TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Valstybės iššūkis – išlikti valstybe

2014 04 28 6:00
V.Čepas mano, kad kosmopolitiškame pasaulyje valstybei svarbu išlikti unikalia, kitaip ji išnyks. Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotrauka

Uostamiesčio vicemeras ir buvęs vienas aktyviausių Sąjūdžio aktyvistų Klaipėdoje Vytautas Čepas apie mūsų valstybę nelinkęs kalbėti papudruotais žodžiai. Rėžia tiesiai, ką mano.

Lietuvos nepriklausomybės medaliu apdovanotas politikas tikina, kad dabartinė Lietuva stovi ant vertybių pasirinkimo slenksčio, nes didėjant emigracijai bei visuomenei tampant vis margesnei, esą nyksta tautiškumas, patriotiškumas ir meilė savo Tėvynei.

Prisiminęs, už ką buvo kovojama Nepriklausomybės aušroje, V.Čepas neslėpė kartėlio, jog dabartinis vaizdelis toli gražu nėra toks, kokį tapė savarankiškos valstybės kūrėjai.

Neslepia nusivylimo

- Dalyvavote Sąjūdžio veikloje, buvote vienas jo steigėjų Klaipėdoje. Turbūt daug kalbėjote apie tai, kokią Lietuvą kuriate ir kokią norėtumėte matyti ateityje. Kokios buvo Jūsų ir bendražygių vizijos?

- Įsivaizduokite, kad kas nors iš Sąjūdžio žmonių kokiame nors šimtatūkstantiniame mitinge iš tribūnos būtų pareiškęs, kad atkūrę valstybės nepriklausomybę žemę leisime pirkti užsieniečiams, atsisakysime nacionalinės valiutos ir bankų, valstybinę lietuvių kalbą leisime pešioti ir niokoti visiems, kas netingi, šeimos sąvoką išvis ištrinsime iš sąmonės, rinkimuose leisime dalyvauti ne Lietuvos piliečiams... Nė kiek neabejoju, kad toks oratorius žmonių būtų išvilktas iš tribūnos, surištas ir išvežtas į psichiatrijos ligoninę.

Dabar viskas atvirkščiai. Tie, kurie drįsta tam prieštarauti, laikomi homofobais, naciais, netolerantais, fašistais, rusų šnipais ir dar kuo tik nori.

Gal mes buvome idealistai arba dideli naivuoliai, bet tikrai neįsivaizdavome, kad dalis tautos bus taip nuskurdinta, o kita dalis begėdiškai pralobs.

Be abejo, visų pirma patys kalti, kad paskendę euforijoje į valdžią prileidome avantiūristų ir savanaudžių, kad apsižioplinome, išskydome ir buvome išspirti į politikos ir valdžios užribį.

- Ką norėtumėte ištaisyti, jei galima būtų grįžti į politinį gyvenimą Sąjūdžio laikais?

- Esminė Sąjūdžio klaida buvo ta, kad atėmę iš komunistų valdžią tą pačią akimirką pradėjome skaldytis. Skaldėmės baisiai: į komunistus ir patriotus, kagėbistus ir rezistentus, į Tėvynės išdavikus ir tikruosius lietuvius, į runkelius ir šunaują, purvasklaidininkus ir „raudonąsias utėles“...

Gebėjo ar ne, mokėjo ar nemokėjo, visi puolė kovoti dėl postų, pareigų, titulų. Kol taip pjovėmės ir buvome pjudomi, į valdžią nejučia grįžo senoji nomenklatūra, kuri po savo sparnu apdairiai priglaudė jaunus, valdžios, pinigų ir kitų neidealistinių vertybių alkanus veikėjus. Pastarieji – nepriklausomai nuo to, ar kairieji, ar dešinieji – dabar ir užsakinėja muziką. O mes pagal ją šokame!

Aišku, buvo ir kitų klaidų: skubotų, neapgalvotų ir nesavalaikių sprendimų, nenoro pripažinti akivaizdžias klaidas, arogancijos, tačiau visa tai lyginant su skaldytojiška Sąjūdžio priešininkų ir pačių sąjūdininkų veikla buvo menkniekis. Mes jau pirmajame kovos raunde išleidome iniciatyvą iš savo rankų ir daugiau jos nebeatgavome. Buvo laimėti tik vietinės reikšmės mūšiai.

