šventa karvė“, nors kritikuoti tikrai yra ką. „Ir konceptualiai, ir istoriškai tai yra gana skirtingi reiškiniai, nors mūsų vaizduotėje jie suvokiami kaip neperskiriami. Čia ir yra problema. Neretai, diskutuodami apie demokratijos kokybės gerinimą, iš tiesų mes kalbame ne apie ją, o apie liberalizmą“, – sako politikos filosofas.

Individo laisvė, žmogaus teisės, pliuralizmas, tolerancija – tai liberalizmo idėjos, o demokratijai svarbiausias bendrasis gėris, politinė bendruomenė. Liberalioji demokratija yra bandymas jungti šiuos du dalykus, tačiau, pasak V. Valantiejaus, pastarojo šimtmečio tendencijos svyra liberalizmo naudai. Kodėl taip yra? Pašnekovo nuomone, po Sovietų Sąjungos žlugimo bijoma bet kokio visumos principo, kad dauguma primes savo valią ir suvaržys laisvą individą. Bet kuri užuomina apie politinę bendruomenę laikoma turinčia šią potekstę. „Turime suvokti, kad demokratija pačia savo esme reiškia bendrą žmonių valią. Ją nelengva apčiuopti, bet valdomieji ir valdantieji idealiu atveju turėtų sutapti ir įgyvendinti vienas kito lūkesčius“, – kalba jis. Kraštutiniu atveju tai veda į totalitarizmą, tačiau bet kokios bendrumo idėjos atsisakymas veda prie kito kraštutinumo – absoliučios laisvės, kuri neleidžia sukurti bendruomenės. „Jei nėra bendruomenės, lieka tik demokratijos institutai be demokratijos dvasios“, – apibendrina filosofas.

Jokių alternatyvų

Doktorantūros studijų metu V. Valantiejus ėmėsi nelengvo uždavinio – filosofiškai pažvelgti į socialiniuose moksluose bei viešojoje erdvėje paplitusią postkomunizmo sąvoką. Jis kėlė klausimą, ar ji tinkama pokyčiams šiuolaikinėse visuomenėse įvardyti. Ir pateikė atsakymą, kad postkomunizmą sudaro trys dėmenys – vienas iš praeities ir du iš ateities.

Praeityje patirto komunizmo siekiama atsikratyti. Visuomenėje jis neretai suprantamas kaip stigma, praeities šleifas. Manoma, jog vieną dieną jis ims ir pasibaigs, nekantraujant klausiama, kada tai įvyks. V. Valantiejus tokius klausimus savo disertacijoje kritikuoja, teigdamas, jog praeitis išlieka. „Negalime sakyti, kad tai, kas buvo praeityje – juoda, o kas bus ateityje – balta, ir perbrėžę tarp jų radikalų brūkšnį, įvardysime naują epochą. Paradoksaliai tai primena komunizmo rojų – ateities viziją, mums diegtą penkiasdešimt metų. Tarsi atsisakėme modernistinio technologinio progreso idėjos, tačiau čia pat ji vėl išnyra“, – mano jis.

Žlungant sovietų imperijai įtakingas amerikiečių politologas Francisas Fukuyama išsakė idėją apie istorijos pabaigą, kuri reiškė, jog atsisakoma visų ideologijų ir triumfuoja liberalioji demokratija. Būtent ji yra vienas iš dviejų į ateitį orientuotų postkomunizmo kaip reiškinio dėmenų. Antrasis – postmodernizmas. Pasak V. Valantiejaus, jų abiejų siekiama imitacijos būdu, prarandant bet kokį kritiškumą. „Politiškumas sunyksta, nes nelieka alternatyvų. Tai viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduria šiuolaikinės postkomunistinės demokratijos Rytų ir Vidurio Europoje“, – samprotavo pašnekovas. Teiginį jis iliustravo slovėnų filosofo Slavojaus Žižeko mintimi, jog iš tiesų neturime laisvo pasirinkimo, kai prieš mus tik fundamentalizmas arba demokratija. Pastaroji lieka vieninteliu galimu atsakymu. Tikriausiai lengviau įsivaizduosime pasaulio pabaigą, o ne liberalios demokratijos žlugimą.

Į kokią Europą grįžome?

