Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
LIETUVA

Valstybei nerūpi vaikų dienos centrai

 
LŽ archyvo nuotrauka

Nevyriausybininkai, vaikų dienos centrų vadovai teigia, kad  šiuose centruose būtų galima rūpintis ne tik vaikais, bet ir jų tėvais – mokyti juos socialinių ir tėvystės įgūdžių, suteikti galimybę naudotis skalbimo mašina, sanitarinėmis paslaugomis.

Deja, tai lieka tik svajone, nes šiuo metu pagalbą įmanoma suteikti kas trečiam vaikui, kuriam priklausytų dienos centro paslaugos, valstybė ne tik neužtikrina vaikų nuvežimo į dienos centrus, bet kai kuriuose centruose vaikai net negauna maitinimo.

„Švietimo ir mokslo ministerija turi parką geltonų mokyklinių autobusiukų, kuriais būtų galima nuvežti vaikus į dienos centrus. Deja, turime tokią įstatymų bazę, kad tokios paslaugos ministerija negali suteikti. Reikia visuotinio bendradarbiavimo, kad tiek Švietimo ir mokslo, tiek Socialinės apsaugos ir darbo, net Sveikatos apsaugos ministerija bendradarbiautų dėl vaiko gerovės“, – spaudos konferencijoje sakė Nevyriausybinių organizacijų (NVO) vaikams konfederacijos direktorė Elena Urbonienė.

Pasak jos, NVO gali padaryti daug daugiau vaikų dienos centrų (VDC) plėtros atžvilgiu ir kitų socialinių problemų sprendimo atžvilgiu, nei dabar savarankiškai daro pačios savivaldybės. Šiaurės Europos šalių vyriausybės jau seniausiai perka socialines paslaugas iš nevyriausybininkų, nes jie esą geriausiai pažįsta ir supranta savo bendruomenės poreikius, kokių paslaugų joms reikia. Deja, Lietuvoje nevyriausybininkai vis dar ignoruojami.

„Mes, nevyriausybininkai, esame lyg tiltas, kuris sujungtų iki šiol labai sunkiai tarpusavyje bendraujančias žinybas ir ministerijas. Atėjus naujai Vyriausybei, mes tikrai daug dedame vilčių, nes ir naujas socialinės apsaugos ir darbo ministras, ir sveikatos apsaugos ministras, ilgametis nevyriausybininkas, ir švietimo bei mokslo ministrė supranta socialinės partnerystės svarbą“, – teigė E. Urbonienė.

Ji pabrėžė, kad Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, kurios nare Lietuva siekia tapti, viename iš 2020–2030 metų reikalavimų yra teigiama – „nustokite steigti biudžetinės įstaigas prie savivaldybių, o išviešinkite tas viešąsias paslaugas taip, kad pirkimas iš nevyriausybinio sektoriaus, sudarytų 15 proc. visų savivaldybei teikiamų paslaugų.“

Anot E. Urbonienės, šiuo metu, pavyzdžiui, Kazlų Rūdos savivaldybėje perkamos paslaugos iš nevyriausybininkų sudaro tik 1 proc., visas kitas paslaugas teikia pati savivaldybė. „Ir jie tvirtina, kad tikrai garantuoja visas paslaugas savo savivaldybėje“, – sakė E. Urbonienė.

Vaikai lieka alkani

Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegijos direktorė Eglė Celiešienė prabrėžė, kad skaudžios nuolat televizijos laidose eskaluojamos socialinėse rizikose gyvenančių vaikų istorijos įrodo, kad neužtenka, jog socialinės rizikos šeimas prižiūrėtų tik socialinis darbuotojas.

„Vienas socialinis darbuotojas prižiūri didelį skaičių socialinės rizikos šeimų ir turi galimybę tas šeimas lankyti tik kartą per mėnesį. To neužtenka, VDC centrai galėtų pasitarnauti kaip vieta, kur būtų teikiamos šeimos įgalinimo paslaugos, šeima ir vaikas būtų ugdomi kultūros ir pilietiškumo prasme, suteikiamos ne tik bazines paslaugos – maitinimas, galimybę paruošti namų darbus“, – sakė E. Celiešienė.

Tačiau anot jos, ir pagrindinė VDC bazė nėra tinkamai išvystyta, dalis vaikų negauna maitinimo dienos centruose, neturi galimybės nuvykti į dienos centrą. Dažnas VDC darbuotojas atneša papildomo maisto į centrą ir jame dirba tiesiog „iš idėjos“.

„Jeigu valstybė suteikia vaikui nemokamus pietus, tai kodėl valstybė negali suteikti ir vakarienės vaikui? Vaikas pavalgęs 12 valandą pietus mokykloje, 14 valandą jau būna alkanas, – klausė E. Celešienė, – Autobusiukų yra, vaikas gali būti nuvežtas į centrą. Visas priemones turime, bet jų nepanaudojame, nebendradarbiaujame tarpusavyje. Mokytojai taip pat galėtų vesti edukacines veiklas, nuolat girdime, kad jiems trūksta darbo. Priimdami juos dirbti į VDC, sumažintume ir jų ne darbo problemą.“

Trūksta finansavimo

„Šiuo metu poreikis socialinės rizikos šeimose gyvenantiems vaikams yra patenkinamas tik trečdaliu. O jeigu mes dar kalbėtume apie galimybę pritraukti visus vaikus iš įvairių šeimų į VDC, tai yra kosmosas“, – sakė E. Urbonienė

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis (SADM), Lietuvoje yra maždaug 250 vaikų dienos centrų. Apie 80 proc. jų valdo nevyriausybininkai. Šiais metais vaikų dienos centrams iš viso buvo skirta 3,2 mln. eurų.

VDC centrai savo veiklos finansavimui gauti kasmet teikia paraiškas SADM ir gali gauti 14 500 eurų paramą. Tačiau anot E. Celiešienės tokios sumos tikrai neužtenka, kad VDC galėtų vykdyti kokybišką veiklą ir garantuotų visą įmanomą priežiūrą kiekvienam vaikui, kuriam jos reikia.

„Pagal patvirtintas normas ir SADM gaires, metams VDC negali gauti daugiau nei 14 tūkst. Tad jeigu pas mus dienos centre yra vidutiniškai 25 vaikai, kuriuos kiekvieną dieną reikia maitinti, maitinimas vidutiniškai kainuoja 300 eurų, dar kainuoja nuoma, komunalinės paslaugas, o jei dar norime turėti nors 2 etatus, ir vykdyti kultūrines, edukacines veiklas, iš tos paramos išgyventi neįmanoma. Kaip ir turėtų padėti savivaldybės, bet verčiamės per galvą ir ieškome papildomų rėmėjų, nevyriausybininkų“, – sakė E. Celiešienė.

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"