TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Valstybės kūryba – ne visada vykusi

2011 07 04 0:00
L.Donskis Lietuvoje pasigenda tikros moralinės lyderystės. Alinos Ožič nuotrauka

„Lietuvos žinios“ siūlo skaitytojams prisiminti interviu su filosofu Leonidu Donskiu.

Europarlamentaras Leonidas Donskis kraštą kankinančios dvasinės krizės priežastis sieja su ne itin vykusia valstybės kūryba. Problemų esama ir žmogaus teisių srityje, jėgos struktūrų veikloje.

Europos Parlamento (EP) narys L.Donskis pažymi, kad šiuo metu stokojame tikros moralinės lyderystės. Kai negirdėti protingų balsų, tuščią nišą užima „rėksmingas elementas“.

Apie nerimą keliančius ženklus, emigraciją, žmogaus teisių padėtį krašte, tolerancijos trūkumą – „Lietuvos žinių“ interviu su europarlamentaru Leonidu Donskiu.

Nuovargio fazė

– Pastaruoju metu Lietuvoje juntama itin daug negatyvumo, susipriešinimo, nevilties. Kas negerai?

– Yra nerimą keliančių ženklų. Nemanau, kad Lietuva tuo unikaliai išsiskiria Europoje. Prislėgta būsena su neaiškumo, nežinios ir pesimizmo doze šiuo metu būdinga visai Europai. Iš dalies dėl to, kad Europos projektas yra apgaubtas nežinios ir ne toks įtikimas, koks buvo prieš 10–15 metų. Esama tam tikros grįžtamosios bangos. 1988–1990 metai buvo labai laimingi Europoje: griuvo Berlyno siena, nepriklausomybę atgavo Baltijos šalys, iširo Sovietų Sąjunga. Dabar turime atsitraukiančią bangą, sakyčiau, tam tikrą tuštumą, atsiradusią, kai išsisklaidė euforija, optimistiniai ateities planai nebėra tokie populiarūs. Turime išsikvėpimo ir nuovargio fazę.

Kita vertus, liūdnoki ir kai kurie mūsų valstybės gyvenimo simptomai.

Nevilčiai, liūdesiui, pykčiui pasiduoti negalima. Protingiausia – sutelkti krašto intelektualines jėgas ir pamėginti suprasti, kas vyksta Lietuvoje. Tačiau problema ta, kad šiuo metu stokojame tikros moralinės lyderystės, Lietuvoje jos tiesiog nėra. Mūsų politinė klasė arba vėluoja įvertinti padėtį, arba apskritai šito nedaro. Jei negirdėti protingų žmonių balsų, nišą užima rėksmingas elementas, siūlantis supaprastintą pasaulio aiškinimą.

Apgailestauju, jog taip ir nesupratome, kad strateginiams tautos ir Lietuvos interesams turi atstovauti proto sąjungos.

Kas su mumis įvyko

– Kai kurie politikai dabartines nuotaikas krašte apibūdina kaip dvasios krizę. Kaip ją įveikti?

– Lietuvoje daug netinkamų ir neadekvačių veiksmų. Užuot pamėginę susikalbėti, apeliuoti į žmones, kurių profesionalumu ir geranoriškumu neabejojama, matome tarpusavio kaltinimus. Pulta ieškoti vidinio priešo – tų, kurie Lietuvą išduoda savo kalbomis arba veiksmais. Atsirado supaprastintas pasaulio ir Lietuvos aiškinimas. Žinoma, daugeliu atvejų tai politinio ir intelektualinio bejėgiškumo manifestacija. Tačiau reikėtų kaip galima ramiau, solidžiau ir protingiau aptarti įvairius dalykus ir suprasti, kur esame.

Iki šiol nematau analizės. Keista, kad gyvename tolimais projektais, svaičiojame apie 2030 metus, nors niekas neatliko analizės, kas su mumis įvyko per 20 Nepriklausomybės metų. Siūlyčiau ne futurologinį, o priešingai – retrospektyvinį veiksmą: pamėginti susivokti, kas su mumis įvyko.

Pritariu Vytautui Landsbergiui dėl dvasios krizės, tik problemą matau ne visai ten, kur ją įžvelgia jis. Profesorius ją mato destruktyviose jėgose šalies viduje arba išorėje, o aš – ne visada vykusioje mūsų valstybės kūryboje. Šlubčioja mūsų demokratija, parlamentarizmas, visai blogai su pilietine visuomene, su politinės klasės požiūriu į visuomenę ir bendravimu su tauta. Labai rimtų problemų matau žmogaus teisių srityje, demokratijos sklaidoje. Blogai atrodo dalis jėgos struktūrų. Kai kurie skandalingi prokuratūros ar Valstybės saugumo departamento (VSD) veiksmai verčia galvoti, kad veikia ne koks nors išorės priešas, o mūsų pačių kvailumas, klaidos ir nenoras jas analizuoti.

