TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vadovėlių herojui likimas nepagailėjo išbandymų

2007 10 08 0:00
Autorės nuotrauka

Jau dešimti metai visos Lietuvos penktokai, atsivertę "Skaitinių" knygelę, skaito pasakojimą apie dvylikametį Petriuką Savicką, kuris dvi valandas galynėjosi su pasiutusiu stirninu, kad apgintų broliuką, sesutę ir save. Kur dabar šios tikros istorijos herojus, kuo jis tapo, ar kautynės su pasiutusiu žvėrimi nepaliko randų visam gyvenimui?

Pagėgių savivaldybės Genių kaimo dvylikametį Petriuką Savicką populiarumas užgriuvo iškart po to, kai laikraščiuose išspausdintas rašinys apie jo narsą buvo įdėtas į penktokams skirtą skaitinių knygelę.

Moksleiviai jam rašė laiškus iš visos Lietuvos, prašė, kad būtų jų draugas. Jau mokydamasis aukštesnėse klasėse Petriukas buvo kviečiamas pas penktokus, kad papasakotų apie žūtbūtinę kovą su pasiutusiu žvėrimi, spardžiusiu jį kanopomis, badžiusiu ragais.

"Norėtųsi sužinoti, kuo suaugęs tapo Petriukas?" - žurnalistės paklausė į LŽ redakciją paskambinusi garsi Vilniaus mokytoja, "Skaitinių" 5 klasei autorė Laima Abraitytė, įdėjusi į vadovėlį pasakojimą "Berniuko ir stirnino dvikova".

Ir tikrai, kuo tapo Petriukas, kuriam netrukus turėtų sukakti 23 metai?

1996 metų liepą jis su aštuonerių metų broliu Juliuku ir metais jaunesne sesute Viktorija po pusryčių kaimo keleliu dviračiais patraukė ravėti daržų, o kiek atsilikusi nuo jų ėjo mama. Aplink plytėjo aukšta žole apaugę laukai. Berniukai išgirdo kažin ką per laukus atšuoliuojant. Suklusę nulipo nuo dviračių ir tuoj pamatė iš žolių iššokantį stirniną gražiais, atšakėlėmis pasipuošusiais ragais. Tie gražūs ragai ir buvo baisiausias stirnino ginklas.

Kaime, kaip tyčia, tą dieną buvo tuščia - tik vaikai ir moterys. Vaikų motina Birutė Savickienė bandė stirniną nuvyti kauptuku. Kiek vėliau atskubėjo kaimynė su virve, kad supančiotų žvėrį - nepavyko. Stirninas kaip briedis daužėsi, iš pasiutimo įgijęs trigubai daugiau jėgos. Iš nasrų virstančios putos dribo ant vaikų.

Pagriebęs stirniną už ragų Petriukas slinko link viela aptvertos, gyvuliams girdyti iškastos kūdrelės, tikėdamasis, kad pasislėps už vielos. Tačiau kaipmat anapus aptvaro atsidūrė ir stirninas. Lyg įsiutęs bulius jis pradėjęs gainioti berniuką po aptvarą, partrenkė jį ir nubloškė į kūdrą. Toliau grumtynės vyko vandenyje.

Jos baigėsi atskubėjus kaimynui Nerijui Kasnauskui, jis kirvapente apsvaigino raguotį. Supančioję stirnino kojas vaikai su kaimynais grįžo namo. O stirninas, negalėdamas sutramdyti ligūsto įsiūčio, raičiojosi žeme tol, kol nusirito į kūdrą ir joje prigėrė.

Veterinarui atlikus tyrimus pasitvirtino, kad stirninas sirgo pasiutlige. Gausiai putomis apdrabstyti, įvairių sužalojimų patyrę Petras, Viktorija ir Julius buvo paguldyti į ligoninę. Po dviejų savaičių jie sveiki grįžo namo.

Likimo negandos

Koks išaugo Petriukas per 11 metų? Ar jis, kaip ir nemaža dalis Lietuvos kaimo vyrų, gyvena iš atsitiktinių uždarbių pas ūkininkus, nevengia svaigalų, turi porą nesantuokinių vaikų, o išgėręs mosuoja kumščiais? Arba, kaip daug Lietuvos jaunuolių, išvyko į užsienį, kur lenkia nugarą Ispanijos šiltnamiuose, Graikijos mandarinų plantacijose, Švedijos braškynuose ar Didžiosios Britanijos įmonėse? O gal Petriukas tvirtai stovi ant kojų, ūkininkauja ir niekur nesiruošia kraustytis iš kaimo?

Važiuodami į Genių kaimą, kuriame iškart po kautynių su stirninu susipažinome su Savickų šeima, net nežinojome, ar ji tebegyvena senojoje vietoje. Paskambinus į Piktupėnų mokyklą naujasis jos direktorius neprisiminė mokinio, kurio drąsa tapo pavyzdžiu visos Lietuvos moksleiviams. Nieko apie Petriuką nesužinojome ir Pagėgių vidurinėje mokykloje.

O Genių kaime lengvai radome Savickų sodybą, kuri atrodo liūdniau nei prieš 11 metų. Paaiškėjo, kad neilgai trukus po dvikovos su stirninu B.Savickienei kūrenant krosnį dėl nesandaraus kamino kilo gaisras. Supleškėjo visas namas. Įsiplieskus ugniai namuose ir visame kaime B.Savickienė buvo viena vienutėlė. Matydama, kad nesutramdys ugnies, moteris nešė iš namų brangiausią turtą, kiek vėliau jai puolė padėti kaimynai.

