TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Valdžios privilegijos jau pranoko sovietines

2012 03 26 6:08

LTSR kultūros ministras, Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) sekretorius, Nepriklausomybės Akto signataras Lionginas Šepetys stebisi išpampusiomis valdžios privilegijomis. Sovietinė nomenklatūra galėjo nusipirkti žirnelių, o dabartinės valdžios elitas už mokesčių mokėtojų pinigus gali laisvai skraidyti į Naująją Zelandiją ir kitus egzotiškus kraštus.

L.Šepetį piktina šiandien vis pasigirstančios replikos, esą ne už tokią Lietuvą kovota. Tačiau jam suprantamas noras, kad Lietuva būtų geresnė, sėkmingesnė ir laimingesnė.

Apie sovietinę praeitį, valdžios privilegijas, krašto politinius lyderius ir moralinius autoritetus - "Lietuvos žinių" interviu su Lionginu Šepečiu.

Nepriklausomos Lietuvos vaikas

- Nors esate Nepriklausomybės Akto signataras, dažniausiai Jums kabinama sovietinio veikėjo, nomenklatūrininko arba funkcionieriaus etiketė. Ar tai nežeidžia?

- Manęs tai nežeidžia, tai juk mano biografijos faktai. Kita vertus, pastebėjau, kad tokias etiketes kabina tie, kurie labai veržėsi į nomenklatūrininkų gretas, bet jiems tai nepavyko. Be to, akis į akį nesusiduriu su tais, kurie taip kalba. Priešingai, sulaukiu nemažai malonių epitetų.

Tačiau galiu pasakyti dėl ko įsižeidžiu. Kai Lietuvoje iškyla ekonominių sunkumų, tenka taupyti, karpomos išlaidos, mes, signatarai, mūsų rentos užkliūva pirmiausia. Užkliūvame net dėl to, kad valstybė mus veltui palaidos.

- Esate užsiminęs, kad sovietinė sistema jums buvo akmuo po kaklu. Ar nesigailite dėl savo praeities, eitų pareigų, priimtų sprendimų?

- Esu pirmosios nepriklausomos Lietuvos vaikas. Iš tų laikų išsaugojau vieną knygą - Kazio Binkio "Naująją Lietuvą". Šią knygą aš ir kiti moksleiviai gavome dovanų 1938 metais baigę pradžios mokyklos keturis skyrius. Pirmajame šios knygos puslapyje išspausdintas pavadinimas, toliau prezidento Antano Smetonos, švietimo ministro Juozo Tonkūno portretai, prezidento sveikinimas, parašyta dedikacija. Šią pavojingą knygą išsaugojau iki šiol. Ir ji mane saugojo nuo per didelio uolumo sovietmečiu.

Pažinęs nepriklausomos Lietuvos skonį, prasidėjusią okupaciją pajutau kaip akmenį po kaklu. Vieni su šiuo akmeniu skendo, kiti - išsikapstė. Įstojęs į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą baigiau jau Politechnikos institutą. Rektorius Kazimieras Baršauskas mane visaip spaudė važiuoti į Vilnių eiti kokių nors pareigų. Jis labai dažnai sakė, kad reikia lietuvinti Vilnių, Klaipėdą. Mes, kaip K.Baršauskas vadino, "nacionaliniai kadrai", atėjome dirbti vietoj bemokslių rusakalbių, atsiųstų iš svetur. Atėjęs į LKP CK pakeičiau veikėją, kuris nemokėdamas lietuviškai kuravo Lietuvos švietimą ir mokslą. Dėl to mane tegul teisia, kas nori.

Tačiau nieko nesigaili tik mankurtai. Žinoma, ir aš turiu ko gailėtis. Apgailestauju pritrūkęs ryžto pastatyti paminklą Vilniaus įkūrėjui Gediminui. Jį savo dirbtuvėse buvo sukūrę skulptoriai Gediminas Jokūbonis ir Konstantinas Bogdanas.

Politikai neatskrido iš Marso

- Sovietmetyje įžvelgiate ne tik juodas spalvas. Ar tikrai tuomet buvo dėl ko džiaugtis, kuo didžiuotis? 

