TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė: maniau, kad galėsiu kalnus nuversti

Edita Žiobienė. LŽ archyvo nuotrauka

Per pirmąją penkerių metų kadenciją išgyvenusi vadinamąjį violetinį Garliavos skandalą, patyrusi politikų spaudimą ir net grasinimus, susilaukusi dvynių dukrų Edita Žiobienė ryžosi dar vienai kadencijai vaiko teisių apsaugos kontrolierės poste.  Kas lėmė, kad ji nepasirinko lengvesnio darbo ir pati pasisiūlė Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei tęsti tarnybą?

„Patirties būta įvairios, bet tie penkeri metai praėjo gan greitai. Manau, kad yra dar darbų, kuriuos galėčiau atlikti, o sulaukusi Seimo narių palaikymo supratau, jog jie pritaria tam, ką darau“, –LRT.lt sakė antrąją savo kadenciją pradėjusi E. Žiobienė.

– Kas per pirmąją kadenciją buvo sunkiausia?

– Pradžia kontrolierės pareigose buvo iš tikrųjų pati netikėčiausia. Tokios ir susapnuoti nebūčiau galėjusi. Buvau kaltinama tuo, ko nepadariau ir net nebūčiau galėjusi padaryti. Turiu galvoje tą violetinę Garliavos bangą. Iš tikrųjų ne kartą buvau ir po ta banga, o išnirimas buvo gan sudėtingas.

Savyje reikėjo rasti daug jėgų, komunikuojant ir su žiniasklaida, ir su politikais, ir su tam tikrų institucijų pareigūnais, kaip neišduoti privačios informacijos, nepažeisti mergaitės teisių, bet kartu nepasakyti to, ko negaliu sakyti ir neatskleisti informacijos, kurios paviešinti neturiu teisės. Kitaip tariant, išmokti bendrauti, nepasakant tam tikrų dalykų, buvo labai sunku. Kartais net jausdavausi bejėgė.

Kita vertus, kai ėjau dirbti į šias pareigas, maniau, kad galėsiu kalnus nuversti, bet po kurio laiko supratau, kad tie kalnai taip lengvai negriūna. O tuos kalnus per daugelį metų suformavo veikianti sistema.

Visiems buvo aišku, kad vaikų išnaudojimo seksualiai problema – labai opi visuomenėje, nors kai kurie faktai ir nepasitvirtindavo. Mūsų tikslas buvo, kad seksualinę prievartą patyrusius vaikus apklaustų psichologai.

Žinojome, jog tam, kad psichologai dirbtų kokioje nors teisėsaugos institucijoje, per metus reikėtų apie 200 tūkst. litų. Kalbėjau su policijos ir prokuratūros vadovais, su visų instancijų teismų atstovais, kol galiausiai buvo rastas sprendimas, kad vaikų psichologai turėtų dirbti teismuose. Tačiau tais metais prasidėjo krizė, ir psichologų etatams įsteigti nebeliko pinigų.

Vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad nuo praėjusių metų kiekviename apygardos teisme atsirado po vieną vaikų psichologo etatą. Atrodytų, rezultatas labai minimalus, bet jis pareikalavo ne vienerių metų darbo.

– Jūs pasiekėte savo tikslo, o ar tų psichologų paslaugomis kas nors naudojasi?

– Psichologų konsultacijomis apygardų teismai iš tikrųjų naudojasi, ir mes siekiame, kad jie padėtų ir apylinkių teismams. Psichologai mokosi iš teisėjų, o šie – iš psichologų.

Toks bendradarbiavimas lėmė, kad psichologai teismuose susilaukia pagarbos, ir jų darbu bei jo svarba vis mažiau abejojama.

– Vadinamoji Garliavos violetinė banga į šalį buvo atnešusi baisią suirutę, kurios tvaikas iki šiol jaučiamas. Kaip jums atrodo, kas sukūrė šios baisios istorijos scenarijų?

– Aš ir pati dažnai apie tai pagalvodavau. Jei tą scenarijų iš tikrųjų kažkas kūrė, tai ar žmogaus protas gali būti toks baisus? Kita vertus, kuriant tokius scenarijus, reikėtų puikiai išmanyti valstybės gyvenimą ir numanyti, kur kas galėtų užstrigti. Tačiau šiandien jau akivaizdu, kad buvo ieškota valstybės klaidų. Pati esu mačiusi raštus, skirtus įvairiems pareigūnams. Ir jeigu jų atsakymai tarpusavyje būtų nesuderinti, tai atsakymuose būtų tam tikrų prieštaravimų, kuriais ir galima būtų pasinaudoti, tarpusavyje priešinant institucijas.

– Garliavoje lankydavosi aukščiausio rango politikai, į šį skandalą buvo įsijungusi ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, ir tuometinė Seimo vadovė Irena Degutienė. Ar būtent to ir buvo siekta?

– Remdamasi savo patirtimi, galėčiau pasakyti, jog dažnai žmonės siekia, kad jų problemas spręstų patys aukščiausi pareigūnai, o kartais ir šalies vadovai, nes žemesnio rango valdininkai to atlikti esą nenori arba negali. Todėl Lietuvoje ir buvo pasėtas nepasitikėjimo grūdas daugelyje sričių.

