TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
LIETUVA

Valstybinių įmonių naudą vadovai gaudo

2011 01 07 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Kas yra Lietuvoje valstybės įmonių šeimininkai? Kas jas prižiūri ir yra atsakingas, kad šios įmonės būtų naudingos valstybei? Ar yra laikomasi Lietuvos įstatymų siekiant, kad šios įmonės duotų naudos ne savo vadovams ar už jų esantiems asmenims, partijoms, kurių įtakos zonoje atsidūrė, o valstybei ir jos piliečiams?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti ūkio ministras konservatorius Dainius Kreivys, Seimo nariai: buvęs finansų ir susisiekimo ministras socialdemokratas Algirdas Butkevičius, buvęs ūkio ministras Darbo partijos narys Kęstutis Daukšys, buvęs ekonomikos ministras LDDP Vyriausybėje, partijos "Tvarka ir teisingumas" narys Julius Veselka ir buvęs Vilniaus vicemeras konservatorius Kęstutis Masiulis. Pokalbį vedė politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Ar valstybės įmonės naudingos valstybei?

A.Medalinskas. Kokia valstybės įmonių Lietuvoje nauda valstybei?

A.Butkevičius. Nauda akivaizdi. 170 mln. litų gaudavome vien iš "Lietuvos geležinkelių" veiklos.

D.Kreivys. Tų šimtų milijonų valstybė tikrai negaudavo.

A.Butkevičius. Valstybė nėra nustačiusi, koks yra jos turto, įskaitant valstybės įmonių panaudojimo komercinei veiklai, tikslas, todėl įmonė gali duoti tokią kapitalo grąžą, kokią nori.

A.Medalinskas. Ar čia yra esminė priežastis, kodėl apie 300 Lietuvos valstybės įmonių, turinčių maždaug 17,3 mlrd. litų vertės komercinį turtą, per metus į valstybės biudžetą sumoka tik apie 30 mln. litų dividendų?

A.Butkevičius. Taip, nes savo tolesnėms reikmėms įmonės gali pasiimti tiek lėšų, kiek nori. Bet jei, pavyzdžiui, mokesčiai sudarytų 20 proc., tai nuo uždirbto milijardo gautume 300 mln. litų.

A.Medalinskas. Panašiai tiek pat, kiek Vyriausybė dabar paprašė "Lietuvos geležinkelių" įnešti pinigų į valstybės biudžetą. Tik dar šiek tiek didesnę sumą: 400 mln. litų. Iš kur šie skaičiai? Tokia yra biudžeto skylė, ar vis dėlto viskas remiasi realiais skaičiavimais?

D.Kreivys. "Lietuvos geležinkeliai" patys tiek įsipareigojo.

A.Medalinskas. Po premjero patarėjo telefono skambučio iš Vyriausybės rūmų?

D.Kreivys. Valstybės įmonės Lietuvoje valdo didžiulį kapitalą, o grąžos į biudžetą iki šiol faktiškai nebuvo. Kai estams reikėjo įsivesti eurą, jie irgi pasiėmė milijardą iš valstybės įmonių ir įnešė į valstybės biudžetą. Paėmė iš valstybės įmonių kaip dividendus.

K.Daukšys. Tiksliau, valstybės įmonės pasiskolino pinigų iš bankų ir sumokėjo dividendus.

D.Kreivys. Valstybės įmonių galimybės įnešti lėšų į valstybės biudžetą ir jų darbo rezultatai turėtų būti vertinami pagal investicijų grąžą. Palyginus to paties sektoriaus įmones pasauliniu arba regioniniu mastu. Atskyrus komercines ir nekomercines funkcijas, viskas labai aiškiai matyti. Tai gali būti ir investicinė įmonė, tokia kaip Latvijos ar Estijos geležinkeliai, kur yra padarytos investicijos. Reikia analizės, kad išsiaiškintume, ar šioje stadijoje ir mūsų įmonė įgali pasiekti šiuos rezultatus. Jeigu gali, turi būti nustatomi ir ilgalaikiai, ir trumpalaikiai tikslai.