- Tai likimo ir išlikimo klausimas. Jei tuomet nebūtume turėję kuo džiaugtis, mums būtų tekę pasikabinti ant Vilniuje žydinčių liepų ir kabėti. Gaila, kad dabar esame šio reikalo čempionai Europoje. Sovietmečiu matėme išeitį, dėl jos kabinomės į gyvenimą, gyvenome, džiaugėmės jaunyste, šeimomis, mokyklų diplomais, žiniomis. Neseniai skaičiau interviu su operos primadona Violeta Urmanavičiūte-Urmana. Ji džiaugėsi, kad dešimt metų mokėsi Konservatorijoje, nemokėjo už mokslą ir dar gavo stipendiją.

Buvau Vilniaus universiteto (VU) 400 metų jubiliejaus komiteto pirmininkas, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 100-mečio jubiliejaus komisijos vadovas. Tai buvo lietuvių tautos nacionalinės šventės, džiaugsmo, išdidumo, perspektyvos kupini renginiai. Neatsitiktinai poetas Justinas Marcinkevičius, prisiminęs VU jubiliejų, sakė, kad tada prasidėjo Atgimimas.

Juk ir dabar egzistuoja "Dainų dainelė", televizijose nuolat rodomi anuomet sukurti filmai, kalba to laikotarpio aktoriai. O kur dar aukštosios mokyklos, Mokslo akademija, institutai. Jie juk buvo lietuviški. Skirtingai nei Latvijoje, mūsų krašte visur buvo kalbama lietuviškai. Argi tai buvo savaime atsiradę dalykai? Suprantama, valdžia nesisavina visų nuopelnų. Tačiau be Dievo valios net plaukas nuo galvos nekrinta.

- Sovietmečiu užėmėte nemažai reikšmingų postų, gerai žinojote to meto valdžios mentalitetą. Ar jo bruožų turi šiandienos politikai?

- Šių dienų politikai neatskrido iš Marso. Jie nebuvo nuleisti kaip deus ex machina antikos teatre. Jie atėjo iš sovietmečio. Didžioji dauguma Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės veikėjų ir Atkuriamojo Seimo deputatų atėjo iš to laikotarpio, todėl kalbėti apie skirtingą mentalitetą nelengva. Iš to laiko politikai atsinešė nemažai gero: aukštųjų mokyklų diplomus, žinias, o norėję - ir dorovines savybes. Viena blogųjų jų savybių - atsparumo stoka. Kai kam iš ano meto politikų trūko atsparumo Kremliaus nutarimams, o šiandienos veikėjams - atsparumo Briuselio direktyvoms. Esame Europos Sąjungoje (ES), turime laikytis tam tikrų pagrindinių įstatymų. Tačiau toli gražu ne visų. Mano įsitikinimu, nereikėjo uždaryti Ignalinos atominės elektrinės. Skandinavai į jėgainę buvo investavę milžiniškas lėšas ir užtikrinę jos saugumą. Per lengvai pasidavėme.

- Neabejotinai dar sovietmečiu pažinojote Kristiną Brazauskienę. Ar tada galėjote pagalvoti, kad ji kada nors sieks politinių aukštumų? Kaip vertinate jos dabartinę veiklą?

- Į šį klausimą atsakysiu vienu sakiniu - kai artimai bendravau su Algirdu Brazausku, jo žmona buvo Julija Brazauskienė.

Privilegijų mastai didėja

- Nemaža dalis visuomenės nusivylusi, kad Lietuvai niekaip nepavyksta atsikratyti daug sovietinio balasto: valdžios privilegijų, karjeros per pažintis ir pan. Kaip manote, kodėl?

- Manau, kad žmonės nusivylę ne tuo, kad neatsisakyta to meto privilegijų, o dėl to, kad atsirado nemažai naujų. Ano meto privilegija pirkti "Šešupėje" žirnelius dabar lengvai įvykdoma už valdžios pinigus nuskridus į Naująją Zelandiją ir nusipirkus maorių išaugintų žirnelių. Privilegijų mastai šiandien visai kiti. Sovietmečiu privilegija buvo nusipirkti čekiško alaus. Nupirkdavau jo tėvui ir nuveždavau į kaimą. Dabar tą patį alų, tik jau už valdžios pinigus, galima gerti Briuselyje, Londone ar kitur. Anuomet deputatų alga siekė 100 rublių per mėnesį. Net nesinori kalbėti apie tai, kaip gaunamuose kišenpinigiuose murdosi dabartiniai Seimo nariai.