– Dažnai svarstoma, kas laukia išsivaikštančios Lietuvos. Kokias perspektyvas regite jūs?

– Dėl emigracijos nesu didelis pesimistas. Lietuviai ilgą laiką buvo emigrantų tauta. Ekonominė migracija buvo intensyvi nuo XIX amžiaus antrosios pusės iki XX amžiaus vidurio. Per šį laikotarpį iš Lietuvos buvo išvykę apie 300 tūkst. gyventojų.

Dabar dėl emigracijos Lietuva netenka gerojo elemento, kuris galėtų labai dinamizuoti kraštą ir pakeisti intelektualinę atmosferą. Dėl to gailiuosi. Sveikinu jaunų žmonių norą studijuoti užsienyje. Tačiau būtų gera žinoti, kad jie turi ateities viziją, savo gyvenimą ir karjerą sieti su Lietuva. Motyvuoti žmones grįžti į Lietuvą, padaryti, kad ji būtų patraukli, – itin svarbus uždavinys.

– Kaip atsitiko, kad skaičiuodami 22-us atgautos Nepriklausomybės metus grįžtame į gniaužtus, iš kurių taip siekėme ištrūkti?

– Patenkame į negerą pokolonijinės valstybės ciklą, kai grįžtama prie tų mentalinių įpročių ir papročių, nuo kurių bėgta. Paaiškėjo, kad sukurti demokratinę valstybę – labai sudėtinga. Tam reikia gerokai daugiau pastangų ir laiko, nei įsivaizdavome. Verždamasi iš nelaisvės Lietuva atrodė herojiškai, drąsiai ir oriai. Tačiau paskui prasidėjo visai kitas laikotarpis. Lengviau buvo Sąjūdžio laikais sukviesti didžiules minias, negu šiandien įtikinti lietuvius eiti balsuoti demokratiniuose rinkimuose. Nesupratome, kad aukšto lygio demokratinės valstybės kūrimas – didžiulis darbas. Matyt, nusprendėme, kad reikalai baigti, nors toli gražu taip nėra. Kad demokratija galėtų veikti, neužtenka vien valdžios perdavimo sistemos ar jos atskyrimo principo. Juk yra daugybė kitų komponentų, be kurių demokratija neveikia: išsilavinę, sąmoningi žmonės, dalyvaujantys valstybės valdyme ir demokratinėje kontrolėje, nevyriausybinis sektorius, liberali edukacija, ruošianti aktyvius ir intelektualius piliečius.

Patekome į savo pavergėjų mentalinį lauką. VSD gerokai labiau panėšėja į KGB arba dabartinį Rusijos FSB nei į britų ar amerikiečių tarnybas. Mūsų teisinėje ir akademinėje sistemoje daugelis dalykų liūdnai primena sovietmetį. Tačiau sovietmečiu bent jau egzistavo nors ir bjauri, bet efektyvią kontrolę garantuojanti sistema. Dabar matome kitokią situaciją: iš principo demokratinę politiką, valdžių padalijimą, tačiau nesugebėjimą demokratiškai naudotis demokratijos instrumentais.

Privatumo suniekinimas

– Esate VSD skandalingai persekiotų čečėnų Maliko ir Chadižat Gatajevų bei su teroristais bandomos sieti Eglės Kusaitės gynėjas. Kaip vertinate šias istorijas?

– Asmeniškai nepažįstu Gatajevų ir E.Kusaitės. Juos ginu, nes noriu, kad mano valstybė paisytų žmogaus teisių. Noriu būti žmogumi, kuris reaguoja, o ne laukia, kol mus pradės smerkti kitos valstybės ir jų žmogaus teisių gynėjai, o mes kaip stručiai slėpsime galvas.

Gatajevai patyrė sunkių akimirkų. Jeigu ši čečėnų šeima kuo nors nusikalto, jų kaltė turi būti įrodyta garbingame teisme. Teisme, kuriame nedalyvautų kadriniai saugumo karininkai. Juk juos teisiant veikė ne laisvas ir nepriklausomas teismas, o jam dirigavęs VSD.

