TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

"Vadovaujuosi meilės ir nepakantumo derme"

2006 07 15 0:00
Teatrologė Gražina Mareckaitė
Asmeninio albumo nuotrauka

Į Baltosios anketos klausimus atsako teatrologė Gražina MARECKAITĖ

Jei nepritrūksim išminties

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to siekti?

Norėčiau, kad Lietuva ir po šimto metų būtų tokia, kokia įsirėžusi į lietuvio pasąmonę, kokią ją apdainavo poetai: kad miškai lyg rūtos kalnais žaliuotų, tekėtų švarios upės, mėlynuotų ežerai. Dar ir šiandien tokią ją mato pašaliečių akys. Prieš penketą metų ilgokai Lietuvoje viešėjusi japonų mokslininkė antropologė Sachiko Hatanaka, paklausta, kas jai paliko didžiausią įspūdį, atsakė, kad miškų žaluma ir toje žalumoje skendintys bažnyčių bokštai. Jos įspūdis buvo netikėtas, tarsi pažvelgus iš paukščio skrydžio. Mes patys daugiau žinome ir suvokiame tai, kas dedasi apačioje, tos žalumos paunksnėje. Bet kodėl nepakilus aukštyn? Ar tokioje vizijoje nebūtų galima įžvelgti išskirtinių mūsų galimybių beprotiškose šiuolaikinio pasaulio varžybose? Šaunu būtų pralenkti patį progresą ir atsidurti jo priešaky. Gal kaip tik mes, vėlyvieji pagonys, pirmieji atšuoliuotume į ateitį vedančiu keliu, kuris jau užkirstas smarkiai industrializuotoms šalims su jų vartotojiškos filosofijos ir ekonomikos varomąja rykšte? Atsidūrus ties civilizacijos bedugne, daug kas galbūt norėtų kai ką perdaryti ir pakeisti, bet jau per vėlu... Gal galėtume nusibrėžti tikslą - būti žaliąja, ekologine Europos oaze ir tam tikslui (itin retai gamybai, biokurui, labai paveikiems vaistams ar ypatingai maisto produkcijai) naudoti būsimąsias Europos Sąjungos dotacijas, pasitelkti išsvajotas aukštąsias technologijas, kurias, beje, smarkiai mus aplenkę, jau perprato ir sėkmingai diegia buvusios atsilikusios kolonijos Azijoje. Gal mūsų savitumas leistų rasti būdų išlaikyti harmoniją tarp gamtos, žmogaus veiklos ir dvasinių vertybių? Šie trys elementai - gamta, veiklumas ir dvasingumas - turėtų būti Lietuvos kelrodė žvaigždė. Jei Dievas nepagailėtų mums išminties.

Savo žemės paslaptis

2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti - "Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi" ir kodėl?

Žinoma, jaučiuosi. Tik ar būtina tuo didžiuotis? Svarbu būti, svarbu visur ir visados jausti ryšį su gimtine, kitais lietuviais, sielotis ir džiaugtis dėl jų darbų. Kai diskutuodami "moksliukai" nori žūtbūt išsiaiškinti ir kitiems paaiškinti, kas gi ta lietuvybė ir tautiškumas, kurie požymiai skiria (ar neskiria) lietuviškąjį etnosą ar lietuvių tautą nuo kitų, darosi nejauku. Paklauskite bet kurio žmogaus: kaip tu vaikštai, kaip tu kvėpuoji? Ką jis galėtų atsakyti? Mūsų šalies praeitis man įdomesnė nei kitų tautų, mūsų valstybės ateitis man svarbesnė nei kitų kraštų, mūsų vieta pasaulyje man taip pat labai reikšmingas dalykas. Lietuvos kelias kupinas ne tik įvairiausių nelaimių, bet ir neįtikimų stebuklų, pranašingų dangaus ženklų: jau mirusia laikytos Lietuvos prisikėlimas 1918 m., partizanų žygdarbiai, antrasis prisikėlimas 1990 m. kovo 11 d., visi įvykiai, kurių tikrosios prasmės gal net nežinome. Ačiū Dievui, jei vis dar esame keisti, šiek tiek paslaptingi, jei pažvelgę į savo gelmes jaučiame, kad saugome savo žemės paslaptį. Tos paslapties įminimas - ne poezija, veikiau filosofija, diktuojanti svarbiausias užduotis šiuolaikinei visuomenei, kad būtų galima konstruoti gyvenimo (taip pat ir materialiojo) karkasą, kurti dabartį ir ateitį.