– Ar buvo pasimokyta iš Garliavos skandalo?

– Pamokų buvo. Daugelis pareigūnų tikrai pasimokė, kaip tam tikrose situacijose reikėtų dirbti. Labai norėčiau, kad ir politikai būtų pasimokę – neįsigilinus į vieną ar kitą situaciją, neišsiaiškinus jos priežasčių, nereikėtų pūsti burbulų.

O Garliavos skandalo atveju reikėtų pripažinti, kad juo pasinaudojo politikai, bet ir jais buvo pasinaudota. Tik gal ne visiems pakanka valios sau pripažinti, kad jais buvo taip bjauriai pasinaudota.

– Ar jumis Garliavos skandalo metu buvo bandoma manipuliuoti?

– Į Seimą įvairiais klausimas ir įvairių komandų buvau kviečiama kiekvieną savaitę. Ne kartą esu išgirtusi, kad man reikėtų tik suabejoti teismų sprendimais. Tiesa, tokius žodžius išgirsdavau iš pavienių Seimo narių.

– Kaip jums pavyko atlaikyti tą violetinį psichologinį spaudimą, kuris tuo metu buvo apėmęs visą Lietuvą?

– Ne tik man, bet visam mano kolektyvui. Buvo tokių momentų, kai jautėmės visai vieni. Bet visada gyvenime stengiuosi vadovautis principu, kad melas visada išlįs, o tiesa nugalės. Džiugu, kad to nereikėjo laukti nežinia kiek metų.

Dabar mūsų tarnyba visiškai nebepalaiko ryšių su L. Stankūnaite ir jos dukra, tik kartais pasidomiu, kaip joms sekasi.

– Politiniuose kuluaruose jau kuris laikas diskutuojama, kad panašiai, kaip Garliavos violetinė istorija, gali išsirutulioti ir Norvegijoje iš mamos atimto Gabrielio istorija. Ką jūs apie tai manote?

– Taip, tai – labai skaudus klausimas. Taip, valstybė privalo rūpintis savo piliečiais. Tačiau labai laukiu, kad Norvegija kuo greičiau ratifikuotų Hagos Vaikų teisių apsaugos konvenciją. Tuomet mes apie savo mažuosius piliečius turėtume visą reikiamą informaciją.

Bet nereikėtų atmesti galimybės, kad, net turint visą informaciją, dėl panašių istorijų gali būti išpūstas politinis skandalas.

Labai nenorėčiau, kad į viešumą, kaip ir Garliavos skandalo atveju, patektų tik vienai pusei naudinga informacija – esą berniukas Gabrielius iš mamos buvo atimtas tik dėl to, kad ji jam į mokyklą neįdėjo pusryčių dėžutės. Gali atsitikti taip, kad iš Norvegijos gausime informaciją, kad galbūt toje šeimoje būta ir piktnaudžiavimo alkoholiu, ir smurto.

Linkėčiau, kad politikai, vertindami Gabrieliaus istoriją, ne tik politikuotų, bet ir mąstytų.

O žurnalistams, kurie domisi Gabrieliaus istorija, visada patariu paprašyti jo mamos, kad ji leistų susipažinti su Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos dokumentais. Ko gero, juose rastume informacijos ne tik apie pusryčių dėžutę.

Tą patį galima būtų pasakyti ir apie Gabrieliaus mamai talkinančią advokatę. Suprantu, kad ji iš panašių istorijų gyvena, bet meluoti negalima.

– Tačiau yra ir kita šios istorijos pusė – mažasis Gabrielius, patekęs į norvegų šeimą jau nebebus Gabrielius, nekalbės lietuviškai, o ilgainiui gali apskritai pamiršti, kas jis ir iš kur.

– Tai – iš tikrųjų bėda, ir už tai Norvegija buvo kritikuojama tarptautinių organizacijų. Galbūt Lietuvoje tokie veiksmai, kai vaikai iš tėvų atimami ir perduodamai kitoms šeimoms, yra sunkiai suprantami dar ir dėl to, nes mūsų šalyje tėvystės teisės nėra atimamos. Jos tik ribojamos laikinai arba nuolat.

Aš esu už tai, kad vaikas žinotų, kas yra jo tėvai. Įvaikinimo paslaptis yra sąlyginė.

Pasiklausykime, kaip apie mamas kalba vaikų namuose augantys vaikai – jų mamos ir karalienės, ir žvaigždės, nes jie nori tuo tikėti, ir negalima to iš jų atimti.

– Jūs vis tiek turite daugiau informacijos nei eiliniai šios istorijos stebėtojai. Kaip jums atrodo, kuo Norvegijoje baigsis mažojo Gabrieliaus istorija?

– Ji – sudėtinga. Berniuko pagrobimo istorija ir bandymas pargabenti į Lietuvą turėjo neigiamos įtakos, nes, kaip suprantu, Norvegijos institucijos rengėsi jį grąžinti mamai, su ja buvo siekiama bendradarbiauti.

