TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vaikai patenka į socializacijos centrus, nes negauna tinkamos pagalbos

2016 08 04 7:00
Pixabay.com nuotrauka

Nevyriausybinė organizacija Žiburio Fondas, teikianti kompleksines paslaugas ir individualią paramą labiausiai pažeidžiamiems vaikams, pernai atliko tyrimą „Vaiko, kuriam skirta vidutinė priežiūra, integracija: kontekstas, poreikiai ir galimybės“, kurio metu vaikams leista patiems papasakoti kodėl jie atsidūrė  socializacijos centre. Paiškėjo, kad dažnai į socializacijos centrus jie patekdavo todėl, kad nesulaukdavo tinkamos pagalbos gyvendami savo šeimose ar globos namuose.

Žiburio Fondo direktorės Kristinos Stepanovos teigimu, valstybė turi užtikrinti, kad vaikas gautų reikiamą pagalbą, kai dar gyvena šeimoje. Ji dalijasi skaudžia mergaitės istorija įrodančia, kad dažnai vaikai socializacijos centre atsiduria ne dėl savo kaltės, o todėl, kad negavo reikiamos pagalbos, kai jie kentėjo dar būdami šeimoje arba buvo apgyvendinami globos namuose.

„10 metų mergaitė buvo išprievartauta, bet tyrimas nutrauktas, nes nebuvo surinkta pakankamai įkalčių, auka nebuvo patikėta. Vėliau, kai mergaitė sulaukė paauglystės, mama ją pardavinėjo vyrams, seksualinėms paslaugoms. Tai išsiaiškinus, paauglė buvo atimta iš mamos ir perkelta į globos namus, o jos broliukas, kuriam buvo 9 metai, nebegalėjo išgyventi tokioje aplinkoje, todėl nusižudė. Mergina pabėgo iš vaikų globos namų, pradėjo vartoti alkoholį, santykiavo su daugeliu vyrų. Nebuvo žmogaus, kuris padėtų. Dabar merginai – 18 metų, ir ji laukiasi nuo vieno vyro, o gyvena pas kitą, nes neturi kur prisiglausti, kadangi pas mamą grįžti nenori“, – „Lietuvos žinių“ internetiniam portalui lzinios.lt pasakojo K. Stepanova.

Pasak jos, jei mergina ne tik vaikų globos namuose, bet jau vaikystėje, kai buvo nuskriausta, būtų iškart ištraukta iš žalingos aplinkos ir gavusi reikiamą pagalbą, tiek socialinę, tiek psichologinę, su mergina būtų buvę kalbamasi, viskas būtų pasibaigę tikrai kitaip. K. Stepanovos teigimu, mergina patyrė traumą vaikystėje, buvo sužalota, nežinojo kaip elgtis ir kabintis į gyvenimą, dėl to kentėjo, o už tai vėliau buvo dar ir nubausta – bandydama gelbėtis kaip pati išgali, buvo uždaryta į socializacijos centrą.

Keisti socializacijos centrų metodiką

„Kai mes kalbame apie institucinę pertvarką, kad visos institucijos turi būti uždarytos ir vaikai turi gyventi ne jose, tai yra ne visai tiesa. Kai kurios institucijos tikrai liks ir jų reikia, nes yra vaikų, turinčių didelių elgesio sutrikimų ir jiems reikia specialistų priežiūros 24 valandas per parą, labai aiškios struktūros bei taisyklių. Socializacijos centrai yra reikalingi, tik reikėtų keisti jų struktūrą, kelti kai kurių darbuotojų kvalifikaciją ir atleisti netinkamus, keisti darbo metodiką“, – teigė K. Stepanova.

Jos manymu, dabar socializacijos centruose labiausiai orientuojamasi į kūrybišką vaikų ugdymą, laisvalaikį, tačiau terapijos, psichologų konsultacijos turėtų būti prioritetiniai gydymo metodai.

„Vaikams pirmiausia reikia terapijų, pokalbių su psichologais, elgesio korekcijos programų. Kūrybinis ugdymas, laisvalaikis turėtų būti antrinė paslauga, o ne pagrindas. Jei vaikai pieš, karpys, tokiu būdu jie neįveiks savo trauminių patirčių“, – teigė Žiburio Fondo direktorė.

K. Stepanova pridūrė, kad Švėkšnos „Diemedžio“ ugdymo centre (anksčiau buvo žinomas kaip Švėkšnos specialiojo ugdymo centras) įvykęs prostitucijos skandalas įrodo, jog socializacijos centruose yra vidinių problemų, nėra viskas sklandžiai prižiūrima, todėl reikia keisti ne tik darbo metodus, bet ir pačius darbuotojus, kelti jų kvalifikaciją, investuoti į profesionalius specialistus.

