Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Vaiko teisių apsaugos sistema: visi resursai sutelkti į girtaujančius tėvus

 
pixabay.com nuotrauka

Pagalba girtaujantiems tėvams, o ne vaikams. Neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad nei socialinis darbuotojas prižiūrintis šeimą, nei specialistas mokykloje nesudaro sąlygų vaikams, augantiems su alkoholiu piktnaudžiaujančiais tėvais, atsiskleisti, pasipasakoti savo sunkumų – visi pagalbos resursai sutelkti į girtaujančius tėvus.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros mokslininkė, prof. dr. Ilona Tamutienė, tyrinėjanti sveikatos ir alkoholio kontrolės politiką, socialinės atskirties ir įtraukties tematikas, neseniai atliko tyrimą, kurio metu buvo atlikti kokybiniai interviu su vaikais, augančiais socialinės rizikos šeimose su alkoholiu piktnaudžiaujančiais tėvais.

Tyrimas vyko nuo vasario iki balandžio mėnesio. Jo metu apklausti 23 vaikai nuo 8 iki 18 metų amžiaus. Kokybiniu interviu metu vaikų buvo klausiama apie jų patiriamus sunkumus, su kuo jie apie tai pasikalba, ar specialistai jų pasiteirauja apie sunkumus ir kaip padeda jiems juos įveikti.

„Girta motina grasina iššokti pro devynaukščio langą, mažametis sūnus laiko ją už plaukų ir maldauja nešokti. Mergaitė, kurios tėtis kiekvieną vakarą gėrė alų, o girtas gąsdindavo, kad nusižudys – vieną dieną jį randa pasikorusį. Girta motina su girtu draugu mirtinai mergaitės akivaizdoje užspardo sugėrovą“, – tokius vaikų išgyvenimus išgirdo VDU profesorė kalbėdama su vaikais.

Vaikai dažniausiai prasitaria tik tuomet, kai jau patiria stiprią prievartą ir nebegali kentėti, bet tai išimtiniai atvejai.

„Gali atrodyti, kad aš specialiai surinkau ir išskyriau tokias vaikų patirtis, bet man pasitaikė vaikai su tokiomis patirtimis, nes kalbinau tik tuos vaikus, kurių tėvai davė sutikimą, bet daug tėvų nedavė sutikimo, reiškia tėvai turi ką slėpti“, – interviu LŽ pasakojo I. Tamutienė.

Vaikų situacijos rodo, kad vaikų problemos neišsprendžiamos jau ankstyvoje vaikystėje, o tuo laiku negavus reikiamos pagalbos problemos tik gilėja. Vėliau vaikų sunkumai neretai yra „nurašomi“ paauglystei „dabar tau paauglystės laikas, praeis“.

Mokslininkės teigimu, vargu ar mes suaugę, nesulaukę pagalbos iš aplinkos, patys galėtume sveikai išgyventi minėtose situacijose be kažkokio poveikio mūsų nervinei sistemai, tad ką jau kalbėti apie vaikus ir paauglius. Todėl paauglystėje jaunuoliai tos pagalbos ieško alkoholyje arba elgdamiesi iššaukiančiai, neretai, negavę pagalbos, nusprendžia ir nutraukti savo gyvenimą.

Kai šeima yra įrašoma į socialinės rizikos šeimų registrą, jai paskiriamas socialinis darbuotojas, nustatomi šeimos poreikiai, su šeima kartu aptariama, ką šeima turi daryti, kad ji nebebūtų rizikos grupėje. I. Tamutienės teigimu, vaikų pasakojimai įrodo, jog tuomet, kai pirmiausias dėmesys ir pagalba turi būti skiriama vaikui – dėl būtent jo saugumui kylančios grėsmės – šeima ir yra įrašoma į socialinės rizikos šeimų sąrašą, pagalbos procesas iškart nueina nuo vaiko visai į kitą pusę – visas dėmesys skiriamas tik tėvams.

– Papasakokite daugiau apie tyrimą.

– Man buvo svarbu išsiaiškinti, kokią pagalbą gauna tas vaikas, kuris įrašomas į socialinės rizikos šeimų registrą, ką tas įrašymas duoda vaikui. Mes visi žinom ir tikimės, kad vyksta darbas su vaiku ir jo tėvais, bet įrašymas neduoda absoliučiai nieko, vaikas tik tampa nematomu.

Tipinis atvejis: šeimą lankantis socialinis darbuotojas paklausia suaugusiojo, dažniausiai vaiko mamos, ar susirado darbą, ar remontą namuose atliko, ar negeria, kokius žingsnius daro. Visas pokalbis sukasi tik apie tėvus ir jų bėdas. Vaikai dažniausiai prasitaria tik tuomet, kai jau patiria stiprią prievartą ir nebegali kentėti, bet tai išimtiniai atvejai. Tipiniu atveju vaikai kenčia ir saugo savo šeimos paslaptis.