K.Masiulis. Galime palyginti paslaugų kainą tarp valdiško ir privataus sektoriaus ir Lietuvos vidaus rinkoje. Svarbiausia yra skaidrumas, o jis atsiranda tik tada, kai galime viską apskaičiuoti.

K.Daukšys. Privačiame sektoriuje dabar yra dažnai pigiau nei valdiškame.

K.Masiulis. Ir bus pigiau, jeigu niekas valdiškų įstaigų neprižiūrės. Kai tokia priežiūra atsiranda, tada suprantame, kaip svarbu skaičiuoti visas sąnaudas, kurias galime palyginti net ir su privačiu sektoriumi. O kalbant apie transportavimo išlaidų optimizavimą, jeigu visi suprantame, kad geležinkeliu keleivius vežti kainuoja kelis kartus brangiau, tai vežkime juos kitu transportu, bet palyginkime ir tai, kiek kainuoja tą patį žmogų pervežti Lenkijoje ar Estijoje.

Valstybės įmonių veiklos skaidrumas

A.Medalinskas. Vakarų valstybėse yra nemažai pavyzdžių, kai efektyviai veikia valstybės įmonės. Ne tik privačios. Ten numatyta šių įmonių darbuotojų materialinio skatinimo programa ir atsakomybė už efektyviai naudojamą valstybės turtą. Jau nekalbant apie machinacijas su turtu. Sovietiniais metais Lietuvoje taip pat buvo numatyta atsakomybė už valstybės turto grobstymą. Kokia dabar yra atsakomybė už pažeidimus valstybės įmonių darbe ir neefektyvų šio turto naudojimą?

K.Daukšys. Pagal Akcinių bendrovių įstatymą valdybos nariai už priimtus sprendimus atsako visu savo turtu, ir bet kuris ministras, jei jis mano, kad jo valdomos įmonės valdybos nariai padarė sprendimą, kuris pakenkė įmonės veiklai, gali kreiptis į prokuratūrą, kur bus iškelta byla.

A.Medalinskas. Ar žinote tokių ministrų kreipimųsi?

K.Daukšys. Ne.

K.Masiulis. Pažiūrėkite, kas tose valdybose sėdi. Ministro draugeliai.

K.Daukšys. Kai dirbau Ūkio ministerijoje, jokie mano draugeliai nesėdėjo. Kadangi jūs buvote Vilniaus vicemeras ir jūsų įstaigoje buvo tradicija viską vogti, gal jūs ir skyrėte savo draugelius. Jūs čia šnekate apie milijonus iš valstybės įmonių į valstybės biudžetą. O ar žinote, kiek išleidžiame viešiesiems pirkimams per metus? 9 mlrd. litų. Matote, kur yra tikrai dideli rezervai.

D.Kreivys. 13 mlrd. litų.

K.Daukšys. Dar geriau. O ten kodėl niekas nepasižiūri?

A.Medalinskas. Viešieji pirkimai irgi aktuali tema, kurią artimiausiu metu taip pat nagrinėsime. Dabar geriau pasakykite, kaip apskaičiuoti žalą valstybei dėl blogo valdymo, jeigu toks būtų? Metų pradžioje nustatomi skaičiai. Jei jie neįvykdomi, ar tai ir yra žala valstybei?

K.Daukšys. Ne valstybei, o akcininkams. Pavyzdžiui, per brangiai ką nors nupirko.

A.Medalinskas. O kas tai gali nustatyti? Įstatyme numatyta, kad valdybos nariai atsako asmeniniu turtu, o kas nustato nuostolį valstybės įmonei? Tokio dalyko Lietuvoje dar negirdėjau.

K.Daukšys. Privačiose įmonėse pasitaiko.

A.Medalinskas. O valstybės? Ir kaip nustatoma? Kas konkrečiai už tai atsakingas?

