TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Valdiškas prekės ženklas: Lietuva

2006 08 11 0:00
Koks Vytis ant šios vėliavos - senasis ar įteisintas Heraldikos komisijos?
Petro Malūko nuotrauka

Viena madingiausių pastarojo meto temų - įvaizdis. Partijos įvaizdis, Lietuvos įvaizdis, Vilniaus įvaizdis 2009-aisiais, Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo įvaizdis... Koks jis? Ar jį apskritai įmanoma sukurti? Kol konkursų nugalėtojai galvoja, kaip jį formuoti, pažvelkime šalies vidun, apsidairykime aplink.

Pirmiausia pažiūrėkime, kaip mūsų valdžios institucijos rūpinasi savo (vadinasi, ir Lietuvos) įvaizdžiu ir kokį įvaizdį jos skleidžia mums, Lietuvos piliečiams. Įvertinkime, kaip jos pasinaudoja grafiniu dizainu - vienu stipriausių ženklodaros ginklų, vienu galingiausių identiteto ir reputacijos kūrimo įrankių (nors pastaruoju metu visi labiau susižavėję viešaisiais ryšiais). Grafinis dizainas - tai būdas funkcionaliai ir estetiškai perteikti informaciją ir tap formuoti ir viešąją nuomonę. Juk reputaciją visi brangina, tiesa? Ne veltui dauguma funkcionierių įsigijo Armino Lydekos knygą "Protokolo pagrindai". O kaip tie patys funkcionieriai rūpinasi valstybės simbolių naudojimo etiketu?

Užmirštasis Vytis

Pagarba šalies simboliams prasideda nuo aukščiausių valdžios institucijų. Prie Lietuvos Respublikos prezidento veikia rimta ir reikalinga institucija - Heraldikos komisija. Seimas yra patvirtinęs jos aprobuotą dailininko Arvydo Každailio sukurtą Vyčio etaloną. Bet ne visi tai žino. Štai Susisiekimo, Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos bankas iškabose (galbūt ir dokumentuose?) bene 14 metų naudoja dar prieškarinį Juozo Zikaro sukurtą Vytį, neatitinkantį šiuolaikinių heraldikos reikalavimų. Kas neleidžiama jaučiui, leidžiama Saturnui.

Iškilus poreikiui panaudoti Lietuvos herbą spausdintuose dokumentuose, dizaineriai desperatiškai ieško geros kokybės vektorizuoto (kitaip - kreivinio, šis terminas dar nenusistovėjęs) Vyčio arba numoja ranka ir naudoja tai, ką atsiunčia valdininkai, - menkavertį, daugybę kartų skenuotą, profesionaliam darbui netinkantį Vyčio atvaizdą. Mat sukurti etaloninį vektorizuotą herbą, skirtą elektroninei leidybai, valdžia paprasčiausiai užmiršo. Lyg tebedirbtume spausdinimo mašinėlių laikais...

Ir tuomet atsitinka štai kas. Geteborgo knygų mugėje, Lietuvos stende, kuriame buvo nurodyti rėmėjai, galėjai pamatyti mirgančius įvairiausius Vyčius lyg Velykų margučius. Jie - kreivi ir šleivi, įvairiausių spalvų. Nes kiekviena ministerija dizaineriui siuntė savąją herbo versiją. Štai jums ir monolitinio šalies įvaizdžio formavimas (o gal griovimas?).

Ne kartą Prezidentūrai buvo siūlyta atkreipti dėmesį į šią problemą, tačiau niekas nepasikeitė. O juk turėti oficialų interneto puslapį, iš kurio kiekvienas dizaineris galėtų atsisiųsti etaloninio šalies herbo versiją, herbo naudojimo specifikaciją (kiekviena bent kiek pažangesnė bendrovė ar institucija ją turi), etaloninę vėliavą - kiekvienos šalies garbės reikalas. Tam tikrai neprireiktų didelių išlaidų.