Sužinojimas, su kokiais sunkumais susiduria vaikas yra pirma pagalbos proceso grandis, kai žinai su kokiomis problemos susiduria vaikas, tai gali ir padėti tas problemas spręsti.

Tačiau nei vienoje apklausto vaiko patirtyje nebuvo taip, kad socialinis darbuotojas inicijuotų pokalbį. Tai reiškia, kad jis neprieina prie vaiko ir jo nepaklausia „kaip tu gyveni ar turi kokių bėdų?“. Reti atvejai, kai socialinis darbuotojas viešai, šalia esant tėvams, paklausia vaiko apie jo savijautą, bet dažniausiai girdint tėvams vaikai neatvirauja.

Tyrimas atskleidė, kad vaikų dienos centrai yra išimtis visoje sistemoje, nes vaikai ten gauna tęstinę pagalbą, darbuotojai geba pastebėti vaikų sunkumus ir problemas.

– O kodėl tik vaikų dienos centruose, o ne namuose, kur vaikams dažnai ir gresia dižiausias pavojus? Juk centruose dirba tos pačios profesijos žmonės – socialiniai darbuotojai, tokie, kokie vaikus lanko šeimose.

– Vaikų dienos centrai nuo tos visos bendros sistemos skiriasi jau vien tuo, kad jų paslaugos yra skirtos vaikams. Centro socialinio darbuotojo pareigos yra bendrauti su vaiku, padėti jam, mažai centrų teikia pagalba ir tėvams. Yra ir tokių, kurie teikia kompleksines paslaugas.

Tėvai bijo, kad jų vaikus gali paimti, pašalpas atimti ar kitokias sankcijas taikyti, todėl vaikams liepia meluoti ir slėpti problemas.

Vaikai centruose tarpusavyje pasikalba apie vienodą patirtį, darbuotojos tai išgirsta. Vaikai ten būna be tėvų, kitaip atsiskleidžia. Centruose socialiniai darbuotojai žino, kad jų darbas yra vaikai. Čia kol kas yra vienintelis taškas visoje sistemoje, kur pirmiausia žiūrima į vaikus.

– O kodėl namuose viskas vyksta kitaip? Vaikai neišdrįsta pasisakyti pirmi?

– Vaikai bijo, bijo tėvų, nes galvoja, kad kai prasitars, bus dar blogiau.

Taip pat vaikai bijo, kad suaugusieji jais nepatikės. Vaikai kartais apie problemas pasako ne visai suprantamu būdu, kartais net iššaukiantis elgesys gali būti bandymas pasakyti. Namuose patiriamos problemos dažnai persikelia į mokyklą – vaikas ten tuomet turi bendravimo problemų. Bet viskas nurašoma paauglystei. Todėl vaikai ir mano, kad jais niekas nepatikės.

Kita tendencija – tėvai bijo, kad jų vaikus gali paimti, pašalpas atimti ar kitokias sankcijas taikyti, todėl vaikams liepia meluoti ir slėpti problemas. Įstrigo vienas interviu, kai patėvis smurtavo prieš mergaitę ir vieną kartą „įtaisė“ mėlynę ant veido. Klausiau mergaitės, ar kas nors teiravosi jos apie mėlynę. Mokytoja paklausė, bet mama buvo prigrasiusi meluoti, kad brolis metė žaislą. Mergaitė ir papasakojo tą istoriją, mokytoja mokykloje patikėjo, viskas tuo ir pasibaigė.

– Bet turbūt, mokytojai, kitiems mokykloms specialistams, juk buvo žinoma, kad ta mergaitė yra iš socialinės rizikos šeimos? Kodėl mokykla nepadėjo? Koks apskritai yra mokyklos vaidmuo teikiant pagalba socialinėje rizikoje gyvenantiems vaikams?

– Aš manau, kad buvo žinoma. Kai šeima įrašoma į rizikos sąrašą, vyksta bendras darbas su ta šeima, vaikams parūpinamas nemokamas maitinimas mokykloje, visi dirbantys su ta šeima žino, kokia grėsmė kyla tam vaikui.

Mokykla turi ir socialinį darbuotoją, psichologą, o klasės auklėtoja gali pastebėti pokyčius vaiko elgesyje, bet mokyklos bendruomenė neretai savo resursus telkia tik į vidinių mokyklos problemų sprendimą. Kitaip sakant, jei vaikas iš socialinės rizikos šeimos mokykloje kažkaip netinkamai pasielgia, tik tada jau atkreipiamas dėmesys į tą vaiką, bet problemos, kurias vaikas išgyvena namuose, vis tiek lieka nuošalyje.

Socialiniai darbuotojai turi remtis profesionaliomis žiniomis ir naujausiais moksliniais tyrimais, o ne vien tik savo intuicija.