Lietuvoje Gatajevų šeimos istorija nebuvo iki galo suprasta. Manyta, kad kažkokie žmonės, gal teroristai, o gal kokie nors žvalgybos atstovai kažką padarė ir nėra ko jų gailėti. Tačiau kalba ne apie tai. Pirmiausia, toks elgesys su žmonėmis, kurių kaltė neįrodyta, civilizuotoje demokratinėje valstybėje neleistinas. Apie tai kalba ne tik Rusijos, bet ir Suomijos žmogaus teisių gynėjai.

E.Kusaitės bylą taip pat vertinu griežtai. Manau, jokios kritikos neišlaiko metodai, kuriais ši mergina buvo stumiama į kampą. Man nekelia abejonių ir tai, kad šiuo metu į kampą yra užspeista Generalinė prokuratūra ir kai kurie prokurorai. Nežinodami, kaip garbingai ištrūkti iš susiklosčiusios padėties, jie fabrikuoja vieną kaltinimą po kito. E.Kusaitė vadinama teroriste, nors jos kaltė neįrodyta. Tai pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Situacija skandalinga. Lygiai kaip ir tai, jeigu tiesa, kad Rusijos FSB darbuotojai dalyvavo ją tardant. Tokiu atveju kalbėtume ne tik apie Lietuvos Respublikos bei jos pilietės pažeminimą, bet ir apie tai, kas ribojasi su valstybės išdavyste.

– Europos Komisijos duomenimis, Lietuvoje per metus slaptai tikrinami 85 tūkst. privačių telefono ir interneto kontaktų. Gerokai daugiau gyventojų turinčioje Vokietijoje – apie 12 tūkstančių. Žmogaus privatumas mūsų krašte tapo tuščia fraze?

– Žmogaus privatumo suniekinimas – nedemokratinės valstybės veikimo požymis. Privačios korespondencijos skaitymą, telefoninių pokalbių klausymąsi galima pateisinti tik tiriant rezonansines bylas, kriminalinius atvejus, vykdant paieškas. Tačiau man nesinori tikėti, kad kiekviena byla Lietuvoje reikalauja tokių veiksmų. Dabartinė sistema yra tokia ydinga, kad nemato kito būdo, kaip tik lįsti į privačią žmogaus erdvę.

Turiu dar vieną negerą įtarimą – kad neretai šie dalykai naudojami verslo ir politikos konkurentams „išmušti“. Lietuva – kompromatų šalis. Valstybėje, kurioje pusė visuomenės valdė ar skundė kitą pusę, žmonės neturi gerų biografijų. Tam tikrų tarnybų žmonės žino, kad asmenų, turinčių skeletą spintoje, yra labai daug ir juos galima šantažuoti. Taip veikiama Rusijoje. Jei tokią praktiką perėmė Lietuva, o įtarimai ir statistika byloja, kad, ko gero, taip ir yra, tenka trimituoti apie pavojų normaliai demokratinei politikai. Tampame policine valstybe. Tokiai tendencijai galą kuo skubiau turėtų padaryti prezidentė ir Seimas.

Trūksta tolerantiško švietimo

– Esame viena netolerantiškiausių valstybių Europos Sąjungoje. Kodėl Lietuvoje tiek daug nepakantumo kitokiems nei dauguma?

– Istoriškai Lietuva buvo daugiakultūrė ir daugiakalbė valstybė. Modernios Lietuvos tikrovė yra kitokia – XX amžiuje ji atsikūrė kaip gana homogeniška šalis. Žinoma, esu laimingas būdamas lietuvis, esu absoliutus lietuvių kalbos entuziastas bei mylėtojas. Kita vertus, pripažinkime, kad daug ko netekome. Sumenko supratimas, kad lietuvis yra politinė tapatybė, tapatybė žmogaus, kuris gali būti ir kitos kilmės: lenkų, žydų ar rusų, tačiau tuo pačiu – visiškas Lietuvos patriotas.

Tam tikras homogeniškumas ne visada yra stiprybės šaltinis. Tai buvo stiprybė, kai Lietuva atsilaikė prieš carinę rusifikaciją, vėliau – sovietizaciją. Tačiau Europoje mums ne visada tai padeda.

Mums trūksta švietimo – tolerantiškos edukacijos, kuri paruoštų tam, kad gyvename XXI amžiuje, jog gali keistis etninė gyventojų sudėtis. Lietuvai gali tekti išmokti gyventi pasaulyje, kuriame kitaip atrodantis žmogus kalbės lietuviškai, laikys Lietuvą savo Tėvyne. Noriu tikėti, kad ateis nauja karta, kuri su tokiais žmonėmis bendraus kaip su lietuviais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"