– Gal turite informacijos, kad Norvegija ketina ratifikuoti Hagos konvenciją?

– Patys norvegai teigia, kad tai gali įvykti netgi šių metų gale. Matyt, ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių politikų pastangos tam turės įtakos. Be to, Norvegiją tokiam žingsniui ne kartą ragino ir Jungtinių Tautų Vaikų teisių komitetas.

– Sugrįžkime į Lietuvą. Kaip jūs vertinate liūdnai pagarsėjusią Švėkšnos specialiojo ugdymo centro istoriją?

– Ji akivaizdžiai parodė, kad Lietuvoje beveik nėra paslaugų sektoriaus, kuris būtinas beglobiams, rimtų psichologinių ar raidos problemų turintiems vaikams. Tuomet ir atsiranda tokių centrų, kaip Švėkšnos, poreikis. Bet ar jie – panacėja? Negana to, į šią mokyklą, kurioje nėra nė vieno vaikų psichologo, suvažiuoja beveik 80 proc. vaikų su psichologinėmis ir psichiatrinėmis problemomis iš globos namų.

– Kaip jums atrodo, kodėl lietuviai taip nenoriai į savo šeimas priima globai likimo nuskriaustus vaikus?

– Mes su kolegomis neretai liūdnai pajuokaujame, jog lietuviai, nusprendę įsivaikinti arba paimti globai vaiką, dažniausiai nori, kad tas svajonių vaikas būtų mažytė mėlynakė, šviesiaplaukė ir absoliučiai sveika mergaitė. Bet juk net ir savi vaikai kartais gimsta, turėdami tam tikrų problemų, todėl ir kyla klausimas, ar potencialūs globėjai pasiryžę priimti į savo šeimas vaikus tokius, kokie jie yra – su visais trūkumais ar sutrikimais, gabumais ar noru gyventi šiek tiek kitaip?

Bet turėtų susimąstyti ir valstybė – ar galimi globėjai turi iš ko išlaikyti priglaustus vaikus? Ar jiems tų valdžios skiriamų 150 eurų per mėnesį tikrai pakanka? Juk augančio vaiko poreikiai – kur kas didesni. Ypač – lavinimui.

– Kurios institucijos turėtų suvienyti jėgas, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau beglobių vaikų ir kad jie turėtų sąlygas valstybės išlaikomose institucijose ar globėjų namuose augti oriai?

– Šiuo metu Seime svarstomas Vaiko teisių pagrindų įstatymas. Labai tikiuosi, kad parlamentarai susitars, koks jis turėtų būti. Apie jį šiuo metu diskutuoja Švietimo ir mokslo ministerijoje dirbanti penkių ministerijų viceministrų grupė.

Mūsų tarnyba siūlo, kad atsirastų vaikų kuratoriai. Tačiau kiekviena institucija vadovaujasi tam tikrais įstatymais, ir tai veiklai yra numatyti tam tikri biudžetai. O kam tuomet priskirti kompleksinę vaikų priežiūrą? Tikiuosi, kad mes vieną dieną rasime bendrą sutarimą, kad visi vaikų reikalai turėtų būti sprendžiami vienoje institucijoje, o iš jos būtų perduodami savivaldybėms.

– Pakyla Lietuvoje violetinė arba kitokios spalvos vaikų problemų banga, nuslūgsta, ir kas būna po to?

– Per dvidešimt penkerius nepriklausomybės metus įvykio nemažai pokyčių rinkimų ar žodžio laisvės srityse, nes joms labiau reikėjo mūsų mąstymo pokyčio. Kalbant apie socialines problemas, derėtų pastebėti, kad be investicijų ir pastangų šioje srityje nebus pokyčių.

Be to, socialinėje srityje yra kur kas daugiau rizikų nei kitur. Kelią inžinieriai suprojektuoja, kelininkai nutiesia, ir – akivaizdus rezultatas. Socialinėje srityje taip greitai norimų rezultatų pasiekti sunkiau. Neretai išgirstu pasvarstymų, esą socialinės rizikos šeimų padaugėjo dėl to, kad socialiniai darbuotojai prastai dirba. Socialiniai darbuotojai gali dirbti dieną naktį, bet, jeigu kokioje nors šeimoje dingo motyvacija gyventi drauge, tų darbuotojų darbo rezultatai nubraukiami vienu mostu.

Tačiau, kaip valstybė, privalome stumtis į priekį, nes Lietuva vaiko teisių apsaugos srityje, palyginti su Vakarų šalimis, atrodo gan prastai.

– Ar nesijaučiate bejėgė?

– Tikrai nenorėčiau atrodyti taip, jog kasdien kalnus verčiu. Būna dienų, kai tenka susiimti ir daryti tai, kas būtina, ir ne todėl, kad nerasčiau sau veiklos kur kitur.

Galėjau sugrįžti į universitetą dėstytojauti. Juk mokyti studentus – ir įdomu, ir prasminga. Tačiau didesnę prasmę vis dėlto matau dirbdama čia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"