Prieš ir po stojimo į Europos Sąjungą (ES) 2004-aisiais dažnai sakyta, jog grįžtame į Europą. V. Valantiejaus paklausus, ar šis teiginys teisingas, jeigu mūsų demokratija nėra tokia pati kaip Vakarų šalių, nuskamba dvilypis atsakymas. Viena vertus, Lietuvos įsiliejimo į vakarietiškas struktūras siekta nuo pat Nepriklausomybės pradžios – kaip politinis tikslas šios vakarietiškos integracijos siekimas visuomenei buvo svarbus. Tačiau idėjų lygmenyje posūkis buvo pernelyg radikalus. Manyta, jog Vakarai eina teisingu modernybės keliu, o mes ne. Tačiau neatkreiptas dėmesys, jog patys vakariečiai kritikuoja tam tikrus demokratijos aspektus, kalba apie modernybės pabaigą. „Mūsų tikslas buvo modernus – liberali demokratija, tačiau realybė jau buvo postmoderni, – kalba pašnekovas. – Kaip politinis reiškinys moderni demokratija buvo sugrąžinta į Lietuvos ir kitas visuomenes, bet kaip nepilnas variantas su ryškiais trūkumais. Visa tai šokiruojančiai primena, kaip buvo bandoma diegti ankstesnioji modernybės versija, t.y. komunizmas – nenatūraliai“.

V. Valantiejaus teigimu, tampant ES dalimi labiausiai buvo orientuojamasi į pačias institucijas, funkcinius rodiklius, stengiantis kuo greičiau įtvirtinti laisvąją rinką, sukurti pilietinę visuomenę. Kadangi tai buvo daroma dirbtinai primetant „iš viršaus“, o ne kilo natūraliai iš apačios, šiandien mums kyla klausimų apie demokratijos būklę ir ką reikėtų daryti. Pasak politikos filosofo, postkomunistinėse šalyse kuriama ne autentiška demokratija, kur svarbiausia – bendrasis gėris konkrečiai politinei bendruomenei. Vyksta techninis procesas, kada įgyvendinami iš anksto apibrėžti funkciniai rodikliai. Tai lemia tiek pati ES, tiek stiprus vidinis impulsas atitikti išorinius kriterijus.

Pilietinė visuomenė vs. politinė bendruomenė

Šiandien Lietuvoje siekiame pilietinės visuomenės. Kiekvienais metais sudaromas pilietinės galios indeksas, siekiant išsiaiškinti, kokia jos būklė. V. Valantiejus pastebėjo, jog politinė bendruomenė ir pilietinė visuomenė nėra tapatūs dalykai. Pastaroji yra gana nauja sąvoka, bylojanti apie piliečių, turinčių tam tikras teises bei pareigas, kolektyvą. Tuo tarpu bendruomeninis ryšys yra daug glaudesnis, svarbus homogeniškumo dėmuo, reikalingas skleistis laisvai žmogaus dvasiai. „Anonimizacija daug dažniau ne išlaisvina, o įkalina žmogų. Bendruomenės kategorija šiandienos visuomenei yra aktualesnė nei pilietinės visuomenės“, – sako politikos filosofas. Įvairios organizacijos, kaip, pavyzdžiui, Pilietinės visuomenės institutas, bando kurti pilietinę visuomenę iš viršaus. Tačiau neretai ryšys tarp valstybės institucijų ir paprastų žmonių taip ir neužsimezga, o vadinamoji pilietinė visuomenė lieka dar viena lobistine interesų grupe šalia kitų. Pasak pašnekovo, kai galvojame apie politinę bendruomenę, turime omenyje betarpišką ryšį, o ne interesų grupių lygmenį.

Kaip dar vieną šiuolaikinės politikos bėdą V. Valantiejus nurodo ekonominio mąstymo įsigalėjimą. Paradoksalu, kad šiandien determinizmas įsitvirtinęs ir moksle, ir politikoje. Juk komunizmo žlugimas turėjo reikšti ne tik modernybės, ideologijos, bet ir determinizmo pabaigą. Politikos srityje siekiama viską pamatuoti, nustatyti priežastinius ryšius, net ir moralės kategorijas vertinti ekonominiais kriterijais. Pasak politikos filosofo, ekonominis žodynas mūsų visuomenėje įsitvirtinęs labai stipriai. Kai svarstomos politinės programos, keliamas klausimas, kiek tai atneš naudos. Be abejo, ekonominiai dalykai žmonėms rūpi, tačiau, pašnekovo teigimu, svarbu atskirti, kurie klausimai apima daugiau nei vien tik materialinius dalykus. „Bendrojo gėrio paieškos negali būti pamatuojamos. Pavyzdžiui, socialinis klausimas apima daugiau nei tiesiog pinigų skyrimą. Šiuo atveju daug svarbesnis paties teisingumo jausmo sugrąžinimas. Lėšų trūkumas yra viena problema, o neteisingas jų paskirstymas – kita. Jei mokėdamas mokesčius iš valstybės nesusilaukiu grąžos, kyla natūralus klausimas, kodėl juos moku. Kokioje bendruomenėje aš esu? Ar ji apskritai egzistuoja? Tai yra principiniai klausimai, į kuriuos atsakyti būtina“, – teigia V. Valantiejus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"