Kultūros proceso srovės

3. Ar jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Nelabai žinau, kas yra kultūra, juolab - kas yra toji kultūros politika. Kas šiandien reprezentuoja Lietuvos kultūrą? Visi, kurie gyvena ir veikia. O tų veikiančiųjų tiek daug ir tokių įvairių, kad nežinia, apie ką reikėtų kalbėti. Kultūros procesai nepriklausomoje Lietuvoje veržlūs, spontaniški, bet kaip atskirti, kurią srovę inspiruoja autentiškas dvasios poreikis, o kurią - mada ir pinigai? Pinigų varomoje srovėje yra be galo atgrasių, tiesiog šlykščių dalykų, bet yra ir gerų. Ne mažiau visko ir priešingoje srovėje.

Ne šiaip sau klausimėlis

4. Ar jus tenkina Lietuvos valstybės švietimo politika? Kas joje, Jūsų nuomone, keistina?

Šitokiems pasaulio skersvėjams siaučiant švietimo politikai įvertinti neturiu kriterijų. Tautinės mokyklos kūrimo vajai seniai nuėjo į užmarštį... Vis dėlto svarbiausia būtų žinoti, ko siekiame, kurį gyvenimo modelį norime įdiegti. Paprastai supriešinamos dvi švietimo kryptys: "žinių kimšimas" ir "sugebėjimo pasinaudoti žiniomis" ugdymas. Jei pasirinkimas būtų tik toks, žinoma, būčiau už antrąją kryptį. Bet kelių ir būdų yra begalės... Ko moko vaikus ir jaunimą Malaizijoje? Ko moko Norvegijoje, Naujojoje Zelandijoje, Islandijoje, Japonijoje? Privalu būtų žinoti, permąstyti, kūrybiškai pasinaudoti. Esu įsitikinusi, kad reikėtų šviesti ir žmogaus protą, ir sielą. Bet juk modernios sekuliarizuotos visuomenės sielos buvimo nepripažįsta... O kaip Lietuva, irgi siekianti būti moderni? Kaip šviečiami vaikai Lietuvos mokymo įstaigose: kad žmogus turi sielą, ar kad jos neturi? Tai ne šiaip sau klausimėlis... Priviso visur "eurorobotų" - instrukcijų, normų, paragrafų vykdytojų, raštų aiškintojų, kad tik pateisintų savo egzistavimą, kad tik būtų šiuolaikiniai, girdimi ir matomi. Mane, kaip filologę, glumina visuotinis mąstymo sutrikimas, tiesiog paralyžius. Jeigu švietimo procesams vadovaujantis asmuo kalba, kad į "pamokas atėjo pakankamai mažai mokinių" arba kad "žinios buvo pakankamai prastos" ir nesupranta, kad tokia kalba išryškina ne tik jo mąstymo defektą, bet ir tautinės tapatybės irimo simptomus - kaip švietimo procesams toks žmogus gali vadovauti? O dar gimtosios kalbos egzamino skandalas. Bjaurus kaip skorpiono nuodai.

Ar bus kur sugrįžti

5. Kokių permainų Lietuvos Valstybės strategijoje reikėtų pageidauti, norint susigrąžinti masiškai į Vakarus emigruojančią jaunąją Lietuvą?

Šios problemos man siejasi su anksčiau išsakytais samprotavimais. Jauni lietuviai palieka vargo Tėvynę, nenorėdami eikvoti savo energijos, jėgų ir gebėjimų jai prikelti, tobulinti, turtinti. Jeigu kas nors gyvenimą Lietuvoje priartins prie senųjų Europos valstybių arba JAV lygio, jeigu kas nors ją išmėš, sutvarkys, sustabdys anarchiją, jei bus galima naudotis visomis civilizacijos gėrybėmis, tada... gal... Taip mąsto išvykstantieji reisu "Lietuva - pasaulis". Bet juk kitos tautos kūrė savo gerovę ne vieną šimtmetį - dantis sukandusios, rankoves pasiraitojusios atstatydavo savo šalis po karų, audrų, marų. Po penkiasdešimties metų socializmo apynasrio, žmonių ir turtų naikinimo techninis ir ekonominis Lietuvos atsilikimas per vieną dešimtmetį neišnyks, gyvenimo lygis artimiausiu metu nepasieks turtingųjų kraštų... Vadinasi, išvykėlių grįžimo teks dar palaukti. Tik ar bebus kur grįžti?

Netiki ir nepasitiki

6. Lietuva dažnai įvardijama kaip šalis, pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad būtų kitaip?

Reikėtų stabdyti alkoholio propagandą, besaikę reklamą, beveik prievartinį alkoholio brukimą jaunam ir senam. Organizuotos linksmybės, grandioziniai popšou bei alaus fontanai neišsklaidys sielos tamsos. Lazerių blyksniai nei sielos, nei padangės neapšvies.