K.Masiulis. Tai sutvarkoma per vadinamąją sutarčių valdybą. Sudaroma sutartis su vadovu ir valdyba, kiekvienu iš valdybos narių, dėl veiklos rezultatų ir surašoma sutartis. Jei sutartyje numatyti veiklos rodikliai neįgyvendinami, turi būti numatytos ir sankcijos.

A.Medalinskas. Ar dabar tokios sutartys sudaromos?

A.Butkevičius. Dažniausiai ne, bet viskas priklauso nuo ministerijos vadovo. Jis parengia kitų metų planą, valdyba peržiūri. Ir ministerijos kolegijos nariai su ta medžiaga susipažįsta. Mūsų posėdžiai vykdavo labai audringai. Pats skaičiau medžiagą ir liepiau patarėjams ją išsinagrinėti. Ten buvo surašyta, kodėl tiek medžiagų ar įrengimų perkama. Svarstėme, gal ko pirkti ir nereikia.

A.Medalinskas. O sutartis ar būdavo?

A.Butkevičius. Aš, kaip akcininkas, visada pasirašydavau dokumentą.

J.Veselka. O tada jau ministras atsako už rezultatą. Ne klerkai.

A.Medalinskas. Bet ar ministras atsako savo turtu už valstybės įmonės valdymą?

K.Daukšys: Ne.

A.Medalinskas. O jeigu sprendimą padaro ministerijos kolegija, tai dar blogiau: sprendimas priimamas kolektyviai ir net jeigu toks sprendimas žalingas, už jį taip pat niekas neatsako?

A.Butkevičius. Atsako. Kolegijos vadas yra ministras.

A.Medalinskas. Bet ministras neatsako net už patį žalingiausią sprendimą.

K.Daukšys. Čia jau būtų politinė ministro atsakomybė.

A.Medalinskas. Kokia? Kad vieną kėdę praradęs sugrįžtų į kitą?

K.Masiulis. Bet Seimui atsirastų svertai vertinti ministrų veiklą.

K.Daukšys. Kodėl jūs manote, kad tų valstybės įmonių niekas netikrina. Jas tikrina ir Valstybės kontrolė, ir ministerijos. Ir jūs manote, kad su jomis niekas negali susitvarkyti?

D.Kreivys. Ir jūs, ir mes visi nesusitvarkėme.

K.Daukšys. Nekalbėkite už mane. Mes susitvarkėme.

A.Medalinskas. Ar tikrai?

K.Masiulis. Neieškokime kaltų. Problema yra labai didelė. Visos valstybės įmonės, net jeigu jos negauna pelno, gali dirbti efektyviau, naudingiau ir pigiau. Jeigu paslaugas atpiginsime ir nevežiosime tuščių vagonų, tai sutaupysime pinigų, kurie gali nueiti kitur.

A.Medalinskas. Ar įmanoma, kad valstybinės įmonės Lietuvoje dirbtų taip, kaip kiekvienas mūsų tvarkosi su namų ūkio finansais? Kaip galima efektyviau. Ir kaip tai pasiekti? Nes per 20 metų to lyg ir nėra Lietuvoje. Gal išskyrus atskiras išimtis. Tą patį galima pasakyti ir apie savivaldybės įmones. Kitaip, pavyzdžiui, savivaldybei priklausantys "Vilniaus vandenys" nepirktų bet ko ir bet kaip.

K.Daukšys. Yra daug žmonių, kurie ir su savo namų ūkio finansais blogai tvarkosi. Jeigu vienoje ar kitoje valstybės įmonėje yra problemų, tai dar nereiškia, kad visos įmonės blogos.

K.Masiulis. Savivaldybėse dar blogiau. Ten atsakomybė paslepiama po valdybos ar tarybos sprendimais. Politikai, kurie nieko neišmano, nurodo saviems, kaip reikia balsuoti. Ir tie balsuoja. Be jokios atsakomybės. Pažiūrėkite, kas darosi, pavyzdžiui, Vilniaus troleibusų ar autobusų parke.