Bėda dėl trispalvės

Įstatymų leidėjai Lietuvos vėliavos spalvas 1996 metais patvirtino pagal švedišką NCS (Natural Color System) standartą. Tik štai bėda - šis standartas elektroninėje leidyboje nėra paplitęs. Kiek dizainerių šias spalvas žino? Kur jas galima rasti? Tik archyvinėse "Valstybės žiniose" ir nė viename lietuviškame interneto puslapyje (o štai užsienio interneto svetainėse ši informacija yra!). Todėl dizaineriai trispalvės spalvas paprastai sukuria iš akies ir dažniausiai jos būna panašios į Jamaikoje kilusio rastafari judėjimo vėliavą. Taip šimtatūkstantiniais tiražais paplinta netikra trispalvė, netikras herbas. Todėl ne vienas užsienietis į mūsų vėliavą žiūri su ironija ir kad nori aiškink jam, jog Lietuvoje kanapės neauginamos ir regio muzika nepopuliari. Ar tai valstybiškas požiūris? Kam tai turėtų rūpėti?

Times LT diktatūra

Lietuvoje beveik niekas neužsiima šriftų kūrimu. Pagal subjektyvius kriterijus šriftai lietuvinami (dažnai diletantiškai) dizaino studijose, reklamos agentūrose ir leidybos kompanijose. Apie lietuviškų diakritinių ženklų naudojimo taisykles tikriausiai retas dizaineris yra girdėjęs. Tik neseniai vakarietiškos šriftais prekiaujančios (taip taip, šriftus irgi reikia pirkti!) kompanijos, atsižvelgdamos į kalbų specifiką, ėmė leisti šriftų rinkinius, skirtus Centrinei Europai. Tačiau pasirinkimas ganėtinai skurdus.

1990-ųjų pradžioje kažkas sulietuvino Times šriftą (jį dar 1931 m. laikraščiui "The Times" sukūrė Stanley Morisonas) ir jį pakrikštijo Times LT. Ir tapome Times LT nacija. Kur pažvelgsi - visur Times LT, tarytum visa tauta būtų aprengta vienodais kostiumais.

Net praėjus beveik 20 metų, kai kompiuteriuose kartu su programomis įdiegti šriftų komplektai beveik visada turi lietuviškus diakritinius ženklus, dauguma dokumentų inertiškai tebespausdinami Times LT šriftu. Prezidentūros, ministerijų, savivaldybių dokumentai - visi kaip vienas. Mažai kam rūpi ir mažai kas žino, kad kiekvienas šriftas turi tam tikrą vartojimo sritį, kad vienus lengviau skaityti, kitus - sunkiau, kad su šriftu taip pat galima kurti išskirtinumą. Beje, nuo šrifto gali priklausyti ir žmonių gyvybės, jeigu kelio ženklai kuriami lengvabūdiškai.

Antausis lietuvių kalbai

Pažvelkime į Vidaus reikalų ministerijos iškabą, kurioje "ų" - tikras antausis lietuvių kalbai. Atkreipkime dėmesį į Vilniaus gatvių pavadinimų lenteles - reto diletantiškumo pavyzdį. Kas jas kūrė ir patvirtino?

Pažvelkime į Lietuvos archyvų departamento 2001 m. patvirtintus dokumentų šablonus, privalomus Lietuvos valstybinėms institucijoms - ar juos kuriant buvo konsultuojamasi su dizaineriais? Lietuvoje juk visi dizaineriai, pradedant sekretore ir baigiant ministru. Priminsiu, kad Vilniaus dailės akademijoje dizaino mokomasi ne mažiau kaip ketverius metus.

Rimtos institucijos, bendrovės suvokia raidės svarbą ir neretai specializuotoms šriftus kuriančioms firmoms užsako savo korporatyvinį (institucinį) šriftą (pavyzdžiui, Vodafone, FIFA, Škoda). Manau, jie žino kur investuoja. Verta pagalvoti, kas šalia herbo atrodytų solidžiau - specialiai sukurtas ir individualus valstybės institucijos šriftas ar standartinis atsibodęs Times LT?