„Sakyti, kad visi darbuotojai socializacijos centruose yra blogi ar nekompetentingi, būtų neteisinga. Mat darbuotojai visus sprendimus turi priimti pagal tam tikrus įstatymus ir dažnai taip, kaip liepia savivaldybių administracija. Darbuotojai turi turėti ir supervizijas, nes dirbti socializacijos centre tikrai nėra lengva. Jie kasdien būna aplinkoje, kurioje yra apie 30 vaikų, turinčių trauminės patirties, elgesio sutrikimų. Todėl darbuotojai irgi turi būti konsultuojami, su jais reikia kalbėtis, klausti, ką jie norėtų keisti pačiame centre, ką norėtų daryti kitaip, kokius trūkumus pastebi. Turi būti investuojama ir į darbuotojus, turi atsirasti naujų specialistų, labai reikalingi psichologai, psichoterapeutai“, – pasakojo K. Stepanova.

Dirbti su visa šeima

Pasak K. Stepanovos, didžiausia klaida, kurią daro tiek socializacijos centrai, tiek vaikų globos namai, yra tai, kad visada dirbama tik su vaiku, pamirštama šeima, į kurią jis turės grįžti ir gyventi. Ne ką mažesnis vaidmuo integruojant vaiką į visuomenę tenka ir mokykloms, bendruomenėms. Vaikams reikia bendruomenės, bendraklasių palaikymo, tikėjimo jais.

„Norvegijoje socializacijos centrai labai maži, juose gyvena 5–8 vaikai ir net 24 specialistai, dirbama ne tik su pačiu vaiku institucijoje, bet ir su jo tėvais, nes jie turi mokytis, kaip auginti, suvaldyti vaiką, turintį elgesio sutrikimų ar traumų. Turi būti dirbama su mokykla, vaiko klasiokais, šeimos kaimynais. Kalbėdami su vaikais, savivaldybių atstovais sužinojome, kad dažnai, kai vaikas grįžta iš socializacijos centro, jo atsisako mokykla, nebenori bendruomenė, kaimynai garsiai, girdint kitiems vaikams sako tokias replikas, kaip „chuliganas grįžo, reikia saugotis“. O vaikai jaučia, kai juos atstumia ir mano: „Kodėl turėčiau stengtis daryti kitaip, pasikeisti, jei niekas vis tiek manimi netiki“. Pasak K. Stepanovos, vėl prasideda užburtas ratas.

Nevyriausybinės organizacijos Žiburio Fondas direktorė Kristina Stepanova

Ji taip pat teigė, kad vaikai dažnai sako, jog jiems tiesiog šalia reikia patikimo suaugusio žmogaus, su kuriuo jie galėtų būti. Todėl viena iš alternatyvų tiek socializacijos centrams, tiek vaikų globos namams galėtų būti profesionalūs, dar kitaip vadinami socialiniai globėjai, pas kuriuos vaikas, paimtas iš savo biologinės šeimos, gyventų ir gautų reikiamą socialinę, psichologinę pagalbą. Tokiu būdu būtų išvengta nuolatinio vaiko „tampymo“ iš vienos institucijos į kitą, jis gyventų saugioje, teigiamoje aplinkoje.

„Kuo dažniau vaikus vis kažkur perkeliame, iš namų į vieną institucija, vėliau į kitą, tuo daugiau streso jiems sukeliame. Vaikams labai reikia, kad šalia būtų suaugęs žmogus, kuris sugebėtų su juo sukurti pozityvų, sveiką santykį. Vaikas per tą santykį pasveiktų. Profesionalūs globėjai galėtų tai užtikrinti“, – teigė K. Stepanova.

Uždaromi lyg į rezervatą

Šiuo metu Lietuvoje pertvarkomi socializacijos centrai, esantys didžiuosiuose miestuose, – jie perkeliami į mažesnius miestus ar dar atokesnes gyvenvietes. Kaip anksčiau rašė „Lietuvos žinios“, Švietimo ir mokslo ministerijos viceministrė Natalija Insomina teigė, jog taip daroma, nes „norima, kad vaikai augtų ne suspausti dideliuose miestuose, o atokiose vietovėse, kur yra daug gamtos, žalumos“.

K. Stepanovos manymu, gyventi arčiau gamtos vaikams yra tikrai geriau ir Skandinavijos šalyse toks apgyvendinimo būdas pasitvirtina.