K.Daukšys. O Jūs, būdamas vicemeras, ar išklausinėjote kokį Vilniaus troleibusų parko direktorių apie tai, kas ten darosi?

K.Masiulis. Visi juk žinome, kas ten vyksta. Taip, kaip dabar Seime. Nė kiek ne geriau.

J.Veselka. Sakykite, ar kas nors Seime atsako už blogą įstatymą? Panašiai yra ir čia.

K.Daukšys. Jūs užsiminėte ir apie savivaldybės įmones. Ar tikrai Valstybės kontrolė jų nekontroliuoja, o tik valstybės įmones. O gal žinote, kas savivaldybių įmones kontroliuoja?

A.Medalinskas. Savivaldybės kontrolierius, kuris dažniausiai yra iš valdančiosios koalicijos. Ten dėl skaidrios veiklos kontrolės yra dar daugiau problemų nei valstybės įmonėse.

K.Daukšys. Taigi. O tai reiškia, kad savivaldybių įmonės yra mažiau kontroliuojamos.

Ministro ir įmonės valdybos atsakomybė

A.Medalinskas. Ar tikrai jokia kita ministro atsakomybė negalima be politinės, jeigu jo kompetencijoje esama įmonė bankrutavo ar padarė kitokios žalos valstybei?

A.Butkevičius. Savo kišene vargu. Nebent jeigu jis vertė valdybos narį pasirašyti, tada jau galime kalbėti ir apie baudžiamąją atsakomybę.

D.Kreivys. Pavyzdžiui, kai ministras spaudžia pirkti ne taip, kaip nuspręsta valdyboje.

A.Butkevičius. Atsimenate, kažkas panašaus buvo su "Alita".

A.Medalinskas. Kur atsakomybė iki šiol nenustatyta. Po teismus bylos juda pirmyn atgal.

K.Masiulis. Bet ministras pasirašo įsakymą, kas bus valstybės įmonės valdybos pirmininkas ir valdybos nariai, ir tie, kurie yra strategijos įgyvendinimo vykdytojai, pasirašo sutartį su valdybos pirmininku. Tada ši valdyba, įskaitant jos pirmininką, tampa atsakinga už valstybės įmonės veiklą.

A.Medalinskas. Ar ši sistema privaloma pagal įstatymą?

K.Masiulis. Jeigu yra akcinė bendrovė, tikrai privaloma.

A.Medalinskas. Tada visos valstybinių įmonių valdybos ir jų direktoriai yra atsakingi?

K.Masiulis. Žinoma. Su jais juk direktorius pasirašo darbo sutartį.

J.Veselka. Ir ten yra aprašyta tvarka, už ką jis atsako.

A.Medalinskas. Kieno ta atsakomybė? Valdybos ar ministro?

A.Butkevičius. Direktoriaus. Ministras yra ministras.

A.Medalinskas. Tuomet Seimo Audito komitetas ar Valstybės kontrolė gali pasižiūrėti bent penkerius metus atgal, ar viskas tvarkingai ir efektyviai tose įmonėse buvo vykdoma.

A.Butkevičius. Jie įvertina ir atsiunčia įvertinimą ne įmonės direktoriui, o ministrui. Tada visi aiškinasi. Jeigu yra pažeidimų, jie gauna papeikimus.

A.Medalinskas. Papeikimus? Bet pagal įstatymą jie yra atsakingi savo turtu.

A.Butkevičius. Valstybės kontrolė gali atiduoti medžiagą ir į prokuratūrą.

K.Daukšys. Jei direktorius ką pasirašė be valdybos žinios, jis gali sėsti į kalėjimą. O jei su valdybos žinia, gavus leidimą, nusižengiant įstatymui, valdybos nariai irgi už tai atsako.

A.Butkevičius. Valstybės kontrolė gali ir ministrą atiduoti Generalinei prokuratūrai, ir valdybos pirmininką, jeigu jis pažeidė įstatymą.