Gal tų gerų atvejų, kai mokyklos bendruomenė padeda ir yra, bet mano tyrime pasitaikė tik vienas. Mergina bandė žudytis, buvo nuvežta gydytis, mokyklai buvo perduota informacija, kad visų merginos problemų židinys yra šeimoje. Mokyklos psichologė pradėjo kviestis pas save merginą, davė savo telefono numerį. Mergina sako, kad jeigu ne mokyklos psichologė, vargu ar ji šiandien dar būtų gyva.

– Ar būna taip, jog socialinis darbuotojas ir nori pasikalbėti su vaiku atskirai, bet tėvai neleidžia, pradeda aiškinti, kad jie turi teises į vaiką ir panašiai?

– Tai yra dažniausias praktinis iššūkis, su kuriuo susiduria socialiniai darbuotojai, bet tai ir profesionalumo klausimas. Be to, prieš pradedant socialiniam darbuotojui dirbti su šeima, tėvai pasirašo, kad šeima sutinka gauti socialines paslaugas, jos nėra teikiamos priverstinai. Kai tik gaunamas šeimos sutikimas, socialiniam darbuotojui užsidega žalia šviesa padėti vaikui. Socialinis darbuotojas renkasi, ar praleisti pro pirštus, ar sunkiai dirbti ir stengtis tokias teisines ir psichologines situacijas suvaldyti, sugebėti atrasti galimybių pasikalbėti asmeniškai su vaiku – tai lieka jau socialinio darbuotojo atsakomybės reikalu.

VDU profesorė Ilona Tamutienė/Jono Petronio nuotrauka

Suprantu, kad sunku tam darbuotojui, nes neretai šeima gyvena vieno kambario bute, nėra kaip tą vaiką į šalį nusivesti, Bet net ir tokiais atvejais, kur yra socialinis bendrabutis ir seniūnija tam pačiam pastate, socialinis darbuotojas nepasikvietė vaiko į tą seniūniją, kurioje sėdi, ten juk tik laiptinės skiriasi.

– Bet prie tokias sunkias patirtis išgyvenančio vaiko neprieisi taip paprastai. Ar neturėtų su tokiais vaikais kalbėtis ir jiems padėti psichologai?

Visuomenė tikisi iš socialinio darbuotojo, kad jis viską padarys, bet tai yra nerealu ir jis neturi būti atpirkimo ožiu. Tuo labiau, kad į pagalbą šeimai turi įsitraukti priklausomybių ligų specialistai, psichologai. Bet socialinis darbuotojas prižiūri šeimą ir jis yra tas pirmas žmogus visoje pagalbos vaikui grandyje. Todėl labai svarbu kelti socialinių darbuotojų kvalifikaciją, nes būtent, prieiti prie vaiko ir paklausti jo apie sunkumus, reikia turėti specialių žinių.

Be to, dirbdami su šeima, socialiniai darbuotojai turi remtis profesionaliomis žiniomis ir naujausiais moksliniais tyrimais, o ne vien tik savo intuicija. Kartais tai labai pakiša koją visame pagalbos šeimai procese.

Jeigu socialinis darbuotojas neturi žinių su kuo vaikas yra artimas, atviras, kaip socialinis darbuotojas tuomet gali organizuoti socialinį darbą su tuo vaiku?

– Socialiniai darbuotojai remiasi savo intuicija?

Pavyzdžiui, girtaujančios mamos dažnai mėgsta guostis, verkti, kad jų vaikas netinkamai elgiasi, sunku su tokiu vaiku susitvarkyti. Socialinis darbuotojas sureaguoja intuityviai, jam pasidaro gaila tos mamos ir tas vaikas vėl lieka nepastebėtas. O, galbūt, vaiką pati mama ir skriaudžia, ir tas netinkamas elgesys atsiranda dėl to, kad jis skriaudžiamas. Girtaujantys moka puikiai manipuliuoti ir meluoti.

Vaiko poreikiai irgi paliekami socialinio darbuotojo ar vaiko teisių apsaugos specialisto interpretacijai. Neturime normalių vaiko poreikių vertinimo gairių.

–Ne kartą užsiminėte, kad šeimos įrašymas į socialinės rizikos šeimų registrą, vaikui visiškai nieko neduoda ir jo gyvenimo nepakeičia, netgi pablogina. Kodėl?

– Tiek mūsų sociologai, tiek užsienio mokslininkai teigia, kad taip tik dar labiau stigmatizuojame ir didiname socialinę atskirtį visuomenėje, vaikui įrašymas duoda tik stigmą.