„Kartais vaikams, turintiems sunkių elgesio nukrypimų, tikrai reikia ramesnės aplinkos, kur mažiau triukšmo. Be to, mieste yra daugiau pagundų, kurias lengviau pasiekti – alkoholis, narkotikai ir pan. Mes užsienyje matėme pavyzdį, kaip elgesio sutrikimų turintys vaikai gyvena fermose už miesto, rūpinasi gyvuliais, dirba žemės darbus, taip jie nusiramina, turi veiklos, išmoksta atsakomybės“, – pasakojo K. Stepanova.

Tačiau ji iškart pridūrė, kad, įkurdami socializacijos centrus toliau nuo miesto, mes juos įkuriame ir toliau nuo bendruomenės, aptveriame aukštomis tvoromis, taigi sunkumų turinčius vaikus dar labiau atskiriame nuo visuomenės.

„Kai mes išvežame vaikus kur nors atokiau, į mažą miestelį, mes juos apgyvendiname ne bendruomenėje. Užsienyje vaikai įsikuria paprastame name, šalia būna kaimynai, o mes socializacijos centrus aptveriame aukščiausiomis tvoromis, atskiriame nuo bendruomenės, sukuriame rezervatą, kur tiesiog uždarome vaikus, kurie mums nereikalingi, „nepatogūs“. Kaimynų buvimas šalia labai daug duoda, vaikai išmoksta bendrauti, būti bendruomenės dalimi, suvokia, kas tai yra bendruomenė. Todėl svarbu, kaip pats centras yra integruojamas aplinkoje, jei jis bus atidarytas ten, kur daug gamtos, bet atskirtas nuo bendruomenės, vargu, ar vaikams nuo to bus geriau“, – savo mintimis dalijosi K. Stepanova.

Sulaukę pilnametystės išeina į niekur

Vaikų globos namuose ir socializacijos centruose pagalbą gauti gali vaikai iki 18 metų, sulaukę pilnametystės jie turi palikti šias institucijas. Tačiau dažnai išėję jaunuoliai neturi kur gyventi, neturi darbo ir pinigų, būna nebaigę mokslų, todėl negali integruotis į visuomenę ir gyventi normalų gyvenimą. Kur pilnametystės sulaukę jaunuoliai, palikę socializacijos centrus, gali gauti pagalbą?

„Jokių paslaugų šioje srityje nėra, negaliu jums duoti jokio atsakymo. Turi būti sukurta ir jaunuolio išėjimo strategija, jau prieš pusę metų turi būti suplanuota, su pačiu vaiku ar jaunuoliu apsvarstyta, kas bus daroma, kai jis išeis iš institucijos – kur gyvens, mokysis, koks žmogus padės įsitvirtinti gyvenime. Jeigu laikysimės nuostatos, kad „pataisome“ sugadintą vaiką, „išmetame“ jį į pasaulį ir sakome „pats tvarkykis“, vargu, ar jis išliks pozityvus ir negrįš atgal į instituciją“, – teigė K. Stepanova.

Ji pridūrė, kad šiuo metu Lietuvoje turime tik dvejus jaunuolių namus, kuriuose jaunuoliai gali laikinai prisiglausti, gauti materialinę, socialinę pagalbą, kol tvirtai atsistos ant kojų. Tačiau, tokie namai – tik du, o jaunuolių, kurie išeina tiesiog į niekur – neturi tėvų, draugų, socialinio ir materialinio pagrindo, apstu.

K. Stepanovos teigimu, šiai problemai spręsti dėmesio turėtų skirti ne tik Vyriausybė, bet ir kiekviena savivaldybė. Pasak jos, būna net tokių situacijų, kai savivaldybės galėtų suteikti pagalbą socialiai pažeistam pilnamečiui, tačiau nesuteikia, nes daro, kaip jai patogiau.

„Vienoje savivaldybėje 18 metų jaunuolis, turintis lengvą protinę negalią, neseniai išėjęs iš socializacijos centro kreipėsi į savo bendruomenėje atidarytą socialinių paslaugų centrą, nes labai norėjo toliau tvarkyti savo gyvenimą, sveikti, nekartoti klaidų. Bet jam durys buvo uždarytos ir pasakyta, kad centras dirba su vyresnio amžiaus žmonėmis, be to vaikinas dar labai problematiškas, todėl gadins socialinių paslaugų centro įvaizdį. Dažnai laikomasi požiūrio „darysiu kaip man geriau“, nenorima užsikrauti papildomų rūpesčių ir dirbti su sudėtingais žmonėmis“, – teigė K. Stepanova.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"