K.Daukšys. Net iš didelių privačių įmonių jeigu nori, tai ir pavagia. Iš valstybinių taip pat. Ne viską sukontroliuosi. Reikia tam tikrą atsakomybę duoti ir vadovui. Esmė tai, ką jis padarė. Dabar sako: va, dividendų nemokėjo. O kiek iš jų reikalavo tų dividendų? Niekas tokio uždavinio nekėlė.

A.Medalinskas. O kokius tikslus kėlė?

K.Daukšys. Pavyzdžiui, iš energetikos įmonių reikalavo susitvarkyti su sodininkų tinklais. Į juos reikia kišti pinigus. O ar tai apsimoka? Reikia nutiesti kabelį į Švediją ir t. t. Vėl sąnaudos.

A.Medalinskas. Ar valstybės įmonių valdybos nariais gali būti žmonės tik iš ministerijos?

J.Veselka. Ne tik, bet kai kas tai laiko bėda. Jiems ministras negali nurodyti, kaip balsuoti.

K.Daukšys. Bet ministras turi pasirašyti įgaliojimą.

J.Veselka. Žmogus, skiriamas į valdybą, turi pasakyti ir sąlygas, pagal kurias sutinka šias pareigas eiti. Jeigu taip pasakys žmogus iš ministerijos, jį išmes už nepaklusnumą.

A.Medalinskas. Ir tie specialistai iš ministerijos vargu ar išdrįs pasakyti, kad valstybės įmonės tiesiogiai ar per sau pavaldžias įmones negali remti partijų arba kokių nors politikų, kurių kompetencijoje yra tos valstybės įmonės. Jau nekalbu apie šiaip galimą pinigų nukreipimą savo ar grupės draugų naudai, pavyzdžiui, suteikiant jiems pelningus kontraktus.

K.Daukšys. Ministras negali duoti įgaliojimų valdybos nariui, kaip balsuoti kiekvienu klausimu, bet akcininkų susirinkime ministras gali duoti įgaliojimą atstovams balsuoti vienaip ar kitaip. Tai yra pagal įstatymą.

A.Medalinskas. O ar buvote pasirašę įgaliojimą, kaip ministras su valdybos nariais?

K.Daukšys. Žmogų į valdybą išrenka akcininkų susirinkimas. O valdyba yra atsakinga pagal Akcinių bendrovių įstatymą. To ir pakanka, kad būtų atsakomybė. Tai žinodami valdybos nariai dažnai susilaiko arba balsuoja "prieš", jei mato, kad sprendimas bus blogas.

J.Veselka. Bet dažnai į tas valdybas ministrai paskiria "mergeles", neturinčias nei kvalifikacijos, nei informacijos. Jos tik žino, kam yra pavaldžios.

K.Masiulis. Tos "mergelės" yra eiliniai skyriaus darbuotojai, kurie atbėgo dviem trims valandoms į valdybos posėdį, akimis paklapsėjo ir kaip direktorius pasakė, taip ir pabalsavo.

Įmonės be atsakomybės?

A.Medalinskas. Tai kaip nustatyti, buvo ar nebuvo padaryta žala valstybei?

K.Masiulis. To neįmanoma nustatyti, nes dažniausiai jokių sutarčių nėra.

A.Medalinskas. Kaip nėra? Juk sakėte, kad pagal įstatymą privaloma.

K.Daukšys. Baikite jūs apie tas sutartis. Paimkite paprastą energetikos įmonę. Yra Kainų ir energetikos komisija, kuri tikrina energetikos įmonių sąnaudas ir išlaidas. Tai nepriklausoma institucija. Yra Valstybės kontrolė, kuri gali ateiti ir patikrinti visus pirkimus. Dar yra ministerija, kuri taip pat gali viską patikrinti. Tai ar labai lengva kažką nusukti?

A.Medalinskas. Kol kas, deja, taip, nes ir po tų patikrinimų niekas už nieką neatsako.