Gero tono požymiu tapo niekuo, visiškai niekuo netikėti ir nepasitikėti, aimanuoti, keikti likimą, valdžią, laisvę. Gal tai užkrečiama būsena? Pastebėtas keistas, beveik antgamtinis reiškinys: lietuviai laisvėj nesidaugina.

Ne visi dėkoja Sutvėrėjui už didžiausią dovaną - galimybę išvysti šį nepaprastą pasaulį. Paradoksas: savižudis myli save, daugiau nieko nemyli. Jeigu mylėtų - nesižudytų.

Karaliauja cinizmas

7. Ar Jus tenkina tai, kaip Lietuva suvokia ir pateikia save žiniasklaidoje ir televizijoje?

Iš to, kas pasakyta, akivaizdu, kad nepatenkina. Išimčių yra, bet nėra kada detalizuoti. Atgavus tiesos žodį Sąjūdžio metais, prisimenant knygnešių, aušrininkų pasiaukojimą šviečiant ir drąsinant užguitą tautą šiandienos frazė: "Žiniasklaida - tai verslas" tarsi užbraukia kitas jos funkcijas. Ar tikrai tik verslas? Diduma žiniasklaidos nežino nei saiko, nei ribų, jai trūksta takto ir skonio. Pamatinės žmogiškos vertybės nuvertintos, naikinamas žmogaus intymumas visais būdais skverbiantis jam po oda, paverčiant preparuojamu vabalu. Masiniuose leidiniuose ir TV karaliauja visiškas cinizmas. Vis dėlto spalvingą dabarties gyvenimo dėlionę - nuo vadinamojo elito puošeivų ligi kirviais besišvaistančių buvusių "kolchoznikų" - kiekvienas gali susidėti pats. Todėl ačiū už kiekvieną tiesos žodį.

Perspektyvos sunkiai nuspėjamos

8. Kokios lietuvio nacionalinės savybės jums atrodo gražiausios, o kokios ne? Lietuvos žmonių moralė, sąmoningumas ir patriotizmas: diagnozė ir perspektyvos.

Lietuvos �moniŲ moral�, s�moningumas ir patriotizmas: diagnoz� ir perspektyvos. Jau minėta japonų mokslininkė yra prasitarusi, kad "prieškariniai" lietuviai išeiviai, kurių ji anksčiau yra sutikusi įvairiuose kraštuose, ir lietuviai, išgyvenę sovietų okupaciją, jai atrodo tarsi dvi skirtingos tautos. Detaliau ji neaiškino, bet ką turėjo galvoje - nujaučiame. Vietoj tradiciniais lietuvio bruožais laikyto romumo, darbštumo, lyrizmo šiandien vis labiau įsivyrauja egocentrizmas, pragmatizmas, "kietumas". Tuos pokyčius dažnai lydi brutalumo kultas, vulgarumas, "zonos" senbuvių žodynas ir manieros. Tokia yra akis badanti dabartis, o perspektyvos sunkiai nuspėjamos.

Iš kur mūsų stiprybė

9. Lietuvos kultūros, istorijos ar visuomenės veikėjas, kuris yra Jums autoritetas? Ir kodėl?

Autoritetų yra daug. Autoritetai man yra visi lietuviai idealistai - gyvenę, žuvę ar išlikę. Kondensuota poetine forma pateiktus klausimus ir atsakymus apie Lietuvos praeitį, ateitį ir mus pačius galima rasti Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno, Vytauto Mačernio ir daugelio kitų poetų - taip pat ir Oskaro Milašiaus - kūryboje. Brazdžionio eilėraščio refrenas paaiškina, iš kur lietuviai semia (semdavo) savo stiprybę:

Iš gyvybės šaltinių senų,/ Iš istorijos medžio šaknų. / Iš genčių nuo pirmosios genties, / Iš likimo kovų atminties./ Iš verdenės gyvos, iš žmogaus / To, kurs tiki galybe Dangaus.

Praeityje autoritetas man yra tikras europietis ir tikras lietuvis Jonas Basanavičius. Iš dabarties veikėjų - lietuvis ir europietis Vytautas Landsbergis.

Dermė

10. Kokiais moraliniais principais vadovaujatės savo gyvenime?

Savo moralinių principų neformuluoju. Netoleruoju pernelyg didelės tolerancijos. Vadovaujuosi meilės ir nepakantumo derme.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"