Sąjūdžio taktika

- Gal galite atskleisti keletą visuomenei nežinomų paslapčių, kaip ketinta ginti Klaipėdos strateginius objektus nuo sovietų kariuomenės 1991-ųjų sausį?

- Visus veiksmus diktavo šaltas protas ir patikimi vyrai, kurių kiekvienas buvo savo srities specialistas. Supratome, kad nebuvome rimta jėga, galinti atremti okupantų tankus, gerai ginkluotų ir apmokytų kareivių atakas, tad ir taktika buvo labai paprasta – žmonės, daugybė žmonių, apsupusių miesto valdžios pastatus ir strategiškai svarbius valstybei objektus.

Tai veikė psichologiškai. Juk vargu ar net labiausiai imperiškai nusiteikusį okupantų kariškį žavėjo perspektyva tankų vikšrais traiškyti civilius gyventojus.

Nevengėme ir nebijojome kontaktų su Klaipėdos garnizono vadovybe, žemesnio rango vadais. Pokalbiai su jais, ginčai dėl imperijos ateities, kariuomenės paskirties jų sąmonėje paliko pėdsakus. Taip pamažu aiškėjo, kad nemaža dalis karininkų palaiko lietuvių tautos siekius, bodisi Vilniaus įvykiais. Buvo ir tokių, kurie slaptuose pokalbiuose pareiškė, kad jei bus gautas iš Maskvos įsakymas pulti, jie mus informuos, o patys atsisakys jam paklusti.

Kitas taktinis žingsnis buvo patraukti į savo pusę kitų tautybių žmones: rusus, gudus, ukrainiečius. Ir tai puikiai pasisekė. Klaipėdos Teatro aikštėje po sausio 13-osios žudynių vykusiame mitinge kalbėjo tik tautinių mažumų atstovai. Jų kalbos okupantams parodė, kad nepriklausomybė yra ne „saujelės nacionalistų“, kaip jie iki tol teigė, reikalas, bet ją palaiko didžioji dalis miestiečių.

Be abejo, didžiulę reikšmę turėjo geri kontaktai su stačiatikių dvasininkija, kuri Klaipėdoje nedvejodama stojo mūsų pusėn, kartu atsivesdama didelę armiją tikinčiųjų.

Tad tokia buvo ta taktika: taiki, rami, apgalvota, visaapimanti. Ir ji puikiai veikė!

- Ar lengva buvo iškovojus Nepriklausomybę, staiga pasijutus laisvais, valdyti miestą?

- Klaipėdoje tada dirbo daugybė puikių specialistų, mokančių spręsti pačius sudėtingiausius uždavinius. Reikėjo juos išnaudoti. Nors ir nelengvai, bet pavyko tai padaryti.

Pas mane, kaip tuometinį miesto vadovą, prisistatė aktyvistai, įteikė sąrašą žmonių, kuriuos aš turėjau atleisti iš pareigų savivaldybės administracijoje. Tas sąrašas buvo ilgas, jame surašytos visų tuomečių tarnautojų pavardės, o šalia – juos pakeisiančių patikimų, tikrų patriotų.

Nežinau, kas tai buvo per specialistai, galėjau tik įsivaizduoti. Neatleidau nė vieno, už ką penkerius metus buvau kalamas prie kryžiaus.

Bet miestas išlošė. Likę savo vietose specialistai mokėjo tvarkyti reikalus. Suprantama, kartu vyko reformos, reikėjo pratintis dirbti kasdien vis kitokiomis sąlygomis, spręsti iki tol nematytas ir negirdėtas problemas. Kai kitur viskas griuvo, byrėjo, mes Klaipėdoje baigėme statyti Jūrininkų ligoninę, Jūrų, Kalvystės muziejus, vidurines mokyklas, gyvenamuosius namus, įsteigėme universitetą. Sprendėme visus be išimties mums valstybės priskirtus klausimus.

Visgi jūrinė valstybė

- Jūrinės valstybės statusas – ar jis Jums neatrodo kiek deklaratyvus žinant tai, kad valstybė turi vos vieną plaukiojantį mokomąjį burlaivį?

- Su Lietuvos vėliava plaukioja ne vien burlaivis „Brabander“. Yra ir didelių, galingų laivų, jūrinių keltų, žvejybos laivų.

