TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Vaikystės džiaugsmą temdo emigracija

Kasdien į mokyklą skuba šimtai mokinių. Vieni - pėsčiomis, kiti - visuomeniniu transportu, o kai kuriuos atveža tėvai. Iš šalies žvelgiant, atrodytų, kad viskas natūralu. Bet geriau įsižiūrėjus į vaikų veidus, stebint elgesį, tik įgudusi pedagogo akis pamatytų, jog ne visi spinduliuoja vaikišku džiaugsmu. Viena iš liūdesio, nerimo, nenuspėjamo elgesio ar net grubumo priežasčių - tėvų išvykimas uždarbiauti į užsienį.

Ilgisi savo tėvų

“Kasmet vis daugiau žmonių iš Jonavos išvyksta dirbti į užsienį. Dažniausiai - jaunos šeimos. Ne visi kartu pasiima ir savo atžalas. Tėvus emigruoti verčia šalyje augantis nedarbas, neturėjimas galimybės pragyventi iš minimalaus atlyginimo, paskolos ar net noras pamatyti pasaulį, pasimėgauti kiekviena diena. Be gimdytojų priežiūros palikti sūnūs ar dukros tampa tarsi našlaičiais“, - sakė Panerio pradinės mokyklos direktorė Ona Šukienė.

Tuomet pradinuko ar dar jaunesnio vaiko likimas atsiduria savotiškoje kryžkelėje. Jie tampa irzlūs, labai pažeidžiami, nuolat laukiantys grįžtančių tėvų ar bent dovanų. Pasak psichologų, matyt, išvykstantys gimdytojai sunkiai įsivaizduoja, kaip jaučiasi seneliams, tetoms ar dar tolimesniems giminaičiams „numesti“ berniukai ar mergaitės. Nepatyrę, kas yra tėvų meilė ir globa, jie kaipmat susiduria su didžiulėmis psichologinėmis problemomis. Sutrinka jų nuotaika, elgesys, pastebimi pirmieji neurozės požymiai. Mato tėvų blaškymąsi, kurie padirbėję kelis mėnesius grįžta į Jonavą, beveik nieko neveikia, o paskui vėl išvažiuoja. Didelė tikimybė, kad emigrantų vaikai užaugę sunkiai užmegs ilgalaikius santykius, bus nestabilūs ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir darbe.

Paliktųjų skaičius kinta

Pasak O.Šukienės, augančiam sūnui ar dukrai kasdien reikia bent prisiglausti prie vieno iš tėvų, pabendrauti, kiekvieną vakarą ar rytą pasidalyti įspūdžiais, pasitarti dėl nesėkmių, pasidžiaugti laimėjimais. Meilė ir rūpinimasis per atstumą visuomet bus nevisaverčiai. Nors paliktus vaikus prižiūri seneliai, močiutės ar kiti giminaičiai, bet tikrųjų tėvų jie nepakeis, jiems neprilygs. Paliktieji būna uždaresni arba labai plepūs. Kai kurie pradeda nekęsti su abiem tėvais gyvenančių bendraklasių, labai prislėgtai jaučiasi per kokias nors tradicines šeimos šventes. O dar vėliau ima pykti ant savo tėvų, jaučiasi pamesti, nemylimi, nors materialiai yra aprūpinti.

„Mūsų mokykloje kol kas yra trys šeimos, kurių abu tėvai išvykę, o dar devynių šeimų bent vienas iš tėvų emigravęs. Tačiau tas skaičius labai keičiasi. šioms šeimoms stengiamės suteikti visapusišką pagalbą. Vedame pokalbius, organizuojame popietes tėvams, besiruošiantiems apsigyventi užsienyje. Patariame, kaip reikėtų parengti vaiką, kad išsiskyrimas nebūtų toks skausmingas. Mokome ir mažylius - tegu jie kantriai laukia grįžtančių tėvų, ne vien tik dovanų. Jei svajos tik apie daiktus, palaipsniui dvasinės vertybės virs materialinėmis. Konsultuojame globėjus ir senelius, padedame įveikti psichologinę krizę. Kartu dirbame su Jonavos pedagogine psichologine tarnyba“, - sakė O.Šukienė.

Paliktuosius stengiamasi labiau įtraukti į popamokinę veiklą. Nors mokytojai, žinodami auklėtinių padėtį, juos paguodžia, jiems nušluosto skruostu riedančią ašarą, bet jų mažos širdutės vis tiek plyšta iš ilgesio.

Prižiūri ne tik giminaičiai

Ką išgyvena, kaip jaučiasi emigrantų vaikai, rūpi beveik kiekvienam rajono ar miesto pedagogui. Štai Raimundo Samulevičiaus pagrindinėje mokykloje nėra taip, kad tokie paliktieji moksleiviai būtų be priežiūros. Jais rūpinasi močiutės, seneliai, tetos, kartais - išvykusiųjų draugės. Be to, užsienyje dažniausiai uždarbiauja tik po vieną asmenį iš šeimos.

„Pastebimas paliktųjų vaikų netinkamas elgesys. Kai kurie iš jų prasčiau lanko pamokas. Galbūt taip elgiasi siekdami iš užsienio „prisišaukti“ tėtį ar mamą namo. Tai - tarsi savotiškas jų maištas. Tiek pradinukai, tiek vyresniųjų klasių moksleiviai labai noriai svečiuojasi tose valstybėse, į kurias jų tėvai išvykę. Nemanau, kad juos vilioja dovanos. Tiesiog vaikai trokšta pabendrauti, ilgisi nuoširdaus dėmesio. O sugrįžę į Jonavą, vėl sunkiai ir skaudžiai išgyvena išsiskyrimą su tėvais. Nerimo kupini vėl nekantriai laukia kito susitikimo“, - apgailestavo Raimundo Samulevičiaus pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė Inga Grybauskienė.

Pasak psichologų, kai moksleivį slegia nerimas, nesaugumas, abejonės, ar jis kam nors yra reikalingas, tuomet jau neberūpi mokslai ir kiti dalykai, kurie svarbūs jo bendraamžiams. Vaikui įdomiausia tik tai, kada visam laikui grįš užsienyje gyvenantys tėvai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"