TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Valstybės lyderiai atskris iš Marso?

Gedimino Savickio (ELTA) nuotrauka

Konkurento artimiausiuose prezidento rinkimuose Dalia Grybauskaitė neturės, nes visuomenei nei lyderiai, nei prezidentės konkurentai šiandien nėra reikalingi, konstatuoja politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Visai kitaip buvo Sąjūdžio metais, kai buvo suvokiamas tokių žmonių poreikis ir vertė.

„Dabar visuomenė tenori gauti pinigų. O lyderiai, jų manymu, turi atskristi iš Marso ar iš toliau“, – tikina R.Valatka.

Partijose – lyderių krizė

Anot Vytauto Bruverio, Lietuvą kamuoja politikos lyderių krizė: „Nė viena iš pagrindinių šalies partijų neturi lygiavertės pamainos dabartiniams vadams, o ir šie yra nusilpę. Tarp partijų vadų nėra tokio, kuris galėtų vadintis nenuginčijamu aukščiausio rango politikos lyderiu, bent jau palyginti su prezidente.“

Pašnekovo manymu, viena pagrindinių šios problemos priežasčių – visiškai sustojusi partijų kraujotaka. Kadangi nevyksta lyderių kaita, partijos negali pasiūlyti kandidatų į prezidento postą, gebančių padaryti įspūdį rinkėjams, patraukti bent didesnę dalį balsų.

Politologas Algis Krupavičius sutinka, kad šalyje maža stiprių kandidatų į prezidentus, o didžiosios partijos dėl to turėtų prisiimti tam tikrą kaltės dalį. Tačiau, jo manymu, realus konkurentas D.Grybauskaitei egzistuoja: „Aiškiausias konkurentas rinkimuose į prezidentus yra dabartinis premjeras Algirdas Butkevičius. Jis tikrai pajėgus politinis oponentas. Be to, gali atsirasti ir kitų netikėtų lyderių, o dabartinės prezidentės pozicijos yra silpnesnės nei 2009 metais, kai ji per trumpą laiką apsisprendė dalyvauti prezidento rinkimuose.“

Visuomenei lyderių nereikia

R.Valatkos pastebėjimu, šiandien šalies visuomenė gyvena pernelyg patogų gyvenimą, kad jiems dar būtų reikalingi ne dėl reitingų, o dėl valstybės interesų kovojantys ir į ilgalaikę perspektyvą žvelgiantys politikos lyderiai.

Politikos apžvalgininko teigimu, priešingą situaciją puikiai iliustruoja Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susibūrimas ir tolesnė jos veikla: „1988-aisiais taip pat nebuvo lyderių, kol staiga, birželio 3 dieną, jų suradome per 30, paskui – dar per 100, patekusių į Aukščiausiąją Tarybą. Kodėl jie atsirado? Nes visuomenei to reikėjo. Visuomenė nebenorėjo gyventi taip, kaip gyveno, ir suprato, kad reikia žmonių, kuriais galima pasitikėti. Dabar visuomenė tenori gauti pinigų. O lyderiai, jų manymu, turi atskristi iš Marso ar iš toliau.“

Pašnekovo teigimu, šiandien politikos lyderis, nebijantis užsiimti rizikinga politika, gali atsirasti tik tuo atveju, jei turės tvirtą finansinį pagrindą. Anot R.Valatkos, iš darbo, kuriame gaudavo 2 tūkst. litų, į politiką atėjęs jaunas vaikinas, pradėjęs uždirbti 7 tūkst., „kiauksės“ taip, kaip reikia partijos vadui, mat antraip turės problemų.

„Kad žmogus kovotų, jis turi būti laisvas. O laisvės be pinigų, kaip sako liberalai, nebūna“, – pažymi R.Valatka.

„Politinės jėgos neturi jėgų“

Politikos apžvalgininko V.Bruverio teigimu, akivaizdu ne tik tai, kad D.Grybauskaitė neturi rimto konkurento prezidento rinkimuose, bet ir tai, kad politinės jėgos retai teišdrįsta jai oponuoti.

Anot V.Bruverio, tai lemia du dalykai. Pirmasis – politinių jėgų degradacija idėjiniu, vertybiniu ir kadrų požiūriu. Apžvalgininkas teigia, kad partijos neturi populiarumu prezidentei nenusileidžiančių politinių figūrų, todėl bijo bet kokios atviresnės konfrontacijos.

