TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vaikas - vis dar ne valstybės vertybė

2013 03 16 6:00
V.V.Margevičienė: "Taip ir nerandame, o gal nė neieškome 2667 vaikų." /Romo Jurgaičio nuotrauka

Seimo narė konservatorė Vincė Vaidevutė Margevičienė apgailestauja, kad Lietuvoje neleistinai daug vaikų gyvena atskirti nuo šeimos. 

- Lietuva patenka tarp Europos valstybių, kurių vaikų globos įstaigose gyvena daugiausia vaikų. Kodėl susiklostė tokia padėtis?

- Vaikai ne šiaip atsiranda globos įstaigose, o dėl to, kad namie yra netinkamai prižiūrimi. Kodėl neprižiūrimi, vertina savivaldybės, seniūnijos socialiniai darbuotojai. Jei tai mokyklinio amžiaus vaikai, socialiniai darbuotojai turi bendrauti ir su mokyklos socialiniais darbuotojais. Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatyme įtvirtinta nuostata, kad kiekvienoje mokykloje ir savivaldybėje privalo būti vaiko gerovės komisija. Ji turi padėti spręsti įvairias problemas, susijusias su vaikais.

Pavyzdžiui, šių dienų įvykis, kai tėvas nužudė moterį ir keturi vaikai liko be mamos, parodo, kad šeimai nebuvo teikiama pagalba. Seniūnijos socialiniai darbuotojai turėjo informacijos apie tą šeimą. Jie matė situaciją ir privalėjo suteikti reikiamą pagalbą. Šeima - skurdžiai gyvenanti, be pajamų, be socialinių įgūdžių. Mūsų valstybėje vaikai iki 16 metų yra draudžiami sveikatos draudimu. Todėl vaikai galėjo gauti medicinos paslaugas, šeimos gydytojas turėjo žinoti apie jų ir mamos sveikatos būklę. Jeigu seniūnija ir bendruomenė būtų padėjusios, nelaimei tikrai buvo galima užbėgti už akių. O dabar valstybei teks išlaikyti penkis piliečius: tėvą kalėjime ir keturis vaikus globos namuose. Liūdna.

- Lietuvą sukrėtė išsekusios, vos 5 kg svėrusios Ventos socialinės globos namų auklėtinės istorija. Pasakojama, kad proto negalią turintys vaikai supančiojami tramdomaisiais marškiniais, iš jų vagiamas maistas, neramūs mažieji surišami. Kraupios istorijos - esą globos namų kasdienybė.

- Esu gavusi ne vieną kreipimąsi iš specialiųjų ugdymo įstaigų dėl nuolatinio lėšų trūkumo, netinkamos mokinio krepšelio skaičiavimo ir skirstymo metodikos. Toms ugdymo įstaigoms netaikoma finansavimo papildomoms pamokoms, joms nuolat trūksta pinigų ūkio reikmėms. Neatsižvelgiama ir į didesnį specialiųjų pedagogų poreikį, į tai, kad šios įstaigos teikia ir mokinių slaugos, medicininės reabilitacijos paslaugas. Dienos maitinimo norma mokiniui yra per maža, nes neįmanoma suderinti visų sveikatos ministro patvirtintų teisės aktų, reglamentuojančių vaikų maitinimą, reikalavimų.

Vasario 26 dieną raštu kreipiausi į Vyriausybę, kad būtų sudaryta darbo grupė, kuri patobulintų mokinio krepšelio apskaičiavimo ir paskirstymo metodiką specialiosiose ugdymo įstaigose. Tas krepšelis jau daug metų nebuvo perskaičiuotas. Įstaigos vos verčiasi iš joms skiriamo finansavimo. Reikia pagirti socialinius darbuotojus ir didžiuotis jais, kad yra atsidavę darbui ir šiems vaikams, nors gauna tokius menkus atlyginimus. Kuri darbuotoja galėtų vogti iš sergančio vaiko kąsnį?

- Kaip panacėja šiai problemai spręsti nurodomi nedideli šeimos tipo globos namai. Ką apie tai manote?

- Valstybiniai, savivaldybių ar šeimos tipo globos namai - tikrai ne panacėja. Lietuvoje ir taip neleistinai daug vaikų yra atskirti nuo šeimos, nors turėtų gyventi su tėvais, saugiai ir laimingai. Tik gresiant bėdai ar įvykus nelaimei vaikas labai trumpą laiką galėtų pagyventi globos namuose. Ir kol jis ten būtų, specialistai turėtų intensyviai dirbti su šeima. Reikia daugiau paslaugų krizę ir socialinę atskirtį patiriančioms šeimoms, o vaiko teisių apsaugos tarnybos turėtų kontroliuoti jų teikimą.

Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse, kai vaikas atskiriamas nuo šeimos, globos namuose jis turi praleisti kiek įmanoma trumpesnį laiką. Tuo metu nevyriausybinės organizacijos intensyviai dirba su šeima, kad jos atžala kuo greičiau galėtų grįžti namo. Tėvai ir patys turėtų kreiptis dėl to, kad vaikas būtų sugrąžintas namo.

Kai kurioms šeimoms labai patogu, kai jų vaikus augina valstybė. Juk visada yra pamaitinti, aprengti, o sulaukę pilnametystės ir išeidami iš globos namų dar gauna apie 10 tūkst. litų išmoką, kad galėtų įsikurti. Ir ne vienas su ta išmoka grįžta gyventi pas tėvus. Gaila.

Vaikas vis dar nėra mūsų valstybės vertybė. Taip ir nerandame, o gal nė neieškome 2667 vaikų. Liūdna skaityti, kad jie vežami į kitas valstybes vagiliauti. Ir apie tai visiškai ramiai kalba savivaldybių atstovai.

- Valstybė beveik neskiria dėmesio šeimų stiprinimo priemonėms, sąlygos įsivaikinti ar globoti vaikus šeimose nėra itin palankios. Kodėl neinvestuojama į tai?

- Spręsdami socialines problemas, manau, turime perimti kanadiečių patirtį ir kurti vadinamuosius socialinius klasterius. Inovacijos būtinos ne tik ekonomikai plėtoti, bet ir socialinei sričiai. Lietuvoje reikia kurti socialines inovacijas.

Socialiniai klasteriai - tai kryptingai suformuotos grupės, kurios sudaro galimybes sutelkti politikos formuotojų, vyriausybinių įstaigų, nevyriausybinių organizacijų, mokslo atstovų, privačių įmonių bendras pastangas ir efektyviai įgyvendinti socialines inovacijas. Nevyriausybinių organizacijų, universitetų, verslo atstovų dalyvavimas socialiniuose projektuose palengvintų valstybės finansinę naštą, leistų inovatyviau ir efektyviau teikti socialines paslaugas. Tai, žinoma, siekiamybė, svajonė, bet jei nesvajoji, nebus ir realybės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"