Užsienio tyrėjai sako, kad šalia aiškiai apibrėžtos rizikos vaikui turi būti identifikuoti ir vaiko apsaugos faktoriai. Pas mus tik nustatoma: tėvai girtauja todėl yra rizika. O kokia ta rizika? Ar vaikas bus tik neprižiūrėtas? Bet kokia tada ta nepriežiūra: negaus valgyti kartą per savaitę ar sistemiškai bus nemaitintas? Gal gresia pavojus vaiko gyvybei? Nustatyti konkrečią riziką yra būtina.

Apsaugos faktoriai – tai vaiko socialiniai ryšiai su jo aplinka. Turi būti nustatoma, su kokiu savo aplinkos žmogumi vaikas palaiko artimiausius ryšius, gal dažnai bėga pas močiutę ar, kai geriantys tėvai išveja iš namų, vaikas nuolat glaudžiasi pas kaimynus, gal dažnai pasipasakoja klasės auklėtojai. Socialinis darbuotojas turi palaikyti ryšius su vaikui svarbiais žmonėmis, tokiu būdu pamatyti to skriaudžiamo vaiko pasaulį iš jo perspektyvos.

Taip pat, įvertindamas vaiko aplinkos žmones ir jų potencialą padėti, gali vaikui parodyti „už ko užsikabinti“, į kurį žmogų kreiptis, kai šalia nebus socialinio darbuotojo. Jeigu socialinis darbuotojas neturi žinių su kuo vaikas yra artimas, atviras, kuo jis pasitiki, tai kaip apskritai socialinis darbuotojas tuomet gali organizuoti socialinį darbą su tuo vaiku?

– Seime bus svarstomos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos išplečiančios galimybės iš tėvų paimti vaikus, numatančios visą parą budinčių mobiliųjų komandų ir atvejo vadybininkų atsiradimą, sudaryti pagalbos planą. Ar tai reiškia, kad pradedame judėti link tos, į vaiką koncentruotos vaiko teisių apsaugos sistemos? Ar vis dėlto pagalba vaikui bus tokia pati, tik pasikeis tos pagalbos teikimo būdai?

– Išlieka rizika, kad darysime tą patį – viskas priklausys nuo to, kaip tas vadybininkas ir tos komandos dirbs: ar sugebės pamatyti vaiką toje situacijoje, nes situacijos būna žiaurios, ypač jei tai smurtas artimoje aplinkoje. Tokiose situacijose neapsieinama be policijos, greitosios pagalbos. Todėl dažnai yra lengviau matyti dideles problemas, tarp kurių vaikas ir jo saugumas paskęsta. Tik profesionalumo klausimas, ar sugebės tie nauji specialistai nepalikti vaiko nuošalyje.

Turime tokią didžiulę pagalbos sistemą, daugybę pagalbos darbuotojų, bet niekas negali mergaitei nupirkti vaistų ir išnaikinti utėlių.

Žinoma, jei valstybė imasi priemonių, nori keisti, reiškia, mato, jog yra problemų vaiko teisių apsaugos srityje, – tai yra gerai. Bet mano giliu įsitikinimu yra svarbu suteikti kuo ankstyvesnę pagalbą, o tos mobilios komandos bus tik gaisrų gesinimas. Jei vaikui pagalbą suteiktume iškart, įsigilintume į jo problemas, tų gaisrų nebūtų.

–Girdėjote daug skaudžių, siaubingų vaikų išgyvenimų. Bet galbūt galėtumėte išskirti kažkurį vieną, kuris sukrėtė jus labiausiai?

–Vieno pokalbio metu devynių metų mergaitės paklausiau, kiek gyvena žmogus? Paprašiau atimti tą amžių, kuomet vaikas laikomas jau suaugusiu. Ji suskaičiavo, ir tuomet pasakiau, kad būtent tiek metų jos gyvenimas priklausys tik nuo jos. Atrodo, kad blykstelėjo kiekviena tos mergaitės ląstelė, mergaitė gavo viltį, kad tai, ką išgyvena namuose amžinai nesitęs. Pagalbos procese vaikams taip reikia vilties, ją kartais galima suteikti tik keliais žodžiais.

Kitas kontrastas – 9 metų mergaitė gyvenanti girtaujančioje šeimoje patiria didelę nepriežiūrą. Mokykloje pamatė, kad mergaitė turi utėlių. Ką mokykla daro? Neleidžia mergaitei grįžti į mokyklą, tol kol ji neišsinaikins utėlių. Mergaitės žodžiais tariant, mama neturi pinigų vaistams ir neperka. Niekas utėlių nenaikina, šeimą lanko socialinis darbuotojas. Mergaitė vieną savaitę neina į mokyklą, kitą savaitę neina į mokyklą. Turime tokią didžiulę pagalbos sistemą, daugybę pagalbos darbuotojų, bet niekas negali mergaitei nupirkti vaistų ir išnaikinti utėlių. Tokia realybė ir taip veikia vaiko teisių apsaugos sistema.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"