K.Daukšys. Ar "Lietuvos geležinkeliai" ir "Lietuvos energija" yra labai nusigyvenę?

A.Medalinskas. Manau, kad ne. Bet kas žino, kaip tų įmonių viduje pinigai juda, o kad dalis iš jų tampa atskirų partijų veikėjų užuovėja - faktas.

K.Daukšys. Iš tikrųjų bėda, jeigu į įmonių valdybas skiriami nuo partijų priklausomi žmonės ir iš jų reikalaujama ne tvarkingo darbo, ne už įmonę atsiskaityti, o atsiskaityti partijai. Išmušti reikalingų dalykų partijai ar veikėjui. Tiems, kas jį į tas pareigas delegavo.

A.Medalinskas. Apie ką aš ir kalbu. Valstybės ir savivaldybių įmonės neretai tampa partijų lesyklomis. Bet jos turėtų pagal išgales mokėti pinigus už gerą veiklą valstybei, o ne daryti neaiškią veiklą, kurią dengia partijos ir politikai, kurių įtakoje yra tos įmonės. Pabandykime atsakyti: jeigu valdybos narys žinotų, kad už tokius darbelius, už korupcinius viešuosius pirkimus jam reikės atiduoti savo turtą, ar jis besąlygiškai klausytų to partijos veikėjo, kuris jį į šias pareigas paskyrė?

K.Masiulis. Neis jis tada į tą valdybą.

A.Medalinskas. Čia ir esmė. Kaip galėjo iki šiol valstybės įmonės veikti naudingai valstybės labui, nebūti savotiškos kunigaikštystės, tenkinančios tik savo kunigaikščių ir jų artimųjų interesus, partijų veikėjų, kurių įtakoje yra, interesus, jeigu iki šiol niekas nekontroliavo, kaip juda ten pinigų srautai ir nebuvo atsakomybės. Nors pagal įstatymą ta atsakomybė yra numatyta.

K.Daukšys. Taip ir veikia, nes visi žino, kad jie niekada nebus patraukti jokion atsakomybėn. Nes jų valdybos draugai irgi yra prisidirbę.

A.Medalinskas. Tai kodėl vis dėlto nebuvo sudaromos sutartys su šių įmonių valdyba?

J.Veselka. Jų būtinai reikia. Aš, būdamas specialistas, pakviestas dirbti į tokią įmonę iškelčiau ir tam tikrus reikalavimus. Apie savo savarankiškumą, atsakomybę, finansines galimybes. Sėstume su ministru visko aptarti. Pasirašome kontraktą. Taip atsiranda mano įsipareigojimai ir atsakomybė.

A.Medalinskas. Taip, visa tai yra gražu. Bet to nėra. Patys sakėte. Priklauso tik nuo ministro. Vienas tai įgyvendina, o kitas - ne. Nors įstatymas to reikalauja.

D.Kreivys. O dabar taip bus. Valdybos pirmininkas, atstovaujantis visai valdybai, ir direktorius raštiškai turėtų prisiimti visus tikslus, kuriuos iškelia Finansų ministerija. Žinoma, ministerija negali iškelti įmonei nerealių tikslų. Jie turi būti grįsti tiek analitiškai, tiek atsižvelgiant į bendrą praktiką ir diskusijų su įmone rezultatais. Kad tie tikslai būtų realūs, bet įtempti.

A.Butkevičius. Taip ir buvo daroma. Kai ministru tapo Eligijus Masiulis, kontraktas su "Lietuvos geležinkelių" generaliniu direktoriumi galiojo iki liepos 1-osios. Pažiūrėkite, kiek laiko užtruko, kol jis vėl buvo pratęstas. Vyksta intensyvios diskusijos. Valstybės įmonės vadovų ir ministro su jo komanda. Sutariama dėl įtempto plano ir su direktoriumi pasirašoma sutartis.

D.Kreivys. Įmonės direktorius - profesionalas. Bet kurio ministro kompetencija už jo yra žemesnė. Kaip jis gali profesionaliai sudėlioti tikslus?