Užgesinus gaisrą Savickai su trim mažaisiais Petru, Juliumi ir Viktorija liko prie apanglėjusių seno, dar lietuvininkų statyto namo sienų.

O tiek planų, tiek svajonių turėta. Pusiau sugriuvusį mūrinį buvusio dvaro pastatą Savickai nusipirko pirmaisiais nepriklausomybės metais, tikėdamiesi erdviai gyventi su didele šešių vaikų šeima. Pirko namą be langų ir be grindų, bet per vasarą pusę pastato įrengė.

Didžiausi pagalbininkai buvo vaikai. Jie paeiliui šėrė kiaules, melžė karves, prižiūrėjo daržus. Savickai į Genių kaimą atsikėlė savo paveldėtą žemę, dar kiek išsinuomojo ir tikėjosi neblogai verstis 10 hektarų ūkyje. Laikė vienuolika kiaulių, turėjo arklių, karvių, ožkų, netgi povų, o ančių ir vištų skaičius kartais siekdavo šimtą.

Bet 1997 metais kilęs gaisras sujaukė visus planus. Teko skubiai atstatyti namą. Likus dviem dienoms iki Kalėdų Savickai baigė dengti stogą ir su trimis mažiausiais vaikais vėl įsikraustė į savus namus. Tačiau atsigauti jiems taip ir nepavyko.

- Per anksti mes susenom, - liūdnai sako tėvas Vladas Savickas, susikrimtęs, kad būdamas 61-erių nebeįstengia dirbti sunkių ūkio darbų. - Tik vaikais ir galime pasidžiaugti. Labai geri mūsų vaikai, visi baigė mokslus, dirba, mums padeda. O ūkininkauja tik vienas, Albertas, nes smulkiam ūkininkui labai sunku išgyventi.

- Man stuburą labai skauda, sunkiai vaikštau, - pasiguodė 59 metų B.Savickienė, atidavusi sveikatą šešiems vaikams ir ūkiui.

Ir nors abu šeimininkai ligoti, namuose švaru, tvarkinga, šviežiais aliejiniais dažais blizga vasarą nudažytos durys ir grindys. Tvartas pilnas gyvulių ir paukščių, o V.Savicko akys sužiba vos jam pradėjus pasakoti apie planus įrengti antrą didžiulio namo dalį - pritaikyti ją pobūviams, šermenims, kad galėtų nuomoti patalpas ir iš to prisidurti prie pensijų.

Mintis dalį tėvų namo pritaikyti svečių poreikiams kilo vaikams, nenorintiems prarasti mielų namų.

Iš Lietuvos nevažiuos

Su Petriuku, dabar jau Petru Savicku, susitikome Klaipėdoje. Jis atėjo tiesiai iš darbo - iki mokslo metų pradžios dirbo statybose, kad užsidirbtų buto nuomai. Būstą nuomojasi kartu su vienintele sesute Viktorija, taip pat studente. Verslo vadybos magistrantūroje studijuojantis vaikinas mokslams iš tėvų pagalbos neprašo - užsidirbo Anglijoje.

Neaukšto ūgio, bet tvirtas, geraširdis vaikinas šypsosi prisiminęs vaikystėje užgriuvusią šlovę.

- Buvo nejauku, neturėjau bendravimo įgūdžių, - pasakojo Petras. - Jaučiausi nedrąsiai, kai pakviesdavo pas penktokus pasakoti apie tą atsitikimą su stirninu. Gal dėl to rašinio man buvo lengviau mokytis - vaikai nesikabinėjo prie manęs, niekas nesimušė. Tik pravardžių įvairiausių sugalvodavo - vadino Bembiu.

Universitete Petras apsigynė bakalauro darbą, gavo dešimtuką. Ir iškart išvažiavo į Angliją, dirbo vairuotoju. Dar kartą į Angliją nenorėtų važiuoti. Sako, kad yra prisirišęs prie Lietuvos, to, ką turi čia, nemainytų į gyvenimą užsienyje.

Petras ramus, žodžius pasveriantis, neskubantis savo nuomonės sakyti vaikinas.

- Tikriausiai paveldėjau tėvo charakterį, mamos ramumą, - save apibūdino Petras. - Visi mūsų šeimoje pirma išklauso, paskui ką nors daro. Nereikia šokti, draskytis, reikia pirma pagalvoti. Taip tėvai, mokykla auklėjo. Man smagu grįžti į namus Genių kaime, nors atsikraustėme į juos prieš 15 metų, kai lankiau antrą klasę. Daug laisvės, gamta aplinkui, dažnai būni vienas. Kai šeimoje daug vaikų, kyla įvairių sunkumų. Kartais pinigėlių nebūna, ir maisto, ir pats už save turi kovoti, ir mokykloje panieką pajunti. Yra ir labai gerų dalykų - pats save auklėji, stengiesi tobulėti, kad nebūtum menkesnis už kitus. Kai vienas eini žvejoti ar dirbi laukuose, pagalvoji apie viską, taip ir išsiugdai charakterį.

Nepasiduodantys

Iš Savickų namų išvažiavome puikios nuotaikos. Smagu, kai sutinki žmonių, kurie nepasiduoda negandoms, kad ir kokios jos būtų. Ar stirninas, užklupęs laukuose mažamečius, ar gaisras, pasiglemžęs svajonių namus, ar politikų sprendimai, nuskurdinę smulkius ūkius turinčius žmones, nuvertinusius jų žemę. Iš tų visų bėdų stirninas galbūt buvo pati mažiausia - nuo jo apsigynė, išgyveno, nesusirgo. O štai prieš ūkininkus traiškančią mašiną Savickai neatsilaikė - net ir turėdami darbščius, rūpestingus, gerus šešis vaikus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"