„Kita vertus, prezidentė tinka visiems, nes idėjiniu ir programiniu požiūriu ji pati yra neaiškus politinis elementas. Kaip prisimename, ji į rinkimus ėjo be jokios aiškesnės politinės programos, jos neturi ir iki šiol. Todėl tai, ką ji kalba vienu ar kitu politiniu klausimu, dažnai tinka visiems, nes programiniu požiūriu tai neapibrėžta“, – konstatuoja V.Bruveris.

Savo ruožtu R.Valatka pabrėžia, kad visos politinės jėgos oponuoti prezidentei neturi jėgų: „Na, pasakysiu negražiai, tačiau tai – impotencija. Jei negali būti geras tenoras, baritonas ar bosas, belieka amsėti chore. Tad ir amsi visos politinės jėgos. Tačiau partija, prezidento rinkimuose nesugebanti iškelti kandidato, galinčio surinkti 15–20 proc. balsų, yra ne partija, o nevykėlių rinkinys.“

Politikų strategija – „tarškėti ir rodytis televizijoje“

V.Bruveris konstatuoja, kad tai, kas vyksta Lietuvos valdžios scenoje, yra zoologiniai galios ir viešųjų ryšių žaidimai.

„Tai kova dėl išgyvenimo ir priešininkų ar konkurentų sunaikinimo, beveik viską suvedant į viešuosius ryšius, stengiantis rinkėjams patikti primityviąja to žodžio prasme. Pasireklamuoti pigiais triukais, išpuoliais, intrigomis. Politikai degraduoja, todėl vengia kariauti politinius ir ideologinius karus, verčiau užsiima menkaverčiu politikavimu“, – tvirtina V.Bruveris.

Pasak R.Valatkos, asmenys, patekę į Seimą ar gavę ministro postą, į tai žiūri kaip į etatinį darbą, todėl bando sukurti tokią situaciją, kad po ketverių metų galėtų išlikti patogioje vietoje.

„Jie supranta, kad kuo mažiau šokinės, tuo daugiau turės šansų likti. O konkurencijos politikoje nėra. Ji atsirastų tada, jei į valdžią ateitų žmonių, turinčių šiokį tokį finansinį pagrindą, tad kitaip žiūrinčių į veikimą. Tačiau tam, kad į politiką bandytų ateiti finansininkai, verslininkai, teisininkai, Seimo nario alga turėtų būti dvigubai didesnė. Dabar yra taip, kad neveikimas – geriausias bilietas į kitą kadenciją. Bet, žinoma, reikia tarškėti, nesvarbu – ką. Na, ir tarška jie kaip Gražulis, Stancikienė ar kiti veikėjai. Žodžiu, reikia rodytis „telike“. Ir to rinkėjui užtenka.“

Savo ruožtu politologas Tomas Janeliūnas pastebi, kad tokia situacija – labiau opozicijos bėda: „Opozicijoje esantys politikai bando savotiškai mėgautis pasyvios kritikos pozicija. Jie visada turi pretekstą pasišaipyti iš valdančiųjų, bet jaučia, kad jiems nereikia prisiimti atsakomybės, tad nebūtina skirti pernelyg daug energijos racionaliems pasiūlymams ar kompromisų paieškai.“

Tačiau R.Valatka pastebi, kad rinkėjo vaidmuo šiuo atveju yra ne paskutinėje vietoje. Anot apžvalgininko, jei paklaustume paties žemiausio lygio rinkėjo, ar jis eitų pas bet kurį chirurgą darytis širdies šuntavimo operacijos, jis atsakytų: „Aš ne durnas, žinau, kuris gerai, o kuris prastai pjauna“. O jei jam reikėtų bylinėtis, jis, LRT.lt pašnekovo teigimu, rinktųsi geriausią advokatą. Bet kai renkamas žmogus, kuris per metus paskirstys 27 mlrd. litų, jis sakys: „Ai, žinai, man ir šoumenai geri, ir šitie su Uspaskichu“.

Kitaip sakant, sako R.Valatka, jis pamiršta, kad kiekvieną darbą turi dirbti išmanantis žmogus.

„Jei samdai žmogų skirstyti tiek pinigų, turėtum galvoti panašiai, kaip rinkdamasis chirurgą širdies operacijai. Bet taip nėra, todėl į viršų ateinančius žmones galima palyginti su chirurgais, pirmame kurse neišlaikiusiais anatomijos egzamino“, – tvirtina politikos apžvalgininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"