Aišku, tai toli gražu ne tai, kas buvo iki nepriklausomybės, kada po raudona SSRS vėliava plaukiojo vienas didžiausių pasaulyje žvejybos laivynas, traleriai, milžiniškos bazės-šaldytuvai, transporto laivynas, prekybos laivai.

Žvejybos laivynas buvo išvogtas, tačiau vagys iki šiol nenustatyti. Kiti laivai buvo nurašyti, parduoti, atiduoti už skolas ir pan. Situacija buvo iš esmės pasikeitusi, tad vargu, ar iki šių dienų mes būtume išlaikę visą tą grandiozinę armadą. Juoba, kad ir valdoma ji buvo ne iš Klaipėdos, o iš Maskvos, kuri savo rankose turėjo visas licencijas, kvotas ir visa kita, kas buvo gyvybiškai reikalinga jūrų verslui funkcionuoti.

Ir vis tik Lietuva yra jūrinė valstybė, jūrų keliais gabenanti krovinius ir keleivius, gaudanti žuvis, statanti ir remontuojanti laivus, universitete ruošianti laivavedžius ir laivų mechanikus, o profesinėje mokykloje – jūrininkus, bei puoselėjanti geriausiai ir efektyviausiai dirbantį Baltijos jūros uostą.

Pasigenda lietuviškumo

- Neretai sakoma, kad įdomus pasauliui esi tada, kai tu – išskirtinis. Mes, lietuviai, vis labiau „europėjame“. Ar įžvelgiate grėsmių prarasti tautinį identitetą?

- Paradoksas, kad iš visų pusių girdint apie įvairovę, ji su pasimėgavimu yra naikinama. Štai, kad ir kultūra. Juk dabar net kalbėti apie tautinį meną, tautinę kultūrą, tautinius papročius yra ne tai, kad nemadinga, tiesiog nepadoru. Visur – tik šiuolaikinis, netradicinis, modernistinis, postmodernistinis menas...

Jaunimas nuo to modernumo pametęs galvą, net springdamas plėšia tik angliškas dainas, chorai taip pat neatsilieka. Firmų, įstaigų, restoranų, viešbučių pavadinimai – tik angliški. Kai paklausi, kodėl, atsako, kad svečiai ir turistai turi jaustis kaip namie. Bet kurių galų grūstis iš namų velniui už kulisų, kad pasijustum... kaip namie?

Kultūriniai, tautiniai skirtumai tai ne kinų siena, juos peržengęs atsiduri kitoje dvasinėje erdvėje, kur tau atsiveria naujos prasmės, neregėtos spalvos, negirdėta žmonių šneka, niekada nepatirti pojūčiai. Kodėl mes visa tai norime ištrinti, kodėl trokštame ištirpti, man iki šiol yra didelė paslaptis.

Dėl to tą jaunimo europėjimą aš vadinu „europojimu“. Kitaip tariant, išsigandusio mužiko bandymą pasirodyti inteligentu. Bet būtent čia tas prasčiokiškumas labiausiai išlenda, labiausiai matomas. Ir kuo labiau slepi, juo labiau visi tai pastebi. O juk taip paprasta būti savimi, kas ir yra didžiausias inteligentiškumas! Tuo tarpu mes žeminamės, niekiname save ir ta savinieka niekaip negalime pasisotinti.

- Sąjūdžio laikais lietuvybė ir Lietuvos patriotai buvo gerbiami. Dabar neretai jie paverčiami kone neigiamais personažais. Kodėl?

- Kosmopolitizmas yra baisi žmonijos liga. Pasaulio vaikščiotojų visada buvo, bet nūnai jie dauginasi ypač spėriai. Tokiems žmonėms sąvokos „tėvynė“, „valstybė“, „nepriklausomybė“, „gimtoji kalba“ yra tuščias oro virpėjimas.

Savaime suprantama, kad gausėjant norinčių gyventi taip stiprėja ir konfrontacija su žmonėmis, kurie mano, kad „tėvynė“, „patriotiškumas“, „valstybė“ reiškia žymiai daugiau, nei galima pasakyti žodžiais. Ir ta priešprieša yra specialiai kurstoma.

Tokia dabar Lietuvoje situacija – bandymas iš esmės perkainoti senąsias, amžių išbandytas vertybes, išvalstybinti tautą, palikti ją be teritorijos, kalbos, šeimos, bankų sistemos, savos valiutos – to, kas nuo amžių buvo bet kokios valstybės pagrindas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"