TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vaclovas Daunoras: atvirumo troškulys

2013 11 21 6:00
V.Daunoras Lietuvoje lankosi antrą kartą per dvidešimt metų. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Po dvidešimties savanoriškos izoliacijos metų operos dainininkas, garsusis bosas Vaclovas Daunoras – vėl Lietuvoje. Pernai jo geležinę uždangą, kuria buvo atsitvėręs, suplėšė gimtinė - įspūdingas sutikimas per Žagarės vyšnių festivalį. Širdis atšilo, ledai aptirpo, nubyrėjo ne viena ašara, veidas pašviesėjo.

Kai kas permąstyta, įvertinta iš kito žiūros taško, ir maestro vėl pasiryžo keliauti iš Floridos į Vilnių. Šįkart porai mėnesių.

Kur tik jis pasirodo, priverčia apstulbti. Publika netiki savo akimis arba... neatpažįsta. (Kaip ir jis nebepažino bendraklasių Žagarėje.) Ne iškart jį pažino ir Leonardas Gutauskas, kai dainininkas atėjo į rašytojo knygos pristatymo vakarą. Kai jau užtraukė „Augau aš pas tėvelį“, abejonių neliko.

Dabar daug tų jaudinančių susitikimų su senais bičiuliais ir daugeliu pažįstamų. Ir vis neįtikimumo įspūdis - lyg tikrai dainininkas būtų prasiveržęs pro geležinę uždangą. Solistas, Niujorko Metropolitano operoje dainavęs 10 sezonų!

Bombytės į širdį

Su pianistu Robertu Bekioniu, ilgamečiu savo koncertmeisteriu, V.Daunoras prisiminė daugybę sunkių ir aštrių praeities momentų. Norisi išsikalbėti, atsiverti, pagaliau pasakyti, kas ilgai buvo gniaužta, slėgė, vargino. Bet ir apsieiti be tulžingų išpuolių, sąskaitų suvedinėjimo.

„Kvailiai mes buvom, kvailiai, - taip jie šiandien svarsto. – Sovietmečiu reikėjo ištaikius progą likti užsienyje.“ „O pasitenkinom žvirbliu saujoj, - palinguoja galva V.Daunoras. – Po stažuotės La Scaloje reikėjo negrįžti. Mano pirmoji žmona baleto šokėja Gražina Žvikaitė sakydavo: "Pasilik ten." Todėl, kad čia man buvo nuolatinė kova – kad nesutrintų į pudrą. Nors sakoma: dulkė esi, į dulkes pavirsi...“

Šiandien V.Daunoras kviečiamas į renginius, kalbinamas žiniasklaidos. Gal jau ir gaila tų 20 šalto atsiskyrimo metų – lyg iš pykčio, lyg visur matant priešus? „Negaila, - prisipažįsta maestro. – Buvau labai užimtas, dirbau tikrai intensyviai, turėjau perorganizuoti savo gyvenimą kitomis sąlygomis, labai kitokiomis. Kai mano brolis Ričardas anuomet pasiliko Prancūzijoje, irgi turėjo intensyviai dirbti, kad išspaustų maksimumą. Jis ir išspaudė.“

Matydamas išgražėjusį Vilnių, pilnas parduotuves, važiuodamas tvarkingais greitkeliais dainininkas pagalvoja, kad atsidūrė... užsienyje. Provincijoje - kitaip, prastai, skurdu, nedarbas, svaigalai. Taip ir jo Žagarėje. Prisimena, kaip anksčiau grįžęs iš sostinės klausdavo tėvo, ką gi čia tie žagariečiai veikia. Tas žemaičiuodamas atsakydavo: vieni eina į Lietuvą (gretimą Stungių kaimą) rinkti akmenų iš kolchozo dirvų, kiti - į Amerikę (tai yra Latviją) runkelių ravėti.

Žagarėje būsimasis grandas (dainuosiantis didžiosiose pasaulio operos scenose ir prestižinėse koncertų salėse) buvo pelnęs nelabai garbingą statusą. Moterys jo motiną perspėdavo: tvarkyk savo valkatą – kas iš jo bus? Maestro pasakoja, kad ir dalis Konservatorijos dėstytojų žiūrėjo į jį, tada draugavusį su Aldona Dvarionaite, kaip į valkatą...

Buvo taip užprogramuotas – nepasiduoti. Ir nebuvo tokio meto, kad viskas - ramu, sklandu, karjera klostosi, jokių grumtynių ar bombyčių į širdį.