- Žvelgdami į šiandieninę Lietuvą daug kas atsidūsta ne už tokią valstybę kovoję, sako, kad sovietmečiu buvo geriau. Ar jums suprantamas toks nusivylimas?

- Niekada nemėgau dūsautojų, man imponuoja gyvenimą už ragų imantys žmonės: iniciatyvūs, ieškantys išeities. Lietuvių tauta, atsidūrusi sibiruose, kitose kančiose, išliko todėl, kad nedūsavo, o stengėsi "pajungti" gyvenimą.

Suprantu tik vieną nusivylimo aspektą. Pateisinu jį žmogiškuoju požiūriu. Tačiau politiniu požiūriu - jokiu būdu. 1990 metais balotiruodamasis į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą (AT-AS) ne kartą savo rinkėjams sakiau, kad iškovosime nepriklausomybę, ją atkursime, bet tai nereiškia, jog pas mus pradės tekėti pieno upės. Minėjau, kad ne viskas bus lengva, turėsime pereiti ilgą klampų ruožą. Tokios mano mintys neigiamai nepaveikė daugumos rinkėjų, buvau išrinktas per pirmąjį turą. Kai kas nors sako, kad ne už tokią Lietuvą kovojo, man į galvą ateina viena mintis - jie apskritai nežino, už ką kovojo, arba apskritai nekovojo. Tie, kas už Lietuvą kovojo, ja nenusivilia, tik nori, kad ji būtų geresnė, sėkmingesnė, laimingesnė.

Su politikieriais nebendrauja

- Neseniai išleidote jau antrąją atsiminimų knygą. Kodėl ėmėtės rašyti memuarus?

- Turiu tokią nuodėmę - man patinka rašyti. Iš viso esu parašęs 10 knygų. Metams bėgant atėjo noras prisėsti ir prie atsiminimų. Pirmoji mano atsiminimų knyga "Neprarastoji karta" sukėlė įvairių vertinimų. Antrojoje knygoje pasakoju apie 1990-1992 metus, kai buvau AT-AS deputatas. To laikotarpio įvykius ir žmones norėjau atskleisti per detales.

- Prisimindamas Nepriklausomybės atkūrimą naujojoje knygoje "Ar galėjau?" rašote ir apie tuomet kirbėjusį klausimą: "Ar mokėsime naujai gyventi, kitaip valstybiškai veikti?" Kaip į jį atsakytumėte šiandien?

- Sąmoningai to klausiau. Tik atkūrus Nepriklausomybę visais atvejais atrodė, kad mes viską mokame. Buvome panašūs į paauglius, manančius, kad viską žinome ir jūra mums iki kelių. O man, tokiam niurzgai, kilo klausimas: ar mokėsime ta brangenybe naudotis?

Daugiau kaip 20 metų paaugome, išėjome į platesnius vandenis, kuriuose - kiti iššūkiai, kitos smegduobės. Dabar ir vėl turime mokytis gyventi bei veikti pagal savo priimtą Konstituciją.

- Kuriuos asmenis šiandienos Lietuvoje laikote tikraisiais politiniais lyderiais ir moraliniais autoritetais?

- Visapusiška lyderystė yra sunkiai pasiekiama. Šiandien politiniu lyderiu, mano nuomone, teisinga laikyti Vytautą Landsbergį. Ekonomikos, politikos ir žmogiškumo lyderis buvo Bronislovas Lubys. Visi signatarai turime būti jam dėkingi už iniciatyvą išleisti gerą knygą apie Steigiamojo ir Atkuriamojo Seimų narius. Prie Lietuvos parlamentarizmo lyderių paminėčiau Česlovą Juršėną. Moraliniai lyderiai J.Marcinkevičius ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, deja, jau išėjo.

- Su kuo iš dabartinių politikų palaikote glaudesnius ryšius? Ar jie klausia Jūsų nuomonės apie esamus valstybės skaudulius, prašo patarimų?

- Pirmiausia norėčiau pažymėti, kad kai kada per lengvai žmonėms suteikiame politiko titulą. Juozas Tumas-Vaižgantas yra sakęs, kad ne kiekviena ožkos čiurkšlė - jau politikos srovė. Ne kiekvienas žmogus, įžengęs į parlamentą, jau yra politikas. Yra daug laikinų politikierių. Su kai kuriais politikais palaikau ryšius, kai kada jie klausia patarimo. Su politikieriais bendrauti netenka.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"