K.Daukšys. Taip išeina, kad valstybę valdyti gali, o įmonės ne?

D.Kreivys. Šiandien, deja, dažnai ne ministras ir valdyba valdo administraciją, o atvirkščiai - įmonės administracija visus valdo.

A.Medalinskas. Bet gal ir ministrų kokybė pagerėtų, jeigu būtų asmeninė, o ne tik politinė atsakomybė už jų sferoje esančias įmones. Vis dėlto ar dabar galima kviesti Valstybės kontrolę ir prokuratūrą, kad patikrintų, kaip "mergelės", tiksliau, ministro žmonės, valdyboje dirbo?

K.Daukšys. Akcininkų susirinkimą galima sušaukti, kad jie viską įvertintų.

K.Masiulis. Valstybės kontrolė tikrina tik tai, ar yra nusižengta įstatymams. Ir jeigu ne, jie mano, kad žalos formaliai nėra padaryta. Nors gal ir naudos nėra. Tai reiškia, kad valstybinių įmonių vadovai viską darė pagal įstatymus. Bet ar Valstybės kontrolė sugeba daryti ne tik finansinį bei įstatymų vykdymo auditą, bet ir efektyvumo ir valdymo auditą? Kaip savininkas iš valstybės aš norėčiau, kad jie pasakytų, ar įmonė įtemptai dirbo, ar galėjo duoti dar didesnę finansinę naudą. Bet mūsų sistemoje nebuvo didelio intereso finansiniams rodikliams. Interesai buvo, kad kelius išvalytų, traukiniai riedėtų ir nenugriūtų, investicijos būtų įsisavintos pagal daugmaž padorius viešuosius pirkimus. Žodis toks vartojamas: "įsisavinti". Svarbu tik, kad nebūtų kur prisikabinti.

A.Medalinskas. Ir viskas? Tai finansiniai rodikliai nebuvo privalomi?

K.Masiulis. Ne.

A.Medalinskas. Tai valstybės įmonės Lietuvoje irgi yra lyg nekontroliuojama aukso gysla?

K.Masiulis. Visi teisiniai šių įmonių veiklą reguliuojantys instrumentai yra, bet iki šiol trūko gero valdymo filosofijos. Ir ne taip lengva ją įdiegti. Tai padarius, neabejoju, kad būtų atvejų, kai valstybės įmonės valdybos nariai ar jos pirmininkas sutarties ir nepasirašytų. Jeigu paaiškėtų, kad politikų reikalavimai didesni nei įmonės galimybės.

A.Medalinskas. Arba nebelieka galimybės daryti darbelius. O šiandien ar žinote, kiek tokių įmonių vadovų atsisakė savo kėdžių? Matyt, tokių nėra. Ir aišku, kodėl. Jie juk jokio įstatymo nepažeidžia, kad ir ką toje įmonėje darytų, nes iki šiol niekas jiems nenuleidinėjo užduočių, kurių nevykdymą būtų galima kvalifikuoti kaip įstatymo pažeidimą ir žalos padarymą valstybei su visa tolesne atsakomybe. O ką reikėtų padaryti, kad finansinių rodiklių nuleidimas taptų įstatymu?

K.Daukšys. Įtraukti tai į biudžeto įstatymą, kurį tvirtina Seimas kiekvienais metais. Jeigu jame bus parašyta, kad "Lietuvos geležinkeliai" šiais metais turi sumokėti 100 mln. litų dividendų, tai bus dalis įstatymo. Nors gal užtenka ir Vyriausybės nutarimo. Valstybinės įmonės vadovai, jeigu pasirašė sutartį su tokiais finansiniais rodikliais, turėtų ją ir vykdyti. Neturi būti: galiu, negaliu. Kitaip būtų įstatymo nevykdymas ir jo galimas pažeidimas su visa iš to kylančia atsakomybe.

 

Parengė ALVYDAS MEDALINSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
LIETUVA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"