„Mačiau vienintelį kelią į žmones – tai konkursai“, - prisimena V.Daunoras. 1962-aisiais – sąjunginis Michailo Glinkos vokalistų konkursas. Laurai. Po ketverių metų – tarptautinis Piotro Čaikovskio vokalistų konkursas. Vėl laurai. Laiptas, nuo kurio palypėta ant itališkųjų laiptų – La Scalos. Perėjimas į Goskoncerto globą. Su visokiais stabdžiais Lietuvoje. Dar ketveri metai ir - Tulūza, Grand Prix.

„Gyvenimas ne vienur, tai kitur viską tau sugrąžina, - sako maestro. - Tik svarbu, koks tikslas. Mano tikslas buvo turimus gabumus išnaudoti kaip tik įmanoma. O siekti tikslo yra įvairių būdų. Vieni vartai užsidaro, atsiveria kiti. Visada, nuo mažų dienų (nuo tada turėjau pats savimi pasirūpinti), mėgau turėti kelis atsarginius išėjimus. Kaip tie urvų žvėreliai.“

Porceliano vaza

Kad Tulūzoje laimėjo didįjį prizą, Kultūros ministeriją, taigi ir savo darbovietę, Operos ir baleto teatrą, V.Daunoras informavo tik po kelių dienų (irgi nemažai velnių priėdęs!). O tuo metu teatre, skelbimų lentoje, jau kabojo papeikimas dainininkui už neatvykimą į repeticijas.

1971 metų „Kultūros barų“ 12-ame numeryje parašyta: „Tamsiai mėlyna, aukso krašteliu ir akinančiai baltu vidumi Sevro porceliano vaza užgauta skamba švariai ir giliai. Jos tauri forma simbolizuoja tobulą vokalo meną, už kurį ji ir paskirta Vaclovui Daunorui – Tulūzos Grand Prix laimėtojui. Parvežta nuo Senos krantų, trapioji paryžietė stovi dabar šeštame aukšte ant palangės ir žvalgosi į Nerį. Iš čia toli matyti. Gal todėl mėgsta pastovėti savo balkone, atgręžtame į Vingio parką, ir dainininkas. Gera pagyventi iliuzija, kad nėra už tavo nugaros dūzgiančio miesto, kad užu miško dar miškas, dar lyguma, kelias, ežeras – visa Lietuva. Tik uždainuok – ir nuaidės iki pat Žvelgaičio kalno, po kurį vaikystėje laipiota ir į tolius žvalgytasi...

Nepalyginama žydroji Neapolio įlanka, įspūdingi Kanados kalnai, Amerikos kriokliai ir dangoraižiai, gražios lenkų merginos, gardus prancūzų vynas. Visur teko buvoti ir dainuoti, bet krūtinė plačiai atsikvepia tik čia, kur greta Bacho, Čaikovskio ir Verdžio gali plačiai užtraukti „Anoj pusėj Nemunėlio“ ar „Tris dienas, tris naktis“ ir tau atitars klausytojų širdys.“

Balkonas šeštame aukšte buvo Žvėryne, Vykinto gatvėje, nelabai toli nuo „Lietuvos žinių“ redakcijos. Gražioji vaza, kaip neseniai maestro sakė Lietuvos radijui, sunkiu metu buvo parduota Lietuvos dailės muziejui. O apie klausytojų širdis – gryna tiesa. Taip buvo ir pernai Žagarėje. Todėl ir tokie suglumę radijo klausytojai, jų manymu, per mažai girdintys V.Daunoro įspūdingojo boso.

Laimėjus tokio lygio turnyrą kaip Tulūzoje, tarptautinė konkursų federacija jau nebeleidžia dalyvauti jokiuose tarptautiniuose vokalistų konkursuose. „Nepasikeitė nė po Tulūzos mano statusas, - tęsia dainininkas. - Kam trukdžiau, trukdžiau ir toliau.“ Buvo daromas veltėdžiu, tinginiu, girtuokliu, amoraliu žmogumi. Antitarybiniu dėstytoju. Bet - buvo SSRS liaudies artistas, vyriausybinių koncertų dalyvis. Ėjo kovoti dėl savęs į CK. Ir – buvo kviečiamas į susitikimus su KGB darbuotojais, kurie paleisdavo „kompromituojančius“ įrašus ir klausdavo: "Jūsų balsas?"