Lietuvos savivaldybės, seniūnijos nemažai investuoja į savo miesto prekės ženklo ar herbo sukūrimą. Apie tai, kad šalia herbo ar ženklo turės būti tekstai, kad reikėtų parinkti tinkamą šriftą ir maža to - jį nusipirkti (!), nesusimąstoma ir lėšų tam neskiriama. Neretas atvejis, kai ir pats herbas valdininkams panorėjus yra "pagražinamas".

Antidizainas

Paėmus į rankas Prezidento kanceliarijos blanką, jį galima iškart rodyti dizaino studentams kaip blogo dizaino pavyzdį - atsitiktiniai lenkimai, šriftas, kompozicija, herbas ir t.t. Galbūt į užsienį siunčiami išpuoselėti dokumentai, bet tai, ką tenka pamatyti čia, Lietuvoje, yra apverktino dizaino.

Daugelis valstybinių dokumentų yra painūs, sunkiai suvokiami ir skaitomi, niekada nematę profesionalaus dizainerio rankų. O juk dizaino paskirtis - aiškumas ir informatyvumas.

Seimo vizitinės taip pat nestokoja keistenybių - jose vienas dailininko Arvydo Každailio sukurtų, bet oficialiai nepatvirtintų projektų - Lietuvos prezidento herbo variacija, papuošta juosta su tekstu "Vienybė težydi", Gedimino stulpais ir - kas keisčiausia - didžiąja kunigaikštiška karūna! Nors Lietuva jau senokai parlamentinė respublika.

Davoso aukštybėse

Prisiminkime dažnai linksniuojamą ekonominį forumą Davose, Šveicarijoje. Mat ten Lietuvos atstovų jau kuris laikas nekviečia. Retas žino, kad šių metų Davoso tema buvo beprecedentė - "Inovacija, kūrybiškumas ir dizaino strategija". Tam buvo skirtos net 22 sesijos ir 6 seminarai, kuriuos vedė garsiausi dizaineriai ir kuriuose dalyvavo tokios įžymybės kaip Billas Gatesas, Billas Clintonas, Sergejus Brinas (vienas Google įkūrėjų) ir net Georgeo W. Busho kabineto nariai, neskaitant daugelio valstybių vadovų ir ministrų. Pasaulio lyderiai žino, kad dizainas kuria didelę pridėtinę vertę ir išskirtinumą. Lietuvos vadovų ši informacija tikriausiai dar nepasiekė.

Kur šuo pakastas?

Kompiuteris dizainą padarė prieinamą visiems. Tačiau, kaip sakė garsusis JAV dizaineris Miltonas Glaseris, "kompiuteris dizainui yra tas pat, kas mikrobangų krosnelė patiekalams ruošti". Visuotinė kompiuterizacija atsigręžė prieš patį dizainą. Kompiuteriai kasmet pinga, vartotojas gauna įrenginį su įdiegtomis programomis, jos parengiamos su standartiniais šriftų rinkiniais ir būtiniausių dokumentų šablonais, viskas automatizuojama ir standartizuojama. Tad kam kreiptis į profesionalų dizainerį, jei bet kuris darbuotojas viską gali pasidaryti pats ar duoti nurodymą pabūti dizainere sekretorei?

O gal dirbkime kiekvienas tai, ką išmanome geriausiai? Šiame straipsnyje paminėti tik keli pavyzdžiai. Neketinu daryti didesnių apibendrinimų, tik pacituosiu Winstono Churchillio taiklą pastabą - "iš pradžių mes formuojame aplinką, vėliau aplinka formuoja mus".

Tik butaforija

Be abejo, šioje srityje niekas ir toliau Lietuvoje nesikeis. Valdininkai už Europos pinigus desperatiškai ieškos panacėjos, kaip Lietuvai sukurti magišką nekaltos gražuolės aurą, kuri trauktų minias turistų ir investuotojų, ir tvirtai tikės, kad visiškai pakanka naujo vokiško limuzino, itališko kostiumo, prancūziško rašiklio, šilkografijos būdu atspaustos vizitinės, policijos eskorto ir keleto asmens sargybinių. Na, gal dar butaforinių Valdovų rūmų. Įvaizdis - garantuotas.

O dizaineriai ir toliau suks galvas, kur rasti padorios kokybės Lietuvos herbą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"