Šalia - Pilypas II

Valdovas. V.Daunoro Pilypas II (G.Verdi "Don Karlas"). /Asmeninio albumo nuotrauka

Šiandien ne vienam atrodo, kad pagrindinis konfliktas vyko tarp dviejų Operos ir baleto teatro talentų, dviejų asmenybių, dviejų išskirtinių balsų savininkų. Konfliktas, netgi padalijęs gerbėjus į stovyklas. „Tai suprimityvintas vaizdavimas, - komentuoja V.Daunoras. - Užuomazgų ir esmės nežinojimas. Viskas painiau ir sudėtingiau. Po šitą tikrai nesikapstysim.“

Verčiau – apie balsą, dainavimo ir interpretavimo meną. Persikūnijimo drąsą – panirti ne į scenos ar salės atmosferą, o į personažą – kaip į transą - kompozitoriaus suprojektuotą vokaline partija. V.Daunoras prisimena, kaip talentingasis dramos aktorius Henrikas Kurauskas patarė jam dėl Pilypo II („Don Karlas“) plastikos ritmo. Tiesiog atskleidė paslaptį, savo atradimą. Niekas nesuprato, kaip tai buvo padaryta, nors daugelis pripažino, kad tobulai - čia apie V.Daunoro Pilypą II. Didžiosios sceninės abrakadabros.

O personažai, V.Daunoro personažai, niekur nenutolo, yra čia pat. Kiekvieną rytą po prasidainavimo pratimų ima ir uždeda rankas ant peties. Ypač Pilypas II. Ypač šitas. „Manyčiau, dabar jie būtų dar ryškesni, - sako dainininkas. - Tas filmas nesustoja, eina ir eina – kaip tada dirbau, ką mąsčiau.“

Pernai duodamas išskirtinį interviu LŽ, dainininkas pasakojo apie darbą Metropolitano operoje, susitikimus su Placido Domingo, Luciano Pavarotti ir kitais didžiaisiais. Apie P.Domingo dar ne viskas pasakyta... Istorija tokia: per labai trumpą laiką V.Daunoras parengė Seno žydo vaidmenį operoje „Samsonas ir Dalila“. Laukė septyni spektakliai. Senas žydas stovi avanscenoje, nugara į dirigentą, o Samsonas (P.Domingo) - priešais jį, uždėjęs rankas jam ant pečių. Gana ilga arija žvelgiant tiesiai P.Domingo į akis. „Arija baigėsi, - V.Daunoras ir šiandien tai prisiminęs jaudinasi, - ir P.Domingo lūpos be garso ištarė žodį, kuris man iki šiol skamba lyg galingas varpas. Kantriai, gal net visą gyvenimą lauktas, pats brangiausias įvertinimas, pasakytas ryškiausios vokalo žvaigždės, vokalo brangakmenio. Tas žodis buvo BEAUTIFUL.“

Režisierius Franco Zeffirelli irgi nešykštėjo pagarbos ir pripažinimo komplimentų. „Po „Traviatos“ repeticijų, generalinės išvakarėse, susirinkome visi artistai į green room laukti tolesnių nurodymų, - dar vienas prisiminimų žiupsnis. - Tylėjome. Franco prieina prie manęs ir kad visi girdėtų paskelbia: „Jeigu nesakau tau pastabų, nereiškia, kad nesi vertas dėmesio. Priešingai, esi puikus aktorius ir aš neturiu tau jokių nurodymų.“ Ir dar: „Turint tokius gabumus jūsų kišenės nebus tuščios.“ F.Zeffirelli V.Daunorui padovanojo savo scenografijos eskizą: „Traviata“, pirmasis veiksmas.

Renee Fleming, rengdamasi pirmą sykį Metropolitano operoje dainuoti Violetą, irgi pasidžiaugė V.Daunoru - savo Daktaru. Visus dešimt sezonų tame teatre dainininkas buvo prašomas atlikti šį vaidmenį.

***

Išjudintas ir kiek nuvargintas plūstančių prisiminimų V.Daunoras nutyla, pasvarsto. Diktofonas išjungtas. Akivaizdu, kad pašnekovas tuoj pasakys kai ką svarbaus, gal net paslaptį. Jis pradeda deklamuoti... savo poeziją. Aš ateisiu pas jus, kai bus gili naktis... Tada galėsiu – be gėdos, be kančių – atverti savo skaudulius... Aš atvirumo troškulį malšinsiu nusiplėšęs kaukę, kurią nešioti buvau priverstas ilgai...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"